2022 05 07

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.
Ši gebenė lipikė būtų galėjusi pakilti ir į dvidešimties metrų aukštį, bet stuobrys, kurį ji apsivijo, buvo tik toks... Brolių Černiauskų nuotrauka (2020 m.)

2022 05 07

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

Laiškai iš kaimo. Dar laukiam pumpurų lietaus 

Balandžio 8-oji

Prie pat Krūčiaus srovės jau pasirodė pirmieji plačialapių šaukščių žiedeliai. Visas būsimasis žiedynas dar tūno giliai, rausvai žalio pažiedlapio apgaubtas, o keli maži žiedukai jau raudonuoja. Augalas įspūdingas ir labai ankstyvas, jeigu pavasaris nevėluoja, atsibunda anksčiau už šalpusnį ir blindę. Tie šaukščiai atkeliavo į Lietuvą kartu su rūtomis ir vienuoliais, dabar po truputį sulaukėja ir plinta, bet niekada turbūt nebus pavadinti invaziniais, nes jiems reikia ypatingų sąlygų: upelio ar šaltinio drėgmės ir gerų sąnašinių dirvožemių.

Gražūs šaukščiai, kai iškelia didžiules žiedynų burbuoles, kurios labai rūpi kamanėms. Dar įspūdingiau atrodo, kai išskleidžia didžiulius lapus. Tik truputį gaila, kad botanikai kadaise nepagalvojo apie vardo prasmę. Tiesa, yra sinonimas dubosai, bet žinomas ne visur. Lotyniškas šios genties vardas – Petasites, taip užrašė Karlas Linėjus, matyt, žinodamas, kad graikiškas žodis petasos reiškia plačią skrybėlę. Plačialapio šaukščio lapo plotis būna iki 80 centimetrų, o lapkočio ilgis – vienas metras.

Kylant į statų šlaitą, kuriame plačialapiams šaukščiams jau per maža drėgmės, paupinių jonpaparčių buveinę išduoda tvirtai stirksantys ryškiai rudi pernykščiai sporifikuojantys stiebai. Žali jonpaparčių lapai pakils dar negreitai, ir tiktai gegužės pabaigoje išsiskleis lyg iškilmingos stručio plunksnos. Dar truputį aukščiau – vaistinių šventagaršvių vieta. Peržiemojo, deja, tik viena, jau gerai atželia. Atnešu iš daigynėlio dar dvi, sodinu taip, kad visos būtų vienoje eilėje ir žymėtų įsivaizduojamą terasę, kuri čia tikrai galėjo būti, kai poledynmečio upelis sruvo visu kanjonu.

Taip užsigalvojus kastuvas dunksteli į stambų akmenį. Stambumą ir išduoda garsas, todėl surandu riedulio briaunas, šiek tiek atkasu humusingą žemę, iš aukščiau atslinkusią kartu su žaliuojančiomis garšvomis bei vaisginomis. Gaila augalėlių, bet akmuo irgi svarbu. O gal čia jų gali būti daugiau? Einu aukštu šlaitu ir surandu dar du pasislėpusius akmenis. Rodos, tokius pat didelius. Bet nedrįstu atkasti, čia juk Liškiavos kraštovaizdžio draustinis, ir nevalia keisti žemės paviršiaus. Kaip ryškiai iškyla ta pati dilema, dėl kurios buvo laužomos ietys Straujos geomorfologiniame draustinyje: ar saugome dvidešimtojo amžiaus pradžios kraštovaizdį, kuriame gyvavo net keturi malūnai, ar svarbesnės mums kolūkinio gyvenimo realijos, kai prapuolusių malūnų ir tvenkinių vietose sužėlė dilgėlės, builiai ir builinės dygūnės?

Būtų gal geriau, jei laikytumės tokios įstatyme nenumatytos nuostatos: kai į upelio slėnį ateini su kastuvu, o ne su ekskavatoriumi atvažiuoji, tai čia pat sugalvotai gamtotvarkai nereikia nei leidimų, nei projektų, nei kokių finansų. Dar nežinia, kaip tas vienas šiek tiek atkastas akmuo atrodys vasarą, kai suvešės ir plačialapiai šaukščiai, ir paupiniai jonpaparčiai, ir šventagaršvės, bet juk jis tikrai primins ledynmetį. O gal ir Karpatus, kur auga tokie pat didingi augalai, o kalnų upeliai šniokščia per akmenų rėvas.

