Laiškai iš kaimo. Kaip nurimsta vasaros tėkmė

Birželio 10-oji

Tas nurimstantis vasaros vanduo gali būti ir Venta, ir Nemunas. Net ir menkas mano paauglystės Varputėnų ežerėlis, iš visų pusių apaugęs beržais, karklais ir šaltekšniais, vasaros pradžioje būdavo labai ramus, tikriausiai todėl, kad tada žvejodavome lynus, ir didelės, tingios dumblėto dugno žuvys kibdavo labai atsargiai, net nepanardindamos plūdės, o ištrauktos į liūliuojančių samanų krantą sušvisdavo ypatinga auksinių žvynų šviesa… 

Ypatinga būdavo ir vakarų ramybė prie Cedroniškės miško, sėdint ant suolelio prie namo, laukiant lietaus ir klausantis tolimo, vos girdimo griaustinio. Rytą visada girdėdavau, kaip tėvas plaka dalgį. Didžioji šienapjūtė įsismarkaudavo Ventos lankose, kai ilga pjovėjų virtinė, gal trisdešimt vyrų, palinkę švytruodavo dalgiais, vienas paskui kitą artėdami prie upės. Mes, vaikai, eidavom ten vartyti pradalgių, o pakeliui užsukdavome į Grybauskų pušynėlį, kur dideles mėlynas uogas nokino vaivorų krūmai.

Po Joninių kartais prasidėdavo lietingos dienos, tačiau Venta nepatvindavo – lygumų upę supo miškai ir lankos, matyt, sugeriančios daug vandens. Skaisgirio beržynuose sugeltonuodavo voveraitės. Kai parnešdavome tų pirmųjų grybų, mama būtinai išvirdavo šviežių bulvių, nors jos dar būdavo nelabai didelės. Tokia buvo taisyklė: pirmieji grybai, pirmosios bulvės. Buvo tokia negriežta, rami, tarsi kažkieno iš aukščiau nurodyta tvarka, ir visi namiškiai žinojo savo darbus, o vakare eidavo miegoti neraginami, nes pavargę. 

Birželio 12-oji

Ant pernykštės komposto krūvos žaliuoja jau dideli patys pasisėję moliūgai, dygsta mažos obelaitės, želia ir topinambai. Pats laikas atrinkti, kam iš jų čia bus leista ir toliau žaliuoti, galbūt net ir subrandinti derlių. Bet kol kas semtuviniu kastuvu turiu iš giliau ištraukti keletą riebesnių komposto luitų, sumesti juos į didelę, talpią statinę, supilti kibirą pelenų, kuriuose pilna senų surūdijusių vinių, o dar sukapoti kuo daugiau dilgėlių ir užpilti šešis kibirus vandens. Tegu rūgsta! Gerai, kad sinoptikai žada karštą dieną – tame kubile greit atsiras stiprus, ypatingas kvapas. Reikės dar įmesti kaulažolių ir bitkrėslių – tokia stipriai kvepiančia „esencija“ galima bus ne tiktai pomidorus tręšti, bet ir amarus dusinti. Tik bėda su pelenuose likusiomis vinimis – nereikia, kad jos patektų į dirvą. 

Tos visaip užlankstytos, surūdijusios vinys liko laužo pelenuose todėl, kad pavasarį vis dėlto sudeginau visas cemento skiediniu aptepliotas žąsų namelio lentas, mat vieną dieną ėmėme ir nugriovėme kažkada Petro Vilkelio sumūrytą paukštidę. Kad ir kaip išmaniai dabar pats sau vienas kažką galvočiau, o vis dar veikia mane ir tas senas, liaudiškas perspėjimas dėl to, kad, naujoje vietoje įsikurdamas, vis tiek trejus metus būsi kvailys.

