Laiškai iš kaimo. Dar žalsvuoja pelynai Aušrinės viensėdyje

Spalio 4-oji

Antroji bobų vasaros diena. Saulė, tiesa, blanki, bet nėra vėjo, o termometras rodo 15 laipsnių šilumos. Žydinčių akišveičių pievelėje juodas žvilgantis mėšlavabalis ridena kiaunės ekskrementą ir kariauja su maitvabaliais, kuriems toks lengvai pasiekiamas grobis irgi rūpi. Matyt, jie pirmieji ir surado tokį nemenką, labai kompaktišką ir gerai kvepiantį skanėstą, nes jau spėjo net duobutę iškasti – pirmiausia duobkasiams maitvabaliams rūpi palaidoti radinį, kad kiti nerastų.

Kažką reikėtų padaryti, kad abi kariaujančios pusės liktų laimingos, bet neturiu šventajam Pranciškui būdingos įtaigos, kurią vienu sakiniu paaiškino filosofas Andrius Navickas: „Viskas, ką mums atskleidė Tolstojus, šiam šventajam buvo savaime suprantama.“ Taip skaitome visai nedidelės Gillberto Keito Chestertono knygos „Šventasis Pranciškus iš Asyžiaus“ pratarmėje. Šiandien visi kalendoriai pamini šį šventąjį. Apie Pranciškų Asyžietį parašyta tikrai daug.

Labai paprastai, bet vaizdingai rašo flamandas Felixas Timmermansas romane „Šventojo Pranciškaus arfa“. Jautriai apie šį neturtėlį kalba Julius Sasnauskas iš LRT Mažosios studijos. O štai Antano Maceinos veikalas apie šventąjį Pranciškų „Saulės giesmė“ kas kartą akcentuoja, kad žmogus gali ir privalo būti Gamtos valdovas. Negeras toks požiūris. Lietuvos tolstojininkai vienu metu buvo puolę į kitą kraštutinumą, jie įrodinėjo, kad ir prijaukintų arklių jėga mes neturime moralinės teisės pasinaudoti. (Apie Šiaurės Lietuvos ir Kalnų Altajaus tolstojininkus rašo Vytautas Almanis knygoje „Tolstančios salos“.)

Šiomis dienomis plinta irgi kraštutinis raginimas visaip kaip globoti laukinę fauną. Gamtininkai labai prašo negelbėti laukinės gamtos, jos nebedaug liko, todėl reikia ją gerbti. Kai pradedi gelbėti nejausdamas pagarbos ir neturėdamas nei žinių, nei įgūdžių, visiems būna blogai. 

Į vakarą krypstanti saulė darosi ryškesnė. Aplink vis dar žydintį baltąjį barkūną plasnoja citrinukai, o tamsuojančių pavėsinės stulpų link lekia daug raudonų boružių. Nesuprantu, iš kur tiek daug jų atsirado. Einu prie pavėsinės ir matau, kaip į kampinį stulpą plojasi atlekiančios boružės, bet tuoj pat suglaudžia sparnelius ir skubiai ropoja aukštyn į pastogę. Vasarą ten buvo vapsvų popierinis lizdas, bet kažkas išplėšė ir sušlamštė perus. Ir, matyt, kažkas dabar ten vilioja boružes.

Vadovaujantis Rudolfo Šteinerio pasaulėjauta, dabar reikėtų ropštis į tą palėpę ir nepalikti tokio paprasto klausimo be atsakymo. Bet labai gali būti, kad nieko ten nėra, Gamtoje visada gali regėti daug chaotiško judėjimo. Visko tuoj pat neišsiaiškinsi, dabar man keisčiausia yra tai, kad mažos boružės, lėkdamos kreiseriniu greičiu į kažkokį joms vienoms težinomą tikslą, smarkiai trenkiasi į stulpą ir nesusilaužo kojų. O juk šitokia yra ir anties klykuolės gyvenimo taktika: pavasarį net švilpdama lekia ji kaip raketa ir nelėtindama greičio įsmunka į savo uoksą. Arba į didelio inkilo landą. Tokio greičio ir tokio tikslumo reikia todėl, kad vandens paukščių kojos yra nevikrios. Pelėda naktį gali labai lėtai ir visiškai be garso priplasnoti prie savo uokso ir tyliai įsiropšti vidun, nes turi tvirtus, tik plėšrūnams būdingus nagus. 

