Laiškai iš kaimo. Ir vėlų rudenį laukiniai žvėrys geidžia laisvės

Lapkričio 3-ioji

Visą dieną dulksna. Bet nešalta. Persodinau penkis juodauogius šeivamedžius, iškėliau juos iš daigyno į Krūčiaus šlaitą – tikrąją šių gražių ir vaistingų krūmų buveinę. Jau lyg ir vėlu sodinti, bet šeivamedžiai yra labai gyvybingi, be to, pavasarį greitai pajus, kad iš smėlyno pateko į drėgną sąnašinį juodžemį. Gerai būtų, jei visi persodintieji medeliai ir krūmai galėtų šitaip pasijusti.

Sodininkas eksperimentatorius Saulius Jasionis knygoje „Gamtinis sodas“ rašo, kad mažosios, pačios gyvybingiausios, šaknelės greitai auga tada, kai pajaučia netoliese atsiradusį humusą. Taip lengviausia paaiškinti mulčiavimo naudą. Jau nekalbant apie tai, kad geras mulčias saugo drėgmę. O kodėl žmonės, keičiantys gyvenimo vietą, kartais nusivilia? Būna, žinoma, kad ne savo valia patenka į blogesnes gyvenimo sąlygas. Didžiosios valstybės, pasidalinusios Lietuvą, išvarė vietinius žmones ne tik į Sibirą, bet ir į tolimą užsienį, ir tų vadinamųjų dipukų (Displaced Person – žmogus be vietos), vien tiktai į JAV išplaukusių, buvo daugiau nei šimtas tūkstančių. Plaukė į nežinią su viltimi, kai kam tos viltys tarsi išsipildė, bet kokie nostalgiški jų dienoraščiai.

Šį rytą vėl riaumoja taurieji elniai Žeimiuose, kaimo turizmo sodyboje. Graudus jų baubimas. Laisvėje gyvenančių elnių rudeninių vestuvių metas jau praėjo, o nelaisvėje fenologinis kalendorius sutrinka. Bet jeigu paklaustum uždarytų žvėrių šeimininko, kodėl taip vėlai ir taip gūdžiai baubia jo elniai, jis pasigirtų, kaip rūpinasi savo sodybos „puošmenomis“, kaip gerai tuos gražuolius šeria ir girdo, ir kokius didelius spalvotos druskos luitus jiems ant kuolų pamauna. Tačiau žvėrys geidžia laisvės…

Tai buvo anksti rytą, vos švintant, o vakare, kai iš Krūčiaus slėnio pakilau į kalnelį, atsigręžiau dar į Vakarus ir išvydau, kaip nedidelis šviesus paukštis puolė staiga į uoginę obelį, ir kažkas ten atsitiko, tik jau nebegalėjau nieko pamatyti. Šitaip medžioja paukštvanagis, mačiau juk toje obelyje lesinėjančias juodagalves sniegenas. Dirba jos labai stropiai, visą mažo obuoliuko minkštimą numeta žemėn, o sėkliukes praryja. Tai, matyt, vieną sniegeną ir nusinešė paukštvanagis. Tas raibas nepaprastai vikrus sparnuotis ore yra toks pat laimingas kaip taurusis elnias girioje, kaip margasis upėtakis šaltavandenio upelio srovėje, kaip vėžys plačiažnyplis tamsiame pakrantės urve.

Lapkričio 9-oji

Rytas jau truputį žiemiškas. Pavėsiuose balzganas šerkšnas laikosi visą dieną. Štai dabar galim pagalvoti, kad prasideda trečioji fenologinė rudens fazė – priešžiemis. Svarbiausias ir lengvai pastebimas šios fazės ženklas yra ne šerkšnas ir ne sniegas, o medžių nuogumas. 

Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba praneša, kad jau gali švęsti savo gyvavimo šimtmetį. Kalba ir apie tokią nelinksmą žinią: per šimtą metų klimatas mūsų krašte pašiltėjo dviem laipsniais. Tarsi ir nedaug, jeigu per šimtą metų, bet juk svarbiausia yra labai ryški staigių permainų tendencija: iki šiol neregėti vasaros karščiai, pragaištingi viesulai, nusekusios upės, iš Pietų atlekiantys vabzdžiai migrantai, vis dar nežinia, ką blogo pranašaujantys. Nesugebame visko greitai nei pamatyti, nei paaiškinti, pradeda atrodyti, kad žmogaus gyvenimas yra per trumpas, jis tiesiog nespės prisitaikyti…

Šį rudenį, rugsėjo pabaigoje, mirė Leonardas Gutauskas, jautriai rašęs apie kai kurių reiškinių ir daiktų ištikimybę. Viena jo knyga taip ir vadinasi – „Daiktai“. Skaitai ir jauti autoriaus meilę kiekvienam daiktui. Nesvarbu, ar tas daiktas yra Kauno Žaliakalnyje, ar prie Neries, ar Vepriuose, ar Mardasave…. 

Fotomenininkas Julius Vaicekauskas Perlojos muziejuje iškabino savo darbus ir pavadino tą parodą labai paprastai: „Vieno kiemo fotografija“. Ir kai iš parodos salės išeini, kai surandi tą vieną kiemą mažoje Perlojos gatvelėje, tuoj pat pamatai, kad nemeluoja autorius. Kiemas nedidelis, pirkia senovinė, ir kaip pagarbiai čia saugomas kiekvienas senas daiktas. Ir net mėlynžiedžių linų plotelis tarsi netyčia atsiradęs būtent šitame fotomenininko Juliaus Vaicekausko kieme. O tėvo Stanislovo kryžiai ir kryželiai, netgi patys paprasčiausi, naujam gyvenimui prikelti namų daiktai, kuriuos pamatė Arvydas Juozaitis ir aprašė taip, kad negali nepatikėti jų sakralumu. Kaip šitą vieno žmogaus ir mažos bendruomenės filotopiją, šį tikrą savaiminį pastovumą suderinti su taip greit besikeičiančia, dažnai net grėsminga atmosfera? Ir su tuo žmonių minios pykčiu, tai vienur, tai kitur prasiveržiančiu lyg ir dėsningu priekaištu šiam nežinia kur einančiam pasauliui. 

Lapkričio 11-oji

Permaininga naktis: vidurnaktis buvo šaltas ir giedras, Septyni šienpjoviai šiauriniame dangaus skliaute gražiai kilo aukštyn, o prieš rytą netikėtai atsirado balzganas rūkas, ir viskas bematant apsiblausė. Ir pastebimai atšilo. Pajuto tą permainą ir krosnis: sausos pušinės malkos dega be ūžesio, aišku, kad atmosferinį slėgį jau pajuto visi ir bunda nenoriai. Būtų gerai, jei nors menkas vėjelis papūstų, o jeigu ne, tai tokia slogi tyla tęsis iki pietų, ir tas neaiškios spalvos rūkas pamažu susitvenks daubose bei slėniuose, o kalvelės pamažu iškils, ir galėsim prisiminti, kad kažkada šitaip sausumos atsiskyrė nuo vandenų.

Gal todėl ir fotografai dažnai parodo mums peizažus su rūkais. Spalvų nėra, rūkas visur tarsi vienodas, o toks vaizdas vis tiek atrodo estetiškas. Kodėl? Rūkas, matyt, gali išryškinti pačius skirtingiausius kraštovaizdžius – Kernavės piliakalniai prie Neries iškyla iš miglos kaip aiškūs senosios Lietuvos sostinės liudininkai, o didžiulėje Dysnos lygumoje keista Didžiasalio gyvenvietė ar Tverečiaus bažnyčios baltos smailės irgi atrodo lengvai atpažįstamos. Toks pirmas įspūdis. Bet ir fotografai, ir žiūrovai čia gali pajusti tolimo mito aidą: mūsų Žemė kadaise iškilo iš rūko…

Lėtai skaitau amerikiečio Davido A. Sinclairo knygą „Gyvenimo trukmė. Kodėl senstame ir kodėl tai neprivaloma“. Atrodo, kad autorius užsibrėžęs sulaužyti svarbiausią medicinos (gerontologijos) paradigmą, ir netgi dabartiniai šešiasdešimtmečiai bus liudininkai, kad šimtamečiai žmonės nebenusipelnys tokios pagarbos, nes jų atsiras nepaprastai daug. Laužo autorius ir konservatyvų, iš esmės neteisingą tikėjimą apie fatališką senatvę ir genus tiesiogine šio žodžio prasme. Genai, pasirodo, surandami vis nauji, jie gali būti ir gydomi, ir laužomi, ir karpomi…. Skaitau lėtai. Nepaskubėsi, kai tiek daug miglos. Visur – ir už lango, ir knygos puslapiuose. Optimizmo, rodos, galim tikėtis tiktai epiloge. Reikia iškentėti. 

