Laiškai iš kaimo. Karščiausias vasaros įsiūtis – kova su invaziniais erškėčiais

Liepos 1-oji

Alsinantis karštis kasdien. Kaitra jau visą savaitę. O liepos dar nežydi. Tik išnaši didžialapė liepa, kurią Antanas Lankelis pasodino prie Karlono keliuko, jau išskleidė savo kvapnius žiedus. Iš karto atskirsi, kad čia ne mūsų krašto medis, nors nelabai iš toli ir atvežtas, iš pietinės Europos. Kiekvienais metais didžialapė liepa sužydi beveik savaite anksčiau už mūsiškę mažalapę liepą. Lietuvos botanikos soduose bei dendroparkuose gali būti net 20 introdukuotų liepų rūšių, ir visos jos žydi ne tuo pačiu metu. Šių medžių introdukcijos rezultatas labai aiškus – ilgai trunkantis našus medunešis. 

Praėjusių metų pirmasis vasaros mėnuo taip pat buvo karštas. Meteorologai tada prabilo apie tropines naktis. Matyt, ir šiemet jausimės panašiai. Bet aš pastebiu, kad ir po šiltos nakties vis dėlto atsiranda didelė rasa. Mažažiedžių tūbių lapai darosi balzgani – daugybė mažų rasos lašelių išsilaiko ant tūbės pūkuotų lapų net iki priešpiečių. O ant garbanotų krapų rasos lašai gerokai stambesni, bet jie greitai prapuola: saulės spinduliai tik valandėlę pablykčioja, iš rytų pusės apšviesdami tuos didokus rasos lašus, ir tuoj pat tie žvilgūs karoliukai subliūkšta.

Įdomu, ant kokių žolių ar krūmų galėtų atsirasti dar didesni ryto rasos karoliai, juk ne iš lubų nurašytas ir šitoks kaimo žmogaus pastebėjimas: „Anksti išėjau, rasa dar buvo kaip šuns akys.“ Bet tu pabandyk dabar prisiminti, kas gi taip rašė apie ryto rasą! Rodos, galėčiau garantuoti, kad šitoks rasos lašų ir šuns akių palyginimas lyg ir iš lietuviškos prozos kūrinio, tik neatsimenu nei autoriaus pavardės, nei apsakymo pavadinimo. O gal vis dėlto tai tik vienas iš daugelio tautosakinės frazeologijos pavyzdžių, kažkieno užrašytas ir kažkur išspausdintas.

Keistas dalykas ta žmogaus atmintis. Būna, kad koks nors posakis išlieka galvoje labai ilgai, nors tau jo lyg ir nebereikia… Vakar laisčiau daržoves, tai semiu vandenį iš didelio kubilo į kibirą ir žiūriu – papuolęs į sūkurį balkšvas naktinis drugys, gal koks verpikas, todėl mano pirma mintis buvo aiški ir gera: reikia jį tuoj pat išgelbėti. Tik matau, kad kibire jis sukasi kaip malūnėlis, ir jeigu aš su kaušu staigiai pasėmęs išliesiu vandenį kartu su tuo verpiku ant savo laistomų morkų, tai jis pats išsigelbės. Bet ir prieštaringai suabejoju: reikėtų ištraukti drugį tuoj pat ir padėti ant čia pat augančio jazmino šakelės, taip tikrai būtų geriau. Betgi „nėra laiko nei erdvės padaryti geriau“. Sustoju lyg sugautas, jaučiu, kad toks pasakymas irgi ne šiaip sau mano atmintyje išlikęs, tik ir vėl nežinau, kas ir kada tokiais žodžiais save patį ar ką nors kitą pateisino. Ir gal jau neatsiminsiu? Matyt, ne. Todėl, gerai palaistęs morkas, jau pradedu abejoti, ar buvo pasakyta „nėra laiko ir erdvės“, ar „nėra laiko ir jėgų“. Taip pat nežinau, apie kokį gi prastai atliktą darbą buvo kalbama. 

