2020 07 24

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Laiškai iš kaimo. Kas matė didįjį elniavabalį?

Laumžirgis ežere.
Žirgelių būrio vabzdžiai yra plėšrūs, bet Nemuno žiedai jiems irgi yra svarbūs. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Liepos 5-oji

Labai seniai kažkas yra taip pasigyręs: „Vakar kalbėjau su žmogum, kuris matė mešką!“ Taip tikriausiai galėjo būti. Ne kiekvienam lemta susitikti su meška ar lokiu. O man šiandien Liškiavoje kartu su pirmoku Vyčiu, atkeliavusiu su tėveliais iš Vilniaus Užupio, pavyko išgelbėti platųjį elniaragį. Mes sėdėjom ant medinių saulės įkaitintų laiptų ir susikaupę traukėm erkes iš Keršio-Tigrio kailio. Katinas kentėjo tyliai, nes jis žino, ką reiškia „Operacija „Erkė“, ir nesipriešina. O dabar, pasakiau savo svečiui Vyčiui, abu nusiplausim rankas lietaus vandeniu. Tik žiūrim, kad lietaus kubile plaukioja labai juodas plačianugaris vabalas. Plaukia gerai, tiesiai į priekį atkišęs savo ragus lyg žnyples.

Aišku, kad čia platusis elniaragis, apie kurį taip gražiai pasakoja Bronius Šablevičius spalvingomis nuotraukomis iliustruotoje knygoje „Vabalai“. Bet kodėl autorius neužsimena, kad šis mūsų nedažnai regimas vabalas gali taip stipriai įsikibti į žmogaus pirštą visomis šešiomis savo kojomis? Net nejauku darosi, kai taip šiurpiai, taip žūtbūtinai kas nors įsikimba. Matyt, priverstinė maudynė jam jau buvo nusibodusi, norėjo skristi, bet, nuo vandens pakilti negalėdamas, taip žūtbūtinai kibo man į pirštą.

Apžiūrėjom elniaragį iš visų pusių ir paleidom. Tada nuėjom pasidomėti, ar įsikūrė kamanės drenažo vamzdelyje, kurį kalno šlaite esu paslėpęs taip, kad jį surastų tiktai laisvo būsto ieškantys plėviasparniai. Ne, niekas toje erdvioje molio dūdoje dar neapsigyveno, nors ten ir sausa, ir kvepiančių žolynų prikimšta. Reikės dar kokią savaitę palaukti. Bet pakeliui, žiūriu, Vytis pagauna ant buožainės žiedo tupintį ir blizgantį žalią bronzinuką, o baltųjų šilokų buveinėje pastebi visai mažą šimtakojį, kuris, vos tik patekęs ant šilto vaikiško delno, susisuka lyg spiralė ir nė kiek nekruta, tarsi būtų negyvas.

Mes žinom, kad tas šimtakojis gyvas, paliekam jį šalia didelio akmens. Vytis dar žiūri į tą mažą gyvūnėlį, net už auslindą mažesnį, ir smalsaudamas stebisi: o kaipgi tokie mažyliai maitinasi? Tiksliai atsakyti negaliu, tad žiūriu į smalsų vaiką ir klausiu, ar jam neteko matyti, kaip ant akmeninės kapinių tvoros puikiausiai auga visokie šilokai, kerpės ir net perkūnropės. Kaip jie ten išsilaiko ant nuogo akmens ir netgi gražiai žydi? Ogi užtenka tiems kantruoliams drėgmės iš oro. Be to, yra dar ir tokios stoginės perkūnropės, puikiai augančios ant nendrinių ar šiaudinių stogų, ir gerai ten joms. O būna ir tokių nepaprastai mažų vabzdžių, kurie skraidyti gali tik vakare, nes jeigu pabandytų skristi karštą dieną, sudžiūtų ore. Tu tik pagalvok: skrenda toks šešiakojis dvisparnis vabzdžiukas, o nukrinta žemėn jau džiūvėsėlis, nieko daugiau iš jo neliko… Vytis galvoja, bando įsivaizduoti. Gal tai ir nelengva. Bet aš tenorėjau pasakyti vaikui, kad yra tokių gyvybės formų, kurios lyg specialiai mums rodo, kaip kantriai jos išbūna savo buveinėse ir kad gal ne maitinimasis tada svarbiausia.