Spalio 8-oji

Stipri ryto šalna nušaldė jurginus. Pajuodo lapai ir dvimetriniai įspūdingų gėlių stiebai, nusviro dar šiek tiek rausvi žiedynai. Dabar jau reikės iškasti šakniagumbius, išdžiovinti ir laikyti rūsyje iki pavasario. Šitokie paprasti patarimai – kiekvienoje gėlininkystės knygoje. O kai pabandai auginti, kai laiku pasirūpini išsaugoti per žiemą gumbus, viskas atrodo daug sudėtingiau. Gali tiktai pagalvoti, kad čia ir slypi daugelio darbų prasmė: joks darbas, joks rūpestis neslegia tavęs, kai galvoji apie to darbo vaisius, šiuo atveju – apie žiedų grožį.

Gėlininkė ir kraštotyrininkė iš Rumšiškių Gražina Žumbakienė knygoje apie senuosius Lietuvos gėlių darželius užrašė, kiek vargo turėdavo moterys, kol išsaugodavo jurginų šakniagumbius. Nebuvo tada cementinių rūsių daržovėms. Ir svogūnines, ir šakniagumbines gėles laikydavo kamaroje kartu su bulvėmis, keldavo ir ant krosnių mūro, kad tik nesušaltų, nesupūtų, kad vasarą aukštai iškelti puriniai ryškūs žiedai išlydėtų kiekvieną šeimynykštį, išeinantį iš sodybos, ir pasveikintų sugrįžtantį. O juk reikėjo kažkaip nugalėti ir prietarus: vyrai bumbėdavo, kad jurginų gumbai supūdo bulves. Gal ir nelabai bliauzgas tas bumbėjimas, juk pūna tie pailgi į topinambus panašūs šakniagumbiai greičiau nei bulvės. Kas nežino, kad kiekvienas puvinys plinta greitai.

Dabar prietarų mažiau, visi turi rūsius, ir vis tiek reikia nuolat sekti, kaip tie brangūs gumbai laikosi. Kiekvienas vadovaujasi savo patirtimi, žino savo veisles, bet kai žiūri į didelį jurginų daržą Gailiūnuose, Merkinėje ar Leipalingyje, vis tiek nejučia pagalvoji, kiek rūpesčių turi gėlininkės: reikia ir dirvą patręšti mėšlu ar kompostu, reikia nesupainioti veislių, nes negerai bus, jei aukštaūgiai paslėps žemesnius, o juk ir žiedų spalvos, ir formos būna skirtingos. Mano kukli patirtis kol kas yra tik tokia: nelabai svarbu, ar pražydę jie bus kudliukai, koriukai, ar karaliukai, žinau tiktai, kad komposto prie jų gumbų krauti reikia nedaug, nes trąša, kad ir kokia natūrali ji būtų, ne tiktai stiebus ir žiedus iškelia, bet ir naujų gumbų daug priaugina. O tada jau tikrai vargsi, kol viską rudenį iškasi nesužeidęs, kol išdžiovinsi, ypač jei pasitaikys lietingos dienos. 