Nesuprantu, ir niekas man jau nebepaaiškins, kodėl buvusiam sodybos šeimininkui prisireikė apteplioti cemento koše to specialiai žąsims sukalto aptvaro dar apynaujes lentas. Man rodės akivaizdu, kad geras daiktas visiškai sugadintas. Ė, ir kodėl gi čia taip negudriai kritikuoju žmogų, kurį mažai tepažinojau? Ko gero, senasis šio ūkio šeimininkas turėjo kažkokią slaptą mintį, susijusią su naminių paukščių laikymu. Iš senovinių pasakų aišku, kad net ir žirgo šonai kartais būdavo aptepami degutu. Bet ir ne! Kiek paprasčiau pagalvojus, gal iš pradžių tos lentos buvo panaudotos betonuojant paukštidės pamatus, todėl tokiais nenugramdomais lopiniais ir apsicementavo, ir tik po to iš jų buvo sukaltas reikiamo dydžio atitvaras žąsims bei antims.

Bet apie tai jau nebeišklausinėsiu paties Petro. Jis juk su žmona Ona ramiai sau ilsisi Liškiavos kapinyne. Tad gal tegul ir eina kartu su pelenais tos sudegusių lentų vinys į bendrą mišinį – netrukdys man daržininkaujant pasisemti savos gamybos trąšaus pavilgo, nes nugrims tos vinys į kubilo dugną ir net rūgimo procese nedalyvaus… Turėsiu kuo pastiprinti savo prižiūrimas daržoves. Maišau tirštą tiesiog čia pat gero macnumo įgaunantį biohumusą ir prisimenu, kaip vakar prie Krūčiaus besivaišinantys svečiai, žinomo Norvydiškių sūrininko Valdo Kavaliausko kaimynai ir bičiuliai, norom ar nenorom išklausė mano poringę apie štai šitokį tikrai lietuviškų kvapų kokteilį. Apie laukinei dirvai reikalingą biohumusą, kurį gaminu ir panaudoju, kai reikia.

Neblogai užuodžiu, todėl neneigiu, kad iš tiesų kvapnūs buvo tie mano svečių pagaminti, ilgai brandinti pelėsiniai sūriai! Žinoma, gardžiai kvepėjo ir moteriškių iškepta duona, ir meduoliai su šaltmėtėmis bei tikru medumi. Tik va, neprastesnis ir mano statinėje gaminamo biohumuso aromatas! Juokiuosi pats sau pro ūsą… O kodėl ne? Kai vasarą šitaip kūrybingai pradedu rauginti humusą iš pražydusių dilgėlių, bitkrėslių ir senų burokine tarka sutarkuotų česnakų – tai iš toliausiai toks gardumas pritraukia įvairiausius aplinkinių pievų ir krūmų „gurmanus“. 

Atlekia prie šitokio gardėsio net didieji širšuonai, kuriems pernelyg kvapniai įrūgusi tyrė lyg ir neturėtų rūpėti, nes širšuonai – tai juk ore zujančią smulkiąją gyvastį mėgstantys plėšrūnai. Ir kai gluosniniu kuolu gerai išsukęs turiningą žolių, prieskonių, pelenų, subrendusio komposto, senų kadagio uogų ir „vilko baronkų“ buzą pagaliau sugrįžtu pirkion, tai jaučiuosi tartum būčiau koks prosenovinės būtovės žmogelis, kuris nė kiek nenustebdavo ir nepasišlykštėdavo ar šiokia, ar anokia, ogi jam įprasta ir visai nebjauria namų destimi, kai po stalu ramiai, šeimyniškai suurgzdavo kaulus begraužiantys keturkojai įnamiai – šitaip draugiškai būdavo gyvenama viduramžiškose mūsų praeities pašiūrėse.

Todėl galvoju, kad būtent kvapai – labiau negu apiblukusios spalvos, užmiršti žodžiai ar išnykusios pasakiškų pamėklių figūros – dar gali kiek įmanoma panašiau sugrąžinti senovę, kuri mūsų visų labui, jeigu tuo patikėsime, vis dar būdrauja laukinėje neišponėjusio žemdirbio pasąmonėje. Kartais ilgokai tenka paspėlioti, kai netyčia užuodžiame kažkurį beveik jau pamirštą kvapą, arba gerokai pakrapštyti galvą, kol pagaliau atspėjame – kokį gi reikšmingą vaikystės laikų atsitikimą iš prosenelių pamiškių ar dirvų jis mums primena.