Žinoma, platusis elniaragis gal paprastesnis ir suprantamesnis šios Žemės gyventojas. Ir labai gražus, nors visas juodas. O juk tikėtina, kad dar gyvuoja Lietuvoje ir didysis elniavabalis. Prieš trylika metų išleistoje „Lietuvos raudonojoje knygoje“ šis pats didžiausias elniavabalis, tris kartus didesnis už platųjį elniaragį, buvo įrašytas į nulinės kategorijos puslapį, o tai reiškia, kad entomologai jo jau nebeaptiko tuose senuose ąžuolynuose, kur kadaise jis tikrai gyveno. Tos didžiojo elniavabalio radimų vietos buvo išvardintos ankstesnėje „Raudonojoje knygoje“, išleistoje 1993-iaisiais. Ar tikrai tuose seniausiuose ąžuolynuose jau niekada nebepamatysime didžiųjų elniavabalių? Svarbus klausimas ir mažiems, ir dideliems.

Vytis klausosi ir kažką galvoja. Bet aš keičiu mūsų pokalbio temą paklausdamas: o ar tu žinai, kas yra raganos arkliukas? Vytis nežino. Tokio dar nėra matęs. Taigi tas labai plonas, toks smaugtapilvis vabzdys, kurį žmonės kartais pavadina raganos arkliuku, yra vytis. Žinoma, tavo vardas, Vyti, pirmiausia primena tą raitą senosios Lietuvos karį, bet ir tas ypatingas vabzdys taip pat yra vytis. Supranti? Vytis arba ichneumonas. Tai labai įdomus ir gražus vabzdys, skraido lėčiau negu didysis karališkasis laumžirgis, todėl pamatyti jį nėra sunku. Daug lengviau negu pamatyti didįjį elniavabalį. Bet tu, Vyti, dar galėsi jį pamatyti, tavo gyvenimas dar tik prasideda. Net pavydas mane suima pagalvojus, kiek daug visko tu dar pamatysi šiame pasaulyje!

Sėdi prie stalo.
Henrikas Gudavičius kalbina Juozą Aputį prie savadarbio Juozo stalo Zervynų kaime. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2008 m.)
Nuotaka su puokšte ir sveikintojai.
Pamatyti mieste gamtos riteriu tituluojamą gamtininką Bronių Šablevičių galbūt ne ką lengviau, negu rasti elniavabalį ąžuolyne. Tačiau šį kartą B. Šablevičius Vilniuje sveikina krikštodukrą Elzę sutuoktuvių proga. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Žmonės kalbasi.
Pamatyti mieste gamtos riteriu tituluojamą gamtininką Bronių Šablevičių galbūt ne ką lengviau, negu rasti elniavabalį ąžuolyne. Tačiau šį kartą B. Šablevičius Vilniuje sveikina krikštodukrą Elzę sutuoktuvių proga. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Didelė bendruomenė prie kryžiaus.
Nuotrauka Atminčiai. 2020 m. liepos 5 d. Mardasavo kaime buvo pašventintas dvigubas kryžius ir istorinė Lietuvos vėliava. Šis Algio Svirnelio sukurtas dvigubas kryžius, pasak kryždirbio – tai dviguba apsauga nuo karo ir maro. Kartu tai ir Vyčio ženklas. Kryžius kaimo kryžkelėje pastatytas Tado Gutausko iniciatyva. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka
Žmonės eina su ilga ąžuolų lapų girlianda.
Baltijos kelias – minint Molotovo–Ribbentropo pakto 50-ąsias metines. Istorija ir nenuspėjama, bet mintyse šviesi ateitis. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (1989 m.)
Moteris prie upės plauna.
Audėja Rožė Petrikonienė plauna bulvių maišus Krūčiaus upelyje. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (1995 m.)

