Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 10 01

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.
Ne veltui sakoma, kad Medvėgalis – iškiliausias Žemaitijos kalnas, pagal profesorių Česlovą Kudabą – „Tarsi šio krašto kalvų karalius“. Brolių Černiauskų nuotrauka (2022 m.)

2022 10 01

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Laiškai iš kaimo. „Iš vieno mažylėlio grūdo bus košę didelę išmaišęs…“

Nedelsdamas prisipažįstu, kad šitokį pakilų antologinio posmo fragmentą savo rudeniškų laiškų antraštei pasirinkau iš Stefos Juršienės eilėraščio „Būds žemaitė“ („Būdas žemaičio“). Štai kaip šis sakinys atrodo žemaičių šneka užrašytas: „...ėš veina mažėlelė grūda būs kuošė dėdėlė ėšmaišės...“ Perskaityti gal ir nelengva, bet pasistengus įmanoma ir suprasti, ir pajusti, kaip viskas čia gražiai ir teisingai išreikšta. Apie tai dar užsiminsiu žemiau, rugsėjo 20-osios dienos skyrelyje.

Rugsėjo 1-oji

Pirties šulinėlio pakrašty ant gelsvo smėlio guli balkšvas vikšras. Ištraukiu jį, padedu ant akmens, gal atsigaus. Stebiuosi, koks didelis ragas prie uodegos, kokie dailūs žalsvi punktyrai šonuose. Kojų daug, o akys gerokai mažesnės nei mažojo sfinkso. Nežinau, kokio drugio vikšras taip nelaimingai keliavo, ieškodamas patikimos žiemavietės. Aišku, kad jis toks jau ir turės peržiemoti, nebespės apsimesti lėliuke, kuriai šalčiai nebaisūs. Bet ar jis atsigaus?

Gali būti, kad krisdamas į vandenį vikšras bandė apsiginti nuo skruzdėlių, tos itin narsios „skruzdėlytės darbštuolytės“ dažnai užpuola nežinia kur keliaujantį stambų vikšrą, – kai jos sukimba bent penkios, tai netikėtą įsiveržėlį tartum tanką sustabdo, – o tada būtinai atskuba pastiprinimas ir sumaniai paralyžiuoja net eikliausią interventą. Ir skruzdžių, ir bičių komunikacija tikrai tobula, šitoks strateginių ir taktinių žinių perdavimas oru vadinamas „spiečiaus intelektu“.

Skruzdės labai nemėgsta vandens, taigi urmu nepuolė iš paskos į šulinėlį, tačiau šį kartą gražuoliui vikšrui vis tiek nepasisekė: nuskendęs nebeatsigauna. Kartais tai irgi šioks toks rūšies požymis, nes pasitaiko ir tokių skenduolių, kurie pajėgia atsigauti, jeigu kas nors ištraukia juos iš balos. O jeigu po pirmųjų rudens šalnų ant nukritusių rusvų lazdyno lapų pamatysi gulintį citrinuką, sakytum, visai negyvą, dar nemanyk, kad jis pražuvo. Tik paimk jį atsargiai, papūsk šilto oro – ir atsigaus. Viską galima patikrinti, rudenį įdomu eksperimentuoti taip pat, kaip ir pavasarį. 

Prieš savaitę tankiame didžiųjų sprigių sąžalyne suradau nepaprastai gražų ir didelį mažojo sfinkso vikšrą. Kai jis truputį susitraukė, kai pakėlė galvą, kai sublyksėjo didžiulės rausvos akys – pasidarė truputį gūdu, ir prisiminiau gyvatę žararaką, kuri gali pulti žmogų labai staigiai, ir jos įkandimas būna mirtinas. Taip rašo lenkų keliautojas ir gamtininkas Arkadijus Fidleris.

