Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 09 03

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.
Vos įžvelgiamas stirnų numintas takas per miežių lauką. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m., Bingelių kaimas)

2022 09 03

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Laiškai iš kaimo. Dar vienas šios vasaros atradimas – girinis siūlaūsis!

Rugpjūčio 6-oji

Dulksna visą dieną. Vakare važiuoju servitutiniu keliuku. Nulipu nuo dviračio ir klausausi: kažkas lyg trekštelėjo pušynėlyje. Ir ateina dvi stirnos, atsargiai žengia per samanas, lyg bijo ką išgąsdinti. Įtariu, kad jos iš tolo mane įžiūri, bet vis tiek pamažu artinasi, – pamanyk, smalsu joms, kas čia stypso tarsi kaliausė. Sustoja, kai iki keliuko lieka gal 30 metrų. Koks ryškiai rudas jų vasariškas kailis, lengvo lietaus nuplautas!

Viena stirna žengia dar keletą žingsnelių ir linkteli galvą, paskui dar kartą linkteli, nors vargu ar ten puola ją kokie vabzdžiai, nes dulksna iš pat ryto, ir visi uodai bei mašalai slepiasi. Gal tokį stirnos linktelėjimą turėčiau suprasti kaip jos bandymą mane užkalbinti? Bet aš tyliu. Ir nejudu. Labai keistas susitikimas. Visą žiemą ir pavasarį vietinės stirnos maitinosi žieminių rapsų lauke, kartais pasirodydavo net devynios, tačiau, vos mane pamačiusios, greit slėpdavosi miške.

Žinau, kad ūkanotą ar lietingą dieną kanopiniai žvėrys mato silpniau, todėl ir neskuba slėptis, o gal ir uoslė, ir klausa kiek klaidina, kad įsivaizduojamas priešas dar toli. Jeigu tariamas pavojus priartėtų, stirnos akimirksniu spruktų šuoliais, tačiau vis tiek būtų matyti, kad tas jų šuoliavimas žaismingas, nes ir išgąstis ne per didžiausias… Dabar situacija įdomesnė: aš nei pirmyn judu, nei ketinu atgal trauktis, tik abi stirnos artėja prie manęs. O prisiartinusios stovi ir laukia. Štai kada tinka prisiminti amžiną diskusiją apie tai, ar Dievas, sukūręs šį pasaulį, iš tikrųjų pavadino žmogų visos kūrinijos valdovu. Juk šią minutę aš tikrai nieko čia nevaldau, net savo dviračio rankenų spūstelėti nedrįstu, nes jaučiu, kad bet koks mano judesys sugriautų abipusį pasitikėjimą. 

Vakar skaičiau gana valingai parašytą Peterio Singerio knygą „Gyvūnų išlaisvinimas“ (Vilnius: „Kitos knygos“, 2020), ten nuosekliai išdėstyta naujoji elgesio su gyvūnais etika, o jos moraliniai kriterijai aptariami pasiremiant ne tik seniausiomis filosofinėmis Vakarų mąstytojų nuomonėmis apie gyvūniją valdantį Žemės žmogų, bet ir citatomis iš mūsų dienų šventosios enciklikos „Sollicitudo Rei Socialis“, kurioje popiežius Jonas Paulius II, susirūpinęs pasaulio socialinėmis problemomis, siekia visuotinio supratingumo, skatina globoti silpnuosius ir turbūt pirmą kartą viešai atmeta požiūrį apie absoliučią žmogaus valdžią gyvūnams.

P. Singerio knygoje kalbama ir apie vegetarus, netgi šitaip pajuokaujama: kaip lengva jiems gyventi, kai pasninkas visiškai praranda prasmę. Be kita ko, ir sportinis gyvūnų žudymas, anot knygos autoriaus, – didelė nuodėmė. Šios australų profesoriaus P. Singerio mintys nėra labai naujos (galima prisiminti Rabindranato Tagorės kūrybą, taip pat Indijos patrioto Mahatmos M. K. Gandhi charakterį ar Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo būdą), bet nūdieniškomis aplinkosaugos idėjomis pagrįstame „Gyvūnų išlaisvinimo“ veikale daug konkrečių pavyzdžių apie gyvūnų kančias didžiosiose fermose, apie pelių, triušių ir netgi kirmėlių kankinimą mokslo laboratorijose.