Istorikė Reda Griškaitė didelėje dokumentinėje apybraižoje apie jurginus ir Ustronės dvarininką Stanislovą Moravskį, rodos, visai nemini to vargo, apie kurį kalbėjo ir dabar tebekalba atokiausių viensėdžių močiutės. Dvare viskas truputį kitaip, tarsi paprasčiau ir lengviau. Bet dvare juk neišgirsi tokio nuoširdaus prisipažinimo: „Nieko nepavogiau iš nieko, nė adatos, o jurginų pavogiau.“ Šitaip gėlininkei Gražinai Žumbakienei prisipažino Ona Michalkevičienė, gimusi 1912 metais, gyvenusi Šalčininkų rajone, Padvarės kaime. Kai kurios gėlės tikrai buvo vagiamos, tai liaudies burtas, esą lemiantis paprasto darželio grožį. O juk panašiai yra rašęs grafas Konstantinas Tiškevičius: tikras grožis vaikšto pilka kaimietiška sermėga prisidengęs. 

Spalio 20-oji

Smulkus rudeniškas lietus. Ir debesys danguje rudeniški, nežinia ką žadantys. Į baltus vasaros anticiklono debesis žvelgdamas kiekvienas žino, kad lietaus nebus, o rudens dangus labai permainingas. Ir kai pabandai ką nors suprasti, tarsi priartėti prie meteorologijos mokslo, turi prisipažinti, kad viskas daug sudėtingiau. Atsiversk, pavyzdžiui, Arūno Bukančio knygą „Kas užlopys dangų“, pabandyk viską išsiaiškinti – ir nepavyks. Jeigu vidurinėje mokykloje nemėgai matematikos, šiek tiek įdomesnė atrodė tiktai mechaninė fizika, o ne koks nors neapčiuopiamas šviesos ar elektrono greitis, tai sunkus pasirodys ir meteorologijos mokslas…

Jau aišku, kad šiemet ruduo yra rudeniškas: ir bobų vasara apsilankė, ir ankstyvų šalnų neišvengėme, o lietus dabar jau grūdina, kad sveiki sulauktume lapkričio.

O kol kas Krūčiaus aukštupy, visiškai apleistame Šalinių viensėdyje, žaliuoja pelynai. Neryškus tas žalumas, bet kai aplinkui geltonuoja šunažolės, šerytės, barborytės ir kitokios jau sunkai atpažįstamos bastutinės ar varpinės žolės, tai pilkai žalsvas pelynas atrodo toks pat gyvybingas kaip vasarą. Ir nusipjaunu kelias kvepiančias šakeles, nors žinau, kad tebeturiu pernai sudžiovintų. Juk pelyną Vytauto Didžiojo universiteto gamtininkai 2020-aisiais įrašė į svarbiausių lietuviškų vaistažolių penketuką. Pirmoje vietoje – vaistinė ramunėlė, antras yra pelynas, toliau – mažalapė liepa, didžioji dilgėlė ir paprastoji jonažolė.

Tie rinkimai buvo rimtai organizuoti, apie tai „Žaliajame pasaulyje“ rašė profesorė Ona Ragažinskienė. Taigi viskas čia pat: keturios visiems žinomos žolės ir vienas medis, taip pat labai godojamas… Pjaunu aitriai kvepiančias pelyno šakeles ir klausausi: ar negieda Bitinų gaidys. Ne, tylu tylu. Apie tokį žoliavimą ir kalba žolininkė Lina Balsevičiūtė iš Aukštadvario regioninio parko. Ir tas gaidžio giedojimas nėra nei mistika, nei kokie burtai, o tiktai žinia žoliautojui, kad visos sodybos jau liko toli. Savo darželyje ežiuolių, šaltmėčių ar medetkų gali prisipjauti ir gaidžio giedojimo klausydamasis, o kai išsiruoši į laukinių gyduolių pievas, nuo visų sodybų reikia nutolti.

