2022 03 12

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.
Jau kažkelintas sniegas kieme medžius, laukus uždengia ir prie krūtinės žemės glaudžias... Ir nesvarbu, kiek metų, kiek dienų tas veiksmas vyksta: kaskart nesikartojančiai, kitaip. Merkinė. Brolių Černiauskų nuotrauka (2020 m.)

2022 03 12

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Laiškai iš kaimo. Gūdžiai dejuoja medžiai Vaikšnoro Rave…

Vasario 2-oji

Naktį vėl snigo. Vėjo nėra, purus sniegas laikosi ant medžių, ant krūmų ir nenušienautų pievų. Kai prisitaikai prie pandemijos, kai metams bėgant vis labiau junti tikriems namisėdoms būdingą geną, gali pastebėti štai tokį reiškinį: sniegas mažame kaime, miške ir prie upės – labai baltas. Švarus. Jau gal neprisimenu, kada mačiau purviną sniegą. Net ir tada, kai Žeimių ar Vilkiautinio link pravažiuoja baisiai griaudintis kelininkų griauderis, jo į kelkraštį sustumtas sniegas nėra murzinas.

Ir kai lapė atsineša iš Kalpoko kiemo pasivogtą didelį kanapėtą gaidį, kai pasideda stambų grobį ant sniego vėpūtinio prie pat žieminių rapsų lauko, ketindama pailsėti, o staiga iš kažkur atsiradę du alkani juodvarniai perima tą varguolį gaidį, – po pusvalandžio jų mūšio ir puotos vietoje lieka tik baltas sniegas, raudonas kraujas ir margos plunksnos, daugiau nieko. Net kaulai kažkur prapuola. Nėra jokio sinantropiniams reiškiniams būdingo purvyno. Švarus darbas.

Šitaip galvodamas ir rašydamas nebijau, kad mane apkaltins ekologinės etikos sargai. Nedera gėrėtis švariu plėšrūnų darbu ir kliautis tiktai natūralios gamtos estetika, reikėtų matyti viską, kas ir kaip dedasi aplinkui. Kas vyksta? Kodėl ant balto sniego – aukos raudonas kraujas? Juodvarniai – tai miško sanitarai, o šiuo metu jų lizduose turbūt jau atsiranda kiaušiniai, po mėnesio išsiperės nauja kranklių dėtis. Ir lapė kitą kartą jau bus gudresnė, nes jai irgi rūpi savo vaikams parnešti ėdesio, todėl kai pradedame aikčioti, kokie gražūs tie maži lapiukai, žaidžiantys ant smėlio prie olos, tai irgi turėtume žinoti, kad tas jų grožis ir sveikata ne su vėju ateina. 

Vasario antroji – Grabnyčios. Senųjų baltų tikėjimo šalininkai švenčia Perkūno dieną. Tačiau visi turėtų žinoti, kad šiandien taip pat ir Pasaulinė pelkių diena. Todėl skaitau, ką apie pelkes parašė Michailas Prišvinas. Rodos, jau galiu pasiūlyti ir tokį paprastą patarimą jaunesniems gamtininkams: visus M. Prišvino kūrinius reikia skaityti ir skaityti iš naujo. Praeina dešimt metų – ir vėl skaityk. Gal ir bus šiek tiek liūdna, kad šis garbus rašytojas, tikras Gamtos žinovas – toks intravertas ir vienišius, bet juk literatūrinė melancholija ir žmogaus sielą ėdantis nuobodulys – tai ne tas pat.

O Pačiai Gamtai kasdien į akis žvelgti tikrai nenuobodu. Paminėti pelkių dieną irgi būtų galima be triukšmo, tik gal dar ne visiškai aišku, kodėl mes turime tai daryti žiemą. Žiemą mūsų kraštų pelkės turėtų ilsėtis. Atsakymas tarsi paprastas: jeigu konferencijų, kongresų bei simpoziumų mėgėjai kažkurį šviesų viduržiemį susirenka į kokią turtingą pietietišką šalį ir nutaria, kad vasario antroji nuo šiol bus Tarptautinė pelkių diena – vadinasi, taip ir bus. Tad ir mums Lietuvoje teks viduržiemiškai pūškuoti į pelkes. Nesvarbu, kad sniego vos dvidešimt centimetrų, kad įšalo nėra. Ir su slidėmis blogai, nes kiminų kupstai iškyla tarsi kalnagūbriai, ir su plačiapėdžiais guminiais auliniais pavojinga šliumpsėti – nesužiūrėsi, kur slepiasi žemapelkinis akivaras.