Liepos 6-oji

Paskutinėmis birželio dienomis praūžusios aũdros Dzūkijoje padarė šiek tiek žalos. Atrodo, kad labiausiai nukentėjo Lazdijų kraštas. O Liškiavoje buvo palaužtos trapiųjų gluosnių šakos, išversti keli juodalksniai prie Vaikšnoro Ravo, perplėštas pusiau ir seno klevo kamienas visai šalia Botaninio tako. Keletą dienų labai pavojingai kabojo klevo viršūnė, bet liepos pirmosios vakare atvažiavo savanoris Lukas Birštonas iš Vilkaviškio, tuojau pasitelkęs virves įlipo į tą medį, turistiniu pjūkleliu atpjovė kabančią viršūnę, ji ir nukrito, jau niekam nebekels pavojaus. Gerai, kad mūsų krašte yra jaunų žmonių, kurie ne tiktai nori, bet ir moka dirbti netgi šitokiais atvejais, kai reikalinga speciali alpinisto patirtis. Kitą dieną Lukas išrovė šakninėmis atžalomis išplitusius varpinius ameliankius, kurie dabar jau įrašyti į naikintinų krūmų sąrašą, kadangi visur per smarkiai plinta. Juos tenka raute išrauti, nes iškirtus ar iškapojus jie ir vėl greitai atželia. Raunant reikia žinoti tam tikras paslaptis, ne vien tik jėga čia reikalinga…

Jauno ir itin ištvermingo arboristo Luko įgūdžiai, jo pagirtinas mokėjimas dirbti mane ir stebina, ir džiugina. Netgi savotiškai primena veiksmingos mūsų tautos bei valstybės istorinius performansus, kai būdavo ir momentinių pergalių, ir diplomatinių gudrybių, ir bėgimo iš priešų kalėjimo, kai jaunam kovotojui prireikdavo ir drąsos, ir sumanumo, ir orientacijos… Bandymai visa tai išsiaiškinti ir populiariai papasakoti ne visada atskleidžia vienu ar kitu laikotarpiu žmonių atmintin įsirėžusio įvykio ar jo pasekmės bruožus. Istorikai, pavyzdžiui, pabrėžtinai giria Gegužės trečiosios konstituciją (Lietuvos ir Lenkijos unijos faktą), o seniausieji Dainavos šilų sodiečiai dar ir šiandien prisimena, kad būtent tą dieną jie iš pat ryto lyg tyčia kinkydavo arklius į mėšlinus vežimus: „Gegužės pradžia – tai pats mėšlavežis. Todėl kokia ten galėjo būti šventė? Mes vis tiek buvom taip bjauriai ujami toje unijoje, kad lenkai net ir tabokos neleido patiems užsiauginti, būtinai vertė pirkti popierosus, atvežtus iš Varšuvos.“ Taip kalbėjo Margionių, Musteikos, Kabelių gyventojai, ir Dzūkijos nacionalinio parko etnografų užrašyti jų prisiminimai aiškiai parodo, kaip nepritariamai pašiepdami būtent šių kaimų žmonės apibūdindavo 1920–1939 metų prievartinę ūkinę tvarką ir prievartinį lenkišką švietimą.

Tautinės respublikos idėja mūsų žemėje visada buvo gyva ir kovinga. Todėl Bernardo Brazdžionio kvietimas „Šaukiu aš tautą“ arba Vlado Braziūno perspėjimas „totoriai kryžiokai kazokai naujokai / paiki gaspadoriai daugiau neatjokit“ – galbūt šiek tiek ir plakatiškų ištarmių pavyzdžiai, tačiau kaip taikliai čia viskas įvardinta, kaip jautriai priminta tai, kas iš tikrųjų buvo bloga, nepriimtina, smerktina… Tik štai pabundu naktį ir bandau prisiminti nors vieną ryškesnį mane ką tik ištikusio efemeriško sapno epizodą… Vaje vaje!.. Aiškiausiai regiu, kaip žvyruotu vieškeliu bėga Juozas Aputis… Skuba iš Zervynų į Mardasavą, taip jausmingai išraudęs, iš tolo mojuodamas Leonardo Gutausko rankraščiu, kuriame nedidelis, bet skaudžiai jautresnę sielą persmelkiantis romanas „Šešėliai“. Veržiasi Juozas Aputis pranešti, kad vienu įkvėpimu jis tuos „Šešėlius“ perskaitęs, kad reikia juos tuoj pat atspausdinti „Metuose“, ir pamatysit, kaip visi kalbės, kaip samprotaus apie naują Leonardo Gutausko kūrinį, minės jį taip pat aistringai kaip Romualdo Granausko „Gyvenimą po klevu“…