Ir atrodo, kad būtent Aukštadvario, Stakliškių, Semeliškių apylinkėms šis patarimas labiausiai tinka. Kalvos kalvelės, ežerai ir upės gražiais vardais minimos, pavėsingi tauriųjų lapuočių miškai ir šviesūs skaistšiliai – niekur kitur Lietuvoje nėra tokio jaukaus, bet kartu ir paslaptingo kraštovaizdžio. Garsioji Velnio duobė, maži, bet gilūs termokarstiniai ežerėliai, ir visa tai supa Verknė, ištekanti iš Vilkokšnio, ir Strėva, kurios pradžia yra Spindžiaus ežeras. Dvi upės sesės, apie jas pasakojama graži legenda: tarsi ir susipykusios buvo, o vis tiek abi skaidrius savo vandenis nuneša į Nemuną, niekur kitur.

Išgirdau vakar per radiją kalbančius Stakliškių ir Aukštadvario senbuvius, ir visi tie vaizdai atmintyje iškilo labai gyvai. Kadaise teko talkininkauti iškertant brūzgynus Velnio duobės šlaituose, nešioti nelengvus matavimo instrumentus nuo Škilietų ežeriuko iki tos paslaptingosios Velnio duobės, o po keliolikos metų keliavau pėsčiomis iš Semeliškių net iki Prienų. „Literatūros ir meno“ redakcija paprašė parašyti apie mūsų žemės žaizdas, kurios labiausiai matosi pavasarį. Ėjau, žinoma, per aukščiausią Dzūkijoje Gedanonių aukštumą, kur sutikau geranorišką dzūką, pasivadinusį Palapiškių Juozu. Jis vienu sakiniu paaiškino, kuo skiriasi arimas, kai plūgą traukia arkliukai ir kai dūmina traktorius tose Gedanonių pašlaitėse: arkliuku, būdavo, šonu ari, o dabar jaunimas su technika lekia į pakalnę tiesiai, jiems svarbu, kad vagos būtų ilgos, o tos gilios išaros greit pasidaro kaip grioviai.

Taip dviese labai greitai ir suradom apybraižos antraštę – pavasariniai erozijos srautai. Dar viena didelė senovinio gyvenimo prabanga paaiškėjo vakare, kai mažame Prienų viešbutyje galėjau pats išsikūrenti koklinę krosnį. Sargas atnešė glėbį malkų ir paklausė, ar mokėsiu užsikurti. Atsakiau nelabai tiesiai, bet suprantamai: jeigu dar atneštumėte žibalinę lempą, mokėčiau ir jos stiklą suglamžytu laikraščiu išblizginti… Tokie atsitikimai nepamirštami, nereikia nė į anų metų užrašus žiūrėti. Lietuvoje tada buvo tik du rajoniniai viešbučiai, apšildomi krosnimis: Prienuose ir Biržuose… Dabar Aukštadvario kraštą kiekvienas atranda vis kitaip, tų vadinamųjų inovacijų kasdien vis daugiau, bet štai koks nors paprasčiausias pelynas net ir niūrią dieną gali išlikti kaip nesikeičiantis orientyras. 

Spalio 23-ioji

Šią permainingą dieną (ir stiprus vėjas, ir trumpos šaltos liūtys, ir aiški saulė) galėjome tyliai prisiminti Maironio eilutes: „Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį / Iš kapų milžinų / Ir išgirsti nors vieną, / Bet tikrą žodelį / Iš senųjų laikų.“ Devyniolikto amžiaus pabaigoje šias eilutes rašė Lietuvos dainius, kai Trakų pilis ir akmenys Mokai jau buvo apaugę žilomis kerpėmis, o naujieji tautos žadintojai dar negalėjo kalbėti garsiai.

Maskvos universiteto studentas Jonas Basanavičius studentui Mikalojui Katkui tada šitaip kalbėjo: baigę studijas turim gyventi šalia Lietuvos, kur mažiau suvaržymų, ir lietuvių savimonę žadinti iš toliau. Maironis sulaukė Lietuvos Nepriklausomybės, bet vargu ar galėjo pagalvoti, kad greitai ateis laikas, kai net ir apie kokį nors Bažnyčios kalną bus patariama patylėti, o prie pilkapių ir piliakalnių, kuriuos lyg ir saugo valstybė, bus parašyta, kad čia yra „Lietuvos tarybinė socialistinė respublika“… Ir vis dėlto tauta vėl atkūrė savo valstybę. Ir Maironio pageidavimas išgirsti iš praeities tikrą žodį vėl yra labai gyvas. 

