2021 10 09

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

16 min.
Ruduo Merkinėje. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)

2021 10 09

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

16 min.

Laiškai iš kaimo. Kai atsiranda vėjas, neturintis krypties…

Rugsėjo 1-oji

Pirties šulinėlyje – dvi dėlės. Turbūt mažosios kumeldėlės. Viena gal dešimties centimetrų ilgumo, kita mažesnė. Plaukioja keraminiame šulinėlyje – statmenai į žemę įleistame dvidešimt penkių centimetrų skersmens vamzdyje – vingiuoja labai gražiai, juda panašiai kaip žalčiai sausumoje, tik dėlių vingiai daug mažesni.

Žaltys yra gerokai aukštesnės gyvūnų sistematikos pakopos, jis – stuburinis, nepagarbu jį lyginti nei su moliuskais, nei su kirmėlėmis ar nariuotakojais, bet štai man dabar atrodo, kad dėlė plaukia kur kas grakščiau nei žaltys. Dėlė neturi pelekų nei uodegos, ir tos paslaptingosios šoninės linijos jai nereikia, todėl plaukdama taip grakščiai vinguriuoja. Sausumoje, ant kieto takelio, dėlė eina irgi vikriai, nors kojų neturi: burnos „dantimis“ įsikabina į takelį ir greit prisitraukia visą kūną. Tada išsitiesia ir vėl prisitraukia. Eina greitai, primena kai kurių vikšrų sprindžiavimą… Sugrąžinu dėlę į šaltą šulinėlį, ten jai saugiau, tik vanduo turėtų būti šiltesnis.

Kaip čia atsirado tos dėlės, turbūt niekas negalėtų paaiškinti. Artimiausia man žinoma didžiųjų kumeldėlių buveinė yra prie Kreisos upelio, didokame, karklais apaugusiame pelkės duburyje netoli Bamblyno ežerėlio. Ten jų tikrai daug ir gerokai didesnės nei šitos. Kasmet jų matydavau pavasarį, kai ant mažos kalvelės, visai šalia to duburio, sužydėdavo mažosios gegužraibės. Paskui gegužraibės prapuolė, tarsi nutolo ir visos kitos Kreisos įdomybės, bet dėlės turbūt išliko, jos kantrios, gali net dumble išgyventi, jei užeina didelė sausra.

Įdomu, kad dėlės artimesnės ne kokiems nors moliuskams, o velniaplaukiams, kurie vasarą irgi šiek tiek pagyvena mano stebimame Vaikšnoro Ravo šulinėlyje. Tik va, dėlė yra plėšrioji kirmėlė, o velniaplaukis – apvalioji kirmėlė. Velniaplaukio atsiradimas tokiame mažame šulinėlyje gana aiškus: jo vikšras galėjo įsikabinti į kokį vabalą, o kai kurie vabalai juk dideli keliauninkai. Medšarkė irgi gali paskraidinti net patį didžiausią vabalą, ir nieko nuostabaus, kad tokio skrydžio metu jis drauge su prikibusiu velniaplaukio vikšru kartais nukrinta kur nors pakeliui. Todėl velniaplaukis Vaikšnoro Rave – mažesnė keistenybė nei dėlė.

Gamtininkai aiškina, kad dėlės yra hermafroditai. Tas žodis atėjęs iš graikų mitologijos (dievas Hermis ir deivė Afroditė), kaip ir „kentauras“, kurį vykusiai pasigavo poetas Juozas Žitkauskas, rašydamas apie „vėją be lyties“. (Iš tikrųjų vėjas kartais būna nepastovios krypties, bet jam pasigirdo – „be lyties“, su poetu nepasiginčysi.) 

Ir dar viena šios dienos naujiena iš mano laukinio sodo prie Krūčiaus: iššoko iš žemės šeši rudeninio vėlyvio ūgliai. Tai ne būsimo augalo stiebai ar lapai, o žiedpumpuriai. Kol kas jie balti, bet greit pakils aukštyn, išsiskleis ir sušvytės ryškiai violetine spalva. Vėlyvis – turbūt keisčiausias mūsų gėlių darželių augalas. Jo lapai sužaliuoja pavasarį, užauga dideli, panašūs į viendienes, išbūna ryškiai žali iki liepos, staiga nudžiūsta, ir augalas tarsi prapuola.

Ir štai 2021 metų rugsėjo pirmąją dieną pasirodo balti žiedpumpuriai. Kai išsiskleis dideli žiedai, jie primins žydinčias vėjalandes šilagėles. Vėlyvio būklė mūsų floroje kol kas tebėra neaiški: 1992 metais jis dar buvo Lietuvos raudonojoje knygoje, o dabar nebėra, matyt, pritrūko įrodymų, kad jis galėjęs būti ir čiabuvis laukinis augalas, o ne pabėgęs iš darželių. Povilas Snarskis 1954 metais pažymėjo, kad rudeninis vėlyvis surastas tik vienoje vietoje, prie geležinkelio pylimo netoli Obelių. Vėliau sulaukėję vėlyviai aptikti Dzūkijoje, bet irgi prie geležinkelio. Vaizdas gal ir tikras, bet apie šio augalo statusą nieko nesako. Taip kol kas vėlyviai ir lieka tiktai kultūriniai augalai, tiktai darželiuose godojami, bet galintys ir sulaukėti.