Vakare skinu vaistinių ramunių žiedus. Džiovinsiu kambaryje, aromatas bus stiprus, bet netoli tesklindantis, – neturėtų trikdyti miego. Bet vos tik prisnūstu prie atviro lango, iš Vingiorykščių pievos atsklinda išgąsdinto stirnino lojimas. Kažkokia nerami nakties byla pratęsia nutolstančius dienos rūpesčius. 

Birželio 17-oji

„Pasaulinė kovos su dykumų plitimu ir sausra diena“ – vis toks pat mūsų sieniniuose kalendoriuose kasmet išliekantis, sakytume, ne per sklandus šios dienos įvardinimas. Nors jau senokai aišku, kad ir žodis „kova“ čia nebetinka. Priešintis sausroms turėtume supratingai ir taikiai, pirmiausia keisdami savąjį mąstymą. Pamažu susitaikydami su nelauktomis permainomis, bet ir kasdien ribodami beatodairišką mūsų pačių godumą. Prisimindami ir tai, kas jau seniau tais opiais sausrų klausimais buvo protingų žmonių padaryta, tik šiandien kažkodėl užmiršta.

Kai prieš septynias dešimtis metų Vilkiautinio kaimo ūkininkas Jonas Žėkas, pravarde Janekas, pradėjo sodinti liepų alėją prie Vilkiautinio ežero, žmonės iš jo sunkaus darbo tik šaipėsi: „Kam tu tas liepas sodini, gal ant jų obuoliai auga?!“ Toks pasakymas išliko užrašytas, ir tai jau unikali praėjusio amžiaus tautosaka, netgi svarbi ir saugotina dėl to, kad gyvai perteikia atsainią kolūkietišką pašaipą.

Tada, pokario metais, buvo plačiai dainuojama apie Marse sužaliuosiančius vaismedžių sodus, o Maskvoje buvo braižomi projektai, kaip sovietinės Šiaurės upės tekės į Pietus – drėkins ir Pavolgio stepes, ir Karakumų dykumą. Tai buvo ano laikotarpio futurologų utopija. Bet darbštuolio Janeko sodintos liepos tebežaliuoja ir šiandien. Naujieji šių vietų ūkininkai gal nė nežino, kad mažas liepaites jis anuomet slaptai parsinešdavo iš apleistos Kudrėnų dvarvietės, kad visus Vilkiautinio žmones, ypač tokius atsiskyrėlius, koks buvo Janekas, tuomet labai slėgė mokesčiai bei duoklės. Tačiau kantrus ir tykus Jonas Žėkas vis tiek sodino. Dabar gi šio krašto ūkininkai mato ir stebisi, kaip kiekvieną pavasarį stiprūs vėjai sukelia smėlio pūgas, bet priešerozinių želdinių patys nesodina.      

Kalendorinis pavasaris pašykštėjo ryškesnių fenologinių ženklų, o vasaros pirmosios savaitės – permainingos ir gaivališkos. Ir šiandien dar nepanašu, kad artėjame prie vasariškai nurimstančios upės. Po staigių liūčių ir Nemunas, ir jo intakas Krūčius, žiūrėk, ima ir pakyla, o kitą dieną vėl pamažu senka. Žvejai nesidžiaugia, jie tiesiog nebesupranta, kas dedasi. Būdavo, ateis prie upės kuris nors vietinis ar iš Druskininkų atvykęs žvejys, pasižiūrės minutę kitą ir kažką įžiūrės – pamatys, kas jam reikalinga, ir kažką užtikrintai nujaus. O dabar šito žvejiško nujautimo nebėra. Kai nuolat kinta vandens lygis, kai vanduo nenuskaidrėja, tai drumstoje upėje ką tu bepamatysi? Susivyniok meškeres ir pėdink namo…

Pasiklausęs nelinksmų kalbų, vėl prisimenu, kaip mes sužinodavome, kada gaudyti lynus tėviškės Varputėnų ežerėlyje. Ogi tada, kai baigdavosi žiedingasis pavasaris ir kukliai sužydėdavo rugiai. „Regis, tvarka buvo“, – padūsautų dar guvus savo jaunystės dienas įsimylėjęs senolis.

