Laiškai iš kaimo. Ir vėl mus apsupo dideli kontrastai

Gegužės 8-oji

Šiandien pražydo mažas kalninio serbento krūmelis. Netoli žydi ir išlakus auksuotojo serbento krūmas. Reikia jį vadinti krūmu, bet labai panašus į lianą, tik nepririšk – ir nusidrieks žeme tarsi pelėvirkštis. Bet auginti jį įdomu, atrodo, kad joks kitas dekoratyvinis mūsų augalas neturi tokių auksinių žiedų. O kalninis serbentas kol kas naujokas prie Krūčiaus. Teko jį pirkti, nes per trisdešimt metų niekur Dzūkijoje nepavyko surasti natūraliai augančio.

Naujausioji „Lietuvos dendroflora“ aprašo, kad šis kuklus krūmas, sunokinantis nevalgomas, „bedruskes“ uogas, yra autochtoninis, o ne iš kitų šalių atkeliavęs. Iš toliau žvelgiant, kalninis serbentas labiau panašus į sulaukėjusį agrastą, matyt, tai ir apsunkina paieškas, nes laukinių agrastų dabar atsirado labai daug. Keista, bet dėl to kaltas agrasto spygliuotumas. Pasenusį ir sodyboje nebereikalingą serbento krūmą dar galima skiedryne sukapoti ir sudeginti, o labai dygliuotą agrastą dažniausiai išveža miškan. Būna, kad kartu su žemėtu kelmu atkeliauja į mišką ar pamiškę sinavadas, daugiažiedė baltašaknė ar net raudonoji lelija.     

Tyliai dūzgia bitės, skrisdamos nuo vieno žiedo prie kito. Naminių vabzdžių darbštumas žada gerą dieną, galima ilgai žiūrėti, kaip stropiai renkamas gelsvas nektaras, galima spėlioti, ar medus, patekęs į korio akelę, irgi bus tokios pat auksinės spalvos kaip žiedas… Niekur neskubina bičių darbštumas, žinau, kad diena bus ilga. O Vaikšnoro Ravo šlaite cilpsi net dvi pilkosios pečialindos, tarsi jau ragina mane užkurti dūminę pirtį, gal mato, kad atsinešu skaldymo kirvį ir sunkią tvoklę. Pirmiausia reikia perskelti sausą ir labai kietą senos obels kelmą. Turiu skelti nedelsdamas, kol žalio stavaringo lazdyno tvoklė nė kiek neapdžiūvo.

Sunkus toks darbo pabūklas, bet užtat nė kiek nedrebina rankos, gerai užsimojus tvoklė tarsi prilimpa prie kirvio penties. Smūgis stiprus, o garsas duslus, netoli sklinda bangos, atsimušusios į vešliai sužaliavusius erozinės raguvos šlaitus. Tiktai kažkodėl pirties šulinėlio atkrante smagiai nurieda žemyn į tūtelę susisukęs klevo lapas. Skyla vis dėlto ta sena obelis, nereikės nė įsiusti, kaip anais metais pamokė mane Juozas Balčius. Įsiutimas yra paskutinė kokio nors varginančio darbo stadija, geriau dirbti ramiai, atkakliai, bet be įsiutimo. Ypač dabar, kai pavasaris jau pradeda susitikti su vasariškais žiedais. Dar kartą užsimoju, staiga metu iškeltą tvoklę į žolyną – netikėtai, tarsi iš niekur ateina mintis, kurią tuoj pat privalau patikrinti: kaip gali pernykštis, jau visai išblukęs klevo lapas pats susisukti į tūtą ir riedėti žemyn, pajutęs mano tvoklės smūgio bangą? Smulkmena, žinoma, bet gal galiu surasti kokią nors tikrą priežastį.