Tas rebusas man kirbėjo galvoje iki pietų, o per patį karštymetį pirkioje ilgokai užtrukau, akimis bėginėdamas po knygų nugarėles lentynose, kol sustojau prie perdėm pesimistinio Desmondo Morriso veikalo „Žmonių zoologijos sodas“. Ir neapgavo nuojauta! Suradau kaip tik tą sakinį, mano paties pieštuku pasibrauktą: „Žmonių populiacija auga taip greitai, kad nėra laiko ir erdvės padaryti ką nors geresnio.“

Autoriaus nuomone, šitaip pasiteisinti mėgina ir pedagogai, ir architektai, kai jų darbo rezultatus visuomenė ima vertinti kritiškai. O tie rezultatai galbūt pasirodė prasti dar ir todėl, kad daug kas buvo daroma laikantis griežtų schemų, tvirtai sukaltų profesinių nuostatų, nors gyvi žmonės ir jų santykiai niekada juk neišsitenka tuose objektyviuose kriterijuose. Be abejo, kalbama apie miestą. Pabandyk miesto vaikus kuo dažniau išvesti į botanikos pamokas gamtoje, tikriausiai pagal standartinius tvarkaraščius neatsiras nei laiko, nei erdvės. O mieste pastatyti namą su stogu – tai irgi tik nereikalingas laiko ir erdvės eikvojimas. 

Man keista, kai per radiją išgirstu kalbant apie būsimą ekologinį miestą. Bus ir švarus, ir patogus, ir netriukšmingas. Žinoma, reikėtų dar pridėti ir tokią savybę: miestas bus sterilus. Juk viskas, kas žaliuose miesto plotuose galėtų supūti ir pasitarnauti vabzdžiams, grybams ir augalams, bus nedelsiant išgabenama į užmiestį ir nukenksminama. Matysime tada jau dvigubą žalą: prarasime organiką, kuri galėtų praturtinti dirvožemį, o gatvėse liks tiktai surogatinė „gamta“.

Jau prieš 50 metų anglų zoologas Desmondas Morrisas miestą pavadino pragaru ir nurodė, kad didžiausia blogybė tame pragare – tai naujosios pramogos. Kai kam miesto pramogos lyg ir savaime priimtinos, nes žmogus yra socialinė būtybė, ir jam būtinai reikia vis naujų pasilinksminimų. Deja, vakarykščių valstiečių vaikai ir vaikaičiai, apsigyvendami miestuose, vis labiau pasigenda ne pramogų, ne prabangos, o paprastumo ir žalios erdvės. Daugelis jaučiasi uždaryti į narvą, kuriame sunku kvėpuoti. Per praėjusius dešimtmečius kai kuriuose miestuose tų pragariškų dūmų, dulkių, svylančios dervos ir benamių šunų lyg sumažėjo, tačiau, kai atplūsta štai šitokios karščio bangos, darosi aišku, kad ir šių dienų miestietis gali pasijusti tartum narve, kuriame labiausiai trūksta erdvės. Visi gyvūnai šiokią tokią savo erdvę dar turi, o žmogus jau nebeturi. Lieka klausimas: ar yra laiko ką nors dar pakeisti į gerąją pusę?

Liepos 2-oji

Jau žydi liepos. Liškiavoje seniausia – Markelevičienės liepa. Ji glaustašakė ir labai aukšta, todėl tą jos žydėjimą sunku akimis aprėpti, reikia klausytis: iš aukštai atsklinda bičių gaudesys, kurio vakar dar nebuvo. O žydinčių lipikų, bajorių, žvaigždūnių, liucernų, ežeinių, kraujažolių, raudonėlių ir šlamučių pievoje – nesiliaujantis medunešių vabzdžių gaudesys. Bet čia visai kitaip gaudžia, – atrodo, kad viskas aplinkui ūžia, ne vien tik vabzdžiai.