Šiandien nemažas pulkas savo krašto istorijai neabejingų žygeivių seka paskui sambūrio „Vykinto keliai“ sumanytoją ir vadovą Vykintą Vaitkevičių ir bando įsivaizduoti, kas čia, Vilkiautinio pilkapyne prie Bedugnio ežerėlio, vyko tada, kai dar nebuvo prapuolę baltų tautų broliai jotvingiai. Kapinynas buvo nepaprastai didelis, išliko nedaug akmenų, žyminčių laidojimo vietas. Tiktai ant mažos kalvelės, apaugusios pušimis, beržais ir lazdynais, dar galima atsekti, kad kapavietė tikrai apkrauta akmenimis, kad taisyklingas lauko riedulių apskritimas primena saulę. Vėjo nublokšti pageltę lazdyno lapai slepia tą idealų simetriškumą, reikia aprinkti lapus, kad išgirstum tą gyvą žodelį.

O Vykintas tuo tarpu vienas vaikšto po išbalusių smiltyninių lendrūnų pievą. Visi laukia tos tikrai keistos, tarsi staiga pražilusios pievos pakrašty, ir dabar jau atrodo, kad vienas žmogus gali atkurti labai svarbią istoriją. Juk buvo taip, kai Elijas Lionrotas vienui vienas vis ėjo per Karelijos bei Suomijos kaimus, užrašinėjo seniausias dainas ir iš jų sukūrė epą „Kalevala“. Pagaliau Vykintas rankos mostu kviečia mus arčiau, visi žąsele eina per nenušienautą šiugždančią lendrūnų pievą ir lyg susitarę apstoja ratu savo vedlį, kuris aiškina, kuo ši vos vos teišsiskirianti vieta yra unikali: čia ne apskrita kapavietė, o ilga, net aštuoniolikos metrų, ir tokia ji viena visame Vilkiautinio Nekropolyje. 

Toks laidojimas nebūdingas baltams, tokie buvo tiktai krivičių kapai, surasti dabartinėje Baltarusijoje. Archeologai žino, kad laidojimo būdas yra labai konservatyvus reiškinys, keičiasi jis lėtai, o štai tokia staigi permaina sako, kad kažkas svarbaus turėjo atsitikti. Mes nežinome, kas atsitiko, tęsia Vykintas Vaitkevičius, per maža archeologinių tyrimų. Bet juk nežinome, kas mums atsitiko dabar – kodėl staiga pradėjome deginti savo mirusiuosius… Ar žinome? Kažkas bando spėti, kad čia kalta mada, atėjusi iš tų šalių, kur vietos ir gyviesiems jau labai trūksta…

Vilkiautinio Nekropolis prie Bedugnio – antroji mūsų sustojimo vieta. Pirmiausia buvome Panario upelio žemupy, prie Nemuno, kur iškyla poledynmečio vandenų erozinis palikuonis – Velnių bažnyčia. O kitame krante – Lietuvos partizanų bunkeris, kurį surado ne vietos kraštotyrininkai, o Vykintas Vaitkevičius, ir tai buvo visai neseniai. Prie to bunkerio šį rytą ir išgirdome, kad štai šitokiose buveinėse vienam partizanui teko tiktai vienas kvadratinis metras. Ir tada trūko žemės kovotojams. Todėl, kad sunku ir pavojinga išsikasti slėptuvę, juk niekas šito neturi matyti. O paskui jau tavo pėdsakus slepia miškas ir vanduo… O Velnių bažnyčia buvo šventvietė dar tada, kai velnių nebuvo. Girdėjome juk ir apie Ąžuolų bažnyčias, ir apie ežerus, iš kurių kartais iškyla nuskendusios bažnyčios. 