Liškiava, dešinysis Krūčiaus žemupio krantas. Rožės Petrikonienės sodybą apglobę reti, godotini augalai – plačialapiai šaukščiai. Brolių Černiauskų nuotrauka (2010 m.)
Velyknaktis Merkinės bažnyčios šventoriuje. Brolių Černiauskų nuotrauka (2022 m.)

Balandžio 10-oji

Verbų sekmadienis. Baltas šerkšnas Vingiorykščių pievoje. Baltuoja ir peržydėjusi blindė. Varnėnai kieme primena, kad poetas Sigitas Geda šį klegantį, čirpiantį ar švilpiantį prie savo inkilo paukštį palygino su klebonu. Niekas dėl to nei labai nustebo, nei supyko. 

Bažnyčioje ir šventoriuje nesunku pamatyti, kad verbų šakelės labai paprastos, lyg ir tradiciškos, bet amalo jau niekas nebederina prie kadagio, blindės ir žaliuojančio zuikiakrūmio. Dabar kaip tik amalai žydi, tą žydėjimą nesunku pastebėti, kai vėjas nulaužia nuo beržo šakos išsikerojusį, susiraizgiusį gelsvai žalią amalo kupstą. Žiedelis mažas, bet gana ryškus, lyg ir tiktų jis prie nežydinčių pavasarinės verbos žolynų, bet dabar amalai parazituoja visus kiemų medžius ir net vaismedžius, todėl ir jų šventumas nebe tas.

O atėjo į Lietuvą amalai iš Viduržemio jūros pakrančių, ten jie tikrai buvo magiški krūmai. Apie tai rašo garsusis magijos ir religijų tyrinėtojas Jamesas Frazeris knygoje „Aukso šakelė“. Toji aukso šakelė, žaliai šviečianti žiemą ant belapių medžių, yra būtent amalas. Visada žaliuojantis amalas ilgai buvo kovos su blogiu simbolis bei visokios gyvybės buveinė ir Graikijoje, ir Lietuvoje, ir Skandinavijoje. Prieš 30 metų amalai Dzūkijoje dar būdavo verbų puokštėse, dabar jau ne. Kai sumenko jo biologinis vertinimas, prapuolė ir burtai. 

Išvirtęs ąžuolas Subartonių ąžuolyne. Tačiau neliks tuščia taip atsivėrusi erčia. Atžels jaunuolynas. Brolių Černiauskų nuotrauka (2022 m.)
Šitoks vėtros nulaužtas ąžuolo kamienas – gera buveinė kerpėms, grybams ir vabzdžiams. Brolių Černiauskų nuotrauka (2022 m.)

Balandžio 21-oji

Bandau sekti kalbas ir tekstus apie Nacionalinį miškų susitarimą. Prisimenu netgi prieš dvidešimt metų vykusį pokalbį Rašytojų sąjungoje, kurį organizavo Romas Sadauskas. Kalbėjo Vytautas Almanis, Juozas Aputis, Eugenijus Ignatavičius, Romas Pakalnis, Justinas Marcinkevičius, Raimondas Kašauskas, Algimantas Baltakis… Atrodo, kad tada buvo vieningai balsuota už tokią rezoliuciją: „Miškai išsiveda Lietuvą.“ Metafora gili, taip trumpai rašytojai kartais gali pasakyti daug. Bet į tą susitikimą nebuvo pakviesti tie, kurie kerta. Dabar pakviesti visi, kuriems miškas (arba mediena) rūpi. O koks rezultatas? Dar nežinia, bet kol kas tas šurmulys panašus į diskusijų klubą. O vaizdas miškuose per 20 metų pastebimai suprastėjo, turbūt niekada dar nebuvo tiek kertama kaip dabar. Miškai išeina, tik jiems nebeliko ko išsivesti.

Nuomonės, žinios ir įsitikinimai labai skirtingi. Gamtininko, Labanoro girios gynėjo Andriejaus Gaidamavičiaus emocingas nuoširdumas ir labai racionalūs miškotvarkos veterano Algirdo Bruko pasiūlymai – labai skirtingos miško žmonių stovyklos. Girdisi ir tokie jausmingi kraštutinumai: turiu savo miško Molėtų krašte, pirksiu dar ir nieko savo miške nedarysiu – bus čia natūrali, pirmykštė giria. 