Vasarą pavojingus liūnus parodo augalai – tada ir balinis žinginys, ir plačialapis švendras perspėja, kur telkiasi juodas bedugnis dumblas. O žiemą visus pavojus užslepia sniegas. Taigi žiemą geriau nesiveržti į raistus. Visokiausių gamtos minėjimų mėgėjams – Žuvinto, Čepkelių, Kamanų, Viešvilės klampynių praktiškai nepažįstantiems – tikrai nepatartina rinktis į per dideles pelkių garbinimo šventes. Geriau ne provokuoti pasakiškus raistų monus, o tylutėliai atsiversti M. Prišvino „Gamtos kalendorių“ ir sutelkti dėmesį į rašytojo gamtininko liudijimus iš anų vasariškai turtingų praėjusio šimtmečio pelkių: „Labai ilgo ir kreivo žiurlio (kuolingos) snapo vaizdas mano vaizduotę visuomet perkelia į seniai praėjusius laikus, kai Žemėje dar nebuvo žmogaus… Na, ir viskas balose taip keista, pelkės mažai ištirtos, visai nepaliestos dailininkų, jose visuomet jautiesi taip, tartum žmogus Žemėje dar nebūtų prasidėjęs…“ (Michailas Prišvinas, „Žmogaus pavasaris“, Valstybinės grožinės literatūros leidykla, Vilnius, 1950 m., p. 304). Antikvarinė ši knyga, ir gaila, kad nenurodyta, kas anuo metu ją išvertė į lietuvių kalbą. 

Po pietų vis dėlto išeinu prie Krūčiaus ir tuoj pat aptinku lūšies pėdas. Pėdsakas aptirpęs, pėda apskrita, tokio didumo kaip nemenko žmogaus kumštis. Praėjo žvėris pro perkūnropių šlaitelį, pakilo pušynėliu į kalvą ir nusileido žemyn per stačiausią Saladaunios erozinės raguvos šoną. Aš taip negaliu rizikuoti, nes šiaurinis raguvos krantas tebėra įšalęs, bijau nusilaužti kokį kaulą. Tenka grįžti ir sekti lūšies pėdomis atgalios. Iš kur lūšis atėjo? Greit paaiškėja, kad atkeliavo iš Aušrinės, nepabijojo atvirų laukų, nors seniai žinoma, kad tikroji šių žvėrių buveinė yra dideli miškų masyvai. Gana ryškios pėdos iš Barsukų griovos pakrantės, o tai, kad buvo tapenta ir nuvirtusiu, apsnigtu juodalksnio kamienu, išduoda kačių šeimos įprotį vaikščioti medžiais. Nei lapė, nei šuva, nei vilkas šitaip nevaikščioja. 

Mieste baltas neilgai išbūna sniegas, ir ypač tai matyti pavasariais. Kaime jis lieka švarus ir baltas net pakelėse. Keliukas į Dubaklonio kaimą. Brolių Černiauskų nuotrauka (2020 m.)

Vasario 3-ioji

Liškiavos kaimo Bažnyčios gatve atsargiai praėjo lūšis. Šiandien prieš pietus visi trys tai regėjome pro langą – aš, Irena ir sūnus Gediminas. Akimirksnį stebėjome, kaip aukštas, grakštus, šiek tiek raišuojantis žvėris nutolo į Vlado Kaupinio sodybos pusę, o paskui turbūt stačiu šlaitu nusileido prie Nemuno. Aptarėme, kad čia galėjo būti ta pati lūšis, kurios pėdas vakar nufotografavau prie Krūčiaus upelio.