Nufotografavau tą baisų vikšrą, o namie susiradau Broniaus Šablevičiaus knygelę „Sfinksai“ ir išsiaiškinau, kad tai tikrai mažojo sfinkso vikšras. Pasirodo, kad rudenį jį galima visur užtikti, nes jis ieško sau tokios vietos, kur galėtų pasislėpti nuo šalčio. Visi dideli ir minkšti vikšrai rudenį slepiasi, sako Bronius Šablevičius, ir aš tikiu, nes šiuo metu jis pats universaliausias mūsų gamtos žinovas. Bet kartais juk galima suabejoti ir didžiausių autoritetų atrastomis tiesomis.

Ką turėčiau galvoti, kai važiuodamas dviračiu paveju ta pačia kryptimi keliaujantį patį didžiausią, net dešimties centimetrų ilgio, kvapiojo medgręžio vikšrą?.. Taip vikriai jis eina plento viduriu! Ir niekas jo nepastebi, nors pirmyn ir atgal keliaujančiųjų daug. Nemato todėl, kad greitai pralekia. Aš neskubu. Sustoju, paguldau dviratį šalikelėje, tada paimu nuo asfalto didžiulę, rausvą, ryškiai segmentuotą lervą ir padedu ant griovio viksvų. Dar ir pamokau: pažiūrėk, prie pat Aušrinės keliuko – labai jau nukaršęs trapusis gluosnis, jo vidus išpuvęs ir žiemą tau galėtų būti gana šiltas.

Po valandos grįžtu tuo pačiu keliu ir matau, kad jis vėl ropoja plento viduriu. Tai kaip dabar nepasiginčysi su gerbiamu kolega: tas keistuolis gal ir ieško sau kokios slėptuvės, bet jau patyrė, kad lygiu keliu judėti patogiau, be to, net rudenį tamsus plentas truputį sušyla. Kartais net nesvarbu, kad nėra saulės, asfalto juoda spalva vis tiek akumuliuoja dienos šilumą. Geriausiai tai galima patirti niūrią dieną, kai apsilankai vaistažolių džiovykloje, kur veikia saulės kolektoriai: neįjungtas joks elektros prietaisas, šiluma atsklinda iš dangaus, nors saulė visą dieną slepiasi už tamsių lietaus debesų. 

Baltų vienybės diena Liškiavoje. Brolių Černiauskų nuotrauka (2022 m.)

Rugsėjo 2-oji

Jau gelsta geltonžiedės sedulos kaulavaisiai. Dabar jie panašūs į laukinės kaukazinės slyvos slyvukus, bet sedulos „slyvukas“ nebus geltonas, nokdamas paraudonuos, o visiškai sunokęs bus tamsiai raudonas, beveik juodas. Įdomiausia, kad šalia nokstančio sedulos derliaus stirkso beveik žirnio didumo rutuliukai, iš kurių ateinantį pavasarį išsiskleis ryškiai geltoni žiedai. Nedaug yra tokių vaismedžių ar vaiskrūmių, kurie aiškiai parodytų ir esamą, ir būsimą derlių… 

Tuo tarpu į Vaikšnoro Ravo raguvą leidžiasi besvorės beržo sėkliukės su gelsvais sparneliais, jų tūkstantinis spiečius lėtai artėja prie žaliuojančių šlaito paparčių, staiga vėjo gūsis pagauna ir greitai pakelia jų lengvą šuorą aukštyn, virš gelstančių lazdynų. Keista, nes per daugelį metų įpratau matyti, kad visą liepos mėnesį vis po truputį krinta ir skrajoja gelsvos beržo sėkliukės, jų galima rasti ir tokiose vietose, kur nėra beržų. O šiemet atrodo, kad visos pavėlavusios beržų sėklos tokiais stebėtinais siūbtelėjimais išbyra vienu metu. 

Šį rytą jau buvo šalna. Pajuodo moliūgų lapai, apšalo kai kurių krūmų antrõs vegetacijos ūgliai. Dar labiau apvyto jurginai, kurie šiemet taip ir neparodė iškilmingo savo grožio. Net ir palaistyti jurginų krūmai atrodė blankūs, nes rugpjūtis buvo sausringas ir karštas. Žemė tiek perdžiūvo, kad pievoje neįmanoma įbesti pasmailinto šakalio, kai noriu pasižymėti kokį naujai atsiradusį augalą. Žinoma, „Žaliojo pasaulio“ nuotraukose džiugu pamatyti, kad VDU Botanikos sodo jurginai atrodo gražiai. 