Kai pamatai ką nors visiškai atsitiktinai, kai nesi susietas su jokiu monitoringu ir jokia darbo programa, irgi juk gali atspėti kokią menką gamtos paslaptį. Atsargiai leidžiuosi netvirtais smėlio laipteliais žemyn, tarsi bijau kažką išbaidyti. Keliu didelę klevo lapo tūtą ir jaučiu, kad kažkas yra jos viduje. Atsuku lapo kraštus – ogi didžiulė vynuoginė sraigė, ir kokia drąsi, net savo „ūsų“ neskuba paslėpti. Ir ką su tavimi daryti? Jei čia būtų koks keturkojis įnamis, galėčiau pasišaipyti, kad sumanė dykai pasivažinėti, bet sraigė šito nesupras. Atsargiai metu moliuską su klevo lapu toliau nuo šulinėlio šlaito ir grįžtu prie obels kelmo. Dirbu neskubėdamas, lyg tikėdamasis, kad dar kas nors atsitiks, kol užkursiu pirties krosnį, kol kūrensiu ją tris valandas, kol mirkysiu vandeny pernykštę beržinę vantą. Rodos, gerai prasideda šeštadienis, jau galiu galvoti, kad kažką svarbaus suspėjau sužinoti, tik dar nežinau, kur tą žinojimą reikės pasidėti. 

Gegužės 10-oji

Gal prieš 40 metų „Vaga“ išleido Juozo Apučio novelių rinktinę „Gegužė ant nulūžusio beržo“.   

Toks netikėtas sugretinimas (į savo kraštą sugrįžusi paukštė ir nulūžęs beržas) šį, 2021-ųjų, pavasarį tarytum pasikartoja. Beržai lūžo vasarį ir kovą, nesulapojusios jų viršūnės guli dabar pamiškėse, o pavėluotai pražydusios raktažolės, kurias Dzūkijoje vadina gegutės abrūsėliais, iškyla tarp baltų beržo šakelių labai aukštos, matyt, todėl, kad drėgmės dirvožemyje kol kas yra daug. Ir uždaroje miškapievėje Vaikšnoro Ravo aukštupy akivaizdi ta pati – ir gera, ir bloga – žinia apie beržą ir gegužę. 

Gegutės abrūsėliai šiemet žydi ilgai, ir visur atrodo labai gražūs. Liškiavoje, Vingiorykščių pievoje, pavasarinės raktažolės atrodo tokios pat aukštos, kaip ir aukštosios raktažolės, kurios lyg ir buvo rastos Lazdijų krašte, bet prapuolė. Botanikas Povilas Snarskis 1954 m. šią Lietuvos floros rūšį yra radęs Dzūkijos darželiuose bei kapinėse, o profesorė Marija Natkevičaitė-Ivanauskienė girdėjo apie jas Krikštonyse, bet tuoj pat suabejojo, ar tai buvo laukinė rūšis, ar pabėgusi iš darželių. Gerai prisimenu vasaros pradžią Lazdijų rajono pakrašty, Krikštonyse, tai buvo 1987-aisiais, kai profesorė Marija Natkevičaitė-Ivanauskienė dar vadovavo Vilniaus universiteto studentų botaninėms praktikoms. Net susijaudinusi pasakojo, kad užrašė Krikštonių bažnytkaimio moterų pasakojimus apie pamiškėse augusias labai aukštas raktažoles, kurios tikrai buvusios kitokios nei tos, kurias dabar visi mato žydinčias.

Kaip gaila, sakė profesorė, kad tai ir liko tik pasakojimas, kad nėra nei vieno herbarinio pavyzdžio, nei vienos nuotraukos… Pusę dienos tada tupinėjome su studentais prie mažo Dunojaus ežerėlio, bandėme tiksliai suskaičiuoti, kiek augalų rūšių gyvuoja šimte kvadratinių metrų. Klausėmės profesorės prisiminimų ir netgi bandėme atspėti, kodėl tas ežeras pavadintas tokiu keistu tarsi visai ne lietuvišku vardu.