Strazdai lesa paskutines vynuoges, jau suranda ir geltonų uogų, užsislėpusių tarp gelstančių lapų, kurie besivyniojančiu stiebu pakilo net į Kulono reneto obels viršūnę. Jau pradeda dygti pilkosios musmirės, visokie baltikai, kelmučiai ir urvuotieji bobausiai, kurie turėtų augti pavasarį, o ne rudenį. Barsukas naktį stropiai perarė komposto krūvą ir išrinko visus baltus karklvabalių vikšrus. Taip pat patikrino, kas ten pasislėpę po išrautų ir sudžiūvusių smiltyninių lendrūnų krūva. Kniso ir prie obels netoli maumedžių.

Guli čia į storą dešrą panašus, gerai išspaustas, tik per pusę perlūžęs, bet visai estetiškas barsuko ekskrementas. Nė kiek nepanašus į tas iš tolo dvokiančias šerno ar kiaulės fekalijas. Nors visi šie gyvūnai yra visaėdžiai ir į savo storas žarnas prisikemša visko. Tik truputį keista, kad toje barsuko „dešroje“ daugoka nesuvirškintų ingredientų: grūdų, kauliukų, visokių žievių. Galima kai ką atpažinti kaip ir pelėdos išvamose. Barsukas – tvarkingas ir naudingas žvėris, nors kartais ir nusiskundžiama, kad jų per daug jau priviso, bet man atrodo neblogai, kad jie išvijo lapes iš urvų Vaikšnoro Ravo aukštupio dešiniojoje atšakoje. Lapė neprapuls, nes per daug gudri, o barsukui reikia ramybės ir tvarkos, jis negali gyventi greta lapės, prie kurios urvo mėtosi kaulai. 

Ruduo Merkinėje. Kas per vėjo kūrybiškumas. Per naktį vienus lapus sugainiojo po eglėmis, kitus priglaudė prie pamatų, o keletą krūvelių susuko vidury aikštės ir paliko. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)
Ruduo Merkinėje. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)

Rugsėjo 6-oji

Vakar buvo pirmoji šalna. Toks lengvas rytmečio apšarmojimas – tikras netikėtumas, nes praėjusiais sausringais metais pirmosios šalnos mus aplankė tik rugsėjo pabaigoje arba spalio pradžioje. Pernai pirmoji nestipri šalna pasireiškė tiktai spalio 18-osios rytą. Zoologai žino, kaip staigus atšalimas pakeičia didžiųjų kanopinių žvėrių gyvenimą. Bet ir žmogų tokia permaina savaip paveikia, jeigu tik jis neužsidaręs tarp keturių sienų ir jeigu jo valingos viltys dar nesustingusios nuo pirmo lengvo šerkšno.

Pašnekovas mano laukinių augalų sode prie Krūčiaus iš karto pasirodė patikimas ir savas. Jis net neabejojo, kad jam pritarsiu, jeigu jo pakviesti meistrai tučtuojau perstatys antai aną, taip nevykusiai suprojektuotą, padangtę, iškilusią ant per aukštų sąsparų: „Reikia bematant visa tai pakeisti, vietoj šito gremėzdo mes suręsim tau jaukų rąstinį namelį su langeliu iš vakarų pusės, su sakingų lentų skliautais, su dailių lentelių stogu ir kukliais žirgeliais prie čiukuro, ant kurio galėtų augti net ir stoginės perkūnropės…“ Linktelėjau pritardamas nuovokiam vyrui, o jis toliau tvirtino: „Viskas jau paruošta, o svarbiausia, kad pinigų turim, pas mane buvo atskridęs svainis iš Amerikos, pažėrė labdaros dolerių ir liepė juos Dzūkijoje investuoti į kokį nors gražų darbelį. Svainis taip ir pasakė: duodu kukliai, bet to žilagalvio ekologo mažutei trobelei užteks.“ 

Išsigandęs papurčiau galvą: „Ką sau galvojat?.. Pinigų neimsiu. Supraskit, mano investicija į šią laukinę šaltiniuoto upelio augalų buveinę – daugiau dvasinė, o ne finansinė. Taip ir parašyk svainiui į Ameriką.“ Tačiau svečias nesiliovė: „Nesibaimink, pinigai švarūs, dar pamatysim, ateis laikas, kai visame pasaulyje bus vertinami tik švarūs pinigai, todėl tas mūsų labdaringas pastatėlis nebus toks didelis, svarbu, kad bus patogus ir gražus. Tu gal paprieštarausi, kad apie grožį kiekvienas turim savo supratimą, bet patikėk, mes tinkamai tau perstatysim. Aš tave seniai pažįstu. Žinau, ko tau reikia. Kaip tik tokioje nacionalinio parko trobelėje, Kanados miškuose, dirbo Pilkoji Pelėda. Nuo ryto iki vakaro plušantiems miškų ir raistų darbininkams tokie trobesėliai ne vien dvasiškai, bet ir fiziškai reikalingi – jie kone pusvelčiui pastatomi ir tvarkingai išlaikomi pasaulio nacionaliniuose parkuose. O va šita, gigantiškai iškelta, be reikalo išcementuota ir tik skersvėjiškiems smalsių prašalaičių pašnekesiams bei trumpalaikėms vaišėms pritaikyta pavėsinė tiesiog gadina visą laukinės botanikos sodą…“ 