Pagrindinė naujosios moralės nuostata labai aiški: visi gyvūnai jaučia skausmą ir kančią, todėl turi būti išlaisvinti. Kančios sąvoka smarkiai išsiplečia: ir zoologijos soduose, ir fermose gyvi gamtos kūriniai labiausiai kenčia dėl to, kad jiems trūksta erdvės, kad neturi nė mažiausios galimybės bendrauti su savo gentainiais. 

Ir štai dabar šios dvi grakščios stirnos žvelgia į mane tarsi mąslūs ir taikūs mus dažnai gluminančio gyvūnų pasaulio pasiuntiniai, pasiruošę mielai susitarti su žmogumi. Kaip gera tokią akimirką prisiminti Balio Buračo užrašytą gamtmeldišką maldelę įsivaizduojamam Miškinėliui ir Samanėliui, kuriems privalai pasižadėti, kad, žengdamas į girią, nenulauši medelio, neskriausi nei paukštelio, nei žvėrelio! Taip pat ir žvejys, kiekvieną kartą įsikurdamas stovyklauti ant upės kranto, privalo pirmąją sugautą žuvelę paleisti atgal į vandenį, į jos laisvą stichiją. Panašiai ir grybautojas savo pirmą surastą baravyką turi palikti neišrautą. Ir visa tai tėra mažà, kukli auka, parodanti, kad tu, žmogau, nesi nei vandenų, nei girių valdovas. O ką gi reiškia senovinis dzūkų tikėjimas, kad sekmadienį surinktų grybų negalima parduoti? Reiškia tai, kad juos galima tik suvalgyti. 

Sausra nudegino spalvas, bet derlius dar nežuvo. Brolių Černiauskų nuotrauka (2022 m., Burbiškių laukai, Anykščių r.)
Aušrinės laukai. Brolių Černiauskų nuotrauka (2016 m., Aušrinė)
Vos įžvelgiamas stirnų numintas takas per miežių lauką. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m., Bingelių kaimas)

Rugpjūčio 7-oji

Einu neskubėdamas. Sekmadieniais į tuos pačius augalus bei medžius reikėtų pažvelgti kitomis akimis. Sekmadienį švęsk… Ilgakotis kauptukas mano rankoje tik todėl, kad galėčiau pasiremti, kai lipu į statų šlaitą, be to, su juo patogu ir nulinkusias, aštriai dygliuotas gervuogių šakas pakelti aukštyn, kad pasiekčiau nusiraškyti keletą juodų, saldžių uogų. Keista, kad jokie paukščiai šitų uogų dar neaptiko, o juk jau visai sulaukėjusios, tinka ir žmonėms, ir strazdams.

Gal prieš aštuonerius metus gavau Ricieliuose keletą kultūrinės gervuogės daigų ir pasodinau į vešlią pievą, tikėdamasis, kad ji išsiplatins šakninėmis atžalomis, sulaukės ir jokios priežiūros nereikalaus. Taip ir atsitiko, derlius kasmet akivaizdus, tik jo kokybė labai priklauso nuo dangaus: jeigu sausra, uogos būna menkos ir truputį karstelėjusios. Tiesą sakant, ir šiemet, kai liepą drėgmės užteko, gervuogių kartumas vos vos jaučiamas, bet gal taip ir turi būti: kultūrinis augalas linkęs grįžti į savo laukinį būvį. Bet vėlgi: stačiųjų gervuogių, augančių Žaliamiškio ąžuolynuose, uogos niekada nebūna karčios, tiktai tos pàprastosios gervuogės, be saiko plintančios panemunėje ir net sausuose pamiškių smėlynuose, sunokina labai rūgščias uogas. Jaučiu, kad selekcininkai ir didelių plantacijų šeimininkai manęs nepagirtų, juk šitaip galima sumenkinti pačias gardžiausias kultūrinių gervuogių, aviečių ir braškių veisles. 