Ilgai žydi pavasarinės raktažolės, o visai šalia jau mėlynuoja šliaužiančiųjų vaisginų žiedai. Susitinka nuolat skubantys pavasariniai efemeroidai su pirmąja, daug ramesne vasariškų žiedų banga. Visada pasikartojantis, amžinas Gamtos gyvybingumas. Būna taip ir ankstyvą, ir pasivėlinusį pavasarį. Bet štai šiemet, būtent gegužės mėnesį, pasirodo labai liūdna knyga: „Gyvenimas mūsų planetoje. Mano liudijimas ir ateities vizija“. Autorius – visame pasaulyje žinomas filmų apie gamtą kūrėjas Davidas Attenboroughas. Knyga liūdna jau vien todėl, kad iš karto primena ir Antoninos Lenkovos „Nuskalpuotą žemę“, ir Žano Dorsto (Jean Dorst) „Kol dar nenumirė Gamta“. D. Attenborougho nuomone, blogiausia yra tai, kad mūsų mąstymas, vertinant vis blogėjančią aplinką, keičiasi labai lėtai. Per prabėgusius tūkstantmečius žmogus, kaip biologinis tipas, beveik nepasikeitė, o sukūrė tokią kultūrinę aplinką, kurią taikliausiai apibūdina šis trumpas apibrėžimas: „Pasijuto žmogus karaliumi – ir nuskurdo karalystė“… 

Rusiškas žurnalas „Priroda“ 1977 metais spausdino zoologo Andriejaus Bannikovo straipsnį „Zoologijos sodas – dabar ir ateityje“. Sąžiningas mokslininkas suabejojo, ar reikalingos zoosoduose kavinės, kioskai, brangūs žydintys krūmai ir spalvingos tvenkinių lelijos. Juk žvėrims viso šito nereikia. Žvėris geidžia kuo daugiau laisvės, tad žmonės galėtų vaikščioti siaurais koridoriais. Maždaug šitaip ir buvo padaryta Ukrainoje, Askanija Novos rezervate. Laukiniai žvėrys ganosi didžiuliuose voljeruose, o žmonės stovi ant specialiai supiltų kalvelių ir viską gali stebėti su žiūronais. Didžiausias voljeras, kuriame taikiai gyvena Šiaurės Amerikos bizonai ir laukiniai Prževalskio arkliai – net pusantro tūkstančio hektarų. Mažesnių aptvarų yra daug, žvėrys nejaučia nelaisvės, nes ir šiapus, ir anapus tvoros – ta pati pirmykštė stepė, niekada nepaliesta artojo plūgo. Pavasarį, kai Taurijos stepėje sužydi laukinės tulpės, kai visą dieną šviečia saulė ir pučia dar žvarbokas vėjas iš Rytų, galima labai ilgai žiūrėti į egzotiškiausius viso pasaulio gyvūnus. (Kaip įdomu dabar prisiminti, kad maždaug 1965 metais, kai Žuvinto rezervato direkcija glaudėsi nedideliame mediniame name, migruojančius pavasario paukščius taip pat būdavo galima stebėti per stacionariai įtvirtintą binoklį, neišeinant iš direkcijos kiemo.) 

Nuo 1977-ųjų praėjo keturiasdešimt ketveri metai. Jaunas biologas, perskaitęs anų dienų sąžiningo mokslininko viziją apie zoosodų ateitį, galėtų dabar pagalvoti, kad visais laikais buvo idealistų ir svajotojų. Gyventojų kasmet daugėja, todėl suariami vis nauji plotai žemės ūkio monokultūroms, kertami Pietryčių Azijos miškai ir jų vietoje auginamos sojos pupelės, o šiauriniuose rajonuose įrengiami šimtus hektarų užimantys šiltnamiai. Ir medkirčių, ir žemdirbių, ir žvejų, ir naftininkų technika vis tobulėja. O mąstymas? Prieš 44 metus eksperimentas Askanija Novoje buvo tarsi keista, bet graži išimtis, taip ji gali atrodyti ir dabar. Kartais net netyčia išgirstas pokalbis parodo būtent tokį mąstymą. 

Radijo žurnalistė Vaida Pilybaitytė užrašė zoosodo lankytojų pašnekesį apie gražius ir laimingus žvėris, uždarytus narvuose. Žmonės nemato liūdesio taurių žvėrių akyse. Šventiškai nusiteikę lankytojai gali džiūgauti dar ir dėl to, kad pastebi tą infrastruktūrą, sukurtą būtent jiems, o ne žvėrims… D. Attenboroughas piešia visiškai kitą viziją: kai žmonija Žemėje atkurs pirmykščius miškus, kai vandenynuose nebeliks plastiko šiukšlių ir bus tikra biologinė pusiausvyra, kai stepė bus tiktai stepė, o ne plėšiniai – štai tada pirminės žaliavos, iš kurių sukuriami visi žmogui reikalingi produktai, ryškiai padidės, ir tokioje tvarioje gamtoje žmogus ūkininkaus nė kiek nebekenkdamas biologinei rūšių įvairovei…