Šitaip kalbėjo viena Giedrės Čiužaitės herojė LRT radijo laidoje „Suolelis miške“. Kaip reikia paaiškinti, kad dabar tai yra neįmanoma? Prieš pusę amžiaus dar buvo galima panašiai mąstyti, o dabar ne. Miškų įstatymas vienodai vertina ir privačius, ir valstybinius miškus, kai reikia saugotis nuo gaisrų, nuo epidemijų ir nuo agresyvių invazinių rūšių. Nepageidautinų invazinių rūšių sąrašas pasipildo beveik kasmet, sėklas su skristukais ir parašiutėliais vėjai gali nunešti šimtus kilometrų, todėl visi miško savininkai privalo pažinti staiga atsiradusias natūraliam miškui nebūdingas rūšis. Apeidamas savo mišką geras šeimininkas turi neštis ir kirvį, ir sekatorių, ir kastuvą.

Šių metų antrajame „Būdo“ numeryje savo poziciją gana griežtai apibūdino Lietuvos geografų draugijos viceprezidentė dr. Giedrė Godienė. Ji, žinoma, yra Andriejaus Gaidamavičiaus pusėje, nors tiesiai šito ir nesako. Geografai visada žvelgia kompleksiškai, ne žinybiškai. Skrajojančių medkirčių brigadų kalbomis apie socialinę miškų funkciją geografai niekada nepatikės, nes tos brigados labai staiga nušalino vietinius miško žmones nuo darbo, ir šildosi tie skrajojantys miškininkai savo vagonėliuose prie krosnelių, kuriose dega dyzelinis kuras. Bet dr. Giedrė Godienė nepalietė svarbiausio klausimo: metinis medienos prieaugis mūsų miškuose pamatuojamas neteisingai, o metinė kirtimų biržė apskaičiuojama atsižvelgiant į tą netikrą, gerokai padidintą prieaugį. Ir dar didžiuojamasi, kad iškertama tik 70 procentų to prieaugio. 

Man teko apie tai rašyti „Žaliajame pasaulyje“ („Kai prieaugis tik teoriškas, o švieži kelmai realūs“, 2022 m. vasario 4 d.), bet nei medkirčiai, nei medienos eksportuotojai, nei baldininkai, nei biokuro gamintojai nematė reikalo kaip nors paprieštarauti. Gali kalbėti ir rašyti, ką ypač blogo pamatei miške, niekas tavęs negirdi. Man tai priminė rašytojo ir publicisto Romo Sadausko kovą su tais pačiais vėjo malūnais. Ir netgi su konkrečiais žmonėmis, kurie yra tinginiai, melagiai, nuoboduliai ir durniai, vis dėlto apdovanoti didelėmis premijomis.

Taip yra parašyta Romo Sadausko knygoje „Būta nebūta“, kurią 1998 metais išleido „Valstiečių laikraščio“ leidykla. Ir nebuvo jokių teismų. Tai reiškia, kad kiauliškais epitetais apdovanoti žmonės (yra vardai ir pavardės) su viskuo sutinka. Jie žino, kad knygos tiražas menkas, o koks nors naujas politikų susiriejimas privers skaitytojus pamiršti, kas ten tikrai buvo knygoje „Būta nebūta“. Po to Romas Sadauskas rašė, kaip kertami miškai aplink Druskininkus, įrodinėjo, kad šis didmiestis nebegali vadintis balneologiniu kurortu, nes čia jau nesijaučia pušynų kvapo. Ir visi su tokia kritika sutiko?

Šių metų pradžioje dzūkų kultūros žurnalas „Dainava“ paprašė parašyti apie Romą Sadauską, todėl teko iš naujo peržiūrėti jo kūrybą. Jo stilius ir aštrus, ir piktokas, betgi viskas yra teisybė. O plynų kirtimų aplink miestus, paupius bei kurortus nesumažėjo… Publicistika nėra bedantė, eseistika nėra vien asmeninė lyrika, bet miško pramonei tai nerūpi, ji ir įstatymo raidei ne visada paklūsta. 