Sakoma, kad lūšis – tai baimės, agresyvumo, netikėto pavojaus simbolis. Tokia proga prisiminėme ir senesnį susitikimą su lūšimi. Tai nutiko prieš pusę amžiaus Širvintų rajono Puorių girininkijos Žindulių miške. Lūšį pamatėm taip pat trise: aš, Irena ir dukra Aušra. Tame skurdokame aukštapelkės pušyne tartum lengvas šešėlis švystelėjo per kvartalinę liniją. Tokio vaiduokliško lūšies šuolio nesitikėjusi Irena aiktelėjo: „Čia likimo perspėjimas…“ Mes su Aušra nespėjom net patikėti, ar tikrai pamatėm. Bet netrukus ir tą įspūdingą plėšraus gyvūno „pasivaidenimą“, ir mūsų visų nuostabą aprašėme iliustruotame šeimos sienlaikraštyje. Nauja publikacija su piešiniais taip ir vadinosi: „Kaip mamaitė matė lūšį“. 

Žiemos pėdsakai palei kelią Gudelių kaime. Užrašas ant kryžiaus: „Dieve, saugok mus ir mūsų Tėvynę.“ Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)

Vasario 17-oji

Vakar buvo minima ne tiktai Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir Lietuvos universiteto Kaune įkūrimo šimtmetis. 1930 metais šis universitetas buvo pavadintas Vytauto Didžiojo vardu, o 1950-aisiais suskaldytas į tris aukštąsias mokyklas: sovietų valdžia naikino visus Nepriklausomos Lietuvos ženklus bei simbolius. Gyventi, žinoma, beliko vienaip ar kitaip prisitaikant prie visų nemalonių perversmų. Ir būtent tada Kauną ypač pamėgo žemaičiai: kiekvienais metais rugsėjo pradžioje Laisvės alėją užplūsdavo žemaičiuojantys pirmakursiai.

Buvo ir tikrai kurioziškų atsitikimų: į vieną Veterinarijos akademijos pirmo kurso grupę pateko 20 žemaičių ir 1 suvalkietis. Studijuoti į Kauną važiavo net ir tie, kurie buvo linkę prie humanitarinių mokslų, – jie tarsi bijojo europietiško Vilniaus universiteto, jiems Kaunas atrodė esąs arčiau žemės, arčiau senojo valstietiško kaimo. Buvo ir taip: Vilniaus universiteto studentų priėmimo komisija nepriimdavo gabių, gerai egzaminus išlaikiusių žemaičių vien todėl, kad artimi jų giminaičiai 1944 metais buvo emigravę į JAV, o Lietuvos žemės ūkio ar Veterinarijos akademijose tokie pirmakursiai sovietiniam saugumui neatrodė įtartini.

Be kita ko, pirmakursiai žemaičiai iš Kauno politechnikos instituto džiaugėsi dar ir tokiomis šio miesto privilegijomis: naktį per tvorą įlipus į Zoologijos sodą būdavo gana originalu tenai, prie lauko kavinės staliukų, gurkšnoti vyną ir klausytis liūtų riaumojimo. O vidurnaktį sugrįžus į bendrabutį, tereikėjo strategiškai ir taktiškai pasiteisinti griežtam budėtojui. Apie tai publicistikos knygoje „Mėnulio peilis“ vaizdingai rašo poetas Algimantas Mikuta, tikras žemaitis iš Mažeikių krašto.