Pievoje, pamiškėje ir netgi juodalksnių viršūnėse tvyro tas gaudesys, nes žali lapai jau blizga nuo lipčiaus – amarų išskyrų, iš kurių bitės daro tamsų medų. Darbingos vasaros gaudesys girdimas net miške, jeigu tik žolių ardą ten nors šiek tiek apšviečia saulė, jeigu netingime pastebėti, kaip tą vabzdžių gaudesį papildo pražystančių katilėlių performansas. Pieviniai katilėliai sužydi anksčiausiai, bet jie labai kuklūs, sunkiai pamatomi šalia taip pat mėlynai žydinčių snapučių ir buožainių, tačiau pamiškėse ir miško erčiose augantys pakrūminiai, didžiažiedžiai, tankiažiedžiai, dilgialapiai katilėliai išskleidžia mėlynus žiedus lyg varpus ir laukia, kokie gi sparnuoti svečiai ryto metą pirmieji atlėks ir pamatys tokį atvirą jų svetingumą. 

Sode prie Krūčiaus pražydo vienas pastarnokas, iškėlęs gelsvą skėtinį žiedyną į dviejų metrų aukštį. Ypatingas tai augalas, unikalus šios rūšies egzempliorius, nes jau daugiametis, nors prieš trejetą metų tebuvo iš sėklos pakilęs kultūrinis daigas mano laukinių augalų kolekcijoje. Atrodo, kad pastarnoko statusas mūsų krašte nelabai aiškus: daugiametis, kietą šaknį užauginantis pastarnokas įvardijamas kaip kultūrinio pastarnoko varietetas. Pietinėje Lietuvoje pamatyti jį sunku, – dažnesnis Žemaitijoje. 

Bet štai žydi jau tikrai nebe kultūrinis, o laukinis pastarnokas, pasislėpęs už išsikerojusios juodavaisės aronijos. Eksperimentas su pastarnoku man primena ir paprastąją morką, kuri tikrai laukinė, žiūrėk, išdygsta skurdžiose dirvonuose ar apleistose dirvose ir užaugina nevalgomą baltą liemeninę šaknį. Bet prieš keletą metų priaugo daugybė tokių morkų ir humusingoje mano daržo lysvėje. Sėklos buvo iš parduotuvės, su visomis garantijomis apie veislės grynumą bei kokybę. Galėjau piktintis ir rašyti reklamaciją sėklų augintojui ar fasuotojui, bet turiu prisipažinti, kad tais metais pasėjau kultūrines morkas į gana šaltą dirvą. Toje nuošalioje, uždaroje daubelėje neblogai auga tik ropės, nes jos juk šiaurietiškos, tačiau gyva bėda, kad ropes nuėda stirnos. Morkų stirnos neliečia, bet ir žmogui tokia balta sulaukėjusios morkos šaknis netinka… 

Eksperimentuoti, žinoma, reikėtų dažniau, nors jau lyg ir aišku, kad kultūrinis augalas sugeba pats grįžti į laukinį būvį. Žinoma, čia labai svarbu, ar tas kultūrinis augalas buvo čiabuvis, ar iš toli atvežtas. Bet apie kultūrinių augalų kilmės centrus, kuriuos pirmasis išaiškino akademikas Nikolajus Vavilovas, dabar jau kitaip galvojama. Atsiranda vis daugiau rūšių, kurios galėjo būti sukultūrintos skirtinguose žemynuose. Gal kas nors prisimins ir lietuvių botaniko Algirdo Seibučio hipotezę apie tai, kad rugys kadaise nebuvo iš kažkur atvežtas, jis buvo sukultūrintas čia pat, prie Baltijos jūros… 

Įdomu, kad šį pavasarį savo gyvenimo formą pakeitė dirvinis kietis: sužaliavo didelis, ant akmenų skaldos gulintis stiebas ir iškėlė gal 15 žalių ūglių. Ir paprastasis kietis, ir dirvinis kietis – tai daugiamečiai augalai, atgyjantys iš žemėje peržiemojusių pumpurų, bet štai vienas dirvinis kietis, išaugęs pernai šalia pavėsinės, per žiemą išsaugojo gyvą stiebą – šitaip elgiasi ne žolės, o krūmai ir puskrūmiai. Taigi dirvinis kietis, kaip ir diemedis, jau yra puskrūmis, o ne daugiametė žolė.