Kai atsibudau, rodos, tebegirdėjau, ką tas stebėtinai prielankus mano godojamos Krūčiaus augalijos gerbėjas dar kalba. Ir tebemačiau jį prieš akis. Vos ne biblinis herojus, jau ne pirmos šarmos nubalintais plaukais. Aukštas, kiek palinkęs į priekį, savo didelėmis plaštakomis galintis tuoj pat nukelti nuo pamatų aną tikrai geranoriškai, bet nesupratingai suprojektuotą masyvų statinį. Ir jau susivokiau, kad gi per sapną su manimi taip primygtinai rokuotis bandė ne kas kitas, o Tamošius Basalykas iš Latežerio! Tas pats, kuris vienais metais savo sodelyje su ilga kartimi numušė man paskutinę labai aukštai kybojusią to rudenio kriaušę ir vis aiškino, kad aš privalau paragauti, nes tai esanti pati tikriausia Slucko Berė, ir ne baltarusiška, o baltiška, suprask, surasta Lietuvoj dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

„O juk ir Slucke, kaip žinom, pasižymėjo lietuviai, ne slavai…“ – didžiuodamasis pats save ir mane įtikinėjo sodelio šeimininkas. Keistos man tada atrodė ir vaišingojo Tamošiaus pasakojamos istorijos, keistas ir jis pats, ne vieną sykį pabrėžęs, kad jam tikrai jau šimtas metų. Toks nerangus, aukštokas, o vikriai šokinėjantis aplinkui kriaušę, – ta jo kartis priminė potrumpę ietį, be to, prie jo kelnių diržo pririštas kliuksėjo kažkoks buteliukas su rusvu skysčiu. Kriaušė iš pačios viršūnės vis dėlto nukrito ir buvo labai gardi, dar nepernokusi, su cukringais grūdeliais… ir aš gardžiavausi ja ne sapne, o iš tikrųjų.

Lankiausi tą rudenį Latežeryje lyg ir spalio pabaigoje. Gana šiltà, nors jau, sakytum, ir ne bobų vasaros diena pasitaikė. Užėjau pirmiausia į girininkiją, norėjau rasti girininką Edvardą Vilčinską, bet jo nebuvo. Nieko nebuvo, tik visos durys atlapos, o ant girininko stalo, žiūriu, baltuoja iš bloknoto išplėštas lapelis su padėkojimu už gerą viešnagę ir pridėta Žemės ūkio akademijos profesoriaus vizitinė kortelė. Net šyptelėjau, nes mane nustebino toje kortelėje angliškai išspausdinta Vytauto Šlapakausko pavardė. Sunku buvo patikėti, kad paliktas pažįstamos rašysenos laiškelis ir angliškai solidi vizitinė kortelė byloja apie tą patį žmogų, augalų fiziologijos specialistą, kurio braižą buvau įsidėmėjęs, kai vienus metus dirbau dėstytoju Žemės ūkio akademijoje. Studentai juokaudavo, kad labai žemdirbiškos mūsų akademijos dėstytojų pavardės – Purvinas ir Šlapakauskas…

Nieko girininkijoje nesutikęs, savo akademiškąsias dienas prisimindamas, aš ir patraukiau pas Tamošių Basalyką, gyvenusį prie pat Ratnyčėlės. Gerai žinojau, kad tai tikras senojo dzūkų kaimo žiniuonis, o beeidamas pats sau spėliojau, ar negalėtų jis būti Romo Sadausko knygoje „Raibas gyvenimėlis“ aprašyto Šimo prototipas. Rašytojas taip spalvingai apibūdino per patį grybų dygimą iš labo ryto jau bruzdantį valyvą dzūką, dar su tamsa išsiveržiantį grybauti ir šventai besilaikantį netinginiavimo principo. 

Vaje vaje… Man ir pačiam dabar nebeaišku, kodėl gi tas „Raibo gyvenimėlio“ Šimas nei šiaip, nei taip, o ėmė ir įsiterpė į mano sapną: „Jeigu norėsi vos švintant būti pirmas grybautojas, tai iš vakaro atsigulk su rūbais, kad rytą jau apsirengęs pakiltum iš lovos, čiuptum priemenėj laukiančią kašiukę ir negaišuodamas išeitum, o atsigerti šalto vandenėlio galėsi iš upelio. Tiesiog prikniubęs prie Ratnyčėlės, pasriuobsi kiek širdis geidžia…“ Ne, ne! Tikrai ne! Visai ne Šimas, ne tos apylinksmės trumpos novelės personažas, kuris tik su mišku, su medžiais ir su baltom samanėlėm ramiai tesusikalba, o būtent Tamošius Basalykas, – pirmas Latežerio grybautojas, sėkmingas sodininkas, talentingas pasakorius, – šiąnakt manimi susirūpino.