Pirmoji knygos dalis – tikras skaitytojų išbandymas. Rašytojas ir bibliotekininkas Juozas Šikšnelis yra kalbėjęs, kad negražiai elgiesi, jei numeti knygą neperskaitęs šešiasdešimties puslapių. Negalima taip greit nuspręsti, kas gerai, o kas ne. Bet yra dar griežtesnis patarimas, kurį mums sakydavo profesorius Viktoras Ruokis: broliukai, seserėlės, skaitykit daugiau, reikia skaityti ir tada, kai nieko nesupranti… Gali atrodyti keista, ko galima nesuprasti, studijuojant agronomiją ar miškų ūkio mokslus. Bet dirvožemininko ir geologo Viktoro Ruokio arkliukas buvo kristalografija, kurią tikrai sunku suprasti, jei neturi vaizduotės. O vaizduotė gal yra tokia pat Dievo dovana, kaip ir talentas – arba tu ją turi, arba ne. Vis dėlto šiam profesoriui visus keistumus turėjome atleisti, kai patekdavome į Jiesios žemupio kanjoną.

Geologijos pagrindų praktika su profesoriumi Viktoru Ruokiu būdavo nepaprastai įdomi. Gal čia yra koks ne iš karto suvokiamas dėsningumas: daug kartų reikia kartoti paslaptingąją indikatrisės taisyklę, ilgai žiūrėti į kalnų krištolo didžiulį kristalą, bandant įsivaizduoti, kaip toks grožis atsiranda ne laboratorijoje, o kalnuose, kad vieną dieną pamatęs uolėtą Jiesios atodangą prie kabančio beždžionių tilto galėtum patikėti: viskas yra čia pat, šalia Nemuno. Bet neužtenka vieną kartą žvilgtelėti iš toli, reikia priartėti taip, kad galėtum ir pro didinamąjį stiklą pažiūrėti, gal iš tiesų prie rausvo granito kristalų jau nusėdo aukso dulkės.

Ir vis dėlto labai sunki Davido A. Sinclairo knygos „Gyvenimo trukmė“ pradžia. Nesibaigiantys eksperimentai su mielėmis, pelėmis ir kirmėlėmis, ieškant senėjimą stabdančių genų, hipotezės apie badmečių bei atšalimų svarbą primatų evoliucijoje, šaltyje užsikonservavusių organizmų tyrimas. Visi tokie kruopščiai aprašyti procesai, sukuriant naujų metodų, naujų medžiagų ir netgi naujų žodžių, leidžia autoriui daryti išvadą, kad vadovėliuose aprašytas lyg ir natūralus žmogaus organizmo senėjimas yra netiesa. Ne apie kažkokį mistinį senėjimą reikia kalbėti, o apie konkrečias ligas, būdingas vyresniems žmonėms. Taigi reikia gydyti tas ligas – ir nebus senėjimo. Kodėl okeano rykliai ir kai kurie banginiai gali gyventi net penkis šimtus metų.

Papasakoja autorius ir apie tas stebuklingas mūsų planetos salas (Japonijoje, Viduržemio jūros regione), kuriose žmonės gyvena ilgai, tiesiog pamiršta numirti, bet nedejuoja, kad Dievas juos pamiršo pasiimti, nes gyventi ilgai yra įdomu. Gyvenimas turi būti aktyvus, prasmingas ir įdomus – štai ir visa ilgaamžiškumo paslaptis. Davidas A. Sinclairas nenori duoti konkrečių patarimų, kaip gyventi, bet neslepia savo asmeninės patirties. Ir atrodo, kad ta patirtis labai paprasta: grūdinkis šalčiu, daug judėk, valgyk daug daržovių, bet smarkiai sumažink kaloringo maisto porcijas, išmesk mikrobangų krosnelę, atsisakyk saldžių desertų, tabako ir visų įtartinų subproduktų.