Atsimenu, kad tada Ricieliuose toji gervuogių plantacija buvo nelabai didelė, bet vielinės atramos atrodė tvirtos, žaliai nudažytos, be to, man buvo paaiškinta apie dirvožemio tausojimą, apie tvarkingą laistymą, tik apie trąšas nepaklausinėjau, nes mano smalsumą sulaikė tam tikri diplomatiniai niuansai: jeigu nori gauti keletą daigų, tai neužduok sodo šeimininkams komplikuotų klausimų… Dabar štai ragauju gervuoges ir bandau prisiminti, ar po to man dar teko lankytis Ricieliuose, ar ne. Žinau, kad ten jau ne tiktai nebeveikia pradinė mokykla, bet ir uždaryta biblioteka, išėjo į Nežinomybę ir kraštotyrininkė Marija Grėbliūnienė. Viskas taip staiga pasikeitė, taip sumenko Ricielių kaimas, turėjęs gražias tautiškas tradicijas, kurias tarpukariu gyvai populiarinti buvo pradėjęs savamokslis archeologas Emilis Šneideris. 

Mano sekmadieninės mintys staiga nuščiūva – takeliu nuo kalnelio leidžiasi baltai pasipuošęs aukštas žmogus. Nesuprantu, kodėl jis visas baltas, tarsi koks ufonautas. Lenkiasi prie mažo augalėlio šalia mano įrankių namelio, o ten juk įkaltas kuoliukas, kuris, regis, tik man vienam ir tegali priminti, kad vis pasižiūrėčiau, ar greitai auga toje vietoje iš sėklos išdygęs mažytis erškėčio daigelis, kol kas labiausiai panašus į nepageidautiną invazinį raukšlėtalapį erškėtį. Pasiramsčiuodamas kauptuku, iš lėto artinuosi prie baltai švytinčio vyro, ir kai jis atsitiesia, vis dar tiriamai žvelgdamas į mano mažąjį erškėtėlį, pamatau, koks iš tikrųjų aukštas tasai nepažįstamasis ir koks baltas nuo galvos iki kojų. Tarsi ne šios Žemės keleivis. Bet sveikinasi lietuviškai. Ir tuoj pat pasiaiškina:

– Trumpam pabėgau iš Druskininkų, iš „Eglės“ sanatorijos, tik labai bijau erkių, tai kambario draugas patarė, kad „Senukuose“ nusipirkčiau dažytojo kombinezoną, gana pigus drabužis. Ar labai juokingai atrodau?

– Nelabai, tik iš pirmo žvilgsnio pagalvojau, kad Liškiavoje nusileido ufonautai, o paskui pasivaideno, kad regiu naują Saint-Exupéry knygos iliustraciją: aukštas baltas žmogus palinko prie mažyčio erškėtėlio, kuris galbūt kada nors taps įnoringa rože.

– O, dėkui… Ar jūs sodininkas? Čia darbuojatės?

– Taip, bet sekmadieniais ilsiuosi, apeinu Krūčiaus slėnį, su grauduliu prisimenu, ką man labai seniai dar apyjaunė mama taip gražiai žemaitiškai buvo pasakojusi apie savąjį tėvą: „Sekmãdynias tėvuks, kap parvažiū iš Viekšnẽlių, iš bažnyčias, būdava, paleid arklius į ganyklą ir pats vyns apein laukus, nuor paveizėti, kap kas aug…“ Tai, matot, ir aš dabar panašiai kaip mano senelis vis atpėdinu pasižiūrėti, kas ir kaip čia auga…

– Pasiilgstat gimtosios Žemaitijos? Vaikystės prisiminimai, laikui bėgant, darosi labai svarbūs…

– Labai. Kai atsikrausčiau iš Vilniaus į Dzūkiją, kai pradėjau užrašinėti, ką seni žmonės porina apie savuosius gyvenimus, būdavo keista nuolat girdėti, kaip dažnai jie mini savo tėvus. Sena sena močiutė pasakoja apie darželio gėles – ir staiga prisimena palaimingąją vaikystę, vis kalba ir kalba apie gerąjį tėvelį, apie brangiąją mamytę. O dabar, kai aš čia, Dzūkijoje, toli tuo tėviškės gyvenu jau daugiau nei trisdešimt metų, tai ir pats nejučia taip pat kalbu, ir tikrai gaila, kad nebegirdžiu jokio gyvo žodelio ar patarimo nei iš darbščios kaip bitė mamos, nei iš žilo tartum sodybos akmuo tėvo… Taip jau būna, taip atsitinka, kai gyveni kaime, nes žemės darbai tie patys, gamtos supratimas tas pats, iš senelių ir tėvų paveldėtas, o ir senatvės graudumas visiems tas pats.