Štai kodėl taip nelauktai susapnavau jį, o per sapną netgi paaiškėjo, kad ryžtingasis Tamošius, amžiną jam atilsį, jau ir ne juokais pasiruošęs man, kaip ilgamečiam lauko darbininkui, aštuonių kvadratinių metrų pastatėlį senoviniu būdu suręsti. Koks gi architektas sugebėtų išmaniau apibūdinti nacionalinio parko ekologui neabejotinai reikalingą darbo trobelę?

O Tamošius per sapną kuo detaliausiai viską nusakė: „Toji miškininko, augalininko, sodininko, laukininko nelengvų darbų kasdienybėje žūtbūt privaloma pastogė neturėtų kiaurai žiojėti kaip vėjų perpučiama, vien turistų laikinai pramogai pritaikyta dekoratyvinė padangtė. Čia būtinas tarnybinis supratimas. Nedidelė trobukė būtų iš tikrų rąstų suręsta ir smalsesnes akis neįkyriai pritrauktų kaip natūralioje aplinkoje pritaikyta miško laboratorija. Tai būtų vien samanomis kamšyta, netinkuota patalpa su sienojuose išskobtomis nišomis ir jose sudėtomis Krūčiaus krantų relikvijomis – keramikos šukėmis, perkūno kulkomis, titnaginiais gremžtukais, suakmenėjusiomis žvaigždėmis, spiralėmis, senovinių lelijų žiedais, visokiomis geldutėmis ir suktenėmis, netgi seniai Lietuvoje išnykusių vandeninių riešutų dygliuotais kevalais – su visu tuo, ką įdomaus tu, kaip žilas savanoris gamtininkas, diena iš dienos vis aptinki slaptingose Krūčiaus radimvietėse. Trobelėje tebūtų rašomasis stalas, pora krėslų ir miškažmogiui tinkamas gultas. Lentynose gražiai derėtų keletas svarbiausių knygų ir kruopščiai surinktų herbarų aplankai, gal ir vietinių drugių kolekcija. Atvykėliams tai būtų unikali gamtotyros žinyčia. O langelis vakarų pusėje spingsotų kaip tikra ekologinės laboratorijos akis, visada sugaunanti besileidžiančią saulę už Pyterio pušyno…“ 

„Argi ne taip?..“ – vėl išgirdau aiškiausią klausimą. Net pašiurpau: „Gal tai koks pranašas per sapną byloja?“ Tamošius palinkęs į mane sušnibždėjo kaip atkaklus įtikinėtojas: „Man šimtas metų, aš geriau žinau…“ Bet aš jį labai nelinksmai perspėjau: „Visą amžių svajojau apie tokį darbinį trobesėlį, o neišprašiau… Todėl net nesapnuokim…“ Tik ta jo kalba ir vėl sukosi apie neatidėliotiną parko pavėsinės perstatymą. Dėstė apgalvotai ir neleido prieštarauti: „Stogą su tomis jau apšiurusiomis, per greit suskilinėjusiomis drebulinėmis skiedromis bematant nukelsim ir uždėsim senovinį. Iš parasonų bus stogas, tai tau joks lietaus lašas neprasisunks, o švytės iš tolo – baltas baltas, smulkiai rudai šlakuotas… Ar gerai?..“

Stebėdamasis galvojau, kas tie parasonai, gal kokie skėčiai nuo lietaus ar tentai nuo vėjo, o jis nepertraukiamai vis aiškino man ir rodė, kad tai bus milžiniškos žvynabudės, tiktai džiovintos ir nupurkštos ypatinga derva. „Matyk…“ – jau vedėsi mane prie tvarto, ir aš tame prietvartyje, o paskui dar priesvirnyje, kur įprastai jo buvo laikomos ir džiovinamos pupelės ar kanapės grūdalės, išvydau, kad iš tikrųjų turi prisikrovęs daugybę didžiulių žvynabudžių, o jos gi jau ir sudžiūvusios kaip reikia, ir didžiausio skėčio formos nepraradusios, todėl tik klok ant stogo ir džiaukis.

„Stebuklai dedasi… – pagalvojau, – Tamošius ne vien tuščiai bliauzgia, bet ir dirba…“ – tiktai nieko jam nebesakiau, bijodamas nubaidyti jo stebuklingą idėją. „Čia tau ne sovietinis šiferis…“ – nusijuokė patenkintas. Negalėjau nepritarti, nedrįsau nors kiek suabejoti jo gera valia, nes man juk tikras Latežerio išminčius prisisapnavo.

Tad jis be paliovos kalbėjo ir kalbėjo, tartum burdamas iš nieko: „Nupurkšim maskuojančią parasonų dangą šviežiausiais pušų dervos klijais, tai lietaus nepraleis… o dar užkalsim ir skliautus, kaip tu pats norėsi, ir lubas sudėsim, tai netruksi pastogėn samanų prisinešti ir miegosi laimingas po žvaigždėmis kartu su migruojančiais šikšnosparniais ir pelėdgalviais…“ Nebežinojau, kaip ir bedėkoti netikėtam geradariui. „Aš jau nebesiaiškinsiu, kur čia sapnas, o kur tikrovė, – pasakiau pats sau pusbalsiu. – Tik mūsų ekologinės dirbtuvės projektas bus niekinis. Direkcija nepritars. Nebent Aplinkos ministerija pagalvotų…“ Ir su ta mintimi vėl užsnūdau. 