Vietiniai gyventojai tose ilgaamžių salose daug juda, valgo nedaug kalorijų turinčius natūralius produktus, džiaugiasi paprastais, kasdieniais atsitikimais, kvėpuoja neužterštu oru. Ir dar viena svarbi sąlyga: senas žmogus turi jausti, kad yra reikalingas bendruomenei. Visa tai matoma ir be genetinių tyrimų, be eksperimentų, bet mokslinėse laboratorijose surandami tie subtilūs mechanizmai, kurie priešinasi būtent senėjimui… Amerikiečiai yra geri eksperimentatoriai, patys išbando ir badavimą, ir bėgiojimą ristele, ir naujausius kulinarijos receptus. Ir moka apie tai parašyti, jiems atrodo, kad ir pats ekstravagantiškiausias eksperimentas gali pasitarnauti pažinimui, galbūt ir pažangai. Ilgaamžiškumo hipotezė – ne išimtis.

Genetiko ir eksperimentatoriaus Davido A. Sinclairo artimos aplinkos žmonės geria ką tiktai sukurtus, vaistinėse dar nepasirodžiusius vaistus, ir teigiami rezultatai yra akivaizdūs. Autorius vertina autobiografinius faktus, visas žinomas patirtis, ir tai knygą daro patrauklią. Gal tiktai tas noras pirmauti visose srityse jau nelabai geras. Lyg ir neabejojama, kad amerikiečiai bus pirmieji ir tada, jei paaiškės, kad dėl to realaus ilgaamžiškumo reikės keisti teisinius bei etinius reglamentus.

Autoriaus argumentas labai paprastas: kol Europoje dar diskutuojama dėl GMO (genetiškai modifikuotų organizmų) naudos ir žalos, Amerikoje jau senokai liūto dalis visų valgomų ingredientų yra genetiškai modifikuoti. Ir gerai, argi ne? Svarbiau yra savikontrolė, o ne koks nors pašalinis veiksnys, kurio tu nelabai gali išvengti. Dabar žmogus jau gali net į savo išmanųjį laikrodį pasižiūrėjęs apie savo organizmą viską greit sužinoti ir visus nukrypimus sugrąžinti į pusiausvyrą, nes tokio sugrąžinimo mechanizmai taip pat yra žinomi. Maždaug taip pasakoja Davidas A. Sinclairas, ir tai pirmiausia mums primena Antono Čechovo novelę „Žmogus futliare“. (Jeigu knygos autorius būtų sąžiningas, turėtų čia pat pripažinti, kad būtent Amerikoje gyvena daugiausia žmonių, turinčių antsvorį.) 

Knygos „Gyvenimo trukmė. Kodėl senstame ir kodėl tai neprivaloma“ epilogas tikrai yra optimistinis. Ar nori, ar nenori, gyventi reikės ilgai… O vėlų vakarą LRT „Klasika“ skaito Michelio Schneiderio dokumentinę apysaką „Įsivaizduojamos mirtys“. Pasiklausius pačių liūdniausių istorijų, reikia sutikti su autoriaus perteiktu jausmu: žmogus miršta vienas, dažnai ir visiškai vienišas. Netgi tokios asmenybės kaip Voltaire’as, Stendalis, Čechovas…. Ir vėl galim suabejoti, ar tiesą pranašauja amerikiečiai eksperimentatoriai, galim prisiminti, ką sakė Jonas Mekas – lietuvis valstietis iš Biržų krašto, ilgai ir labai prasmingai gyvenęs Niujorke: „…ir patiems geriausiems daug velnio reikia, kol jie taps žmonėmis.“ 

Lapkričio 12-oji

Prieš du šimtus metų gimė Fiodoras Dostojevskis. „Svoboda“ kalbina rusų rašytojus, klausia, ką gali reikšti, kad būtent šiandien Vladimiras Putinas važiuoja į Fiodoro Dostojevskio muziejų Maskvoje. Vienas iš klausimų gana tiesus: ar menas gali būti tiek angažuotas, kad tiesiogiai kalbėtų apie patriotizmą? 