Karščio banga tęsiasi, bet Krūčiaus ir Vaikšnoro Ravo pavėsiuose ne per karšta, tik mojuodamas dalgiu turiu šiek tiek lėčiau judėti. Pakeliu galvą ir matau, kaip puošniai dabar atrodo šermukšnialapių lanksvūnių sąžalynas – balti garbanoti žiedynai iškyla aukštai, ir kaitra jiems nė kiek nekenkia. Pavėsiuose, kur saulė niekada nepažvelgia, šios lanksvūnės nežydi, tik smarkiai plinta šakninėmis atžalomis, bet čia saulės truputį būna, ir tie vešlūs žiedynai primena iškilmingas astilbes, kurios gražiausiai atrodo irgi tokiame pavėsyje, kur saulė retkarčiais pašviečia… 

Šienauju gurgždžius, dilgėles ir kiečius, visi jie gerokai kenkia čia įveistiems apskritagalviams bandreniams ir visai dar mažiems platanalapių klevų savaiminukams, todėl pasižiūriu į baltai garbanotus lanksvūnių žiedynus ir galvoju, kad visai normalu čia tokiam beveik aštuonių dešimčių senoliui pasijausti darbštuoliu – gera vis dėlto žinoti, kad kartu su šienautojo prakaitu išeina visokie kenksmingi šlakai, kurie žmogaus viduje susiformuoja, matyt, kaip tie senovėje susidarydavę gargãžiai, kai miškų žmonės lydydavo balų rūdą ir išgaudavo geležį. Ilgaamžiai žmonės, gyvenantys kalnuose, nuolat prakaituoja, jie ištvermingi tarsi geležiniai, ir jokios gargažės, jokie šlakai jų nekamuoja. 

Vakarop ateinu į buvusią raukšlėtalapių erškėčių buveinę. Čia savanoris Lukas, dabar jau Insbruko molekulinės biologijos instituto doktorantas, sugrįžęs atostogų į Lietuvą ir vieną dieną visai netikėtai atsiradęs Liškiavoje, kaip niekas kitas uoliai man talkininkavo. Įgudęs valingai dirbti, todėl taip stropiai iškarpė visą labai dygliuotų invazinių erškėčių sąžalyną. Suversta didžiulė krūva tų agresyvių erškėčių, – be storų odinių pirštinių čia nė nesiartink, – bet toks pajėgus ir nuoširdus savanoris pagalbininkas, pasirodo, nė kiek nebijo ir sunkiausio darbo išbandymų. Tik va, tarp aštriai stirksančių iškirstųjų erškėčių kelmelių, matau, želia ir mažosios žiemės, labai agresyvios žolės, turbūt kažkaip pabėgusios iš kapinių ir greitai plintančios.

Erškėčių kelmai taip pat greitai vėl sužaliuos, – atžalinė tokių krūmų galia ypač sparti, – todėl privalėsiu aštriu kastuvu ir kauptuku gerokai pakariauti su nepageidaujamų interventų šaknimis, apmaudžiai prisimindamas, kad prieš keletą metų būtų buvę įmanoma kur kas greičiau visa tai padaryti čia taip neleistinai užžėlusiame kelių kvadratinių metrų plote, o dabar šis plotas jau dešimteriopai didesnis. Prieš keletą metų neturėjau tokių praktiškai supratingų, veiklių savanorių. 

Greitai plinta ir tie nepageidaujami raukšlėtalapiai erškėčiai, ir labai žalios žiemės. Teks dar nemažai padirbėti. Tartum po mūšio lauką besižvalgydamas ir mintimis dėkodamas darbščiajam Lukui, staiga surandu nemenką juodosios keramikos šukę, o dar kiek paėjęs aptinku ir kurmio kailiuko išklotinę. Ir kojos žvėrelio tebėra sveikos, ir snukelis gražus, o storas juodas kailis jau stangriai sudžiūvęs. Matyt, skruzdėlės visus vidurius švariai išgramdė, o kailį paliko man. Tebus tai sėkmės totemas kovoje su naikintinomis invazinėmis rūšimis, atkakliai siekiant ir viliantis mūsų laukinio sodo pergalės, kai jokia pikta šaknis čia nebeskleis savo grėsmingos valios, kai taikiai žydės raudonėliai, šlamučiai ir žvaigždūnės. 