Bet ir vėl girdėjau pokalbį, tik dabar jau apie… šių dienų grožinę literatūrą. Skambus moteriškas balsas aiškino, ko šiomis dienomis labiausiai reikia skaitytojui – ogi gražių, optimistinių romanų! „Žinoma, reikalingi ir charakteriai, ir painūs, gal net detektyviški siužetai, bet svarbiausia – optimizmas. Turėtų būti skleidžiamas šviesus tikėjimas visoms ir visiems, beieškantiems meilės ir laimės, nes gana to liūdesio, to skaudėjimo, to padangų gaisro… Jūs tik paklauskit bet kurioje bibliotekoje, ko dabar žmonėms reikia, visur išgirsit tą patį atsakymą: optimizmo, gražaus, džiugaus gyvenimo, o svarbiausia – geros pabaigos.

Ne išdailinta kalbos kultūra, ne filosofija, aiškinanti, kodėl žmogaus gyvenimas toks sudėtingas, o laiminga pabaiga turėtų būti svarbiausia, juk iš kiekvienos keblios situacijos visada atsiranda išeitis, nebūna taip, kad niekaip nebūtų. Todėl ir nereikia to laikino kasdienio keblumo nešiotis tartum nešvaraus pakulinio pančio, pamirškim tai, o prisiminkim džiugesio geną ir suraskim jį knygose, tik jau be tų velniškai populiarių fiziologinių nešvankybių ir sadistinių žudynių. Jūs man pasakykit, ko labiausiai dabar ieško moteris, pavargusi nuo virtuvės, pabėgusi nuo piktų vaikų ir abejingo vyro? Ieško gražesnio gyvenimo ir randa jį knygose, tai kas čia blogo? Ir kas čia blogo, jeigu optimizmo kupina knyga patars jai palikti nevykėlį vyrą ir ištekėti antrą kartą, o jeigu ir trečią, – tai ką? Gal užmėtyti nenaudėlę akmenimis?..“

Visiška painiava! Kai man prisisapnavo amžiną atilsį Tamošiaus siūlomas performansas su rąstų trobele, visai nedaug vietos teužimsiančia miško laboratorija, kuri vis dėlto fliuksiškai greit ir nuplaukė pasroviui į Nemuną tartum auksinės žuvelės pažadai, kai aš pabudęs suvokiau, kad ta jo savamoksliškai impregnuota žvynabudžių danga iš tikrųjų taip niekada ir nesubaltuos mano Sode prie Krūčiaus, aš vis dėlto dar užsigalvojau ir apie tą juokingai naivią literatūrinio optimizmo apologiją, nors tik pro miegus teišgirstą, bet neišgalvotą ir nesusapnuotą.

Ko gero, buvau trumpai atsibudęs iš to ilgo dviejų serijų sapno apie Tamošių Basalyką ir tuo tarpu net prisiminęs Romo Sadausko aprašytąjį Šimą, o tada kaip įpratęs dar įsijungiau radijo aparatėlį, kažkiek pasiklausiau ir vėl užsnūdau… Tesuspėjau savotiškai sureaguoti į literatūrinės diskusijos pakilią pradžią, ir man liko neaišku, kodėl niekas neprieštaravo kalbančiajai. Skambų moterišką balsą dar girdėjau ir įsiminiau, o santūrus vyriškas apsigynimas taip ir nugrimzdo nesugrįžtamai.

Tą valandėlę, kai su Tamošiaus labdaringu projektu nardžiau sapno ekologinėse fantasmagorijose, mano vos vos pritildytas radijukas kuo patraukliausiai perdavė klausytojams Tomo ir Mindaugo laidą „Pirmas sakinys“. Gaila, visada iki paskutinio sakinio išklausau jų rimtus pokalbius, o šit kiek per anksti užmigau, ir atmintyje susitvenkė tik kažkoks matriarchatinis groteskas. Dar spėjau suniurnėti prieš užsnūsdamas: „Grybautojas Šimas tuoj nutildytų šitokią optimistę… Sakytų, neturiu čėso su tavim baladoc…“

Girdėjau tik tai, kad moters balsas aidėjo skambiai ir džiaugsmingai, o tykesnis ir santūresnis dviejų vyrų mintijimas manęs jau nebepasiekė. Ir negaliu to pokalbio „atsukti atgal“, neturiu „ryšio su kosmosu“, nors sūnus man ir siūlė paieškoti LRT „Mediatekoje“. Tiek to. Grėsmingojo Kovido sąlygomis man kažkodėl vis atrodo, kad svarbiausia turėtų būti dabartis, o praeitis tik tiek verta, kiek ji tartum sapne dar sugrįžta kartais nejučia ir savaime. Sugrįžta, žinoma, be jokių naujųjų technologijų baimės, kuri lėčiau mąstantį kaimo žmogų kartais gali įvaryti į neviltį.