Ir vis dėlto štai koks nepaneigiamas ir natūralus per amžius drauge su Nemunu į Liškiavą atsrūvančios vasaros ženklas: saulėtą dieną pieva gaudžia. Balti ir geltoni pievų lipikai vos vos tepradeda žydėti, o jonažolės, raudonėliai, bajorės, žvaigždūnės dar nežydi, ir tas ramus gausmas į pievos erdvę suplaukia iš pamiškių, kur pavėlavusieji pavasario žiedai susitinka su vasaros žolynais.

Dar žydi ginaliniai ir totoriniai klevai, pradeda žydėti aktinidijos. Gali būti, kad trešnių viršūnėse ant lapų jau telkiasi lipčius – lipnios ir labai saldžios amarų išskyros. Lipčiaus medus tamsus, prisodrintas visokių mineralų, kvapas savotiškas, neatskirsi kokio nors žinomo augalo aromato. Jeigu sustoję aprimstame ir įsiklausome, tai monotoniškas medunešių vabzdžių gausmas didelėje pievoje neatrodo nei elegiškas, nei nostalgiškas, nei jokio karantino prislopintas, o ta lyg ir jaučiama monotonija vis dėlto kalba apie darbą. Gausmas, rodos, toks pat didingas ir iki pietų, ir po pietų, nors, pavyzdžiui, kiek pastovėjęs šalia grikių lauko galėtum suprasti, kad žydintys grikiai popiet menkai beišskiria nektaro – medunešių vabzdžių visai nedaug.

Paukščiai irgi savotiškai pritaria pievos gaudimui. Vis pagieda juodagalvė devynbalsė, patriukšmauja visur esantys kikiliai, o miškinių ir pievinių kalviukų giesmėse visada atpažinsi keletą dalgio plakimo sucinksėjimų. Visi dirba. Ir Sodo prie Krūčiaus svečiai, savanoriškai atkeliaujantys į senąją Liškiavą, pasižiūrėję į naujas DNP rodykles, dažnai pasijunta atklydę ne tik naujų vaizdų pamatyti, bet ir atidžiau ką nors išsiaiškinti ar savo žinojimą pasitikrinti. 

Atsitinka, kad neordinariniam šios Žemės keleiviui ar keleivei parūpsta sužinoti ne tiktai augalų pasaulio paslaptis. Gyvenimo prasmės mįslės jiems taip pat ne mažiau rūpi, ir tada netikėtai prieš akis iškilusi nauja rodyklė tarsi parodo kitokį kelią. Ir ką gi aš pats tokią netikėtą valandėlę prisimenu, apie ką žilagalviškai nustebęs pasvarstau, kai jauna, už mane aukštesnė Dzūkijos nacionalinio parko lankytoja, stebėtinai atidi mergina, vis dėmesingiau pasilenkia prie vienos ar kitos žolelės, iš karto ją tiksliu vardu pavadina ir dar pasisako man, kad jos pačios vardas – Ditė. Ir tuoj pat pakartoja: ne Bitė, o Ditė.