Lietuviškai skaitantiems šį rusų klasiką labai padeda Elenos Červinskienės monografija „Dostojevskis“. Pirmoji laida – 1971 metais. Ir atrodo, kad svarbiausi vertinimai išlieka tie patys. Nei Fiodoras Dostojevskis kaip nors angažuotas, nei jo kūrybos tyrinėtojai gali kam nors tarnauti. Visus abejojimus ir įtarimus turbūt išsklaido toks svarbus faktas: šis rusų klasikas išlieka skaitomiausias pasaulyje. Arba toks Levo Tolstojaus vertinimas: „Dostojevskio „Užrašai iš Mirusiųjų namų“ – geriausia knyga iš visos rusų literatūros, įskaitant ir Puškiną“… Elenos Červinskienės knygos paskutinis sakinys irgi daug ką paaiškina: „Jo gyvenimas ir kūryba patvirtina teiginį, kad didžiu menininku gali būti tik didi asmenybė.“ 

Sudėtinga Fiodoro Dostojevskio biografija. Daug lemtingų įvykių, kurie parodo ir herojaus, ir socialinės aplinkos moralines nuostatas. Carinės Rusijos teismas demokratiško Petraševskio būrelio lankytojus nuteisė sušaudyti, bet komanda „šauti“ vėluoja, atšuoliuoja kurjeris su caro paketu, kuriame žinia apie tai, kad Fiodorui Dostojevskiui dovanojama gyvybė ir jis ištremiamas į Sibirą. Tyčia buvo padaryta šitaip: tegu visi mato, kad caras geras…

Perskaičius tokį biografijos epizodą, galima ir šitaip pagalvoti: kas būtų atsitikę, jei kurjerio žirgas pakeliui būtų nusilaužęs koją? Juk panašiai buvo Šiaurėje septynioliktajame amžiuje, kai pravoslavai atsiskyrėliai, nepaklusę Nikono reformai, pasivadinę sentikiais, bėgo į Rusijos imperijos pakraščius ir sukūrė stiprias, kai kur net fanatiškai griežtas bendruomenes. Jų teorinis vadas vienuolis Avakuumas, kalintas duobėje prie Pustozero kalėjimo, buvo sudegintas ant laužo. Kai ugnis jau pradėjo silpnėti, atskubėjo kurjeris su caro raštu, skelbiančiu pasigailėti sentikių vadą ir pranašą Avakuumą. (Šis kraupus atsitikimas – Avakuumas pats lipa į degančio laužo vidurį – papasakotas Nikolajaus Nikolskio knygoje „Istorija russkoj cerkvi“).

Fiodoro Dostojevskio „Užrašai iš Mirusiųjų namų“ labai susisieja su jau šiek tiek vėliau pasirodžiusia dokumentine Antono Čechovo apysaka „Sachalino sala“. Žmonės kenčia ne tik todėl, kad yra nusikaltę cariniams įstatymams, bet ir todėl, kad nėra elementarios tvarkos kalėjimuose – nei Sachaline, nei prie Irtyšiaus. Ir paaiškinimas čia labai paprastas: negali vienas centras valdyti šitokių teritorijų. Neišmatuojamos erdvės žlugdo žmogaus sielą. Tai Nikolajaus Berdiajevo mintis. Matyt, todėl rusai gerai jaučiasi klajodami. Net ir bėgdamas iš Mirusiųjų namų ar iš Sachalino kalėjimo tremtinys jaučiasi labai gerai, nes yra laisvas. Kol bus sugautas ir dar kartą nubaustas.

Visa tai iš arti mato tremtinys ir rašytojas Fiodoras Dostojevskis. Jis džiaugiasi dovanotu gyvenimu todėl, kad jaučia būtinybę rašyti. Rašyti tiesą apie gyvenimą Rusijoje, kur net Vakarų Europos socialistinėmis nuotaikomis draudžiama domėtis, nors socializmas gali būti suprantamas kaip mokslas. Po daugelio metų Fiodoras Dostojevskis ir Vakarų Europą pamato iš arti… Ir nesusižavi vakarietišku kapitalizmu. Atrodo, kad į Rusiją Fiodoras Dostojevskis grįžta labiau slavofilas nei zapadnikas, nors vis dar neaišku, ar tikrai Rusijos pažanga gali būti ypatinga, visiškai savita.