O ar buvo kitaip prieš pusę amžiaus? Ne. Štai maža ištrauka iš „Literatūroje ir mene“ spausdinto publicistinio dienoraščio „Ko girininkas į lubas žiūri?“ (1976 m., balandžio 24 d., paantraštė skelbia, kad čia yra „Miško darbininko užrašai“. Tas darbininkas – tai aš): „Žiema Biržų girioje. Griauname egles, šakos nuo šalčio pačios lūžinėja, kriokiantis traktorius tempia ilgus stiebus į sandėlį. Griauname ir drebules, senas ir jaunas, paženklintas ir nepaženklintas, sutrūnijusias ir visai sveikas, kad tik malkų rietuvės vienoje vietoje kuo didesnės išaugtų. Ir jos auga; iš tolo baltuoja mirę medžiai, supjaustyti į rąstus ir metrines malkas, visi tokie vienodi ir neįdomūs. Ir mūsų kalba per pietus vis ta pati: apie metrus, normas ir premijas.“

Biržų giria tada buvo ne tiktai kertama, bet ir sprogdinama. Todėl, kad ekskavatoriai, rausiantys gilų magistralinį griovį išilgai viso Biržų girios masyvo, negalėjo pajudinti negiliai slūgsančio dolomito, pirma reikėjo sprogdinti, paskui kasti. Buvau tų grandiozinių pertvarkų liudininkas. Ir tai nebuvo kokia nors miškotvarkos klaida, taip praktiškai atrodė akademiko Leonardo Kairiūkščio sukurta miškų ūkio specializacijos koncepcija, skelbianti, kad turi būti keturi etalonai: Pramoninių plantacinių miškų etalonas, Apsauginių ir agromiškų etalonas, Rekreacinių miškų etalonas, Saugotinų miškų etalonas. 

Aišku, kad Biržų giriai teko tiktai pramoninio (eksploatacinio) miško statusas. Nors prieš melioraciją ir sprogdinimus, prieš tuos didžiulius plynus kirtimus ši juodalksnynų, drebulynų ir eglynų giria dunksojo lyg sengirė. (Istoriniai šaltiniai liudija, kad Biržų kraštas kadaise buvo tokia pat dykra kaip ir Užnemunė.) Telkšojo daug pelkių, kur juodalksniai gerai augo, įspūdingai atrodė pirmykštis Gervės upelis, srūvantis į Nemunėlį. Kai prasidėjo Biržų girios kultūrinimo darbai, išskrido į Latviją juodieji gandrai ir pelėdos, į mažesnius miškus pasitraukė lūšys ir vilkai, išnyko retieji orchidiniai augalai. Šitų netekčių mokslinė koncepcija nebuvo numačiusi, jeigu miškas pramoninis, visa kita nebesvarbu. Svarbu, kad po melioracijos darbų padidėjo metinis medienos prieaugis eglynuose ir drebulynuose. 

Akademikas Leonardas Kairiūkštis buvo kruopštus mokslininkas, Biržų girioje turėjo nuolat kontroliuojamus tyrimo barelius, jis taip pat garsėjo kaip puikus oratorius, sugebėdavęs sudominti bet kokią auditoriją. Vis dėlto jo kuriamo mokslo kategoriškumas pakenkė ir kraštovaizdžiui, ir biologinei miškų įvairovei. Sengirės suvarymas į stačiakampius plotus, apribotus dviejų metrų gylio grioviais, jau turbūt yra ne miškininkystė, o šiurkštus technosferos plėtimas. (Druskininkų miškų ūkio vyriausiasis miškininkas Algirdas Valavičius buvo nubaustas už tai, kad melioracijai skirtus pinigus panaudojo labai originalaus priešgaisrinio bokšto prie Merkinės statybai, bet užtat kiek natūralių miškų buvo apsaugota nuo melioracijos.)

Straujos upelis pavasarį. Čia pat, ant kranto, nykstantys vandens malūno griuvėsiai, kuriuos baigia peraugti šabakštynai. O buvo laikas, kai šis mažas upelis suko keturių vandens malūnų girnas. Brolių Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Leidžiama sula prie Stangės upelio. Brolių Černiauskų nuotrauka (2015 m.)
Krūčius 2020 m. pavasarį. Brolių Černiauskų nuotrauka

Optimistų, besidžiaugiančių geriau augančiais eglynais ir tiesiais Biržų girios keliais, turbūt sumažėjo 1995-aisiais, kai Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo Tarptautinę Rio de Žaneiro konvenciją dėl biologinės įvairovės išsaugojimo. Šiame dokumente kalbama, kad kiekviename miške svarbiausia vertybė yra jo natūralumas. Dabar pelkių bei natūralių upelių apsauga dar aktualesnė, todėl ir prasidėjo šlapynių rekultivacija bei miško upelių natūralizavimas. Todėl truputį keistas pasirodė miškininkystės veterano Algirdo Bruko pasisakymas žurnale „Miškai“ (2021 m. gruodį), ypač užkliuvo priekaištas biologams, kurie miškuose lyg be reikalo „prišpakliavo kertinių buveinių“.