Ruduo Merkinėje. Po tvarkymo darbų atsivėrė Merkinės piliakalnio grožis. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)
Ruduo Merkinėje. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)
Ruduo Merkinėje. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)

Rugsėjo 7-oji

Turbūt nelabai tolerantiškos tos mano vakarykštės mintys. Ne matriarchatinė priešistorinių laikų didybė kalta dėl pernelyg šauksmingai į mano apykurtes ausis įsiliejusio moteriško optimizmo, kurį dabar lyg ir aiškiau apgalvojau – tikrai lydėjo jį nuotaikingas juokas, tarsi ir nekenkiantis radijo eteriui. Nors gal toks džiugus pakilumas tebuvo paviršutiniškas, štai ir viskas. Gal moterys visada teisios? Nežinau. Nedrįstu tvirtinti. Betgi negerai būtų įstrigti knyginiame optimizme, tarsi visada tave gelbėtų ir visas tavo širdgėlas ar ambicijas numalšintų liaudiškai paprasta šauniojo kareivio Šveiko filosofija: svarbiausia nesijaudinti, tavo reikalai vis tiek kaip nors pagerės! Gal ir ne pro šalį būtų prisiminti, kad tas šaunus kareivis irgi vieną dieną pabėgo iš baisiai „optimistinės“ rutinos. O ir Graiko Zorbos šokis ne kiekvienam lėtapėdžiui priimtinas.

Tiesos ieškojimo ir egzistencinio skausmo įveikimo būtinybė tikriausiai slypi mūsų genuose, nors dabar vis dažniau įrodinėjama, kad visai ne genai, o socialinė aplinka svarbesnė žmogaus savijautai. Ar tai naujausi moksliniai tyrimai? Galiu suprasti, galiu patikėti: tikrai svarbu, kad kiekvienas žmogus iki senatvės pasistengtų išlikti sveikuolis. Bet štai kaip neįtikėtinai laisvai ir čia, ir dabar mus gali ištikti nauja globali grėsmė, kuriai nei mano, nei tavo net ir pati sveikiausia gyvensena nebegalės pasipriešinti: visi be išimties gyvename toksiškame pasaulyje. Ir šis toksiškumas didėja kartu su labai ryškia klimato šiltėjimo tendencija. O esmingai pasipriešinti klimato šiltėjimui galėtume tik tada, kai problemos svarbą suprastų visi planetos gyventojai. Visi ir kiekvienas. Žinoma, kiekvienõs valstybinės valdžios sprendimai labai svarbūs, ir pirmiausia tų valstybių, kurios energiją vis dar gauna iš akmens anglies deginimo. 

Apie šias nebe naujas, bet naujai suprastas bėdas skaitome Davido Walace’o-Welso knygoje „Negyvenama žemė. Ateities istorija“ (iš anglų kalbos vertė Rasa Dirgėlė, išleido „Tyto alba“.) Knyga didelė ir niūri. Ypač katastrofiškai atrodo Australija ir Šiaurės Amerika. Bet viskas tiesa, viskas dokumentiška. Atrodo, kad žmonijai beliko ne daugiau kaip 20 metų, per kuriuos ji dar galėtų padaryti esminį lūžį, gelbėdama Žemę nuo perkaitimo. Autoriaus optimizmas tik toks: tai ne Gamtos bėda, o žmogaus trumparegiškumas, todėl tiktai žmogus ir galėtų viską pakreipti geresne linkme, jeigu atsisakytų tos prabangos, kurią jam iki šiol garantavo iš Žemės gelmių siurbiama energija.

Lietuva tarsi nepatenka į didžiausių katastrofų, kurias sukels klimato šiltėjimas, pavojingas zonas, bet Arkties vandenynas su milžiniškomis ledo atsargomis (užtenka tik pagalvoti apie Grenlandiją ir Islandiją) ir tie beribiai tundros plotai visai netoli. O būtent šiose platumose jau dabar vyksta radikalūs pokyčiai. Ledynai tirpsta ir kelia pasaulinio vandenyno lygį, o pažliungantis tundros įšalas išlaisvina metaną, kuris yra toks pat blogas, kaip ir anglies dvideginis. 

Ir visa tai – šalia mūsų. Šalia, jeigu iš Vilniaus iki Norvegijos galima nuskristi per pusantros valandos. Štai kodėl ir tas perdėtas kai kurių žmonių optimizmas atrodo nelabai geras. Lyg ir artimesnė dabar atrodytų skaudėjimo būtinybė. Aš dažnai prisimenu paprastą klasikinės formos, bet tikrai sopulingą Alio Balbieriaus eilėraštį „Vilkas“, kuris paskirtas Jonui Tauginui, labai savitam biologui, anksti pralaimėjusiam kovą su vėžiu, palikusiam šį gyvenimą ir paslaptingąjį Gamtos pasaulį.