Nebežinau, ar čia toks mano emocingo sapno fragmentas, ar gal tikro įvykio atšešėlis. Gal vis dėlto Juozas Aputis tiesiog nuvažiavo į Mardasavą pas Leonardą Gutauską savo keturračiu „Pėžu“, o ne basas bėgo. Bet argi man ir Algimantui Černiauskui drauge besiklausant pats Leonardas Gutauskas nebuvo pasakojęs, kaip kartą atbėgo susijaudinęs Juozas ir kaip atvirai prisiėjo iškloti jam „Šešėlių“ rankraščio esmę. Autorius tenorėjęs tiktai dviejų žmonių santykius išsiaiškinti, o ne dviejų tautų – rusų ir lietuvių – amžinus nesusikalbėjimus, istorines šaradas ar nuolatinių kivirčų priežastis narplioti… Ir kaip jam pavyko tai padaryti? Ogi tebetvyro romano puslapiuose ir slaviški, ir baltiški senųjų mitų šešėliai, girdisi gūdus prosenovės eglynų ošimas ir rusiškų briaunuotų stiklinių skambėjimas, kai į jas lygmalai pripilama degtinės… Tiktai skaityk, brangi Lietuvėle, ir už širdies griebkis!

Žiūriu į laikrodį: antra valanda nakties. Dar nelabai apskritas mėnulio diskas tviska tarp debesų. Gal nutolo jau visi birželio viesulai ir visos vėtros, gal ateina tas vidurvasaris, apie kurį poetas Alis Balbierius įtikinamai rašė: „Liepa – tarsi nurimusi upė.“ O juk jis, šių metų „Poezijos pavasario“ laureatas ir kantrus gamtininkas iš Biržų, šitaip yra kalbėjęs: „Ir čekų muflonai prie Nevėžio, ir vokiečių medžioklė Punios šile žeidžia mano patriotinius jausmus.“ Pasakyta gal kiek ir užgauliai, bet teisingai. O kažkurioje Alio Balbieriaus knygoje buvo ir tebėra tokios eilutės: „Lietus išlyja saulę vakarinę / nušniokščia Nemuno gilia vaga. / Pilis dar tebesauganti tėvynę, / po žaibo kirčiais krūpteli staiga.“ Kaip lengva atsiminti šitokį klasikinį ketureilį, kai žinai, kad parašytas apie Liškiavos pilį! Apie šios pilies likučius, apie didžiulius papilio akmenis tarpukario Lietuvos spaudoje rašė Balys Buračas, jam buvo skaudu ir gaila, kad vaikai ridena tuos akmenis žemyn į Nemuną… Va, kaip neabejingai šią tykią, mėnulio pilnaties nušviestą naktį ir į mano sapnų karalystę atėjo valstybinė šventė – Liepos šeštoji.

Paliko mums šią valstybės šventę lemtingas karaliaus Mindaugo karūnavimas 1253-iaisiais. Neilgai teišsilaikė tvari karalystė, Romos popiežiaus palaiminta, gal tik vieną dešimtmetį teišsilaikė. O rašytojas Petras Dirgėla savo raštuose taip valingai ir nuosekliai įrodinėja, kad Lietuvos Karalystės idėja mums prigimtinė, kad ji tebegyvuoja lietuvių sąmonėje ir niekur negali prapulti. Ar šiandien dar įstengiame tuo patikėti? Apie visa tai šio mąslaus žemaičio prozininko parašyta stebėtinai daug. Parašyta svariai, bet skaitoma sunkiai. Istoriniai jo romanai, kurių veiksmas vyksta prie Baltijos jūros (ji anais laikais vadinosi kitu vardu), mūsų eiliniam skaitytojui atrodo per sunkūs.