Vaje, prisiminėm dar ir tai, kad šiandien godotino poeto, buvusio „Literatūros ir meno“ redaktoriaus Vlado Braziūno gimimo diena, todėl išdrįsom per nuotolį švystelėti jam žaibiškai sueiliuotą Jubiliejinį pasveikinimą, supintą vien iš jo paties poezijos citatų. Bet ir šiek tiek būgštaujame išsiuntę. Kaip sureaguos? Ar neužsigaus? O gal tik lengva ranka numos…

Irena prisiminė, kaip apie lietuviškas bei lotyniškas oracijas ir iškilmingų sveikinimų posmus bei panegirikas su tykia šypsena savo studentams filologams pasakodavo Vilniaus universiteto profesorius Jurgis Lebedys (1913–1970), teišgyvenęs penkiasdešimt septynerius metus ir gal jau nebedėstęs būsimam poetui, universiteto kraštotyrininkų Ramuvos kūrėjui, pasak tautosakos šaltinių, septintojo dešimtmečio pabaigoje atkeliavusiam į Vilnių iš Šiaurės Lietuvos, nuo Lėvenio kranto. Šį vakarą šeimyniškai išklausėm Rašytojų sąjungos parengtus „Lietuvos poetų skaitymus iš Talino ir Rygos“ ir vienbalsiai sutarėm, kad turim didžiuotis Vladu Braziūnu – šiomis dienomis jis tvirčiausias ir patikimiausias lietuvių, latvių, o ir ukrainiečių filologijos riteris.

Henrikas Gudavičius ruošiasi virti arbatą savo svečiams Liškiavoje, prie Krūčiaus, o jo darbą, nepaleisdamas iš rankų fotoaparato, stebi Vladas Braziūnas. Ir norisi pakartoti laišką: „Mielas Vladai, poetinė padangė Lietuvos be Tavo balso nuo Lėvenio lyg ašara be druskos būtų… Ir tebūnie pašlovintas tas laikas Tau Dievo skirtas, kai nebelieka „prabangos darbų į stalčių krauti.“ Brolių Černiauskų nuotrauka (2018 m.)

Vasario 18-oji 

Naktį prilijo daug. Ir dieną dangus labai niūrus. Valandėlę tarsi prašviesėja, bet ir vėl staiga atslenka tamsūs sniego debesys. Penktą valandą ryto „Svoboda“ teigė, kad Trečiasis pasaulinis karas jau buvo, ir Putinas jį pralaimėjo, nes jam nepavyko sukiršinti tarpusavyje Europos Sąjungos valstybių. Tokia optimistinė vieno politologo nuomonė ankstyvą rytą, vis dar tikintis kokių nors pragiedrulių iš dviejų konfliktuojančių valstybių pasienio, šiek tiek apramino.

Kitaip jau būtų galima ir mirtinai nustėrti, vis baimingiau įsiklausant, kaip tokią niūrią dieną dejuoja Vaikšnoro Ravo senieji medžiai, kaip grėsmingai ūžteli per traškančias jų šakas prasiverždamas smarkus šiaurės rytų vėjo gūsis. O juk taip ir Gamta, ir Istorija moko – pavojingiausi mums Sibiro vėjai. Negalima pamiršti, ką iš širdies kalbėjo rašytojas, dailininkas Leonardas Gutauskas prie pirmaisiais Atgimimo metais Mardasave naujai iškelto kaimo kryžiaus: „Apsaugok, kryžiau, šiuos namus tada, kai pasikels rytuos mums debesis juodžiausias.“

Šiemet labai vėjuotas vasaris. Bet nesunku pajusti, kad kalvotame kraštovaizdyje nuo tų žiemiškų vėjų galima užsislėpti, galima surasti tokių vietų, kur jokie vėjai neužpučia. Tiesa, medžių viršūnės iškilusios aukštai, jos laisvos ir bebaimės. Ir vis tiek nesiliaujantis jų girgždėjimas, vaitojimas, netgi verksmas kartais gali pasirodyti tarsi nebe šio pasaulio garsai. Matyt, visada taip buvo lietuviškose pakriūtėse, nes ir vietovardžiai tai liudija: Laumės bala, Viedzmos akmuo, Velnio tiltas, Raganos uosis. 