Svarbios šiame eilėraštyje gamtiškos metaforos bei simboliai, kuriuos iš karto galėjo pajusti ir sportiški žygeiviai, ir tylūs Gamtos draugai, bet štai dvi eilutės apie mažą, bet išdidžią mūsų gentį, kurios galybė dar rusena ant tako praeities. Ir nuostabu, kaip būtent tai pajaučia paskutinis mohikanas – vienišas vilkas… Eilėraštis priverčia suklusti, pagalvoti ir apie atkaklaus vienišiaus gamtininko, ir apie visos tautos likimą. Taip pat ir apie siaubingus laukinius gaisrus Kalifornijoje bei Los Andžele. Todėl, kad planetos Žemės atmosfera visiems tėra viena ir ta pati. Ir niekuo nepakeičiama. Mūsų įsivaizduojamoji pažanga tik mitas – šitokią išvadą daro „Negyvenamos žemės“ autorius.

Albert’as Camus rašė, kad gyvenimas – tai absurdas, bet, norint tai pajusti, reikia gyventi. Praėjo daugiau kaip pusė amžiaus, to absurdo tarsi daugėja, bet prie šitos gyvenimo formulės, matyt, reikėtų be paliovos jungti ir tokį seną supratimą: privalome gyventi, jausdami žūtbūtinę gailesčio ir užuojautos būtinybę. Žūtbūtinę todėl, kad be moralės nebeveiks net stipriausi ekonomikos dėsniai. Jeigu kas dar galvoja, kad šie žodžiai apytuščiai, tegul karštesnę vasaros dieną pakeliauja plento pakraščiu pėsčias bent vieną kilometrą ir suskaičiuoja, kiek per naktį ir ankstyvą rytą žmonių mašinos kontūzijo ar mirtinai nutrėškė ežių, žalčių, skrendančių bei ropojančių vabalų, drugių ir kamanių.

Po darbų aptarimo – Baltų vienybės laužą skiltuvu ir titnagu užkūrė Matas Bodrije. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)
Tą vakarą ilgai degė laužas, skambėjo dainos, ir tam nesutrukdė net prasidėjęs lietus. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)
Baltų vienybės dienos šventėje Lina Žukauskienė dalijasi duona. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)

Rugsėjo 12-oji

Žydi gebenė. Šiemet jau lyg ir nedidelė naujiena, nes pernai ji čia irgi žydėjo, tik truputį vėliau, tada pirmą kartą jos žiedus pamačiau spalio pirmąją. Gali būti, kad dabar mūsų gebenės žydės jau kasmet, ir nebegalėsime teigti, jog ši liana yra tik pietinės Europos rūšis. Vakar Sode prie Krūčiaus buvo net 27 dviratininkai iš Lietuvos kariuomenės Keliautojų klubo. Publika marga, daug vaikų, netgi mažų, bet visi labai tvarkingi. Net patys mažiausieji su šalmais. Prie kiekvieno dviračio – ryški vėliavėlė. Nesunku įsivaizduoti, kaip atsargiai tokią spalvingą dviratininkų vorą kelyje aplenkia mašinos. O žalioje pievoje visas pulkas atrodo lyg koks strateginis desantas, ir visi klauso, ką sako vadas Rolandas. Pradėję žygį Druskininkuose, aplankė Viedzmos akmenį prie Kreisos, pasižiūrėjo, kaip gyvuoja labai didelis bitynas netoli Ricielių vieškeliuko, pasiklausė bitininko pasakojimo, ir štai – visi prie Krūčiaus. Svarbiausia, žinoma, kad ir dangus palankus tokioms vasariškoms kelionėms. 

O šiandien jau vienas žygiuoju savo takais, stebiu, kaip viskas keičiasi dienojant, kai saulė vis aukščiau kyla. Anksti rytą visur spindėjo mažesni ir didesni voratinkliai, o ant jų tviskėjo rasos lašai, bet vorų nesimatė. Bet vos tik saulė išdžiovino rasas, tinklai tarsi nematomi pasidarė, tuo tarpu vorų, žiogų ir drugių atsirado ir šen, ir ten. Žiūriu, vienas mažas rusvas žiogiukas įsipainiojo į voro žabangas, spurda, o išsilaisvinti negali. Pagaliau išnyra iš spąstų ir pėsčias juda aukštyn nematomu siūlu, nušokti turbūt negali, nes nėra į ką atsispirti.

Staiga iš kažkur atsiranda nedidelis gelsvas vorelis, jis tarsi kulka šauna aukštyn ir apkabina žiogą savo kibiomis kojomis. Dabar jau tam žiogiukui tik mirtis, jau nebepaleis jo priešas, kol neiščiulps visų syvų. Įdomu, koks telefonas pranešė vorui, kad grobis čia pat. Mokslininkai rašo, jog ta voro tvarkomų tinklų sistema labai sudėtinga, vieni siūlai gaudo vabzdį, kiti yra signaliniai ir netgi atsarginiai, kai reikia pačiam grobikui sprukti nuo pavojaus. Apsidraudžia voras kaip alpinistas… 

Sustoju prie raukšlėtųjų erškėčių sąžalyno. Jie gražiai žydėjo vasarą ir dabar dideles uogas nokina, bet jų plitimas jau nebegeras – šalia jų augančios Nedzveckio raudonõsios obels šakelės jau apkerpėjusios, vaismedis jau tikrai jaučia, kad to gyvybingo erškėčio šaknys priartėjo iš trijų pusių. Čia pat ir švelnioji gudobelė, jos vaisiukai jau valgomi, labai saldūs, bet ir šį brangų medelį teks ginti nuo besiplečiančio raukšlėtojo erškėčio, kadaise atkeliavusio pas mus net iš Tolimųjų Rytų.

O tarp švelniosios gudobelės dyglių išsiraitė labai aukšta paprastoji katžolė. Na, ir žydi ji, ir didelė kamanė ropoja per kvepiančius jos žiedus. Tą kvapą, tiesa, ne visi vienodai vertina. Botanikas Mindaugas Lapelė sako, kad katžolė visada dvelkia kačių šlapimu, bet kai pievose ir pamiškėse žiedų lieka nebedaug, galime ir į ją pažvelgti atlaidžiau. Matuoju ir kauptuku, ir sprindžiais katžolės ūgį: ogi du metrai ir 40 centimetrų. Tai aukščiausiai iššokęs stiebas su žydinčia viršūne, bet iš tų pačių šaknų kyla dar devyni mažesni stiebai su žiedais. Medinga, vaistinė ir smarkiai kvepianti žolė, bet auginti ją sunku: kad ir kur ją pasėji ar persodini, auga sunkiai, o jeigu katžolė pati įsikuria kokioje keistoje vietoje, tada atrodo gerai. Vis dėlto gali būti, jog šios stipriai kvepiančios vaistažolės ateitis nebloga – neseniai sužinota, kad jos lapuose randamos medžiagos stipriai veikia nervų sistemą. Matyt, taip ir prasideda svarbūs atradimai: augalas, kuris ilgą laiką buvo stumiamas į patvorį, tampa geradariu. 

Rugsėjo 20-oji

Jau tris dienas lyja, ir pasidžiaugiam tik trumpais pragiedruliais. Rugsėjo 18 dieną giedresnio dangaus visai nematėm, tiktai lietų arba dulksną. Radau, kad mano pirties šulinėlis jau lygmalas, taigi šulinėlio dėlės, kiek tik jos nori, gali sau gyventi vandeny, gali išeiti į krantą ir sprindžiuoti per žolynus. Taip daro ir tritonai: kai jiems nusibosta kūdroje, žyvinasi sausumoje. Dažniausiai tuos keistokus uodeguotuosius varliagyvius pamatom atsitiktinai… 

O sraunusis Krūčius šniokščia per akmenis ir rėvas tarsi pavasarį per didįjį polaidį. Nemunas pakilo staiga, ir vėjas dažnai pučia be krypties, šaltas vėjas lyg vėlyvą rudenį, nors dar ir laukiame saulėtesnės bobų vasaros. Pernai tokiu metu dar tęsėsi hidrologinė sausra, prasidėjusi rugpjūčio 14 dieną. Taip buvo paskelbę hidrologai. Nors šitokios anomalijos matomos ir paprasta akimi.

2021 m. Liškiavos piliakalnis ir dvarvietės teritorija buvo pritaikyta lankymui įgyvendinant projektą „Kraštovaizdžio vertybių apsauga ir pritaikymas pažinti“, finansuojamą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Projekto vykdytojas – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, partneris – Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija, partneris II – VĮ Valstybinių miškų urėdija. Darbų organizatoriai Liškiavoje aptaria atliktus darbus. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)
Baltų vienybės šventė Liškiavoje su etnokultūros klubu „Kukumbalis“ iš Merkinės. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)

Rugsėjo 24-oji

Vakar buvo Baltų vienybės dienos minėjimas ant Liškiavos kalnų. Gal taip ir derėtų vadinti šią vasarą kairiajame Nemuno krante naujai atsivėrusį istorinio balnakalnio reginį, kadangi ir piliakalnis, ir alkakalnis yra ne kalvos, o kalnai. Sigitas Geda, turbūt neretai vasarodavęs Vieciūnuose, savo dienoraštyje taip ir užrašė: „Liškiava aname krante kartais atrodo lyg Kaukazas.“

Žinoma, tokį kalnų vaizdą kartais labai sustiprina debesys ir vėjai. Taigi vakar jau temstant gūsingas etnokultūrinio paveldo vėjas smarkiai įpūtė vien skiltuvu ir titnago žiežirbomis užkurtąją ugnį. Dainingasis „Kukumbalio“ jaunimas iš Merkinės priminė senąsias baltų apeigas. Buvo ir juodos duonos ant baltos staltiesės, o senieji Dievai globojo ir šventai įskeltąją ugnį, ir apdainuojamus javus, ir apgiedamus linus, iš kurių senovėje atsirasdavo šventõs lino kančiõs drobė, kai nelengvą jos audimą, kaip ir kitus svarbiausius darbus, lydėdavo jokių viesulų nenustelbiamos dainos ir giesmės… 

Bet prieš tai su garbiais Liškiavos svečiais vieningai žingsniavome piliakalnio ir alkakalnio takais, drauge kilome laiptais, kuriuos iš naujo suprojektavo ir sukūrė Lietuvos kraštovaizdžio specialistai profesionalai. Pamatėme tikrai prašviesėjusį Nemuną, kai iš jo kalnuotojo kranto šiemet pasakiškai prapuolė ilgą laiką čia vešėjusių svetimšalių uosialapių klevų savivališka tankmė.