Aišku, kad viešnia atkeliavusi iš Martino Anderseno Neksės romano „Ditė – žmogaus kūdikis“! Rodos, prisimenu, kad to šiaurietiško epinio pasakojimo pradžia štai kokia: pasaulyje gyvena trys milijardai žmonių, o danguje šviečia trys milijardai žvaigždžių. Labai aišku, kad kiekvienas turi savo žvaigždę… Šitaip ar panašiai nukrypdamas į praėjusių šimtmečių literatūrinių realijų padangę, galėčiau net užsukti ir į Hanso Kristijano Anderseno (1805–1875) pasakų šalį, patyrinėti jo aprašytąją augmeniją, pagurkšnoti arbatos Šeivamedžio močiutės trobelėje ir užmiršti anas pokario metų rusiškas dainas apie Marse žydėsiančias rausvažiedes obelis. Belieka pritarti mąsliems danams, kad nėra pasakų, geresnių už tas, kurias sukuria pats gyvenimas. 

Tiesą sakant, gal šiandien ir įtikinamiau, ir pasakiškiau nuteikia skaitytojus visai kito kontinento epinė istorija, kurios pirmajame puslapyje štai toks tikroviškas vaizdas: Barabas atplaukė naktį, jis buvo šlapias, pavargęs ir alkanas… Jeigu kartais pabandau kam nors savais žodžiais papasakoti apie Barabą iš tos nepaprastai spalvingos knygos ir paklausiu, ar žinai, kas buvo tas Barabas, pašnekovas ima spėlioti, gal tai koks amžinas klajūnas, pavargęs žmogus, didvyriškas herojus… O gal benamis pabėgėlis? Tačiau ne, Barabas buvo tik mažas šunelis, kurį taip švelniai priglaudė ir užaugino fantastiškai jautri mergaitė Klara, kasdien besikalbėdavusi ir su tuo savo šuneliu Barabu, ir su gėlėmis, ir net su dvasiomis. O toji tikrai magiška, bet kartu ir istorinė knyga – tai Izabelės Aljendės (Isabel Angélica Allende, g. 1942 m.) romanas „Dvasių namai“. Tai Pietų Amerikos literatūra. Bendraamžės rašytojos kūryba.

Bet ir vėl širdingosios Ditės vardo prisiminimas sugrąžina mane į senąją Skandinaviją. Danai – labai kantri tauta prie jūros. Jeigu žvejai, sugrįžę į krantą, vyriškai nuščiūva kaimo užeigoje, begerdami alų ir belošdami kortomis, o kažkas staiga praneša, kad kilusi audra jau pralaužė pylimą, kad visi jau bėga, kur kojos neša, tai tie vangūs kortuotojai, be abejo, gerai suprasdami pavojų, vis dar delsia bėgti iš smuklės, mat alus dar neišgertas, o lošimas nebaigtas. Danai – ne tiktai bebaimiai, lėto būdo žvejai, bet ir rūpestingi žemdirbiai. 

Nepriklausomos Lietuvos ūkininkai tarpukariu mokėsi iš danų, kaip užauginti pieningas veislines karves. Gyva tebėra ir rusų legenda apie tai, kaip caras Petras Pirmasis, baigiantis septynioliktajam amžiui, atvarė iš Danijos bandą karvių į Lomonosovo gimtinę, į Cholmogorų kaimą, kuris tada buvo gerokai didesnis už tuometinį Archangelską. Ir taip Rusijos šiaurėje pradėjo plisti Cholmogorų veislės karvės…

Tiesa, žinomas devynioliktojo amžiaus rusų etnografas Sergejus Maksimovas (1831–1901) tikina, kad tos pirmosios, tikrai pieningos, karvės Rusijoje atsiradusios ne iš Danijos, o iš Olandijos. Be to, anot S. Maksimovo, garsiųjų Cholmogorų negalima tiesiogiai susieti su Michailu Lomonosovu, nes jo gimtinė buvusi kiek kitur, jis gimęs 1711 metais, o tos olandų karvės Cholmogoruose atsiradusios anksčiau, 1692-aisiais. Legendos juk neretai sugretina istorines asmenybes ir svarbius tautos įvykius taip, kaip tuo metu reikalinga pasakojimo perteikėjams. Svarbiausia, matyt, štai kas: žmonės tikėjo, kad būtent šis caras išves tautą iš skurdo ir tamsos. Kai trūksta istorinių paliudijimų, sustiprėja legendos. 