Pažiūrėkime iš arčiau, kas yra kertinė buveinė. Juk jeigu lazdyno kamienų skersmuo jau pasiekė 20 centimetrų, jeigu kiekviename krūme tų kamienų gali būti daugiau nei dešimt, gi žiūrint į viršūnę atrodo, kad čia jau nebe krūmas, o medis, tai pagalvokim, kiek kartų pro jį jau ėjo ir važiavo sodiečiai, bet nepalietė. Ne tiktai lazdynas išsaugotas, bet kartu su juo ir tūkstančiai vabzdžių, moliuskų, grybų, augalų. O dabar skandinaviška technika ir plynoje, ir atvejinio kirtimo biržėje palieka dykumą, dirba greitai, kitaip ji negali, nes per trumpą laiką turi uždirbti tiek, kiek kainuoja…

Štai kokia svarbi gali būti kertinė buveinė, kurią gina ne tiktai mūsų biologai, bet ir ES dokumentai. Bet kartais ir vieniša blindė gali ir išskirti, ir suartinti dvi susitarimo siekiančias stovyklas… Arba tu supranti, kas yra miškas, arba nesupranti. Arba sugebi pamatyti, kad miške yra keturi gyvybės ardai, arba matai tik medieną. Kai kam juk atrodo, kad karklų plantacija, kurios paskirtis yra biokuras, taip pat didina krašto miškingumą. 

O kas yra metinis medienos prieaugis, kuris taip svarbus kertantiems ir medieną kažkur išvežantiems? Ar Bankso pušys, vis dar užimančios nemažus plotus, sukuria prieaugį? Ši šiaurinės Amerikos rūšis buvo aklimatizuota Lietuvoje kaip pionierė, sugebanti sustabdyti pustomus Dzūkijos smėlynus. Ji jau seniai atliko savo užduotį, reikėjo laiku iškirsti ir tose vietose sodinti paprastąją pušį. Deja, dar galima rasti plotų, ypač privačiuose miškuose, kur šie jau niekam nebereikalingi kreivašakiai medžiai ar krūmai tebestirkso. Nei malkoms, nei rąstams jie netinka…

O kas atsitinka, kai pušies sodinukai, pasodinti į plyną biržę, visiškai prapuola, kai nustelbia juos karklai, lazdynai, ožekšniai ir šeivamedžiai, kurie greitai suveši todėl, kad čia yra ne pušies, o eglės buveinė? (Pušelės pasodintos todėl, kad eglės daigų tuo metu daigyne nebuvo.) Kas šitokiuose plotuose sukuria metinį prieaugį?

Biologinė įvairovė čia yra, bet prieaugio nėra. Bet juk čia miškas, ne arimai ir ne pievos. Inspektoriai nespėja tikrinti privačių miškų, o miškotvarkos taksatoriai po dešimties metų užrašys tai, ką mato. Bet pasodintas pušeles gelbėti jau bus per vėlu. Nemuno pirmąsias terases seniai jau užkariavo invaziniai uosialapiai klevai, tokios pat invazinės bitinės sprigės ir paprastosios ievos, o jų prieaugiu džiaugiasi tiktai bebrai. Atrodo, kad dauguma paupinių miškų dabar smarkiai degraduoja, gal tik priemiestiniai miško parkai atrodo geriau. 

Kai žvelgiame į tankiai suaugusį pušų jaunuolyną, atrodo, galime kalbėti apie didelį prieaugį – atstumas nuo vieno šakų menturio iki kito gali būti net šešiasdešimt centimetrų. Vaizdas, žinoma, apgaulingas, nes neugdytas, neretintas pušynėlis labai nukenčia nuo šlapio sniego ir nuo vėtrų. Teisingai išretintas jaunuolynas yra atsparesnis ir kuria patikimesnį prieaugį, bet gamtinių stichijų nuostoliai vis tiek neišvengiami, ypač tada, kai medyną sudaro tik viena medžių rūšis. O kai ateina vadinamojo tarpinio naudojimo laikas, prasideda piktnaudžiavimas, atvejinio kirtimo ir net sanitarinio kirtimo plotai darosi panašūs į plynas biržes. O brandaus amžiaus sulaukę medžiai kasmet sukuria tą geidžiamą kasmetinį medienos prieaugį.