Liepos 16-oji

Po karščio bangos – smarkios liūtys. Su žaibais ir vėtromis. Vakar vėjas nulaužė eglės viršūnę, ir krito ji ant menturlapių baltašaknių, visai jas užgoždama savo tamsiai žaliomis šakomis. Jau ne pirmą kartą tenka gelbėti šį retą augalą. Gal prieš penkiolika metų Mindaugas Lapelė atvežė jį iš Žemaitijos, tai ir pasodinom ūksmėtame šlaite prie Krūčiaus. Augo gerai ir po truputį plito, mat ši rūšis nebijo pavėsio, tuo labai skiriasi nuo vaistinės baltašaknės ir nuo daugiažiedės baltašaknės. Labai ryškūs lapų menturiai, aiškus stiebimasis aukštyn – menturlapė baltašaknė atrodo lyg iš grafikos meno albumo, tokia grakšti ir pažeidžiama. Taip ir yra, vis kas nors ant jos užkrinta ir sugniuždo…

Karpau sekatoriumi lūžusios eglės šakas, kirviu atkertu sakingą viršūnę, atidedu ją į šalį, atsargiai pakeliu prie kiškiakopūsčių priplotas brangias baltašaknes ir pririšu jas prie žemėn įbestų lazdyno šakų. Gyvybinga ši baltašaknė, neprapuls, bet reikia nors tiek padėti jai gintis nuo negandų. Man vis atrodo, kad niekas dar nepabandė šio jautraus, bet tokio grakštaus augalo užsiauginti gėlių darželyje, diemedžio ar jazmino pavėsyje… 

O arboretume vis dėlto reikės nupjauti kamštinio skirpsto viršūnę, kuri jau džiūsta ir ruduoja, matyt, jau puola šį taurų medį guobų maras. Nelabai tikiu, kad džiūstančios viršūnės pašalinimas padės medžiui atsigauti, bet kažką daryti reikia. Arboristų patirtis tokia ir yra: jei nori išgelbėti sužeistą ar sergantį medį, pirmiausia sumažink jo lają. Nesvarbu, kad vasara, ir kiekviena didesnė žaizda išgarins daug vandens. Nupjausiu, bet pirmiausia reikia karučiais atsivežti kopėčias, pagaląsti vienrankį pjūklą. Kol viską pasiruošiu, galėsiu iškoneveikti dendrologijos mokslo kūrėjus, kurie aiškina, kad guobų maras buvo prieš 50 metų ir dabar kalninėms guoboms, paprastosioms vinkšnoms ir kamštiniams skirpstams pavojaus nebėra.

Jau trys gerokai paaugę skirpstai nudžiūvo plačialapių lapuočių šlaite, kur svarbiausi dominantai yra didelis ąžuolas ir labai senas, jau smarkiai pasviręs trapusis gluosnis. Gerai ten auga liepa, klevas, šermukšnis, skroblas, uosis ir visai dar mažas bukas, o guobos, vinkšnos ir skirpstai jaučiasi prastai. Todėl vieną dar mažą skirpstą prieš penkerius metus persodinau į arboretumą, jis puikiai augo, ir štai šią vasarą pradeda džiūti. Niekas turbūt ir nepasakytų, kodėl taip yra.

Lietuvos dendrologų monografijoje „Lietuvos dendrologija“ apie skirpsto ligas bei kenkėjus parašyta tik tiek: viskas lyg ir turėtų būti taip pat kaip guobų ligų atvejais. O juk tai akademinis, pats naujausias leidinys. Prisimenu, kai 1963 metais buvo išleista populiari knyga „Dekoratyvinė sodininkystė“, ji tada atrodė nepaprastai svarbi kiekvienam mėgėjui sodininkui. Bet kiek per pusę amžiaus atsirado svarbių naujienų! Tada juk dar nebuvo žinoma, kad vaismedžius genėti galima ir vasarą…