– Tikiu. Aš tai gyvenu mieste, bet auginu rožes, turiu didelę rožių kolekciją. Va, susidomėjau, kas gi čia jums užaugs iš tokio mažo daigelio. Visai netyčia jį pastebėjau…

– Bijau, kad užaugs raukšlėtalapis erškėtis. Dabar tai jau nepageidaujamas ateivis iš Tolimųjų Rytų. Prieš trisdešimt metų jis dar buvo godojamas krūmas kaimų darželiuose, jo žiedai didžiuliai, gali būti iki dvylikos centimetrų skersmens, joks kitas laukinis erškėtis neturi tokių žiedų. Bet raukšlėtalapiai erškėčiai pradėjo smarkiai plisti šakninėmis atžalomis, todėl dabar jau įrašyti į naikintinų invazinių augalų sąrašą. Nors šitas kol kas tegu auga – juk priešą reikia pažinti iš arti.

– O kaip erkės? Ar daug jų privisę?

– Gerokai sumažėjo, tai pastebiu kasdien, kai išerkinėju savo šunį ir katiną. O baltas jūsų kostiumas tikrai geras, nes juodą erkę ant jo bemat pastebėsit. Sakot, labai bijot erkių?

– Jau keturi mėnesiai, kaip laikosi Laimo ligos simptomai, antrą kartą gydausi sanatorijoje, bet ne vien tiktai Laimo liga kalta, vis atsiliepia ir seniau patirta trauma… Ai, nenoriu dejuoti, nes man čia nepaprastai įdomu. Gyvas poilsis vasarą prie sraunaus upelio, juo labiau prie Nemuno intako.

Pirmiausia drauge nužingsniuojame prie gvazdikinių šeimos, kuri nebijo karščių. Dar gana ryškiai raudonuoja šiliniai gvazdikai, baltuoja vienas kitas smėlyninio gvazdiko žiedelis, antrą kartą žydi totorinės naktižiedės. O va, lietuvinės naktižiedės, visą mėnesį žydėjusios ryškiai raudonai, jau brandina sėklas. Iš tolo raudonuoja goštautinės gaisrenos, bet ypatingą jų raudonumo atspalvį galima pamatyti tik vakare, saulei nusileidus. Įdomu, kad gvazdikinių šeimoje daug rūšių žydi raudonai. Bet juk ir erškėčių žiedai dažniausiai rausvi, rožiniai. Kai priartėjame prie visai mažos laukinių erškėčių kolekcijos, mano baltasis svečias, vardu Julius, tarsi pažvalėja. Pažįsta jis ir smulkiadyglį, ir švelnialapį, ir mėlynlapį, ir miškinį erškėtį. Ir klausia, gal ką žinau apie dabartinę Jundzilo erškėčio būklę, ar niekas iki šiol dar jo nerado. 

Negaliu svečio pradžiuginti, nes tas erškėtis, kuriam duotas Lietuvos mokslininko Stanislovo Bonifaco Jundzilo vardas, jau tikrai pradingęs iš mūsų krašto. Ir garantuota tiktai tokia žinia, kad Vilniaus universitete šis erškėtis tebėra saugomas Gorskio herbare, mat augalas beveik prieš du šimtus metų, tai yra 1823-iaisiais, buvo surastas Senuosiuose Trakuose. Keistoka situacija todėl, kad visi atlasai ir dendrologiniai vadovėliai mini tą erškėtį iš inercijos, tarsi jis mūsų krašte vis dar augtų. Vienaip ar kitaip vis dar gaivinama ta legenda: viena botanikė, sugrįžusi iš Bulgarijos, viešai pasidžiaugė, kad ten matė Jundzilo erškėtį. Autochtoninių (čiabuvių) erškėčių Lietuvoje dabar žinoma 12 rūšių, bet yra tokių, kurie puikiausiai auga kaimyninėje Baltarusijoje, taigi turėtų būti ieškomi ir mūsų krašte. Bet surasti ir atpažinti nelengva, nes yra daug hibridinių, turinčių ir vienos, ir kitos rūšies požymių. Žodžiu, laukinių erškėčių gentyje painiavos tikrai daug. 

– O koks dabar kultūrinių rožių pasaulio vaizdas? – mėginu paklausinėti didžiulę rožių kolekciją mieste turinčio svečio.

Julius nusijuokia, išgirdęs tokį klausimą. Iš tikrųjų tai neaprėpiamas vaizdas: vieni selekcininkai sako, kad Europoje šiuo metu gali būti dešimt tūkstančių rožių veislių, kiti suskaičiuoja net penkiolika tūkstančių.