Daug metų praėjo, o prie diskusijos apie pažangos kelią nuolat sugrįžtama. Ir niekas turbūt negalės paneigti, kad Fiodoro Dostojevskio mintys apie moralinio žmogaus tobulėjimo būtinybę yra nesenstančios. Ne klasių kova, ne religinis tikėjimas, ne koks nors ateizmas ar socializmas, o žmogaus dorumas – štai kur slypi ateities bendruomenės pamatas. Dora ir empatija yra tokie moralės šaltiniai, kurių negali sau priskirti jokia pasaulio religija, nes jie, tie moralės šaltiniai, yra ikižmogiški… Taip rašo Jonathanas Sacksas (1948–2020) knygoje „Moralė. Bendrasis gėris permainų laikais“.

Filosofas Romualdas Ozolas rašė: „Dievas yra mano galimybė, mano siekis tobulėti, mano sugebėjimas mažiau kenkti kaimynui ir bandymas kitus paskatinti elgtis taip pat.“ Šiam iškiliam mūsų krašto filosofui priklauso ir tokia svarbi tezė apie būsimą moralę: „Ateis laikas, kai visame pasaulyje bus vertinami tik švarūs pinigai.“ Bet ir devynioliktajame amžiuje Fiodoro Dostojevskio aprašyti žmonės, netgi ir vargšai, gali paniekinti pinigus, jeigu juos duoda nedoras žmogus. Tokie yra rusų klasiko herojai, apie kuriuos kalbama visame pasaulyje. Mums Fiodoro Dostojevskio kūryba gali priminti ir Vydūno asketizmą, jo viltį pamatyti vis daugiau tokių žmonių, kurių esminius poelgius nulems ne protas, ne emocijos, ne instinktai, o siela.

Paprasčiau kalbant, tie ateities žmonės, matyt, sugrįš prie prigimtinių jutimų. Filosofas Dainius Razauskas yra pasakojęs, kad Šiaurės Amerikos indėnas su Indijos čiabuviu gali susikalbėti labai paprastai, nes jie panašiai jaučia ir savo buvimą šioje Žemėje, ir savo konkrečią aplinką. Nežino jie religinių ar filosofinių terminų, o susikalba. Ir kai indėnai dvidešimto amžiaus pradžioje rašė laišką JAV prezidentui, kuriame sakoma, kad negali parduoti nei miškų, nei upių, nes visa tai yra ne jų nuosavybė, jie buvo nuoširdūs. Apie tai, beje, rašo ir amerikietis rašytojas Williamas Faulkneris. Tokie ir Europos čiabuviai, ėję į Šiaurę paskui atsitraukiančius ledynus ir šiaurinius elnius visai neseniai, prieš penkiolika tūkstančių metų, ir sukūrę sakmes apie milžinus, kurie lyg ir kalti dėl tokio įspūdingo poledynmečio akmenų bei vandenų eismo.

Lapkričio 23-ioji

Pirmasis sniegas. Lyg ir netikėtas. Bet pirmoji šalna šį rudenį irgi buvo labai anksti, rugsėjo penktąją. Nebestebina tokios menkos, nors ir neprognozuojamos, anomalijos. Tikras vasaros viesulas, toks sūkuringas dulkių, lapų, medžio šakų ir visokių daiktų stulpas, kurį Šiaurės Amerikoje vadina tornadu, dabar mūsų krašte sukelia didesnę nuostabą ir net baimę – gali pagriebti tavo kepurę ir nunešti į ežero vidurį.

Atsargiai artėju prie Krūčiaus. Labai slidus pirmasis sniegas ant nesušalusios žemės, nesinori nei žastikaulio išsinarinti, nei šeivikaulio palaužti. Bet eiti reikia, nes prie naujosios atodangos farvaterio srovę vis negerai nukreipia nuo aukšto kranto šliaužiančios velėnos, akmenys ir kelmai. Su ilgakočiu lenktu semtuviniu kastuvu galima greitai padaryti tvarką – ir kliokianti srovė, ir akmuo arklio galvos didumo, ir mano kastuvas, atrodantis tarsi koks specifinis zimagorų pabūklas, yra tokie pat svarbūs „gamtiniai faktoriai“, kuriantys naują atodangą tulžiams. Kiek šių labai gražių, spalvingų paukščių vasarą išbaido baidarininkai Ūlos atodangose, tiek reikia pabandyti privilioti jų į mažus, ramesnius upelius.