Tikrai permaininga diena. Kai iš Panaros istorinių pakrančių atvažiavome prie Bedugnio, švietė saulė ir raibuliuojantis ežero vanduo buvo labai gyvas, rodos, primenantis senų laikų legendą apie neišsipildžiusią meilę ir vienu rankos mostu nuskandintą bažnyčią, o kai ilgokai pasivaikščioję po jotvingių kapinyną grįžome ta pačia pakrante, Bedugnis atrodė tamsus lyg niūriausią lapkričio dieną…

O Liškiavoje, prie Paklėštarės liepos, jau lyja. Kol įkopiame į Bažnyčios kalną, dar vadinamą Alkakalniu, vėl sušvinta saulė. Ir užburia visus ne tiktai saulės šviesa, bet ir dar kažkas, turbūt ir upė, ir panoraminiai vaizdai. Ir klausia Vykintas: kas gi čia vis dėlto labiausiai pakelia mūsų dvasią? Aišku, kad Nemunas. Kai didelį ir srūvantį vandenį matai iš aukštai, įspūdis visai ne toks, kokį jauti būdamas pakrantėje… Žygeivis iš Anykščių klausia, koks gi šio švento kalno aukštis. Ir nustemba sužinojęs, kad esame visai žemai, Šatrijos kalnas dukart aukštesnis už Liškiavos Alkakalnį. Čia buvo geodezininkų reperis, aukštis virš jūros užrašytas labai tikslus: šimtas aštuoni metrai ir penkiasdešimt centimetrų. 

O prie Liškiavos pilies – naujos Vykinto hipotezės. Apie tai, kas ją statė, kodėl statė ir kodėl toks svarbus darbas liko nebaigtas. Aišku yra tiktai, kad ir pilies statyba, ir dominikonų sukurtas architektūrinis ansamblis, ir kovos kalavijas (iškeltas iš Nemuno tiktai 1965 metais) išgarsino Liškiavą. Tas kalavijas, beje (jo kopija, žinoma), ir turėjo būti kaip simbolis tarp dviejų garsiųjų Liškiavos kalnų, toje vietoje, kur stūkso ornamentuotas kirvis. Tokių kirvių daug buvo rasta ir Vilkiautinio kapinyne, o toks kalavijas šiose apylinkėse žinomas tik vienas… 

Iki Viedzmos akmens einame per grikių ražienas, dešinėje matome buvusį Vilnonio dvarą, jau aprašytą ir išgarsintą. Dzūkijoje būta nedaug tikrų dvarų, todėl kiekvieno didesnio ūkio patirtis turėtų būti svarbi. O dabar čia yra bitininko iš Snaigupės sodyba. Ir bičių gal 60 avilių… 

Didžiulis akmuo pamiškėje, prie Laumės lomos, visus nustebina. Suskaldytas prieš aštuoniasdešimt vienus metus ir kaip apsamanojęs, ir kokie keistai išsikreivoję, tarsi gumbuotieji Karelijos beržai jį saugo iš visų pusių. Vykintas pasakoja legendą apie čionykštę Viedzmą, kuri, be abejo, buvo milžinė, tokių mūsų sakmėse yra daug. Visų milžinų darbai yra didingi. Ir slenkančių ledynų veikla tada galėjo būti priskirta milžinams, nes pirmieji čia apsigyvenę žmonės, šiaurinių elnių medžiotojai, galėjo matyti nepaprastų vandenų ir didelių akmenų eismą. Juk pasakojamoji tautosaka radosi kartu su pirmykščiu tikėjimu ir šventvietėmis.