Seni medžiai yra ir atsparesni negandoms, ir produktyvesni. Šitokiomis mokslo tiesomis kol kas ne visi nori tikėti. Todėl privačiuose miškuose kartais iškertami net kirtimo amžiaus nesulaukę medžiai – pinigų jauniems miško paveldėtojams reikia tuoj pat… Tikrą senmedžių vertę pirmasis parodė vokiečių miškininkas Peteris Wohllebenas. Gal todėl, kad būtent šioje šalyje niekada nebuvo užmiršta Dauervaldo teorija ir praktika. O kiek mes dabar turime brandaus miško? Gal tiktai vieną procentą. Nors prieš 40 metų brandžių medynų plotai dar sudarė 4 procentus.

Pirmajame Dzūkijos nacionalinio parko projekte (jo autorius, beje, Algirdas Brukas) buvo numatyta išsaugoti sengirių fragmentus Ūlos aukštupyje, bet juk svarbu buvo ir Musteika, ir Nemunas, ir Merkinės kraštas, ir Pakrykštė. Todėl vėliau į Parko projektą Ūlos aukštupys nepateko. Nacionalinio miškų susitarimo dalyviai neturėtų pamiršti brandžių medynų apsaugos. Jie juk žino, kad ir eglės, ir pušies, ir netgi kai kurių lapuočių biologinis amžius siekia 400 metų. Kol kas tokius medžius miškininkai vadina vilkais, nes jie užima daug vietos. Bet ar geriau, kai vienarūšį, vienaamžį medyną viesulas per kelias minutes išguldo plynai?

Štai kur turi būti ieškomas kompromisas: ar kirtimo amžių prašokęs kiekvienas medis yra vilkas? Susitarti reikėtų ir dėl Žaliųjų koridorių, ir dėl apsauginių agromiškų statuso. Smėlio pūgos atviruose žemdirbystės laukuose šį pavasarį prasidėjo labai anksti. Blogiausiai dabar atrodo ne valstybiniai, o maži privatūs miškeliai, netvarkingai iškirsti, kai visiems rūpėjo pigios malkos.

Nuo šlapio sniego nulūžę medžiai suvirto ant senojo Merkinės plento į Druskininkus. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)
Miškininko Algirdo Valavičiaus suprojektuotas priešgaisrinis 32 metrų aukščio bokštas, stovėjęs Merkinėje. Brolių Černiauskų nuotrauka (2013 m.)

Balandžio 26-oji

Prieš savaitę truputį palijo. Tačiau tai nebuvo pumpurų lietus. Po šalto lietaus pumpurai neatgyja. Lietus turi būti ramus ir šiltas. Bet yra dar kažkas, apibūdinantis būtent pumpurų lietų. Būdavo, kažkur eini arba neskubėdamas dirbi, iš lėto prasideda ramus lietus, sustoji – ir jau žinai, kad po šitokio laukto, bet netikėto lietaus prasidės žaliasis pavasaris. Matyt, tada būdavo didesnis pasitikėjimas pavasariu, aiškesnis žinojimas, kas bus ryt ir poryt.

Dabar daug daugiau keistenybių, o ne dėsningo žinojimo. Staiga nukrinta iš dangaus kažkas, ir vargu ar išsiaiškinsi, kodėl jis čia atsirado. Štai vakar visą dieną lietaus kubile plaukiojo dvi blakės – čiuožikai. Jeigu tie čiuožikai neturėtų ant kojų oro pagalvėlių, sunku būtų juos pamatyti, bet, kai pašviečia saulė, ant kubilo dugno tamsuoja šeši ryškūs šešėliai – šitaip ir galima atspėti, kad čiuožia čiuožikas ant šešių oro pagalvių.

Paklausk entomologo, kaip jie gali būti lietaus kubile, jeigu tikroji jų buveinė yra ramūs ežerų ar upių užutėkiai, ir jis atsakys maždaug taip: labai įdomu, stebėk toliau. Bet šį rytą čiuožikų jau nėra. Vis dėlto spėjimas, kad čiuožikas gali nukristi iš aukštai, turbūt yra teisingas: lėkė virš Liškiavos antis, pakilusi iš Nemuno, nuo jos plėvėtos kojos krito žemėn tie du čiuožikai ir pateko į vandenį. Nesvarbu, kad mažai to vandens, vis tiek jie visą dieną čiuožinėjo. Atsiradimo hipotezė galbūt teisinga, o kokia dingimo hipotezė? Patys skraidyti jie nemoka, išlipti iš vandens taip pat nesugeba. 