Na, o sovietinės Rusijos bičiuliui Martinui Andersenui Neksei (1869–1954) nieko fantastiško nereikėjo išsigalvoti, kai savo rašomo socialinio, darbininkiško romano pradžioje nurodė Žemės planetos gyventojų skaičių. Kada mūsų Žemėje gyveno 3 milijardai žmonių? Maždaug anuo metu, kai grožinės literatūros pasaulyje su savuoju likimu jau buvo susigrūmusi ir skaudžiai pralaimėjusi viena iš tų trijų milijardų žmogiškųjų esybių. Darbštuolė vargdienė Ditė – žmogaus dukra. O dabar pasaulyje net 7,8 milijardo gyventojų. Tai pabrėžia iškilus mūsų epochos Anglijos didikas, gamtos istorikas ir žurnalistas seras Davidas Attenboroughas (g. 1926 m.) knygoje „Gyvenimas mūsų planetoje. Mano liudijimas ir ateities vizija“ (vertė Jurgita Jėrinaitė. Išleido HELIOS leidykla, spausdino „Print Best“, 2021 m.).

Šitokių vasaros sezonui lyg ir per gausių bibliofiliškų nukrypimų priežastis labai paprasta: šį rytą per radiją vienas entuziastas prisipažino, kad susikrovė nemenką kaugę knygų, kurias perskaitys per vasaros atostogas. Tuo tarpu aš pats apie save pamaniau, kad pensininkams, juo labiau tokiems kaip aš savanoriams miškažmogiams, atostogos nepriklauso, todėl skaityti būtina kasdien. Po truputį, žinoma, nes vasarą daugybė kitokių darbų.

Štai žvelgiu į naują, labai estetiškai išleistą gamtos žinovės, kultūros istorikės Ievos Šidlaitės knygą „Ką kanda šalna“ (Išleido „Dvi Tylos“, spausdino „Balto Print“, 2020 m.) ir žinau, kad skaitysiu ją ilgai, tikriausiai iki rudens, vadinasi, su pačėdu, kaip sako garbūs sūduviai. Šitaip bet kuriuo metų laiku į knygas įnikdavo, amžiną jam atilsį, skaitymo didmeistris, gamtos žmogus ir nepaprastai didelio, niekur nespausdinto dienoraščio autorius Juozas Savickas, kilęs iš Kazlų Rūdos. Gerą knygą visada reikia skaityti su pačėdu, nes bus gaila, jeigu perskaitysi per greitai. Laukdamas savo šimto metų jubiliejaus, šis nepaprastas žmogus, jo žodžiais tariant, buvo „ištremtas“ iš Vilniaus į Kazlų Rūdą, nes ten lengviau kvėpuoti. Taip ir juokavo: kadangi esąs ištremtas, tai viską skaitąs labai lėtai, patausodamas, kad to skaitymo nepritrūktų, juk nenueisi kasdien į Adomo Mickevičiaus biblioteką…  

Birželio 20-oji

Pušynėlio pakraštyje, tarp seniai jau nugriuvusių sausų pušų, neįtikėtinai ramiai savo rutuliškus žiedynus iškėlė didieji česnakai! Žiedkočių aukštis – pusantro metro, o platūs lapai jau nugelto ir subliuško. Šit kokia iškili gali būti vasaros pradžia stebuklingame augalų pasaulyje, ir šit tokia ypatinga pasirodo rūšies strategija!