Beje, apie tai esam kalbėję su rašytoju ir dailininku Leonardu Gutausku. Susėdę aptarinėjome jo žaismingus paveikslus, kabančius ant rąstų sienos ir vaizduojančius katino nuotykius, o pro langą matėme Merkio pievas, ir viskas ten, kūrybingojo Leonardo pirkioje ir aplinkui ją, buvo mums taip aišku, sava, užtikrinta. Tiktai iškilęs klausimas apie slaptingąją Lietuvos Karalystę pasirodė keblus. Valstybės karūnos legendinių idėjų, matyt, neturėtume nei per greitai nuvertinti, nei per atsainiai išsižadėti. Tačiau ir paskubomis joms pritarti gal nebūtina. Todėl Leonardas Gutauskas, gyvai atsiliepdamas į tokį neišsprendžiamą klausimą, šitaip kalbėjo: sakykit, kiek Lietuvoje yra žmonių, perskaičiusių labai sunkų Marcelio Prousto romaną „Prarasto laiko beieškant“?.. Kol mes su Algimantu kiek patylėjome, jis pats mums ir atsakė: septyni. Septyni žmonės perskaitė. Jis tikrai ant pirštų suskaičiavęs, ne vienus metus vis klausinėjęs pažįstamų.

O kiek suskaičiuotume tikrų lietuviškos knygos bičiulių, kurie galėtų pasigirti perskaitę visus Petro Dirgėlos dienoraščius ir visas jo „Karalystės“ istorijas? Vienas pažįstamas vis pasižada, tęsė savo mintį Leonardas Gutauskas, rimtai vis pasižada, kad jau pradės skaityti Petro Dirgėlos knygas, ir vis nepradeda. Autentiškomis fotografijomis iliustruotą reportažą apie Baltijos kelią kiekvienas gali perskaityti lengvai ir greitai, bet argi kiekvieną internetinių portalų naršytoją šiais laikais įtikins tokie sunkiasluoksnės pasakojamosios prozos klodai, ar privers žavėtis būtent anais, nepajudinamais ir nesugriaunamais, karališkosios valstybės pamatais? Kai Karalystės idėja iškeliama lyg žūtbūtinis tautinis įsipareigojimas, tai net ir Baltijos kelias vienokiais ar kitokiais internautų komentarais gali būti sumenkinamas tartum dekoratyvus mažųjų tautų sąmoningumo ir jų demokratinės valios demonstravimas pasaulinio persitvarkymo epochoje.

Na, o dramatiškieji epizodai, meninės detalės, pasakojimo stilius – nejaugi tai tik smulkmenos, kurias telieka atmesti kaip grožinės literatūros aukso dulkes? Jų, žinoma, reikia, bet visuotinam įtikėjimui Karalystės idėja šito maža. Tad kodėl vis dar tebestūkso žmonijos sąmonėje fenomenaliai įsitvirtinusieji mūsų Žemės praėjusiųjų amžių karalysčių pamatai? Šito mes nesuprantam, todėl ir negalim, nesugebam širdingai įsisavinti Petro Dirgėlos raštų. Jo mąstymas mums, regis, perdėm radikalus, per griežtas, per sunkus, nepalyginsi su Simono Daukanto romantika. Rodos, šitaip tada ir baigėme mūsų pokalbį. Algimantas sugrįžo į savo karališkąją Merkinę, o aš į savąją Liškiavą, kurią kadaise dar priešistorinio amžiaus karalienė Vokė valdžiusi, anot Dainavos šalies senų žmonių padavimų.