Matyt, todėl D. Attenboroughas ir kūrė filmus apie retas mūsų planetos rūšis, gyvenančias ne zoologijos soduose, o laukinėje gamtoje. Tik šitaip ir paaiškėja, kodėl tos rūšys gerai jaučiasi savo aplinkoje, kai visų gyvybės formų ryšiai tebėra natūralūs. Nelengva bus šitai pasiekti ne tiktai rezervatuose, bet ir visoje planetoje, tačiau nėra kitos alternatyvos. Knygos „Gyvenimas mūsų planetoje“ autorius vaizdingai sugretina du šiuolaikinio mūsų pasaulio reiškinius: spartus bakterijų dauginimasis uždaroje laboratorijos lėkštelėje ir atominio reaktoriaus sprogimas Černobylyje. Kai gyvenimo sąlygos geros, kai visko pakanka, bakterijos dauginasi labai greitai ir staiga žūsta nuo toksinų, kuriuos pačios sukuria toje uždaroje erdvėje. O atominis reaktorius sprogsta todėl, kad žmogus per anksti patiki, jog gali paprastai, kartais net atsainiai valdyti tai, ką sukūrė ir ko iki šiol Gamtoje nebuvo… 

Nelengvas yra biosferos galių pažinimas, sunkus bandymas prie tų galių tobulai prisitaikyti. Todėl banalus miestiečio gėrėjimasis narve gulinčiu liūtu ir atkaklus ūkininko vengimas savo lauke pasodinti nors vieną priešerozinių želdinių juostą gal atrodytų lyg ir menkos detalės, bet ir jos priklauso nuo tikėjimo, ar žmonija dar gali sulaukti Gamtos atgimimo, ar negali. Kvietimas mąstyti globaliai, o veikti lokaliai visada buvo teisingas, bet veikti privalo kiekvienas. Pradžioje gali būti sunku, bet ekosistemų tvarumas tik taip ir pasiekiamas. Labai seniai, gal prieš šimtą metų, lenkų mokslininkas Juzefas Banka rašė, kad rezervatą galima įkurti ir futbolo aikštėje, reikia tiktai tikėjimo ir laiko. Tikėjimas, kad rezervatų ir sengirių turi būti daug, pamažu atsiranda. Jau turime gražių pavyzdžių: įkurtas bendruomeninis Sengirės fondas, o Žiemgaloje, Viešučių kaime, miškininkas ir rašytojas Vytautas Almanis savo tėvų žemėje devynis hektarus apsodino ąžuoliukais, kuriuos pasižadėjo saugoti jo vaikai ir anūkai. 

Gegužės 22-oji  

Rytoj bus Sekminės, pirmoji vasaros šventė. O šiandien smulkus lietus nė kiek netrukdo gerai paplušėti Elzei, Aidui ir Gediminui – jie azartiškai rauna uosialapius klevus. Nėra kitokio kovos būdo su šia agresyvia invazine rūšimi, reikia rauti. Praėjusią vasarą tris kartus kapojau šių klevų atžalas, šiemet jie dar aršiau žaliuoja. O rauti ne per sunku, kol žemė drėgna. Žinoma, be švediškų kastuvų būtų sunkiau. Labai ilgai aš nepatikliai žiūrėjau į skandinaviškus įrankius, nes jie gerokai sunkesni už tuos, kuriems pats priderini medinius kotus, bet kai reikia ne vien tiktai kasti, bet ir versti lyg su dalba, tada švediška lopeta yra geriau. 