Baltų vienybės diena Liškiavoje. Brolių Černiauskų nuotrauka (2022 m.)

Rugsėjo 12-oji

Galime pasidžiaugti, kad šį rudenį atsirado labai daug rudeninių vėlyvių. Jų biologija gal labiausiai prisitaikiusi prie sauso rugpjūčio: tuo metu, kai vasaros pabaigos gėlės kenčia nuo sausros, vėlyvių svogūnai ramiai ilsisi žemėje, nepamatysi nei lapų, nei žiedų. O štai dabar staiga iššoka net 22 didžiuliai violetiniai žiedai! Pernai toje vietoje buvo tik 8 žiedai, per vienus metus atsirado daug naujų svogūnėlių. Labai sudėtinga šių keistų augalų biologija: kai liepos mėnesį per kelias dienas sudžiūsta didžiuliai vėlyvių lapai, gali pasirodyti, kad augalas pražuvo. O štai dabar ir paaiškėja, kad viskas gerai. 

Tik žiūriu, jau visiškai prapuolė lazdynų riešutai. Rugpjūtį dar kabojo vienas kitas apysveikis riešutukas, dar karkė riešutinės, triukšmavo kėkštai, nepasidalindami nesubrendusių branduolių, o dabar jau visi kevalėliai išmarginti juodomis dėmėmis – aišku, kad viduje esantys maži straubliuko vikšriukai sugrauš viską…

Nutolstu nuo Vaikšnoro Ravo riešutynų, sustoju išretėjusiame Sabaliausko miške. Ir vėl čia lūžta senos pušys… Dėl to lyg ir daugiau šviesos, bet kažkodėl neatsiranda joks perspektyvus pomiškis, net krūmų ardas visai silpnas. Tik va, ant žalių samanų kilimo, iš kurio turėtų kilti geltonos garbanotos lepeškos, šliaužia kažkokie vijokliai…

Pažvelgiu iš arčiau ir dar netikiu, kad čia galėtų būti meškauogė, ta kantri ir brangi vaistinė žolė, kurios tikroji buveinė dažniausiai tik sausuose kerpšiliuose ir viržynuose. Ar tik mano akiniai nemeluoja? Praskleidžiu tankų samanų kilimą ir matau, kad iš vienos šaknies į visas šalis išsisklaidę stiebai su lapeliais kažkiek primena bruknių lapus. Labas! Abejonių nelieka, tiktai pasitvirtina paradoksalus floristų profesionalų pamokymas: retą ir brangų augalą dažniausiai atrandi tada, kai jo neieškai, kai eini kur nors užsimiršęs arba kai pavargęs atsisėdi ant kelmo ir pasižvalgai aplinkui.

O juk tikrai nesitikėjau nieko naujo surasti dabar, kai vasaros žiedai jau nutolę, kai nepamatysi nei grybų, nei grybautojų. Matyt, tik rudeniška rimtis patraukė mane šiek tiek pažingsniuoti tolyn. Ir štai su kokiu svarbiu augalu čia pirmą kartą pasisveikinau, nors vaikštau ir vaikštau aplink Liškiavą jau 26 metus. 

Kai vakare sugrįžtu į pirkią ir pasiklausau naujausių radijo žinių, tartum ir nenustembu, išgirdęs ilgai lauktą pranešimą iš svarbiausio šių dienų fronto: ukrainiečiai sėkmingai pereina į kontrpuolimą. 

Baltų vienybės diena Liškiavoje. Brolių Černiauskų nuotrauka (2022 m.)

Rugsėjo 20-oji

Atvažiavo Elzė į Liškiavą, paviešėjusi Telšių Žemaitės dramos teatre, ir atvežė man žemaitiškų lauktuvių: nemenkos apimties knygą „Žemaičiai“ (Žemaitiu gruožėnės literatūras antuoluogėjė). Regionų kultūrinių iniciatyvų centro gražiai išleista kuo rimčiausia antologija, – ir popierius geras, ir raidės aiškios. Gerai, kai leidykla supranta, kad neretai knygas skaito ir senesni žmonės, kuriems rudens vakarą jau ir akiniai kartais nepadeda, jeigu knygos popierius pilkas, o raidės neryškios. Bet pirmiausia reikėtų dėkoti šios knygos sudarytojai Danutei Ramonaitei-Mukienei.