Gerai, kad tie tulžiai yra ir naujausioje, 2021-ųjų, Raudonojoje knygoje, o aprašė juos ornitologas Mindaugas Dagys, kurio įdomų pasakojimą neseniai girdėjau per radiją, paskui, tiesa, paaiškėjo, kad tas pokalbis buvo įrašytas LRT tinklalaidėje „Suolelis miške“. Naujausių žinių apie sparnuočių migracijas ornitologai dabar gauna iš mažų prie paukščio pritvirtintų siųstuvėlių, ir tokie pranešimai kartais gali pasirodyti tiesiog stebuklingi. Tikrai sunku patikėti, kad ledinė (jūrinė) antis iš Arkties vandenyno į mūsų pajūrį atlekia per dvi–tris paras. Du ar netgi tris tūkstančius kilometrų įveikia per 48 valandas! Skuodžia dieną naktį, tarsi būtų patekusios į olimpines žaidynes. Reikia tikėti, kad tai yra tiesa, elektronikai nėra reikalo meluoti, bet kas atsakys į tokį klausimą: kodėl toms jūrinėms antims reikia taip skubėti? Gandrai, pavyzdžiui, lyg atostogaudami, palaukdami gero oro gali migruoti į Pietų Afriką visą mėnesį… 

Ir kalba apie tai Mindaugas Dagys tarsi nejausdamas, kad išduoda svarbias paslaptis stebuklinių pasakų kūrėjams. Toks ypatingas ledinės anties skrydis tikrai yra labiau stebuklinis nei aitvaras, pririštas prie katino uodegos. Tulžiai, beje, irgi yra nepaprasti paukščiai. Dabar jie atostogauja šiek tiek iš Lietuvos pasitraukę į pietus, bet pavasarį anksti sugrįš ir aidžiai pypsėdami greitai lakstys virš upelių, ežerų ir net virš Nemuno, nors jo krantai čia visai lėkšti. Nepamokysi tulžio, kur jam skraidyti, žuvelę jis gali pasigauti ir Nemune, o gyventi ir vaikus užauginti geriau Krūčiaus atodangos urve…

O kas gi čia mane gąsdina? Keistas kliuksėjimas, kartais lyg aukštai, kartais tarsi čia pat. Ne vandens kliokimas, ne srovės šniokštimas virš akmenų, o kliuksėjimas. Ir vėl: bul bul bul… Dairausi aplink, nėra nei įtartino žvėrelio, nei paukščio. Dabar jau kliuksi netoli mano kojų – atsivėrė visai nedidelė, apskrita anga, ir kažkokia nematoma požemio kikimora kliuksėdama sriuobia mano upelio vandenį. Taip dar niekada nebuvo. Staiga nustoja gerti, tiktai keli dideli burbulai iškyla. Ir viskas jau aišku: vakar išroviau čia nemenką pavasarinių sniegdribų suniokotą lazdyną, po šaknimis pasimatė pievinio pelėno urveliai, žiūrėjau ir stebėjausi, kaip tas švelniakailis žvėrelis taip arti vandens gyvena, juk šią naktį vanduo Krūčiuje truputį pakilo ir dabar apsėmė darbštuolio pelėno urvą. Bėda nedidelė, nes pelėnai, kaip ir kurmiai, turi daug išėjimų iš savo požeminių galerijų.

Taip ir sutiksime kalendorinę žiemą. Beveik visi yra linkę manyti, kad lapkritis – niūriausias mėnuo. Netgi fotomenininkas audrų medžiotojas Lukas Jonaitis „Literatūroje ir mene“ skundžiasi, kad lapkričio dangus jam nelabai patinka. Bet čia pat jis prisipažįsta: „Noriu, kad viskas man pačiam paliktų įspūdį.“ O argi tiktai sėkmė palieka įspūdį? Ilgai gali prisiminti kokį nors ilgokai užtrukusį ir visiškai nepasisekusį eksperimentą: kitą kartą darysi kitaip.