Koplytstulpis Ricieliuose. Užrašas priekinėje dalyje: „Palaimink, Dieve, Lietuvą ir jos vaikus“. Kitoje pusėje: „Žuvusiam Robertui atminti. Antosė, Bronė ir Danguolė Aleksonytės 1990“. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m., Ricieliai)
Kryžius prie kelio Ricieliuose. Užrašas ant kryžiaus: „Šv. Jonai, melski už mus. 1990“. Kitoje pusėje: „A.Č. 1990 m.“ Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m., Ricieliai)
1946 m. netoli Ricielių kaimo vyko A ir Tauro apygardų vadų pasitarimai. Tada buvo nuspręsta iš abiejų apygardų sudaryti Pietų Lietuvos partizanų štabą, kurio vadu buvo išrinktas A apygardos vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Antano Česnulio kompozicija „Kardas“ buvo sukurta 2015 m. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m., Ricieliai)

Rugpjūčio 20-oji

Jau sausra. Sinoptikai teigia, kad truputį lyja Vakarų Lietuvoje. O mūsų ištvermingoje Liškiavoje gerai palijo tiktai liepos 31-ąją. Po to beveik visą dieną smulkiai krapnojo tik rugpjūčio 6-ąją, bet augalų šaknys to krapnojimo nepajuto. Vadinasi, jau trejetą savaičių džiūsta dirvožemis, tai geriausiai parodo kantrieji sausų pietinių šlaitų žolynai. Tai galima suprasti iš to, kad kudlės, vanagės, žemuogės susuko savo lapus taip, jog matoma tik jų balkšvoji, plaukuotoji pusė. Tie lapų plaukeliai ir saugo augalą nuo išdžiūvimo.

Gerai jaučiasi ir tikrieji sukulentai (perkūnropės, šilokai), drėgmę sukaupiantys lapuose ir stiebuose. Storos daugiamečių žolių šaknys irgi neleidžia augalams išdžiūti – pavėsiuose vis dar žydi didžiosios varnalėšos ir gelsvalapės usnys. Dabar jau ne tiktai miškinė varnalėša, įrašytoji į Raudonąją knygą, bet ir didžioji varnalėša turi būti saugoma, nes jos ekologinė niša labai pažeista. Prapuola natūraliose buveinėse ir pelynai, jau ir juos reikia auginti kartu su katžolėmis bei česnakais. 

Kalendorinės vasaros pabaiga ir vis ilgėjančios naktys, rodos, turėtų atgaivinti žemę, bet sausra daržuose, pievose bei dirvonuose labai jaučiama. Tik medžiai ir krūmai dar gerai žaliuoja. Net juodalksniai, augantys aukščiausiose Krūčiaus terasėse, dar labai žali. Taip yra todėl, kad liepos mėnesio liūtys neblogai pagirdė žemę, gruntinio vandens lygis ir dabar aukštas, tai rodo mažas pirties šulinėlis, tuoj pat reaguojantis į požeminės upės svyravimus. Apie tai, kad ši vasara labai žalia, kalba visi keliaujantys po Lietuvą, tiktai iš Pietų Europos ateina labai karštų žinių. 

Anksti rytą šaukia gervės. Ir Cecervinėje, ir Žeimių pievose, ir prie Liškiavio ežero. Ornitologai tvirtina, kad kai kurie mūsų gandrai, migruojantys toli į pietus, jau pasiekė Mažąją Aziją ir net Afriką, o gervės dar tik susišaukia, jos į didesnius pulkus prieš didžiąją kelionę dar negreitai susilėks. Didžioji lietuviškosios augalijos žinovė, farmacininkė, biologijos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė pabrėždavo, kad spanguoliauti reikia pradėti jau išlydėjus gerves. Tai gali būti ir rugsėjo pabaiga, ir spalio pradžia. Taip ir būdavo, nes iki bobų vasaros sodiečiams pirmiausia rūpėdavo visą derlių į daržines, rūsius bei podėlius susigabenti. Tiktai dabar, kai ir miestiečiai pradėjo spanguoliauti, šitoks tradicinis ciklinio laiko ženklas nebeakcentuojamas. 