Nupjoviau kietą skirpsto liemenį įstrižai, po to aprišau sausomis žolėmis – ir drėgmė nesikaups, ir brazdas bus apsaugotas nuo saulės. Tik pažvelgus iš toliau vaizdelis nekoks, medis atrodo nuskriaustas, į šalis išskėtęs kamščiais apaugusias šakas. Bet toks ir yra sodininko darbas: čia sodinti, čia laiku nupjauti. Arba pakelti ir pririšti – gal sutvirtės. Šiandien dar turėsiu pakelti visiškai gulintį auksuotąjį serbentą, nuvirtusias ir vis dar žydinčias miškines lelijas, išsikerojusį, bet nedraugiškai ant vaistinės gelsvės sukniubusį pelyną. Ir vaistinės šventagaršvės labai nukentėjo nuo stiprių vėjų. 

Dažniausiai šitaip ir būna: kai daug prilyja, o paskui pakyla vėjai, šaknys permirkusiame dirvožemyje aukštesnių augalų nebegali išlaikyti. Būtinai reikia juos pakelti, pririšti prie kuolų, ir tai ne estetikos reikalavimas, o brangaus augalo sugrąžinimas į natūralų būvį, juk reikia jam sėklas subrandinti ir iš aukštai tas sėklas išbarstyti. Kiekvienos rūšies populiacija stipri tada, kai iš sėklų atsiranda naujų augalų.

Liepos 17-oji

Liškiavoje pražydo saulėgrąžos. Bet ne visi graižai seka saulės judėjimą, kai kurie visą dieną žvelgia į rytus. Bandau suprasti, kodėl taip yra, ir atlekia viena smalsi dūminė raudonuodegė, ji kabo ore prie pat žydinčios saulėgrąžos, skubiai plazdėdama sparnais ir judindama ilgą, siaurą uodegą tarsi irklą. Rodos, raudonuodegei nebūdinga šitaip elgtis. Esu ne kartą matęs, kaip Krūčiaus žiotyse virš vandens ilgai ore kabo baltoji kielė, šitaip ji gaudo uodus ir mašalus, maitinasi kaip kregždė ar čiurlys.

Bet štai gal pirmą kartą regiu, kad ir šitas neramus paukštelis raudona pauodege sugeba taip akrobatiškai tiksliai iškaboti ore ir tokiu būdu savaip ištirti, kokie gi ten vabzdžiukai iš lėto ropoja ir nežymiai telkiasi saulėgrąžos žiedyne, – ko gero, tai ypač svarbu ir paukšteliui, ir saulėgrąžai! Pabandyk, kad nori, pats išstovėti šalia to plataus žiedo bent porą valandų ir kaklą ištempęs įsitikink, kas jame dedasi, kas į tą žiedą atzvimbia ir galbūt visą dieną taip gyvybingai knibžda. Bet pirmiausia reikia pažinti tuos smulkius ir aktyvius gyventojus, tik tada jie tau, kaip ir tai dūminei raudonuodegei, kai ką įdomaus papasakos. Ir vis tiek klausimų liks daugiau nei atsakymų… 

O skurdžiame Šreberio viksvų šlaite pražydo smidras. Vienas aukštas ir labai šakotas ažūrinis augalas iš tolo šviečia geltonais žiedais. Lyg ir nebūdavo tokie ryškūs smidro žiedai, bet kai prieinu arčiau, suprantu: dėl to ypatingo geltonumo kalti saulės spinduliai, sušvitę pro pušų šakas. Auga čia net trys išlakūs smidrai, bet žydi tik vienas, ir atmirgėję saulės zuikučiai apšviečia būtent jo žiedus. Aplinkui vien šiurkščios Šreberio viksvos, bet kokios jos žalios! O juk sausringą vasarą tokiu metu jau būna pageltusios, bet šiemet puikiai žaliuoja. Įdomu būtų sužinoti, kaip čia atsirado tie trys smidrai, taurūs lelijinių šeimos augalai. 