Atrodo, kad šis gigantiškas ne mūsų krašto česnakas gyvybingas ne todėl, kad užaugina daug gumbų žemėje, o todėl, kad įstengia subrandinti didelį sėklų ar orinių svogūnėlių derlių. Juk į tuos žemėje tūnančius gumbus jau nebenueina jokios svarbios medžiagos, viskas keliauja aukštyn. Dideli žiedynai jau linksta prie žemės, būtinai reikia pririšti juos prie kuolo. Berišdamas, žinoma, suspėsiu ir klausiamai pagalvoti: ar augalas tarnauja žmogui, ar žmogus – augalui? Tokia, matyt, ir yra amžinoji gėlininkų tarnystė: ir didysis, ir plačialapis česnakai išsistiebia labai aukšti, taigi be abejonių privalu juos pririšti. 

O prie Krūčiaus du didžiojo česnako egzemplioriai atsirado visai atsitiktinai. Tiktai žydi jie ne kiekvienais metais, gal šitaip ir parodydami, kad priklauso ne prie autochtoninių laukinių mūsų krašto žolynų ir ne prie kultūrinių daržo augalų, o prie dekoratyvinių, iš toli atkeliavusių rūšių… Labai įdomi ir plati česnakų gentis! Argi nekeista mums, kai Lietuvoje galime pamatyti net Tibeto česnaką arba auksažiedį česnaką, kuris primena auksuotąjį serbentą, pražystantį irgi aukso spalvos žiedais. O kas matė daugiaaukštį česnaką, užauginantį orinius svogūnėlius dviejuose tvirto stiebo aukštuose? Atrodo, kad mūsų krašte šiuo metu gali būti apie 40 česnakų rūšių. Suskaičiuoti nelengva, nes koks nors egzotiškų česnakų mėgėjas, savo darželį godojantis, pavyzdžiui, kažkur netoli Lenkijos, gali labai greitai pralenkti ir vieną ar kitą akademinį Botanikos sodą. 

Kaip esu įpratęs, liepų plaušais pririšu tuos aukštai iškeltus rutuliškus didžiojo česnako žiedynus, bet susirūpinęs jau galvoju apie labai skurstančias, visiškai blakių iščiulptas dygliuotąsias kardažoles, dar vos vos žaliuojančias prie vilkduobės, kurioje per daug laisvai suklestėjo bizonžolės. Ten yra nekontroliuojamas retųjų augalų sklypo pakraštys, kur tarsi netyčia įsikuria retos rūšys, nenorinčios augti daigyno lysvėje. Ir šiurkštieji asiūkliai, ir sulaukėję penstemonai, ir kvepiančiosios stumbražolės, ir toli pažeme besidriekiantys miškiniai pelėžirniai, ir netgi poriniai česnakai nežinia kaip ten atsiranda ir sukuria gana stabilią, tačiau jokiame fitocenologijos vadovėlyje neaprašytą augalų bendriją.

Blakės apipuola tik dygliuotąsias kardažoles ir juodąsias drignes. Bet drignės vis dėlto iškėlė naujus žiedkočius ir žydės pavėluotai, o kardažolės šiemet jau nežydės. Gali nežydėti ir kitais metais, nes jos gana sunkiai peržiemoja. O jų sėklų daigumas nepaprastai menkas. 

Gali būti, kad šis keistas augalas, nežinia kaip mūsų krašte atsiradęs, bet niekada ir niekieno nepavadintas invaziniu, nes elgėsi ir tebesielgia gana kukliai, dabar jau tarsi visiškai beprapuolantis.

Jau gal 20 metų iš arti stebiu šį savotišką žolyną ir įžiūriu tokį dėsningumą: kol kerojosi kardažolė prie Merkinės, netoli Nemuno, šalia bandotakių, vedančių Straujos upelio link, tai ir jos sėklos buvo daigesnės, ir šiek tiek sukultūrintas augalas jautėsi gerai – kaip matėsi, buvo ten ir vienamečių nežydinčių, ir labai aukštų dvimečių, gausiai žydinčių kardažolių. Ir iš tikrųjų atrodė, kad tai pats įspūdingiausias, pats dygliuočiausias graižažiedis, viliojantis Nemuno pakraščių medunešius plėviasparnius. Nebeliko Merkinėje galvijų, dingo ir kai kurie ruderaliniai augalai, visai neseniai žydėję tiktai prie karvių takų. Na, ir mano retųjų augalų sklype dabar vis dar gyvuojanti kardažolė, kaip matote, pamažu jau darosi panaši į skurstančią kaliausę, nes neišlaiko savo rūšiai būdingos figūros. O šiemet jai labai pakenkė blakės. 