Ricielių mokykla buvo pastatyta Pirmosios Respublikos laikais pagal tipinį keturių komplektų pradinės mokyklos projektą (architektas Jonas Salenekas). Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m., Ricieliai)
Rugpjūčio pabaigoje Merkinėje įvyko senovės dienų festivalis „Samanos“. Daugiasluoksnė ir turininga festivalio programa praturtino ir nudžiugino, pasotino įvairiausius skonius ir poreikius – nuo kulinarinių iki istorinių. Merkinės krašto muziejaus knygą „Merkinės miestas ir kraštas istorinėje kartografijoje“ pristato knygos sudarytojas, istorikas Žygimantas Buržinskas. Brolių Černiauskų nuotrauka (2022 m., Merkinė)

Rugpjūčio 22-oji

Karštos dienos, tropinės naktys. Per visą naktį atviri pirkios langeliai ir visos durys, kad nors bent kiek atvėstų kambariai. Uodų nei mašalų nėra, bet rytą ropojančius ir šokinėjančius vabzdžius bei voragyvius skubam išnešti laukan. Pasitaiko, kad nakčia pas mus atsikrūpština net platusis elniavabalis. Jis moka ir skraidyti, bet šį kartą pamatėme tik lėtai ropojantį per priemenės slenkstį. 

– Žiūrėk, jis platus ir nerangus, bet užlipa laiptais… – parodžiau Gediminui.

O šį rytą ant lango stiklo aptikau tupintį nepaprastai grakštų žiogą. Iš karto supratau: tokį žiogų šeimos vabzdį regiu pirmą kartą. Labai laibos kojos, visas žalsvas, o ūsai liauni ir gerokai ilgesni už visą kūną. Gal perpus mažesnis už žaliąjį žiogą, bet pagauti jį reikia atsargiai, entomologinis tinklelis netinka, bet galima gaudyti taip kaip tupinčią vapsvą, – su stiklainiu ir kietesnio popieriaus lakštu. Pagavę išsinešėm į kiemą ir žiūrim, kaip ramiai jis tupi ant stalo. Gediminas nufotografuoja ir tuoj pat įdeda iki šiol mums neregėto žiogo portretą į savo internetinę veidaknygę. Neilgai trukus atsiliepia DNP gamtininkas, botanikas, biomedicinos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė ir paaiškina: tai girinis siūlaūsis, retai Lietuvoje matomas žiogas. Štai taip paprastai – dar vienas šios vasaros atradimas! 

Po to, jau karščiausią vidurdienį, Krūčiaus laukinės augalijos sode su itin guviais svečiais kalbamės apie tai, kaip šiandien ieškoma ir kaip vis iš naujo atrandama Lietuva. Botaniniu taku per kaitros išvargintus dzūkiškus žolynus veržiamės prie upelio drauge su garbia viešnia, LRT radijo laidos „Atrask Lietuvą“ vedėja Jolanta Jurkūniene ir su ją atlydėjusiu archeologu Žygimantu Buržinsku, entuziastingu Merkinės krašto muziejaus darbuotoju, kuris pastaraisiais metais daug nuveikė, kad šio miestelio bei jo apylinkių senovinės paslaptys, archeologinės mįslės, net smulkiausios karališko dvaro koklių šukelės būtų kuo supratingiau iš praeities prikeliamos ir visiems Dainavos šalies ieškotojams kuo įdomiau parodomos. 

Taip ir sulauksime rudens? Sakau, argi ne keista, kad mūsų žaliąjį kraštovaizdį geltonais atspalviais nuauksinantis metų laikas dabar ateina vis anksčiau? O juk dar nepamiršome, kokios ilgos vasaros būdavo vaikystėje. Ir vis tiek malonu pagalvojus, kad kartais net ir pats netikėčiausias žiogas savoje apylinkėje, savame kaime ar savame miestelyje padeda atrasti vis tą pačią, tik širdimi aprėpiamą Lietuvą. Ir ko gi dabar žmonėms taip parūpsta kuo toliau iš čia išvažiuoti? Ir seni, ir jauni tiesiog danginasi lėktuvais, keliasi laivais, veržiasi traukiniais, nešdinasi automobiliais nežinia kur ir nežinia ko ieškodami. Žygimantas tvirtina, kad nereikėtų per skaudžiai kritikuoti tų, kurie išvažiuoja iš gimtojo krašto, nes jie tikrai sugrįš ir vėl drauge su visais kurs Lietuvą. 

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.