Žiūriu, pamiškėje jau pražydo didžiagalvės bajorės. Ir kažkokie rusvi drugiai skraido. Iš lėto prisiartinu, matau, kokie jie baikštūs, greiti ir nerimastingi, primena machaono, apolono, kilniosios vaivos polėkį: plasnoja lėtai, o lekia greitai. Bet išvaizda panaši į dilgėlinukų, tik didesni. Grįžtu į pirkią, bandydamas atsiminti matytų drugių spalvas ir piešinius, paskubomis atsiverčiu Ričardo Kazlausko „Lietuvos drugių“ atlasą. Štai – sklandūnai, vaivadrugiai, pleštekės… Taip, atlase nupiešta baltataškė pleštekė labiausiai panaši į ką tik mano matytus drugius.

Pirmą kartą toje bajorių ir viksvų pievoje išvydau šitas pleštekes, o ir tekstas atlase apie jas truputį paslaptingas: „Azijos ir Rytų Europos drugys, kuris retkarčiais atskrenda į Lietuvą.“ Šis visiems žinomas atlasas, kurį laikau rankose, buvo išleistas 1984 metais, todėl man dabar labai reikėtų žvilgtelėti į naujesnį entomologo Povilo Ivinskio atlasą, bet jo neturiu. Drugių pasaulis kinta greitai, naujos rūšys pasirodo kartu su naujais augalais, taigi ne viską galima rasti anksčiau išleistuose atlasuose.

Šiandien – lakūnų Dariaus ir Girėno žuvimo diena. Ir viso pasaulio lietuvių vienybės diena. O Subartonyse tęsiasi dzūkų kultūros festivalis „Čiulba ulba“. Lyg ir nelabai toli Subartonys, žadėjau dalyvauti, bet visgi susilaikiau, mat klipatuoju pamiškėmis ir senatviškai stebiuosi, kaip dzūkiškoji augmenija per patį karštymetį klesti, nepaisydama jokių pašalinių invazijų. Niekur nevažiuoti, neskubėti, nesiginčyti su jaunimu – štai kokie paprasti reikalavimai tam kasdieniam gyvenimui, kurį kai kas vadina rutina.

Man dabar jau atrodo, kad svarbiausia gyvenimo forma ir yra rutina: kiekvieną rytą atsibundu, padėkoju Nežinomybei, kad vis dar esu gyvas, žinau, kad esu sodininkas, o ne keliautojas – ir gerai. Netgi labai gerai. Be kompromisų, žinoma, neišgyvensi, todėl parašiau laišką į Subartonis, pabandžiau per nuotolį dalyvauti diskusijoje apie tai, kas Dainavoje yra čiabuvis, o kas atėjūnas. Štai tas raukšlėtalapis erškėtis tikrai yra nepageidautinas atėjūnas. Jau mačiau, kad ir prie radastų atsirado tų ryškiai žalių, garbanotų, labai dygliuotų ir nepaprastai greitai plintančių erškėčių, reikės nepamiršti jų iškasti. 

Liepos 28-oji

Tris dienas Vaikšnoro Ravo ir Krūčiaus santakoje girdėjau giedančią karetaitę. Tupi kažkur aukštai, gal net juodalksnio viršūnėje, ir tyliai gieda. Melodija paprasta, truputį primena geltonosios startos zurzenimą, tiktai tembras švelnesnis, dainingesnis. Ir vis kartojasi ta pati giesmė. O šiandien vėl einu tuo pačiu taku, ir pasitinka mane piktokas karetaitės čerškėjimas. Situacija, matyt, keičiasi iš esmės, galiu spėti, kad karetaitė patelė jau peri antrą kartą šią vasarą, o karetaitės patinėlis iš toliau saugo lizdą ir piktinasi, kai kas nors artinasi prie jo. Praeinu nestabtelėjęs, galvodamas apie šios vasaros kontrastus, eksperimentus bei atradimus. 