Praėjo dar vienas dešimtmetis, ir štai susidomėję skaitome filosofo Viliaus Bartninko ir rašytojo Petro Dirgėlos pokalbius „Apie karalystę“. Tarsi viskas mums, nesupratingiems naivuoliams, turėtų gražiai paaiškėti. Todėl privalom perskaityti. Viską turėtume perskaityti. Net ir keistoką Petro Dirgėlos knygą „Vėtrungiškoji dalia“. Gali būti, kad vėtrungiški jaunystės laikų tekstai ir atvedė „Karalystės“ autorių prie tokių nebe kolūkiškai radikalių, bekompromisių idėjų…

Liepos 10-oji

Prie Krūčiaus upelio, Rožės Petrikonienės kieme, gieda svilikėlis. Tupi jis šimtamečio ąžuolo viršūnėje ir zurlena. Nesudėtinga jo giesmė, lyg ir monotoniška, bet, kai ilgiau pasiklausai, melodija atsiranda. Tiktai užrašyti jos neįmanoma. Aišku tik tai, kad giesmės tonai aukštesni nei kikilio ar pečialindos. Turbūt geriausiai svilikėlio giedojimą yra apibūdinęs Eugenijus Drobelis: tai yra mūsų kanarėlė. O ištuštėjusi sodyba visai apleista, jau gal dešimtį metų niekas čia negyvena. Nenušienautą kiemą supa didžiuliai plačialapiai šaukščiai, ateinantys iš šaltiniuoto juodalksnyno. Bet kaip nesunku pastebėti, kad pirkia pastatyta geroje vietoje: šiaurės vėjus patikimai užstoja status šlaitas su senais ąžuolais ir jau pasenusiomis, drevėtomis liepomis. Rami, saulėta vieta. Todėl ir svilikėlis čia gyvena. Bet staiga piktai sučeksi genys, kažkas jam čia nepatinka… Nutyla ir genys, ir svilikėlis. Vidudienio tyla. Negaudžia jokie medunešiai plėviasparniai, nešvilpauja strazdai.

Man tenka brautis į dilgėlyninį juodalksnyną – įdomu pasižiūrėti, kaip dabar ten atrodo geležingas spūdinis šaltinis, šiek tiek virduoklinis, su liuliančia koloidine tyre, kurioje neauga jokie vandeniniai augalai. Prieš keletą metų hidrogeologai paėmė šio šaltinio mėginį, išsiaiškino cheminę vandens sudėtį ir parašė, kad būtent tokiose vietose susidarydavusi balų rūda, kurią sodiečiai veždavęsi į kalves, kur būdavusios geležies lydymo krosnelės. Kai kam tai gali nuskambėti tartum legenda, bet juk tokia vieta Liškiavos kaime gerai žinoma – išliko ne tiktai žmonių pasakojimai, bet ir „geležingi gargažiai“, surasti netoli Antano Karlono keliuko. Truputį vėliau atsirado Miko Šimkonio malūnas, kurio girnas suko Krūčiaus upelio srovė. Kaip viskas pasikeitė per prabėgusius du šimtmečius! Gal tiktai svilikėlis išliko toks pat. Sakytume, kad ir ta jo giesmė, lyg nuolat zurlenanti upelio srovė, nekinta. Tačiau ir paukšteliai kiti, ir vanduo kasdien vis naujas, bet juk amžinai ir išlieka tai, kas kartojasi atsinaujindamas.

Panorama gamtoje.
Vaizdas nuo piliakalnio į Liškiavos bažnyčią ir vienuolyną. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (Liškiava, 2011 m.)

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Liepos 15-oji

Žalgirio mūšio diena. Jau dvi savaites žydi liepos. Žydi grikiai, facelijos, barkūnai, pelėžirniai, lipikai, naktižiedės, dobilai, vingiorykštės. Sunku dabar bitėms: bitės žvalgai juk privalo įvertinti, kur šiuo metu daugiausia nektaro ir apie tai pranešti bitėms darbininkėms. O gal viskas daug paprasčiau: kai taip ilgai žydi Markelevičiaus liepa šalia Uzdilos bityno, tai žvalgų informacija nė nebereikalinga. Nuo ryto iki vakaro gaudžia šimtametės liepos, primindamos mums, kad būtent šis medis kadaise buvo toks pat šventas, kaip ir ąžuolas… Ir prieš 610 metų, Žalgirio mūšio dieną, žydėjo liepos.