Šiandien – Tarptautinė biologinės įvairovės diena. Kiekvienais metais tokią dieną stengiuosi ką nors nauja pamatyti, ir ne tiktai prie Krūčiaus, bet šiemet klibikščiuoju po kiemą, pasiremdamas kauptuku, vis nukirsdamas kokią usnį ar dirvinį kietį, kurie trukdo dygstantiems pastarnokams. Ir vis dar bandau išsiaiškinti, ką šį vėluojantį pavasarį reiškia tokie keisti sutapimai: perskaičiau rimtą knygą apie alternatyviąją mediciną (kraujo nuleidimas, akupunktūra, homeopatija, chiromantija, vaistinės žolelės), o kitą dieną angiochirurgas konsultacinėje klinikoje man pasakė, kad kairės kojos venas reikia operuoti nedelsiant, ir ne lazeriu deginti, o pjauti tradiciškai… Praėjo tiktai savaitė – ir supjaustė mano koją. Negaliu dejuoti, viską padarė stropiai, iki šiol net nežinojau, kad Lazdynuose, prie pat žaliuojančio pušyno, slepiasi didžiulė universitetinė ligoninė. Dabar jau žinosiu. Tačiau mano perskaitytoji Simono Singho ir Edzardo Ernsto knyga apie alternatyviosios medicinos saulėlydį man vis tiek atrodo parašyta labai tendencingai. Tiesa, senokai jau šaipomasi iš kraujalaidžių (konovalų), iš žarnų plovimo „specialistų“, iš homeopatinių tablečių, kuriose nerandama jokių veikliųjų medžiagų, bet, pavyzdžiui, apie antroposofinę mediciną reikėtų kalbėti pagarbiau. Pirmiausia tai yra ne tiek medicina, kiek pasaulėjauta. 

Būtent tokią gamtmeldišką pasaulėjautą atspindi ir Tarptautinė Žemės diena, minima balandžio 22-ąją, kuri esmingai skiriasi nuo Žemės dienos, minimos kovo 20-ąją, kai naktis susilygina su diena. Antroposofinis pasaulio suvokimas, kurį pirmiausia paaiškino vokietis Rudolfas Steineris dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, gali būti suprantamas labai paprastai: kai žmogus palaisto menką, galbūt užmirštą augalėlį, kai rūpestingai žvelgia, kaip vanduo susigeria į žemę, o po kelių minučių pamato, kaip atsigauna subliuškę palaistyto augalo lapai, keičiasi ne tiktai to augalo, bet ir žmogaus būsena. Tas pats ypatingas pagarbos gyvybei ženklas yra tada, kai stropi šeimininkė kiaušinio lukšte dar esančiam, bet vis neprasikalančiam viščiukui padeda pamatyti dienos šviesą, tiesiog švelniai pralupa jau nebetvirtą lukštą ir išlaisvina paukštelį. Gal kas nors galėtų pasakyti, kad toks žmogus yra empatiškas, kad jis dvasingas, bet, matyt, bus tiksliau, jei prisiminsime Alberto Schweitzerio etiką: tai yra pagarba gyvybei. Gyvybei, kuri kyla iš žemės. R. Steinerio filosofija atsirado kaime, kur žmogaus ir žemės draugystė per amžius tokia akivaizdi. 

Žemė yra gyva, ir viskas, kas iš jos atsiranda, taip pat yra gyvas. Todėl ir nusipelno pagarbos. Negalima dusinti žemės sliekų trąšomis ir pesticidais. Ne tiktai sliekai, bet ir visa nesuskaičiuojama dirvožemio mikrofauna dirba mūsų labui, reikia tai pastebėti ir įvertinti. Štai tada kiekviena žolelė, žvelgianti į tave, bus gyduolė. Gydo ne tiktai žolelė, bet ir tas bandymas pamatyti, ta nuolanki pagarba. Ir tada, kai matome šalia tako žaliuojančią kerėčiažolę, ir tada, kai žvelgiame į laisvėje gyvenantį tigrą. Todėl knygos „Alternatyvioji medicina. Mitai ir tikrovė“ autoriai be reikalo antroposofinę mediciną sieja su mistika. Jeigu šiandien nebežinome, kas buvo kaimas dvidešimtojo amžiaus pradžioje, tai besiaiškinant, kas yra antroposofija, matyt, lengviausia pasiremti mistika arba placebu. Ir tai labai paviršutiniškas aiškinimas. Todėl, kad gilus antroposofinis jutimas eina per šimtmečius, Rudolfas Steineris tik pabandė jį įvardinti.