Jau tris dienas įsitvylojęs 30 laipsnių karštis. Klimatologai kalba apie artėjančią stichinę kaitrą. Natūralios pievos, mišrūs miškai ir pamiškės dar lyg ir nejaučia kaitros, nes armens sluoksnyje žemės drėgmė vis dar laikosi. Šiek tiek palijo prieš savaitę, šventojo Antano dieną, bet ir žiemõs bei pavasario drėgmė dar neprapuolė. Ir vis tiek dabar geriausiai atrodo prie kaitros prisitaikiusieji augalai – storalapiai sukulentai, kai kurie gvazdikiniai bei varpiniai. Smiltyninė rugiaveidė jau sužydėjo ant smėlio kopos, iškėlė ilgas varpas, šiandien iš tolo ji stebėtinai panaši į rugį. Knygose rašoma, kad valgomi šios rugiaveidės grūdai, reikia tiktai surinkti juos ir sumalti. 

Gražiai atrodo ir dirvinės aguonos – tipiški eksplerentai, ryškiai sužydintys ten, kur sujudinta žemė, nors iš giliau iškeltas podirvis gali būti visai be humuso, rodos, taip reikalingo visiems žolynams. Ši klajojanti aguona yra kitokia, ir pirmiausia ji parodo, kad sėklos gali slėptis ir laukti savojo laiko daugelį metų. Netikėtai vis suraudonuoja tos dirvinės aguonos prie griovio, kurį kasiau rudenį, arba prie išrauto kuolo, ar net prie komposto krūvos. Nuo vidurdienio kaitrõs žydinčios aguonos nė kiek nenukenčia, bet nesunku pastebėti, kad kiekvieno ryškaus žiedo vainiklapiai išsilaiko tik vieną dieną. Kitą dieną išsiskleidžia kitas žiedas, o vakarykštis jau, žiūrėk, beauginąs pailgą sėklų dėžutę, iš kurios ir galima atspėti, kad čia būtent dirvinė aguona, o ne aguona birulė, ne smiltyninė aguona ir ne daržo aguona… 

Tokie paprasti šios vasaros dienos atradimai. Tiesa, dar netikėtai išgelbėjau vieną slieką arboretume. Atnešiau vandens mažam turkiniam lazdynui, kuris dar nežino, ar jam teks beviltiškai nunykti, ar vis dėlto prisieis pradėti skleisti lapelius iš tų išbrinkusių apysausių pumpurėlių, ogi žiūriu – vieną slieką pjauna gal dešimt skruzdėlių! Gerokai palaisčiau ir slieką, ir jo užpuolikes, – seniai visiems žinoma, kad miškinio slieko vandeniu neišgąsdinsi, o tos mãžos narsios skruzdėliukės labai bijo bet kokios drėgmės, tad jos tuoj pat ir pasišalina, o daržininkų bei sodininkų talkininkas sliekas pradeda raustis į žemę. 

Kai saulei leidžiantis mudu su Gauronu jau artėjame įprastu miško keliuku prie Nemuno, išgirstam šiurkštų bimbimą, kuris nebūdingas plėviasparniams. Pažvelgiu aukštyn ir matau daugybę skraidančių grambuolių. Tartum sunkūs bombonešiai zvimbia grambuoliai, skrisdami nuo lapo prie lapo senutėlės blindės viršūnėje. Pavasarį šitų gegužinių karkvabalių nebuvo, o štai dabar atsirado visai netikėtai. Pavėlavo jie tris savaites, ne mažiau. Ir atrodo, kad jie dar labiau sudrumsčia mūsų taip laukiamų ramių vasaros vakarų ilgesį.