Pirmasis smarkus griaustinis šį pavasarį užklupo mus balandžio dvyliktąją. Tą patį rytą ant visų sodybos takų sumirgėjo mažyčiai kurmiarausiukai, tik ne kurmis naktį čia dirbo, o naktiniai sliekai. Jie gerokai didesni už kitus sliekus ir pasirodo tik naktį. Ko jie išlenda į paviršių, palikdami žemių kauburėlius, niekas nežino. Patyręs žvejys Jonas Jaselskis sakydavo, kad išlenda tie sliekai tik vieną kartą, nes nori po žiemos miego pasikasyti sau šonus. Pažiūrėk, sakydavo, nėra tų kauburėlių nei žolynuose, nei arimuose, tiktai ant kietai sumintų sodybos takelių.

Mažu motociklu „Minsk“ mes išvažiuodavome į žūklę iš Kauno vakare, prie Vievio pasukdavom Aukštadvario ežeriukų link, nakvodavom apleistoj daržinėj, ir atsitikdavo, kad anksti rytą pamatydavom tuos paslaptingus naktinių sliekų kauburėlius. Jono paaiškinimas buvo originalus, bet jis ir pats jautė, kad ši hipotezė silpna. Tada aš jau buvau iš tolo matęs, kaip Rusnės salos žvejai gaudo tuos naktinius sliekus, kurie labiausiai tiko unguriams. O sugauti naktį slieką labai sunku, reikia laukti, kol išlįs lauk tiek, kiek reikia, jeigu čiupsi per anksti, sliekas staiga įlįs atgal arba pertrūks pusiau, o ungurys ima tiktai visą, besiraitantį. Be to, kažkas tau turi pašviesti…

Ir štai dabar tie paslaptingi sliekai užduoda tą patį klausimą: ko jie išlenda ir kodėl būtent tą vieną naktį būna tiek daug urvelių, o kitomis naktimis gerokai mažiau? Aišku, kad tai yra svarbus fenologinis ženklas, tiktai kol kas neatrastas ir į jokias fenologines anketas neįrašytas. O balandžio 23 dieną, per Jurgines, penktą valandą ryto, jau šiek tiek prašvitus, aukštai lėkė slanka, kvarkdama ir pypsėdama. Tai pavasariniai tuoktuviniai garsai, bet jie dažniausiai girdimi šlapynėse, atviresnėse miško erčiose saulei nusileidus.

Tęsiasi tas slankų skraidymas, kvarkimas ir pypsėjimas – ne ilgiau kaip pusę valandos. Pirmą kartą išgirdus, įspūdis būna labai įdomus, o jeigu dar sužinai, kad į praskrendančią kvarkiančią slanką reikia mesti kepurę, galima ir labai apsidžiaugti. Neaukštai praskrendančiam slankos patinėliui ta kepurė atrodo lyg nuo žemės pakylanti slanka, ir tada jis puola ją ore. Čia jau ne spėlionė, taip tikrai būna. Tokį vaizdą galima buvo stebėti ir Biržų girioje, kol ji dar atrodė lyg sengirė. 

Tik šiandien nustojo lašėti sula iš beržo. Šio dosnaus medžio pumpurai vis dėlto truputį jau brinksta. Ir vis tiek aišku, kad gegužės pirmąją beržai dar nesužaliuos. Vėluoja pavasaris. Hidrometeorologai kalbėjo, kad šių metų kovas buvo nepaprastai sausas, Vakarų Lietuvoje kai kuriose vietose nelijo nė kiek, kitur prilijo tiktai du milimetrus… O balandis štai ir be pumpurų lietaus, ir be šilumos.

Pavasaris dar be spalvų. O žalios gebenės, apsivijusios aukštaūgius Krūčiaus juodalksnius, bevelija kilti į dangų. Brolių Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Ši gebenė lipikė būtų galėjusi pakilti ir į dvidešimties metrų aukštį, bet stuobrys, kurį ji apsivijo, buvo tik toks… Brolių Černiauskų nuotrauka (2020 m.)