Gal netikėčiausia buvo tai, kad netyčia pamačiau, kaip žaltys ryja varlę. Ir nesėkmingai ją rijo, nes žaltys buvo nedidelis, tik pusės metro, o varlė didžiulė. Ir negaliu dabar nupasakoti smulkmenų, nes viskas atrodė ne taip, kaip knygose rašoma. Ir netgi ne taip, kaip vietiniai žmonės man yra pasakoję. Sugėlė man sprandą uodai, kol bandžiau tą šiurpų reginį nufotografuoti, kol sėlinau ir laukiau, kuo gi baigsis žalčio ir varlės drama. Visa tai aprašysiu rudenį „Žaliajame pasaulyje“, bus ir nuotrauka kaip įvykio įrodymas. Gal tas mano reportažas iš veiksmo vietos neatrodys estetiškas, bet Gamtos gyvenime dažnai matome ne tik kaimynišką bendradarbiavimą, perspėjimą apie pavojų, atjautą ir meilę, bet ir godžią rijūnišką kovą už būvį. 

Šiemet labai daug žydinčių perkūnropių – ir stoginių, ir šilinių. Ir melsvasis gencijonas išskleidė ryškiai mėlynus žiedus, žydi ir šliaužiančioji sidabriukė, ir pievinė akišveitė. Peržydėjo lietuvinė naktižiedė, antrą kartą žydi totorinė naktižiedė ir šiurkščioji taukė. Keičiasi žiedų bangos, bet artėjančio rudens dar nejaučiame, negelsta dar liepų lapai, kurie jautriausi liepos pabaigos karščiams. O keisčiausia turbūt yra tai, kad dar nė kiek nepabalo vasariniai obuoliai. Perverčiau pastarųjų dešimties metų užrašus ir neradau, kad būčiau kada nors užsirašęs apie šitaip vėluojantį ankstyvųjų obelų derlių. Štai 2014 metais liepos 15 dieną alyviniai obuoliai jau buvo valgomi. 

Palydėjome į Liškiavos kapus kaimyną Juozą Balčių. Daug buvo žmonių, – ir vietinių liškiaviškių, ir iš Druskininkų, kur jis dirbo istorijos mokytoju. Atgulė šalia savo brolio profesoriaus Jono Balčiaus. Ramiai ir tyliai palieka mano kartos vyrai šį pasaulį, išeina į Nežinomybę. Svarbiausia, kad atsiminimai lieka geri. Buvę Juozo Balčiaus mokiniai prisimena, kad per istorijos pamokas jie piešdavo diktatoriškų valdovų karikatūras, kad kalbėdavosi ne tiktai apie istoriją, bet ir apie gyvenimą. Geras mokytojas buvo Juozas, geras kaimynas. Kaip aiškiai dabar prisimenu tokį paprastą jo patarimą: jeigu senas, stavaringas ir šakotas pušies kelmas neskyla, jeigu net geležiniai klynai nepadeda, reikia tiktai įsiusti, štai tada ir perskelsi.

Lietuvos istorijoje juk irgi buvo tokių momentų, kai įsiusti būtinai reikėjo. O kartais lietuviai nugalėdavo protu ir gudrumu. Ypač pelkėse, klodami slaptas kūlgrindas, ir gūdžiuose miškuose, staiga užversdami keliukus medžiais… Pasikalbėdavom su Juozu susitikę, o kai atvažiuodavo iš Vilniaus jo brolis Jonas, tai sulaukdavom ir šitokio pagyrimo: jūs esat šventi žmonės. Rodės, niekuo nepelnytas buvo šitoks apibūdinimas, bet Jonas Balčius savo tokį tvirtinimą paaiškindavo labai paprastai – visi, kurie dar moka dirbti su kirviu, su kastuvu ir su dalgiu, yra šventi. Tikra tiesa, mokytojas Juozas nebuvo nutolęs nuo gimtojo kaimo ir niekad neapleido savo tėviškės kiemo. O aš irgi dar iki šiol vis pats savo dalgį galandu. Daugiau nebepasikalbėsim ir nebepajuokausim Liškiavoje susitikę. Sudie. Iki. Dabar jau kiekvieną kartą, kai suskamba varpas, reikia ne tiktai kepurę pagarbiai nukelti, bet ir paklausti tyliai: ar ne man skambina?