Kartais net ir jokios paslaptingos griovõs ar lomõs, net ir jokio užkeikto akmens su „velnio sostu“ nebereikia, užtenka mažos pelkutės, ir jeigu pasitaiko naktį kam nors važiuoti pro tą balą, darosi nejauku. Gal todėl, kad ir medžiai ten kitaip švokščia, kitaip dejuoja. Pelkės ir apypelkio senmedžiai – visai kitokie nei išlakios pušys dzūkiškame skaistšilyje. Jie labiau išsišakoję, susipynę, užsiauginę keletą konkuruojančių viršūnių. O juk atsitinka, kad pro tokius girgždančius bei dejuojančius medžius pravažiuojančiam keleiviui kas nors atsitinka, – atsisuka stebulės varžtas ar rato stipinas palūžta, – tada koks nors pramaniūgas jau ir papasakos, kad naktį pro ten jokiu būdu negalima keliauti, nes piktos dvasios numausto vežimo ratus nuo ašių…

Vaikšnoro Ravas kaip tik tokia slaptinga vieta, ir medžių dejavimai čia daug gūdesni. Dešiniajame šios šaltiniuotos erozinės raguvos krante – Vaikšnoro ir Sabaliausko miškai, o kairiajame – buvusių Liškiavos žydų pievos. Tasai Jonas Vaikšnoras, kaip jį prisiminė miško vienkiemyje netoli Ricielių vieškeliuko gyvenusi Albina Jarašienė, buvęs gana senoviškas ūkininkas, nelinkęs su niekuo draugauti. Gyveno jis Liškiavoje, Kosylos gatvėje (dabar – Šventojo Dominyko gatvė), netoli žydų apeiginės pirties – mikvos. O jo miške dar ir dabar galima surasti senų guobų, miškinių kriaušių ir miškinių obelų. Viskas ten ir be žodžių byloja apie senovę ir tylą. 

Klausausi, kaip gūdžiai dejuoja Vaikšnoro Ravo eglės, juodalksniai, beržai ir ievos. Kažkur toliau pasigirsta net prislopintas vaiko verksmas. Dar ne vėtra ir ne uraganas raguvos dugne, bandau ramintis, bet senmedžių viršūnės jaučia kitaip, ir tas šiurpus susipynusių šakų bei sausų stuobrių trynimasis, tas cypimas kartais jau gąsdina lyg balsai iš Anapus. Klausausi ir pagalvoju, kad visus tokius nuolat besikeičiančius garsus ir atgarsius būtų galima užrašyti, aukštai iškėlus jautrų mikrofoną, tik vargu ar tai įmanoma padaryti be triukšmo ir be keturratės technikos. Gaila, kad pernelyg drastiškai puolant fotografuoti ar filmuoti dažnai be reikalo išviešinamos ir pačios tyliausios, senoviškiausios miškų ir paupių paslaptys. Šitaip negrįžtamai pradingsta ir kažkuriam vienam vieninteliam miško žmogeliui bežinomas jo individualusis mikrodraustinis.

Prisimenu, kaip pirmaisiais Dzūkijos nacionalinio parko gyvavimo metais ginčijausi su Mindaugu, kai jis nuoširdžiai pasidžiaugė, kad Druskininkuose, „Aido“ kino teatre, pamatė spalvotą filmą apie taigos tyrinėtoją, kartografą, etnografą, rašytoją Vladimirą Arsenjevą (1872–1930) ir apie jo garsųjį vedlį Dersu Uzala. Tą filmą gal 1975 metais sukūrė japonų ir rusų kinematografai. Tada net užsiplieksdamas kartojau Mindaugui, kad negalėčiau tokio neteisingo filmo ramiai žiūrėti, nes buvo pikta vien pagalvojus, kaip invaziškai įsilaužė į Sibirą toji filmuotojų vilkstinė, kaip brovėsi per žmogaus nepaliestą Usūrijos krašto girią, kaip tempė sunkias kameras ir geležinius trikojus, filmavimo bokštelius ir kopėčias, o gal net geležinius pabėgius su drezinomis, ir visa tai transportavo galingi visureigiai.

Įsikarščiavęs įrodinėjau, kad man visiškai pakanka perskaityti Michailo Prišvino poetinę apysaką „Ženšenis“ ir įsitikinti, kaip spalvingai ryškiai jis pats vienas, tiktai rašytojo plunksna apsiginklavęs, galėjo be jokios techninės agresijos parodyti slaptingąjį Tolimųjų Rytų pasaulį. Perskaitei pats sau vienas, tyliai susimąstei ir gyvus vaizdus atmintyje išsaugojai. Ir visiškai nebūtina į taigą be reikalo trenktis. 