Nepaprastai patraukli knyga. Norisi kuo greičiau perskaityti, bet liežuvis kliūna, žodžių kirčiai šokinėja kartais ne visai taip, kaip man reikia. Vis dėlto Telšių, Plungės, Rietavo, Skuodo žemaitiška kalbėsena skiriasi nuo manųjų šaukėniškių tarmės, kuria kalbėdavo profesorius Albertas Rosinas. Apie tuos skirtumus geriausiai yra parašęs Romualdas Granauskas: „ /… / susitikom Vilniuje trys žemaičiai – aš iš Mosėdžio, Rosinas iš Šaukėnų, Girdenis iš Tryškių, o susikalbėti negalim. Ir patys iš to atsitikimo labiausiai juokiamės…“ Gaila, kad visi trys jau išėję į Nežinomybę. O tai smagiai apšnekėtų nūdienišką žemaičių rašybos, skyrybos, fonetikos derlių! Betgi sakoma, kad kirviu neiškirsi kas knygoje įamžinta. Ypač jei užrašyta gyvai tarmiškai. 

Kiek ryškios etnografijos visuose šios originalios antologijos prozos tekstuose, kiek tikro archajiškumo Renatos Kuršytės-Lingės eilėse, kiek kaimiškų vaizdų Justino Lingio poezijoje! O kokios šmaikščios žaidimų skaičiuotės Birutės Teresės Lengvenienės kūryboje, o kiek juoko eiliuotame Algirdo Kazragio pasakojime „Pjaun ba peilė, dor ba ilas“! Ir kas čia galėtų būti? Nagi žemaičiui dantį traukia… Be viso to, dar ir toks nenuginčijamas faktas, kad literatės žemaitės, gyvenančios Dainavos krašte, rašančios bendrine kalba ir aktyviai publikuojančios puikius eilėraščius dzūkų kultūros žurnale „Dainava“, vis dėlto savo gimtosios tarmės nė už ką neišsižada: graži žemaitiška kalba ir Teklės Džervienės, ir Stefos Juršienės poezijoje.

Dar kartą pasigėrėdamas skaitau Stefos Juršienės eilėraščio „Būds žemaitė“ pradžią: „Kas apsakis žemaitė būda, / ožsėspirėma anuo baisi! Ėš veina mažėlelė grūda / būs kuošė dėdėlė ėšmaišės…“ 

Tas meilus „mažylėlis“ žemaitiškose šnektose, pasirodo, esąs ne tiktai spalvingas, bet ir daugiaprasmis žodis. Kad dzūkai nuo amžių prisikūrę daugybę malonybinių ir mažybinių žodelių, tai čia bemat įžvelgiame jų būdą – dzūkišką gerumą, dainingumą, švelnumą. Tuo tarpu žemaitiškas mažybinis žodis vieną kartą gali reikšti apkalbamo žmogaus ūgį, o kitą kartą, žiūrėk, ir pagirtiną apibūdinamo asmens kilnumą, paslaugumą, rūpestingumą.

Viekšnelių parapijoje teko girdėti, kaip dėkingai mano mamos sesuo Kazė mažylėliu pavadino gerokai aukštą vyrą, kuris vėlų rudenį net tris kilometrus baisiai duobėtu slidaus molio keliuku nešė per laukus didžiausią krepšį, ir taip sunkiai nešdamas „mažylėlis“ nieko nesudaužė… Kai dabar surandu šį žodį knygoje „Žemaičiai“, labai apsidžiaugiu: visa to aukšto vyro kelionė iš Viekšnelių į Dumblynės kaimą iškyla atminty labai ryškiai. Gal ir gerai, kad ne per daug tų mažybinių švelnybių mūsų žemaitiškose patarmėse, bet kai jau išgirsti, kad esi „mažiliuks“, „mažilėlis“ ar „mažėlelis“, tai ir nuščiūvi prieš gimtąją kalbą, ir sušvelnėji lyg paglostytas. 