Viskas labai susiję – ir archeologai, ir gamtininkai, ir geologai sutaria, kad kultūros lopšys yra Gamta. Visa tai, be abejo, nė kiek nerūpėjo rusų kareiviams, kurie 1940-ųjų vasarą susprogdino didingą Viedzmos akmenį ir skeveldras ketino panaudoti dzotų statybai prie Kapčiamiesčio – šitaip anuometinė Sovietų Sąjunga ir tesugebėjo pasiruošti Antrajam pasauliniam karui, kuris jau buvo prasidėjęs. Iš cemento ir akmenų sumūryti dzotai liko be jokios naudos, rimtesnis sovietinės armijos pasipriešinimas prasidėjo tiktai prie Bresto. 

Priešpaskutinis „Vykinto kelių“ sustojimas – ant panoraminės Krivo kalvos. Neaukšta ta kalva, bet vieta tikrai panoraminė, ir būtent čia rinkdavosi Ricielių, Guobinių, Raudonikių, Liepiškių, Janavo sodiečiai, kai reikėdavo spręsti svarbius ūkinius ir žemės ribų (kreisų) klausimus. Vykintas rodo dokumentų kopijas, kurios atskleidžia, kad netgi 1979-aisiais Punsko lietuviai nešiojo per savo kaimus krivulę su rašteliu, skelbiančiu, kur reikia susirinkti. Ir Rokiškio krašte krivulės išliko ilgai, bet aišku, kad tada į jas jau brovėsi sovietinė ideologija…

Kartu su atslenkančia vakaro prieblanda pasiekiame Liepiškius, Jono Aleksonio sodybą, kur buvo įrengta paskutinė pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vadavietė. Pogrindinė slėptuvė įrengta po daržinės pelude, o išėjimas – į Liškiavio ežero atabradą, kad neliktų nei pėdsako, nei kvapo. Pasakoja Jonas Aleksonis, kaip jo tėvas Pranas padėjo tada Kazimieraičiui. Įdomu, kad šio krašto dzūkai (gruntiniai dzūkai), slėpdami brangesnius daiktus nuo vienos ir kitos armijos kareivių, buvo įsirengę erdvesnes slėptuves, kuriose galėjo slėptis ir žmonės. (Šilinių dzūkų patirtis yra kitokia – slėptuves jie įsirengdavo miškuose ir raistuose, varydavo ten ir savo gyvulius.)

Vadavietę prie Liškiavio žinojo tik patikimiausi Aleksonių kaimynai, vieta tikrai atrodė saugi, ir vis dėlto gandai apie tai pasiekė stribus. Skubiai buvo iškastas bunkeris Žaliamiškyje, ten Kazimieraitis ir žuvo 1946 m. liepos 2 dieną, Vykintas skaito liūdną Kazimieraičio laišką šeimai į Kauną. Ir klausia – kiek Lietuvoje galėjo būti karininkų, kurie dar iki 1940-ųjų birželio buvo prisiekę ginti Nepriklausomą Lietuvą? Išeiti į mišką tvirtai apsisprendė tiktai Kazimieraitis, vienintelis aukšto rango karininkas. Jis žinojo, kas gali atsitikti jam pačiam ir jo šeimai. Taip ir buvo, kitaip negalėjo būti. Išliko nuotrauka, ji yra Kazimieraičio sūnaus Vytauto Vitkaus knygoje „Pulkininkas Kazimieraitis“: Kazimieraičio šeima Sibire – žmona Genovaitė, vaikai Vytautas, Jūratė, Kastytis, Algimantas, Rimgaudas, ir Liudas. 

Nelinksma „Vykinto kelių“ žygio pabaiga. Visi jau sužvarbę. Bet juk ne tiktai iš ežero tas šaltis. Ir ne iš Aleksonio sodybos. Bandymas išgirsti „…nors vieną, bet tikrą žodelį“ šį kartą nutolina mus nuo romantinių laikų. Bet juk visoje Lietuvoje yra šitaip, ne tiktai Dainavoje.