Kryžius Mardasavo kaime priešais Leonardo Gutausko namus. Brolių Černiauskų nuotrauka (2013 m.)

Vasario 19-oji

LRT laidoje „Gamta – visų namai“ – atpažįstamas, gal kiek niūrokas Broniaus Šablevičiaus balsas iš Rytų Aukštaitijos ir dzūkiškai džiugios Arūno Pranaičio žinios iš Žuvinto. Kokie skirtingi vis dėlto jau atžengiančio pavasario ženklai Aukštaitijoje ir Sūduvoje! Tą skirtumą sukuria ne tiktai geografinės juostos ir nevienodas atstumas nuo jūros, bet ir šių vietovių miškingumas. Kretuonas, kur sniego storymę stropiai matuoja Bronius Šablevičius, yra visai netoli nuo Žeimenos, o Žuvintas, kur sugrįžusiais paukščiais bei pabudusiomis bitėmis džiaugiasi Arūnas Pranaitis, – visai šalia Šešupės. 

Šių dviejų upių baseinų miškingumas skiriasi kaip diena ir naktis. Mes jau daugelį metų kartojame chrestomatinę tiesą, kad Vilkaviškio rajono miškingumas tėra vos 7 procentai, o Varėnos rajone arba Ignalinos krašte miškai užima daugiau kaip 60 procentų šių teritorijų. Šiaurės Lietuvos derlingų laukų, miškų bei tarpumiškių sniego dangą yra matavęs geografas Rimantas Krupickas, ir kasmet jo išvada būdavo ta pati: Lietuvoje sniegas ilgiausiai išsilaiko šiaurės rytų miškinguose rajonuose.

Ir štai šiandien Bronius Šablevičius praneša, kad Kretuono apylinkėse sniego storymė dar siekia 30 centimetrų ir dar negreitai ten dvelktelės žemės kvapas. Lietus, žinoma, visur graužia sniegą bei ežerų ledą, bet tirpstančio sniego kvapas jaučiamas tada, kai jis slūgsta be lietaus. Ne žemė kvepia, o lėtai tirpstantis sniegas… Bronius nekalba apie tai, kiek pavasarių turi praeiti, kol jaunas gamtos mokinys supranta, kaip kvepia sniegas ir kaip kvepia žemė. Ir kaip reikia gerbti miško tylą. Jis neįtikinėja radijo klausytojų, kad miškuose ir raistuose reikėtų ne vien tiktai uostyti, bet ir klausytis.

O aš vis nepamirštu Rimo Krupicko pedagoginio talento, jo pasakotų žygeiviškos patirties įspūdžių. Būna taip, kad užtinka tave miške labai rami atodrėkio naktis, kai niekas lyg ir nedrumsčia tylos, niekas aplinkui nė nekrusteli, o tu išgirsti tarsi kažin kas eina… Kažin kas tyliai tyliai, netgi švelniai ir monotoniškai sėlina… Tada ir pamatai, kaip čia pat sujuda ir prie pat žemės nulinksta mėnesienoje krūptelėjusios eglaitės šaka, ir išgirsti, mieguistai suvokdamas, kad tai iš lėto tirpstančios pusnies klostė nuslysdama žemyn ją sujudino. Švytuoja prieš akis žalia šakelė, ir tu pro miegus savo palapinėje vienatviškai ramiai atsidūsti, kad būtent šią naktį ir būtent štai šitaip vos girdimai atėjo pavasaris.

Tokių atsitikimų neįmanoma nei papasakoti, nei nufilmuoti, galima tik širdimi pajusti.