Regis, kad tada, prieš daugybę metų, savo mamos tėvonijoje pirmą kartą išgirdau ir keistą žemaitišką žodį „rekybalas“, o štai dabar surandu jį ir šioje unikalioje antologijoje. Dar keisčiau pasidaro, kai žurnale „Būdas“ atsiranda žodis „ykeboklis“, ir ištaria jį beveik šimtametė močiutė Marijona Gaidauskienė iš Tauragės krašto. Čia tikriausiai tas pats žodis, tiktai patarmė kita. Žinoma, galima pagalvoti, kad Tauragė labai toli nuo Telšių ar Skuodo, bet kadaise juk Žemaitijos sostinė buvo ne Telšiai, o Raseiniai, tada ir Tauragė įsikūrė arčiau centro, ir iki šiol tauragiškiai išlaikė tokias archajines kalbos formas… 

Toli atgal mano žemaitišką širdį veda gera knyga, todėl ir skaitau neskubėdamas, tartum vaikščiodamas žilais tėviškės sodo takeliais. Labiausiai jaudina godotinos Viktorijos Daujotytės mintys apie žieminę obelį. Kuo skiriasi ji nuo vasarinės obels, kurios derlius pasirodo anksti, bet ir greitai prapuola? O juk ir žmonių tokių esama. Daugeliui reikėtų įgusti kantriau gyventi ir per daug lengvai nesitikėti, kad visada bus tau meiliai paduotas minkštas obuolys, – reikėtų mokytis iškentėti ir rudens darganas, ir žiemos šalčius, ir net duonos ar vandens stoką.

Nelinksmi tekstai, bet tai nėra beviltiškas sielvartas. Nors ir liūdnai paveikūs Dalios Tamošauskaitės-Zabitienės eilėraščiai, bet ir jie tikri, neišgalvoti. Skaitau ir klausiu: argi viskas taip liūdna ir negera? Į tokį ne per gudrų skaitytojo klausimą tarsi atsako Donatas Žvaginis, atsako susirūpinęs, atsako supratingai, bet ir nevengdamas ironijos, ko gero, šitaip saugodamas literatų bendruomenę nuo išpuikimo. Jo eilėraštyje „Kuožnam Skuoda žmuogou“ („Kiekvienam Skuodo žmogui“) gana tiesiai pasakyta: Skuode gyvena ne mulkiai. Ir jeigu dar perskaitysim Danutės Ramonaitės-Mukienės surinktas visų šios knygos autorių biografijas, pamatysim, kiek daug stipriai rašančių žemaičių gyvena Skuode.

Baltų vienybės diena Liškiavoje. Brolių Černiauskų nuotrauka (2022 m.)

Rugsėjo 22-oji

Baltų vienybės ir Rudens lygiadienio minėjimas ant Liškiavos alkakalnio. Aukuro lauželis įkuriamas senoviškai, be degtukų. Apeiginės giesmės apie skalsą ir vienybę, paminint Gabiją, Perkūną, Žemyną, skamba aiškiai, nes vakaras tykus, tik danguje pamažu kaupiasi tamsūs, rudeniški debesys. Kai pradeda blėsti mažas lauželis, užkuriamas didesnis, kuris ne tiktai vienija susirinkusius, bet ir šildo. O „Kukumbalio“ ansamblis iš Merkinės užtraukia ugningą, karišką dainą – priedainio aidas turėtų atsiliepti visose Liškiavos apylinkių sodybose, kurių šeimininkai dabar, kaip ir kiekvieną vakarą, susikaupę žiūri ir klauso, ką gi apie tą šventą vienybę ir laisvę praneša Lietuvos televizija. 

Senstantiems ištuštėjusių kaimų gyventojams iš toli atsklindanti sostinės šviesa ir tiesa vis dar atrodo svarbesnė už vietinio piliakalnio gausmą.

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.