Laiškai iš kaimo. Kaip dar toli žydintis grikių laukas

Vasario 26-oji 

Trečia Rusijos karo su Ukraina diena. Žurnalistas ir istorikas Michailas Sokolovas su svečiais („Svobodos“ radijas) bando išsiaiškinti, kokie galėtų būti tolesni imperiniai Putino tikslai. O vakar vakare LRT laidoje „Istorijos perimetrai“ į Rimo Bružo klausimus atsakinėjo karo istorikas profesorius Valdas Rakutis.

Viskas dabar atrodo svarbu, bet svarbiausia gal yra tai, kad Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, jo patarėjai ir ministrai nebėga iš Kyjivo (Audrys Antanaitis sakė, kad galima sakyti „Kijevas“), nors JAV prezidentas siūlė savo šalies pagalbą – saugią evakuaciją…

Rusijos vadovas Putinas dabar turbūt yra panašus į Staliną, kurį romane „Karčios žolės“ labai taikliai aprašė Piotras Proskurinas. Ir Putinas, ir Stalinas panašūs į ligonius, kurie užsidarę savo irštvose, visiškai atitrūkę nuo realybės ir tik aklai vykdo savo „misiją“, nes tiktai jai visą gyvenimą ir ruošėsi. O apie pasaulį, bandantį eiti šiokios tokios pažangos keliu, turbūt geriausiai yra pasakęs Kurtas Vonnegutas: „Kad ir ką mokslininkai išradinėtų, vis tiek galiausiai išranda ginklus.“

Logiškai svarstant, šią liūdną tezę galima būtų pratęsti taip: jeigu tie, kurie neatsikrato imperinio mąstymo, be paliovos vis tobulina bombonešius, haubicas ir raketas, tai normalūs šio pasaulio gyventojai verčiami galvoti, kaip tuos pačius naujausius mokslo atradimus panaudoti kuriant priešlėktuvinius ir prieštankinius pabūklus. 

Vakare klausausi, ką per LRT radiją kalba „Pirmojo sakinio“ svečias rašytojas Markas Zingeris. Negali jis pabėgti nuo karo temos. Sako, dabar reikia turėti bent kelias nervų sistemas, kad galėtum jausti, kas darosi Ukrainoje, bet privalai kartu būti ir čia, Lietuvoje, nes privalai išlikti ir žmogumi, ir rašytoju. Ir dar turi būti pasiruošęs tokiam netikėtumui: tavo parašytą utopiją ar distopiją, dar tebesančią spaustuvėje, tuoj pat gali pralenkti baisi realybė, ateinanti iš Rusijos. 

Kovo 7-oji

Pabundu, ir atrodo, kad vis dar važiuoju dviračiu, skubu, net oro maža. O palubėje voras pjauna musę, patekusią į tinklą. Musė labai gailiai zyzia, aišku, kad tai pavojaus šauksmas, perspėjantis kitas muses ir visus, kas gali tamsią naktį pakliūti į grobuonies voro žabangas. O man šią voro sukeltą karinę situaciją, matyt, užaštrino susapnuotas per greito važiavimo dviračiu zvimbimas pavėjui. Štai kaip ateina pavasaris.

O sapnavau žydinčius grikius, ir taip aiškiai, taip arti buvo tas dūzgiantis, baltai marguojantis laukas, tiktai ne Liškiavoje, o Musteikoje, visai šalia senovinės Romo Norkūno pirkios, dengtos nendrėmis. Visą dieną ten saugojau Romo gyvulius ir bites, vakarop atsinešiau prie žydinčių grikių mažą juodą avinuką. Dedu jį prie takelio ant žolės, tik neik, sakau, į grikius, ar tu girdi, kiek ten bičių, o kas gi sakė, kad po pietų grikiai nebeišskiria nektaro, aišku, kad išskiria, todėl ir dirba bitės, tu tik pasiklausyk, kaip ūžia…

Avinukas guli, galvoju, tai reikia ir man čia pamiegoti, tik žiūriu, per grikius ateina Romas. Truputį vingiuodamas artėja, matyt, ten yra takelis, jis nebraidytų taip gražiai žydinčio savo lauko. Aš glostau klusnaus avinėlio garbanas, prieina Romas, nieko nekalba, tik ramiai sėdasi šalia savo avinuko. Sakau jam, kad tas avinėlis kaip vaikas, toks geras, Romas linkteli galva. 

Klausiu: ar pavargai? Aha, sako Romas. O kodėl pėsčias? Išlipau, sako, kryžkelėj, norėjau pėsčias paeiti, o Laurą nuvežė Jonas į Kabelius. Aš suprantu, kad jie buvo Marcinkonyse, mokė vaikus visokių amatų… Todėl ir pabuvau per dieną atsakingu piemeniu. Visi tavo gyvuliai sotūs, sakau, tik Juodulis pabėgo miškan. Ir sukrizena kumelė Kotra diendaržy, prie tvarto, jau pajuto, kad šeimininkas namuose… Sakau, važiuosiu, būkit sveiki, sėdu ant dviračio, kiek pavažiavęs atsigrįžtu, matau, kaip atbėga prie Romo didokas juodas šuva. Juodulis. Atajuonis šuva, bet geras, miške žvėrelių nesivaiko. Kelias iš Musteikos į Liškiavą tolimas, dviratis nebe spartus, todėl ir atsibundu pavargęs.

Bet koks ryškus sapnas! Nieko, rodos, neatsitiko, o taip viskas aišku, taip ryšku. Tik dar labai toli iki sapne regėto grikių žydėjimo. Ar ukrainiečiai sulauks taikos iki to laiko? Pro karo dūmus slenka nebenuspėjama dienų ir naktų begalybė iki būsimos vasaros, nes ir laiką sujaukia, ir sąmonę stingdo žmonių kančios, miestų ir kaimų griuvėsiai, nesiliaujantys bombardavimai… 

O gal visi Putino pradėtos „specialios operacijos“ įvykiai – tai ne mūsų Žemėje sukurtas scenarijus, gal iš tikrųjų viskam vadovauja ufonautai?

Jie galėtų šitaip be nuovokos eksperimentuoti, būdami neapsakomai toli, – mums juk visiškai nežinoma, kaip kitose planetose egzistuotų ir kaip mąstytų protaujanti gyvybė. Atsiprašau! Čia jau tiesioginis akademiko Jono Grigo knygos „Pažinimo šaknys ir vaisiai“ poveikis man, užsiskaičiusiam iki išnaktų! Pats autorius lyg ir netiki tokia nežemiškojo proto galimybe, jis tik pasakoja tai, ką iki šiol astronomai ir astrofizikai atrado ir ką dar galėtų atrasti. Knyga tikrai įdomi, bet kai kur man jau net sunkoka, visko joje labai daug, viskas labai komplikuojasi, ypač kai kokį neįtikėtiną reiškinį lyg ir paaiškina gana sudėtinga kvantinė fizika, tada jau tenka atsirinkti, ką skaityti atidžiai, o ką tik akimis prabėgom „nufotografuoti“.

Vis dėlto esu labai dėkingas autoriui ir Lietuvos mokslų akademijai, kuri tą didžiulį veikalą išleido ir dabar geranoriškai dovanoja visiems, kam jos labiausiai reikia. Skaitysiu turbūt ilgai ir nenuobodžiai. Man patinka, kai patys fizikai abejoja, ar pasaulis toks jau sudėtingas, kokį jį kai kas piešia. 

Man, pavyzdžiui, labai aiškus yra dalbos veikimo principas, karučio riedėjimas, labai tikslingi kirvakočio išsilenkimai ir netgi kirvio penties forma, jau nekalbant apie ašmenų liniją bei aštrumą. Kaimo žmogui mechaninė fizika kasdien vis šalia. Ir kai koks nors naujoviškas virtuvės rykas nebeveikia, man iškart ir paaiškėja, kad čia kalta ne ta fizika, kurią aš suprantu, o ta, dėl kurios dar ginčijasi akademikai…

Turiu surinkęs 20 skirtingiausių kirvių, esu draugavęs su medkirčiais ne tiktai Lietuvoje. O dzūkiškų amatų meistras Romas Norkūnas prieš ketvirtį amžiaus net iš Amerikos man atskraidino ilgakotį, dviašmenį kirvį, pagamintą iš gero metalo. Bet jei norėtum išbandyti tokio kirvio privalumus, turėtum būti tikras Urman batyr („Miško karžygys“), kaip pasakytų Pietų Uralo miškakirčiai baškirai. Turiu ir daugiau muziejinių kirvių. Mieliausi vis dėlto paprasti genėjimo kirviai, kurių dabartiniai medkirčiai visiškai nebežino, nes viską pjauna mechaniniais pjūklais. Yra nesikeičiantys šio kirvių tipo siluetai, o juos dar kaip nors patobulinti, rodos, nebeįmanoma. Ašmenų linija turi būti išgaubta, tas išgaubtumas kirvį daro universalesnį. Virvutė, išvesta per ašmenų kampus (lygiagrečiai su penties plokštuma), turi tiksliai pasiekti tą kirvakočio vietą, kur gula dešinės rankos delnas.

Tokie paprasti reikalavimai, o paimk ne savo kirvį ir iš karto pajusi, koks jis nepatogus. Labai svarbu žinoti tai, kad visas kirvio galvos metalas, kuris smūgio metu nesusiliečia su medžiu, drebina kirvakotį ir gesina smūgio jėgą, todėl neturi būti jokių nefunkcinių išlenkimų. Bet svoris turi būti. Šią dilemą ir sprendžia fizika, brėžinys turi parodyti, kuriuos kirvio lafeto pakraščius galima pašalinti, o kur metalo reikia pridėti, juk vietinis kalvis turi tai padaryti praktiškai. Kirvãkotis turi būti tvirtas, kietas, bet kiek įmanoma lengvesnis, tokia bendra taisyklė, tinkanti ir dalgiui, ir grėbliui, ir kastuvui, ir kirviui, ir netgi sodo žirklėms – sekatoriui. Bet kai dizaineriai suprojektuoja siuvėjo žirklių kilpas tartum gaidžio skiauteres, atrodo negerai. 

Pačius paprasčiausius kirvio dizaino dėsnius sužinojau prieš 48-erius metus, kai dirbau pietų Urale, prie Juriuzanės upės. Toks baškiras Chairula poilsio valandėlę, užuot sukęs tabokos bankrutkę, vis dailindavo savo kirvį miniatiūriniu dildekliu ir aiškindavo tuos elementarius „pamatinius veiksnius“. Sovietmečiu visi medkirčiai fabrikinius kirvius vadindavo dušagubais („sielažudžiais“), todėl kiekvienas savo įrankį tobulino kaip įmanydamas.

Viena iš svarbiausių taisyklių buvo ši: niekada neleisk kalviui tavo kirvio aštrinti elektriniu diskiniu šmirgeliu. Jeigu tu pats savo kirvio ašmenis užgavai į akmenį, pats ir užlygink žaizdą maža smulkiagrūde dilde, kurią visada turėk paslėptą savo kišenėje. Apie šitaip individualiai vis tobulintus Taigos kirvius tada, maždaug 1975 metais, jau rašė vienas kitas rusų kalba ėjęs žurnalas, skirtas medžiotojams, keliautojams bei visokiems miškų atsiskyrėliams, bet fabrikai, žinoma, vis štampavo standartinius dūšvelkius, į kuriuos būdavo graudu žiūrėti. Jų ašmenys buvo dvigubai platesni, nei reikia, kotas trumpas, dažnai perskylantis įstrižai, nes ištekintas iš kreivo beržo. O juk būtent tada jau buvo žinoma ir kvantinė fizika, jau sukosi palydovai, iš kosmoso jau buvo sėkmingai sugrįžęs Jurijus Gagarinas. Kaip paaiškinti šitokius civilizacijos kelių netolygumus? 

Nesuprantu, kodėl visi taip tolsta nuo paprasčiausios mechaninės fizikos ir nuo mechaninės energijos, o įsivaizduoja, kad supranta, kaip kvantinės fizikos džiunglėse gali išlikti energija, kai visiškai nebelieka masės… Juk formulė, teigianti, kad energija tiesiogiai priklauso nuo masės ir greičio, dar veikia. Ir jeigu miško žmogus augalotas, jeigu jis teisingai mojuoja ilgakočiu kirviu, energija yra didžiulė. Jis mojuoja savo kirviu lyg botagu ir gali per dvi dienas prikirsti tiek rąstų, kiek reikia nemažai trobai pastatyti. Kertama visai be pjūklo, nes tiktai aštrus kirvis uždaro medienos vandens indų arterijas ir tik tada gaunama padarynė, nužievintas rąstas, kuris džiūsta teisingai, neskilinėja.

Toks įgudęs medkirtys gali pradėti visiškai naują gyvenimą tuščioje vietoje be jokio ryšio su kokiomis nors bendruomenėmis ar kosmosu. Ateina jis į savo būsimą erčią, už diržo užsikišęs kirvį, o kišenėje slėpdamas degtukus, daugiau nieko nereikia. Taip buvo, tai liudija ne tiktai romantinės apysakos, bet prisiminimai, iliustruojami ir piešiniais, ir nuotraukomis. Užtenka čia prisiminti legendinę istoriją, kaip sentikių šeima, maža valtimi pabėgusi nuo persekiotojų, Sibiro taigoje be jokio ryšio su civilizacija išgyveno 40 metų, kol juos atsitiktinai surado geologai. 

O galima dar kartą perskaityti ir Rokvelo Kento autobiografiją „Tai aš, Viešpatie“. Argi ir šios labai rizikingos vieno žmogaus kelionės į atokiausias, pačias rūsčiausias Amerikos kontinento vietas mums pasirodys tiktai rašytojiška romantika? Mes labai greit linkę pamiršti tai, kas žmonėms buvo įprasta prieš šimtą metų ar prieš pusę amžiaus. Sovietiniais laikais Lietuvoje leistose kraštotyros darbų rinktinėse, kurios taip ir vadinosi – „Kraštotyra“, retkarčiais buvo galima aptikti tikrų mūsų senovės tyrimų, pavyzdžiui, apie tai, kaip senovėje užkurdavo ugnį, ir netgi apie tuo susidomėjusių etnografų pradėtus bandymus įžiebti ugnį be degtukų. Dabar tai daryti jau daug kas išmoko, bet tiktai su skiltuvu, titnagu ir pintimi. O tada, prieš 50 metų, buvo eksperimentuota ir su pagaliukais, ir su mažomis „gręžimo“ staklėmis, ir atsirado tokia bendra išvada: trinant medį į medį gali atsirasti tik dūmai, ugnis neatsiranda.

Nors etninės kultūros, pirmykštės buities ir amatų tyrėjai žinojo, kad paskutinis tikras Šiaurės Amerikos indėnas, vardu Iši, prapuolusios genties Jana palikuonis, gana ilgai ir kantriai San Fransisko antropologijos muziejaus lankytojams demonstravo ritualinės ugnies atsiradimą būtent tokiu būdu, sumaniai trindamas medį į medį. Jo sėkmės paslaptis paprasta: tuo metu, kai medinio „grąžtelio“ smaigalys labai įkaista, reikia smarkiai padidinti apsisukimų pagreitį, tada ir blykstels ugnis.

Niekas negalėjo pakartoti to, ką darė Iši, nes tas lemiamas momentas, kada pagreitinti apsisukimus, būna tik nujaučiamas, niekaip nepamatuojamas. Baltieji žmonės tą ugnies įžiebimo nuojautą prarado. Štai ir akivaizdūs pažangos kelio klystkeliai… O Pietų Afrikoje, Mozambiko respublikoje, makondžių genties juodaodis žmogus daro tą patį, ką ir indėnas Iši, tiktai daug paprasčiau: sėdi nuogas, gražiai tatuiruotas, kojomis prispaudęs prie žemės pliauskelę, o delnais suka medinį šakalį – štai jums ir ugnis. Nereikia jokių grąžtų nei staklių. Būtent šitokį atviruką iš Mozambiko sostinės Maputu atsiuntė į Lietuvą geologas Gediminas Motuza, sveikindamas mus su Miškininko diena, tai buvo 1978 metų rugsėjo mėnesį…  

Staiga nei iš šio, nei iš to prisimenu Carlo Gustavo Jungo mokymą. Štai kas galėtų mano sapną su žydinčiais grikiais išaiškinti. Ir tikriausiai aš pats šio ryto pabudimo akimirksnyje turėjau įžvelgti daugiau tos besiginančios muselės optimizmo nei puolančio voro pesimizmo. Juk šitaip ir patys ukrainiečiai sako: nepalauš mūsų švento patriotizmo brutali rusų armijos jėga. Gaila apokaliptinėse liepsnose žūstančių žmonių, suluošintų gyvenimų, griūvančių namų. Gaila, kad visa tai vyksta pavasarį, kai kiekvienas turėtų būti nusiteikęs ne griauti, o kurti. 

Mūsų krante apie jau sulauktą Liškiavos pavasarį pirmiausia pranešė gervės: vasario 10-ąją aukštai danguje nuskardėjo sugrįžusių gervių trimitai. O vasario 20-ąją pražydo snieguolės, pradėjo žaliuoti dekoratyviniai plačialapiai česnakai. Kitą dieną iš lėto nusikrūpštinau iki Barsukynės ir įsitikinau, kad barsukai jau išnešė iš savo urvų glėbius pernykščių klevų ir lazdynų lapų, taigi jau kruta atsibudę iš žiemos miego. Barsukai tikrai gali viską nešti glėbiais, tik bebrai pergraužtas drebulės šakas neša sukandę dantimis, bebrai gali ir dumblą užtvankos tvirtinimui susinešti dantimis… Gamtoje per amžius nestinga nei atkaklumo, nei optimizmo.

Pavasaris atskubėjo ankstokai, bet aišku, kad dar bus ir atšalimų, gal net ir sniego. Todėl reikia prisiminti ir žiemos netektis: arboristai iš Kauno, Liškiavos kapinėse pjaudami pažymėtus medžius, nuvertė ir labai įspūdingą eglę, kurios figūra buvo nuostabiai panaši į glaustašakę Tian Šanio eglę. Ši eglė – tai atskira rūšis, ji auga Kirgizijos kalnuose, gali pasiekti net 85 metrų aukštį, o Liškiavoje tokios išvaizdos medis buvo tiktai paprastosios eglės forma, galbūt tokios pat vertės, kaip ir labai dekoratyvi gyvatšakė forma. Niekas nepasakys, kaip tarp aukštaūgių ąžuolų, liepų ir pušų Liškiavos kapinėse iškilo siauralajė, beveik koloninė eglė, kodėl net pačios apatinės jos šakos iki šiol buvo išlikusios žalios ir gyvybingos.

Gaila eglės, bet kapinėse galioja kiti apsaugos ir priežiūros kriterijai. Dabar aš kasdien vis atidžiau pažvelgsiu į keistą Liškiavos kapinyno pušį, kurią vadinu Picundos pušimi – tokia ji liekna ir aukšta. Jos aukščiausiai esančios šakos įspūdingai išsigaubusios, o mažų šakelių spygliai garbanojasi tarsi kadagio. Iš karto ši Picundos pušis atrodo panaši į siauralajes Labanoro pušis, kurias šitaip per šimtmečius išugdė kadaise buvusios sniegingos žiemos. Bet stebėtinas jos viršūnės garbanotumas tikrai unikalus, primena net Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, kuriame lieknų pušelių viršūnės būtinai kvietkuotos…

Kiekvienas žmogus turbūt savaip pamato tai, kad ir kiekvienas medis gali būti gražus. Ne giria, ne šilelis, ne glaudus sodas, o vienas medis, senas medis, žinoma, išsiskiriantis iš visų aplinkinių, nes jaunesnieji panašūs vienas į kitą. Tai sena tiesa, bet kiekvieną kartą ji darosi labiau įtikinama, kai kasdien matau savo godojamus atskirus medžius. 

Kovo 20-oji

Pasaulinė Žemės diena. Jau daugiau nei dvi savaites tęsiasi ryškus anticiklonas: naktys giedros ir šaltos, rytais termometras rodo net dešimties laipsnių šaltį, o dienos saulėtos ir šiltos. Toks kontrastas kenkia vaismedžiams bei jautresniems dekoratyviniams krūmams – pradeda skilinėti žievė. Todėl šį pavasarį nederėtų įprastą kamienų ir storesnių skeletinių šakų balinimą kalkėmis vadinti ritualiniu veiksmu, nors pasipuikavimo prieš kaimyną noras visada išlieka gyvas. Senovinis draudimas judinti dirvą, kol dar nebuvo pavasarinio griaustinio, arba netgi skatinimas būtinai sulaukti švento Jurgio dienos (balandžio 23-iosios) dabar taip pat jau atrodo tarsi pasenusi dogma, tarsi tikras anachronizmas, nes klimatas šiltėja, ir pavasaris ateina anksčiau. 

Žemdirbiams toks pavasaris irgi sudėtingas: tegu ir ramus, bet sausas anticiklonas labai išdžiovina dirvas, todėl reikėtų nedelsiant kultivuoti, kad giliau esanti dirvožemio drėgmė nekiltų aukštyn tais dirvoje jau atsveriančiais plyšiais. Bet kai kur laukuose dar laikosi įšalas. Saulė labai lėtai tirpdo įšalą, tik lietus giliau įšalusią žemę greitai atšildo, o lietaus nėra. 

Žinoma, su kastuvu, su kauptuku ir grėbliu daug paprasčiau, greit galima surasti kokį kompromisą. Nors, pavyzdžiui, evenkų animalistinis tikėjimas draudžia bet kokį žemės judinimą. Kaip jų dievai sutvarkė šį pasaulį, tokį jį ir reikia tausoti: kur nėra miško, turi būti pieva, todėl apversti velėną plūgu, kaip tai daro rusai kolonistai, didelė nuodėmė. Žvejok, medžiok, kask šaknis, rink riešutus, uogas bei vaisius – būsi laimingas. Taip rašė Vladimiras Korolenka, gyvenęs Jakutijoje kaip tremtinys, tai patvirtina ir Michailas Prišvinas, kartu su čiabuviu kinu ieškojęs ženšenio šaknies Amūro krašte, ir visa tai mums dabar atrodo kaip nepaprastai gili senovė. 

Betgi ne, Jaredas Diamondas knygoje „Ginklai, mikrobai ir plienas“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Vytautas Grenda (Vilnius: „Kitos knygos“, 2018 m.), būtent esamuoju laiku rašo apie Naująją Gvinėją, kur gentinės bendruomenės išgyvena be sukultūrintų augalų ir be prijaukintų gyvulių. Šioje Azijos kontinentui priklausančioje Naujosios Gvinėjos saloje, o ir kitose salose, gamtinės sąlygos leidžia žmonėms išgyventi, išbūti, kaip jiems įprasta, sumaniai paimant tai, ką užaugina nepaprastai turtingi atogrąžų miškai ir aplinkui tyvuliuojantis vandenynas. 

Autorius ilgokai gyveno Naujojoje Gvinėjoje ir matė, kokie tie žmonės gudrūs: jie nesunkiai atidaro sandariai užrakintus moliuskų kiautus, jie padaro nekenksmingus nuodingus ar karčius augalus, jie prisimena šimtus vietinių valgomųjų augalų vardų, jie yra sumanūs žvejai. Jaredas Diamondas įrodo, kad ir Ramiajame, ir Indijos vandenynuose esančių salų čiabuviai nedaug pažangios patirties perėmė iš kontinentų, o įvyko priešingai – ir Azija, ir Afrika daug ko pasimokė iš salų civilizacijos. Maža to: europiečių kultūra gimė ne Europoje, europiečiai labai daug reikalingų žinių atsivežė iš tolimiausių pakraščių, tik pamiršo apie tai papasakoti. 

Labai įdomiai Jaredas Diamondas rašo ir apie Japoniją. Pasirodo, kad net prieš 12 tūkstančių metų iki Kristaus gimimo japonai jau buvo ne klajokliai, jie gyveno didelėse gyvenvietėse, bet gamybinių ūkių (prijaukintų gyvulių ir sukultūrintų augalų) dar nežinojo. Tai įrodė archeologai, suradę didžiulių, 90 cm aukščio, keraminių indų, kurie išliko kaip buvusio sėslaus gyvenimo liudininkai – tokių sunkių indų klajojančios gentys neturi. Taigi net 12 tūkstančių metų iki Kristaus gimimo japonai buvo žvejai ir rankiotojai, tad jų mityba buvo labai įvairi: žuvys, riešutai, laukiniai kaštonai, gilės, uogos, vaisiai ir sėklos, augalų lapai ir šaknys…

Archeologai atpažino 64 anuo metu valgytų augalų rūšis. Jų bendruomenėse nebuvo hierarchijos nei kokio elito, žmonės gyveno palyginti ilgai, o maistas, išvirtas keramikos induose, ypač pratęsdavo senų žmonių gyvenimą. Ir būtent vyriausieji čiabuviai įtikinamais žodžiais ir veiksmais perduodavo svarbią išlikimo įgūdžių informaciją jauniems, nes rašto tada jie dar nežinojo. Šios knygos skyrius „Kas yra japonai“ labai pagyvina ir civilizacijos tyrinėtojo, istoriko Yuvalio Noah Harari mintį apie tai, kad žemdirbystę ir gyvulininkystę praktikuojantys europiečiai ir vakarinių sričių azijiečiai tapo sotesni, bet labiau ligoti, labiau aptingę. Be to, pirmieji žemdirbiai prarado sugebėjimą tobulai jausti savo aplinką, suprastėjo jų klausa ir regėjimas.

Ir būtent Pasaulinę Žemės dieną, kovo 20-ąją, ši Jaredo Diamondo knyga apie civilizacijos kelius bei klystkelius, apie skirtingiausių visuomenių likimus turėtų mums būti labai svarbi, kad galėtume į praeitį žvelgti tarsi į pamoką, kurios dar neišmokome. Kai kalbame apie turtingą ir ekstensyvų natūrinį ūkį, vyravusį viduramžiais, paprastai akcentuojame šį faktą: kiek gyventojų viename kvadratiniame kilometre buvo keturioliktajame amžiuje ir kiek yra dabar?.. 

Betgi dabar Okeanijos salose žmonių gyvena labai daug, ir jie skeptiškai žiūri į intensyvų kultūrinį ūkį. O ir nebadauja. Todėl, kad jų gyvenimo būdas nekenkia natūraliems Gamtos resursams. Kai kuriems laukiniams augalams jie sugeba sudaryti palankesnes sąlygas daugintis, todėl nereikia nė selekcijos. Ir netgi žuvis daugina, šiek tiek atskyrę jas nuo beribio okeano…

Europoje tuo tarpu, jei gyventojų labai daug, prekinis ūkis būtinai pasidaro iškreiptas, auginami brangūs produktai, kuriems nereikia daug žemės, ir, juos pardavus, perkama tai, kas sudaro maisto piramidės pagrindą. O juk tas besaikis vežiojimas ten ir atgal kenkia ir Gamtai, ir žmogui. Kartais ypač planiniuose, ne rinkos ekonomikos ūkiuose daromos labai šiurkščios klaidos. Pavyzdžiui, sovietinėje Moldovoje buvo užveistos didžiulės apynių plantacijos, nors tame krašte puikiausiai dera vynuogės, moliūginės daržovės ir net citrusiniai vaismedžiai. Danų kiaulidės Šiaurės Lietuvos lygumose tikriausiai jau greitai atrodys kaip tikras anachronizmas. 

Kovo 23-ioji

Labai sausas, tiesiog stepinis anticiklonas tęsiasi. O molingas šlaitas prie dvikamienės liepos dar drėgnas. Čia dabar gal būtų geriausias laikas kovoti su labai plintančiu mažosios žiemės sąžalynu. Tą žiemę dzūkai vadina berlinka, tokio sinonimo kilmė neaiški. Būtų lengviausia spėti, kad kažkas ją seniai seniai atsivežė iš Berlyno, bet šitokiomis greitomis spėlionėmis nesinorėtų užgauti europiečių vokiečių, nes tokiõs agresyviõs žolės sinonimas lyg ir įgytų neigiamą atspalvį. Baisu pagalvoti ir apie Pirmąjį, ir apie Antrąjį pasaulinius karus. Baisu pagalvoti, kas darosi Ukrainoje. Kartais ašaros pačios ištrykšta. Bandau iškasti iš glitaus molio baltas kuokštines žiemės šaknis, bet vietomis kastuvas skaudžiai barkšteli tarsi į kaulą, mat giliau tebėra stiprus įšalas. 

Labai neaiškus pavasaris: šiandien net 15 laipsnių šilumos, o pavėsinguose šlaituose dar laikosi ledas ir sniegas. Žinau, kad pietiniame Vaikšnoro Ravo krante jau žydi žibuoklės, vištapienės ir plautės. Kitame mikroklimato šlaitelyje jau geltonuoja smiltyninės sidabražolės. Bet gražiausia ir šilčiausia dabar prie didelio išsišakojusio smailialapio gluosnio. Gaudžia bitės, bimbia dvi storulės kamanės, plasnoja ryškūs citrinukai, rusvos karpytūnės (mažosios polygonijos), tokie pat rusvi, tik didesni dilgėlinukai, sparnų pakraščius pasipuošę melsvomis juostelėmis ir balkšvais kvadratėliais.

Viršūnėje zuja daug daug mažų musių. Lengvai supasi rausvos gluosnio vytelės kartu su musėmis ir papurusiais gelsvais žiedynais. Rodos, ilgai galėčiau šitaip žiūrėti neatsižiūrėdamas ir vos tik taip pagalvoju – aukštai pralekia slanka, lyg maža rausvai ruda raketa. Nutolsta į rytus. Viena. Ir labai skubanti, gal atsilikusi nuo pulko. Koks efemeriškas pavasario ženklas: vieniša slanka mėlyno dangaus fone! Bet juk ir šitas džiugus vabzdžių pasaulis šventiškame gluosnyje taip pat tėra labai laikinas. Ypač kai pavasaris toks ankstyvas. Štai papūs šaltas šiaurės vėjas – ir tie karklų, gluosnių, blindžių žiedynai jau supsis be vabzdžių. Kai sakoma – jeigu yra žiedas, turi būti ir bitė – galvojama turbūt apie vasarą…

Vabzdžių darbštumas vis dėlto ir žmogų paskatina dirbti. Velku dideles vėlyvųjų ievų šakas prie perkūnropių, naktižiedžių ir gvazdikų šlaito ir barikaduoju tranzitinius stirnų takus – rudenį ir žiemą tos miško ožkos, keliaudamos iš žieminių rapsų lauko į Krūčiaus slėnį ir į Pyterio mišką, nemandagiai sumina takus tiesiai per mano augalus, o tokie netikėti perspėjimai, šakomis užkrauti praėjimai jas sudrausmina. Kasmet turiu šitaip ginti savo laukines lysves. Ir jaunus ką tiktai pasodintus medelius reikia iš visų pusių apkalti lazdynų kuolais ir tuos takus užtverti, ir kokią skrybėlėtą kaliausę pastatyti.

Žinoma, kas nors galėtų mane ir šitaip paprotinti: kaliausės statymas – tai ne darbas, o kūryba. Įdomu, kodėl niekas dar nesugalvojo surinkti, surūšiuoti, pagal drapanų bei skrybėlių modelius išrikiuoti ir performansams tinkamoje erdvėje pavasariškai eksponuoti etnografinių kaliausių parodą, kuri galėtų būti motyvuotai apginta net kaip Dailės akademijos magistrinis darbas.

Kovo 25-oji

Gandro diena. O aukštai danguje suka ratus du suopiai. Ir šūkčioja pavasariškai. Žiūriu ir prisimenu gamtininką Rimtį Lukšą iš Žvėryno, jis visus plėšriuosius miško ir laukų sparnuočius vadina kumpasnapiais. Jam atrodo, kad nedera jų vadinti plėšriaisiais, kad apie juos kalbant reikia daugiau pagarbos. O gandro Liškiavos apylinkėse dar lyg ir nėra, gandrai dar kelyje. Būtų blogai, jei iš savo žiemaviečių Lietuvon jie skristų per Ukrainos padangę. Tie lietuviai, kurie dar prisimena, kaip privalomą karinę tarnybą ėjo Rusijos šiaurėje, galėtų papasakoti, kokia netikėtai žiauri ir įsakmi būdavo komanda, įsakanti koviniais šoviniais šaudyti į migruojančias žąsis: nusitaikyti ir šauti.

Bet šiandien vis dėlto galiu pasidžiaugti mažu atradimu: ilgokai stebėjausi, kaip sausas pernykštis pelyno stagaras pradeda žaliuoti. Elgiasi taip, tarsi būtų diemedis. O skirtumas tarp diemedžio ir pelyno gana didelis, didesnis, nei iš karto atrodo: diemedis – tai vienintelis kiečių gentyje krūmokšnis, o visi kiti – pelynas, pelėtrūnas, dirvinis, baltasis, paprastasis, citvarinis ir kitokie kiečiai – yra žolės. Aišku, kad daugiametės žolės kiekvieną pavasarį atželia iš šaknų, o krūmokšnių lapeliai atsiranda iš peržiemojusio stiebo. Ir štai dar viena maža keistenybė mūsų Gamtoje: pelyno žolė tampa krūmokšniu, taigi keičia savo gyvenimo formą. Aišku, kad kaltas klimato šiltėjimas. 

Dabar labai aktyvūs barsukai: ieškodami negiliai pasislėpusių vikšrų, kirmėlių lėliukių, moliuskų bei kitokių minkštakūnių, apverčia lapų krūveles, patikrina apmulčiuotus vaiskrūmius, išjudina net akmenis. Jie dirba naktį, o aš dieną turiu su grėbliu eiti jų pėdsakais ir truputį kai ką patvarkyti. Bet labai pykti negaliu, aišku, kad jie neblogai kontroliuoja pastebimai jau plintančias sraiges ir šliužus, kurių gentyje jau turime invazinių rūšių. Tiesa, yra ir vienas šliužas – didysis arionas – įrašytas į naujausiąją, 2021 metų, Raudonąją knygą, bet jis retai matomas ir tik Vakarų Lietuvoje. 

Dažnai stebiu kamanes, lėtai skraidančias pievoje visai pažeme, kur nėra jokių žiedų. Tik pasek paskui tokią, tarsi kažko ieškančią kamanę ir suprasi, kad ji ieško buto savo lizdui. Įlenda stora juoda kamanė į pievinio pelėno urvą, pasislėpusį tarp pernykščių, visai išgeltusių žolių, bet greit išlenda atgal ir vėl ieško. Matyt, ne kiekvienas pelėno urvelis tinka kamanei. Reikia jai taip pasislėpti, kad lapė neužuostų ir jos korių su vikšreliais neišplėštų…

Kai ankstyvą pavasarį nelabai skubi, kai šaltokos naktys tavo sąnarių spartumą truputį pristabdo, vis tiek dar suspėji kai ką įdomaus pamatyti, nes diena jau ilgesnė už naktį. Bet kurgi pradingo tas, kaip būdavo, jau iš tolo regimas pavasarinis virsmas, kai paskutinis žiemos mėnuo, panašus į kailiniuotą senį su lazda, perduoda savo valdžią šiltesniems vėjams ir tokiam narsiam paukščiui kovui, kuris pirmasis pasveikindavo artoją, išvariusį pirmąją vagą?..

Pasirodo, kad greitai nebeliks net ir artojų, visur traktoriai birbs, valdomi iš kosmoso. Ir kas tada pasigrožės lygiu arimu? Gal bent neprapuls šitoks liaudiškas pamokymas: „Ne tas geras artojas, kuris gražiai suaria, o tas, kuris moka savo arimu pasigrožėti.“