Gamtoje „reikia taip klausyti, kad atskirtum, ar vėjas avižoj, ar rugy šiurena…“ Iš kur šitoks subtilus gamtmeldiško įsiklausymo skatinimas? Štai iškrito lapelis iš Algimanto Mikutos knygos „Kompostas“, ir nežinau, ar čia toks vãsariškas motyvas iš šio publicistinio rinkinio kaimiškųjų reminiscencijų, ar iš kur kitur mano užsirašytas gražus pamokymas.

Sunku ant rankų kūdikį paėmus palikt sudegintus namus ir vyrus, brolius apkasuos… Bet jie sugrįš namo per sniegą, lietų, vėją… Sugrįš ir grūdą meilės sės į Žemės žaizdą, apkepusią krauju ir ašarom suvilgys su Viltimi, kad Amžinas šviesos pavasaris žydės… Brolių Černiauskų nuotrauka (2022 m.)

Vasario 24-oji

Atvira Rusijos agresija prieš Ukrainą. Vladimiras Putinas ir jo patikėtiniai geidžia karo, įsivaizduodami, kad įrodys pasauliui ambicingąjį Rusijos valstybinio režimo pranašumą, bekariaudami su puolimo nebijančia ir kovoti apsisprendusia kaimynine šalimi, kuri po Maidano įvykių ryžtingai pasuko demokratijos, o ne autokratijos keliu. 

Ukraina – gražiausia šalis pasaulyje. Juk taip „Laiškuose iš Tarusos“ teigė Konstantinas Paustovskis (1892–1968), nuo vaiko dienų ten gyvenęs, mokęsis Kijevo gimnazijoje kartu su Michailu Bulgakovu, studijavęs Kijevo universitete, ir būtent tenai, Ukrainoje, parašęs bei publikavęs savo pirmuosius kūrinius. Nepaprastas Konstantino Paustovskio gebėjimas įžvelgti kraštovaizdžio poeziją – ir prie šiaurietiško Onegos ežero, ir Kara Bugaz – Golo dykumoje prie Kaspijos, ir Chersino stepėje prie Dniepro, ir Jaltoje prie Juodosios jūros, ir laisvingoje Odesoje, kuri visais laikais garsėjo daugiataute, intelektualia šviesuomene.

Apie šio rusų rašytojo kūrybą turbūt teisingiausiai yra atsiliepusi vilnietė Martyno Mažvydo bibliotekos skaitytoja, atsakydama į smalsų mūsiškio rašytojo ir bibliotekininko Vlado Dautarto (1927–2000) klausimą, kodėl ji vis skaito ir skaito Konstantiną Paustovskį: „Ak, mielasis, – atsiduso senutė, ir čia pat jos veidas, senatvės prigesintos akys pagyvėjo, – ak, mielasis, man Paustovskį paskaičius, gyvenimas atrodo daug šviesesnis ir geresnis.“ (Vladas Dautartas, „Klevo lapas, rasos lašas“, „Mintis“, Vilnius, 1981, p.126). 

Beje, kaip tik kovo 10 dieną minime Vlado Dautarto 95 metų sukaktį. Jis ne kartą save vadino gamtos žmogumi, gražiai užsidėdamas baltą vasarinę taikaus žvejo kepurę. O gegužės 31 dieną sukaks 130-osios Konstantino Paustovskio gimimo metinės. Niekas nepaneigs, kad tai buvo šviesiausios prigimties rusų rašytojas romantikas, du kartus nominuotas Nobelio premijai, Pirmajame pasauliniame kare netekęs dviejų brolių, dirbęs Antrojo pasaulinio karo korespondentu, o 1966 metais vasario 14 dieną drauge su kitais mokslo, meno ir literatūros veikėjais pasirašęs Atvirą laišką Leonidui Brežnevui, kuriame buvo pasisakoma prieš Josifo Stalino reabilitaciją.

Deja… Kur pradingo šviesioji kūrybinė rusų šalies romantika?.. Neįmanoma suprasti, kaip mūsų dvidešimt pirmajame amžiuje vienu „specialios operacijos“ įsakymu šiandien taip klaikiai užpultas ir suniekintas visos Europos žmonių tikėjimas Amžinuoju šviesos pavasariu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien