Laiškai iš kaimo. Koks turtingas ir malonus nejauno baravyko kvapas

Rugpjūčio 9-oji

Peržydėjusių žalsvųjų naktižiedžių smiltpievėje stebiu pilkus driežiukus. Jie labai baikštūs, iš tolo reikia juos ganyti. Trys visai maži ropliukai, tokie pat pilki kaip smėlis, nė kiek nejuda, kažko laukia. Driežai dažnai medžioja tarsi katinai – laukia, kol grobis, nors ir koks menkas jis būtų, pats prisiartins. Kantriai laukiu ir aš, nejudu, žinau, kad pasklis jie į visas puses, jei žengsiu nors pusę žingsnio. Antai dar vienas pasirodė, ketvirtas. O gal ten naktižiedės stiebelio atplaiša? Žengiu atsargiai, ir visi keturi driežiukai nubėga ta pačia kryptimi, smėlio kopos link.

Tokie mažučiai, o bėga greitai. Žmogus su jais negalėtų susilyginti. Dažniausiai mes pagalvojame apie žmogaus ir skruzdės paralelę, apie sugebėjimą nešti krovinius, kai tas naštas palyginame su nešiko svoriu. Pralaimime ne tik skruzdėlei, visų vabzdžių prisitaikymas bei darbštumas yra akivaizdus. O ar kas bandė pagalvoti, kiek žmogus pralaimi prieš kurmį? Juk kiekvienas kurmiarausis – tik menkas kurmio darbštumo ženklas, o svarbiausia jo veikla nematoma. Rausia jis savo galerijas tamsoje tvirtomis priekinėmis kojomis, kurios atrodo lyg tobuli kastuvėliai…

Bet kurgi aš dabar praganiau savuosius driežiukus? Stabteliu prie pat „eolinės“ kopos, čia jie ir atbėgo, matyt, pasislėpė urveliuose. Pietiniame kopos šlaite daug mažų urvelių, juos išrausė amofilos, vapsvos ar žiedmusės, nors tikriausiai gali ten pasislėpti kiekvienas, bėgantis nuo pavojaus. Pavasarį į tokį karštą smėlį driežai užkasa savo kiaušinius. Iš kiaušinio išsiritęs driežiukas jau yra savarankiškas, ir niekas nepasakys, ar jis pajėgus atsiminti tą urvelį, iš kurio išsikasęs išvydo šį pasaulį. 

Kol kas niekas neišlenda iš smėlio urvelių. Tik įžiūriu, kad kažkas maskuojasi, prigludęs prie balzganų kalkinių akmenukų. Sujuda ir pasirodo kur kas didesnis, nei iš karto atrodė, – toks pat stambus kaip žaliasis žiogas, tiktai rusvas, labai galingos kojos, o pilvelis juodai margas. Galiu garantuoti, kad tokį keistą „dinozaurą“ matau pirmą kartą. Spalvos visai ne žiogo, nepanašus nei į mėlynsparnį tarkšlį, nei į baltalūpį šoklį. O jeigu čia kopinis skėriukas? Niekas nepatikės, jeigu aš jo nenufotografuosiu. Bet fotoaparatas liko dviračio krepšyje, ir kol atsinešiu, – juk prapuls ta retenybė! Ką daryti?

Prisimenu kopinio skėriuko atvaizdą Raudonojoje knygoje, o nufotografavo jį turbūt Eduardas Budrys. Atrodo, surastas tas skėriukas tiktai Puvočiuose. Pajūryje dar aptinkamas ir besparnis skėriukas. Tai tokios retenybės, apie kurias kalbėti reikia atsakingai. Štai, rodos, ir patekau į tokią situaciją, kokią gal prieš trisdešimt ir penkerius metus teisingiausiai yra apibūdinęs ornitologas Bronius Šablevičius: kai vienas atsidūręs prie gūdaus sengirės ežeriuko ramiai žvalgaisi, kaip esi įpratęs, ir staiga tartum praregi, nes pamatai ir atpažįsti danguje sklandantį itin retą sparnuotį, tu kaip niekada nustembi ir visa širdimi pajunti, kad būtent dabar, šią minutę, esi atradėjas – ir nuo tos akimirkos tavo gyvenimas pasidaro neapsakomai sudėtingas. 

Ne, Liškiava nėra gūdi, nors apie slaptingą šių vietų senovės istoriją kalba visur randamos juodosios keramikos šukės, o apie gūdžias karalienės Vokės naktis skaitome labai vaizdingai Krėvės perteiktuose Dainavos šalies senų žmonių padavimuose, be to, kas kartą prisimindami perpasakojame vieni kitiems legendas apie Merkinėn vedančius Liškiavos požemių tunelius arba apie Laumės akmenį…

Bet kai mano godojamame sklype prie Krūčiaus prieš daugelį metų supilta šviesi smėlio kopa netikėtai priglaudžia kokią ropojančią, šokinėjančią ar šiek tiek skraidančią retenybę – tai ir aš jau taip pat sunerimstu, beveik vaikiškai tyrai nustembu ir vienaip ar kitaip pasijuntu, lyg jau būčiau tikrų tikriausias atradėjas…

Suprantu, kad tada, prie kažkurio Ignalinos ežeriuko vienatviškai patyręs tikrąją atradimo nuostabą, Bronius ne vien tik pačiam sau tokį atradimo pojūtį apibūdino kaip nelengvą tolesnio tyrimo proceso pradžią. Kiekvienas jaunas gamtininkas turėtų patirti tokių fiziškai ir dvasiškai pakilių akimirkų. Bronius Šablevičius atrado erelį žuvininką! Aptiko naujoje vietoje būtent tuo metu, kai Lietuvoje tebuvo žinomas tik vienas gyvas šio reto erelio lizdas. Ir sudėtingas pasidarė jauno gamtos mokslininko gyvenimas todėl, kad erelis žuvininkas, danguje pamatytas ne migracijos metu, tebuvo tik atradimo pradžia, kai Broniui, ir tiktai Broniui, atsirado viltingas pretekstas surasti dar vieną gyvą lizdą, o suradus specifiškai ištyrinėti – stebėti, laukti ir suskaičiuoti ereliukus, kurie išlėks iš to lizdo. Tą sudėtingą laikotarpį jam teko išgyventi ne tik kaip pergalingą atradimo džiaugsmą, bet ir kaip atkaklų kasdienės gamtininko rutinos įveikimą, nes reikėjo kasdien eiti ir eiti, tūnoti ir tūnoti, žiūrėti ir žiūrėti, kartais net naktį… 

Tie įspūdingi kantraus ir užsispyrusio mokslininko ieškojimai buvo nepaprastai paveikę ir mano, tuomet mieste gyvenusio žurnalisto, sąmonę. Ir kai poilsio dienomis beklajodamas po Vilnijos ar aplinkinių rajonų miškus ir raistus aš irgi pats savo akimis pamačiau tą Lietuvoje visų ieškomą baltasparnį erelį žuvininką, kai išvydau ir jo didelį lizdą seno raisto pušies viršūnėje, tuojau pat parašiau Broniui laišką į Ignaliną, nes man vienam ta paslaptis pasirodė per didelė.

Bronius atvažiavo nedelsdamas, mes drauge nuklampojome prie to niekam nežinomo ežero ir iš toli, iš tamsių eglių priedangos, ilgai sekėme pavasarinę dar vienos, iki tol nežinotos, erelių žuvininkų poros ruošą lizde. Šitaip ir vėl prasidėjo sunkus tiriamojo darbo periodas. Gyvenimas, kai kilniausios mokslininko viltys ir atsakingi žodžiai nesiskiria nuo tokių pat nekasdieniškų darbų. Kai viskas tampa atradimo tiesa. Pasislėpęs eglės viršūnėje, iš maskuojančios palapinės Bronius ilgai ir kantriai stebėjo to naujo lizdo gyvenimą, po to visus stebėjimų džiaugsmus bei vargus aprašė apybraižoje, kurią pavadino „Erelio diena lizde „H“, o po ketverių metų „Mokslo“ leidykla išleido Broniaus Šablevičiaus monografiją „Erelis žuvininkas“. Kaip seniai tai buvo, o viską taip vaiskiai prisimenu… 

Stoviu prie eksperimentinės smėlio kopos, kurią prieš dvidešimtį metų, pas mane prie Krūčiaus apsilankę, tartum nedidelę Liškiavos piliakalnio kopiją supylė pedagogo Rimanto Krupicko Jaunųjų geografų mokyklos moksleiviai, tačiau niekas man šiandien jau nepatars ir nepamokys, kaip dabar čia turėčiau pasielgti, į kurią pusę žingsnį žengti, kad neprarasčiau nuostabios atradimo džiaugsmo akimirkos.

Kol atsinešiu fotoaparatą, mano ką tik aptiktas kopinis skėriukas kur nors pasislėps. Bet ir dabar jis neblogai užsislaptinęs – prigludęs prie kalkinio akmenuko ir nė kiek nesujuda. Turbūt ir profesionalas fotografas pasakytų, kad šitaip užsiglaudusio nufotografuoti nebūtų įmanoma, o jeigu pradėsi persekioti, bemat nušoks į pageltusias viksvas ir visai pasislėps. Geriau šį kartą tik akimis paganysiu neaiškų vabzdį ir tik atmintyje išsaugosiu tą prarastą fotokadrą, tą beveik biblinės reikšmės atradimą, kurio dabar drauge su manimi niekas kitas nematė. Niekas net neįtaria, kad šitaip sugluminti seną gamtmeldį gali kažkoks neatpažintas migrantas…

Vakare ilgai naršau, atrišinėdamas dar sovietinių metų aplankus, ištrauktus iš archyvinių dėžių, kol pagaliau surandu pageltusius „Literatūros ir meno“ puslapius. Tiktai aštuoni anuometinio laikraščio puslapiai, ir štai konkreti data: 1984 metų liepos 7 diena. Poeto Aleksio Churgino eilėraščiai, menotyrininko Broniaus Kuzmicko samprotavimai apie profesionalumą, Žilvino Dautarto įspūdžiai apie Šveicarijos baleto šokėjų sėkmę Vilniaus scenoje, jauno kritiko Sigito Narbuto žodis apie Eugenijos Ulčinaitės iš senovės graikų kalbos išverstą Marko Aurelijaus filosofinių apmąstymų knygą „Sau pačiam“, Antano Kiverio išvardinti muzikos ansamblių, orkestrų bei žymių dainininkų gastrolių maršrutai, be to, žinomų meno pasaulio žmonių portretai Algimanto Žižiūno ir Aleksandros Jacovskytės fotografijose ir – gamtininko Broniaus Šablevičiaus tekstas „Erelio diena lizde „H“.

Štai keli, galbūt patys svarbiausi, daug ką paaiškinantys jo anų dienų apybraižos sakiniai: „Jei ne šis lizdas, ne atsiskyrėliai jo gyventojai, šiurpu čia būtų. Jei nebūtų lizdo… Bet jis yra. Ketvirtasis dabar žinomas gyvas erelio žuvininko lizdas Lietuvoje. Ir todėl aukštas niūrus juodas miškas visai ne toks niūrus ir juodas. Štai tūnau prie šitų paukščių, fiksuoju jų paslaptingą egzistenciją ir žinau: niekas, be manęs, nė vienas žmogus šito nedaro, ir džiaugsmas didelis, atrodo, didžiausias ornitologui, o įsėdi į autobusą paplentėj, ir visi nužvelgia: nesiskutęs, susiglamžęs, išsipurvinęs, – ir iš kur imasi tokie apsileidėliai?“ 

Rugpjūčio 12-oji

Ant takelio guli negyvas mažasis kirstukas. Visada gaila, kai beprasmiškai žūsta toks mažas gyvūnėlis. Beprasmiškai todėl, kad šis pats mažiausias mūsų krašto žinduolis truputį dvelkia muskusu, o to kvapo niekas nemėgsta. Kažkoks paukštis, gal kėkštas, aštriu snapu kaukštelėjo nykštukui kirstukui, nukovė ir paliko. Žiūriu į gražų padarėlį ilgu šnipeliu, o takeliu ateina dvi mergaitės. 

Pasisveikinam ir stovim prie gulinčio kirstuko. Situacija ne linksma, o graudi: jos atėjo Botaniniu taku, pasižiūrėjusios į stende nupieštą schemą, bet štai pasirodo, kad pirmiausia tenka susipažinti su mirties pakirstu kirstuku, o juk ne kasdien šitaip atsitinka. Bet mergaitės visai nebijo negyvo žvėrelio. Sako, kad ir žalčio nebijo. Labai gerai, bet aš vis tiek joms pasakoju, kaip gražiai vakar per liūties suguldytą žolę nuvinguriavo didžiulis žaltys. Kokie dideli jo kūno vingiai, ir kaip skuba, tarsi ko išsigandęs, tiesiog bėga, o žolė tai slidi, ir tikrai nepasakysi, kad šliaužia, tikrai bėga žaltys, nors kojų neturi, labai vikriai bėga, kaip ir šitas kirstukas, kol būna gyvas… 

Mergaitės klausosi, regis, linkusios viskuo patikėti ir apie kirstuką, ir apie žaltį. Man jau darosi įdomu, iš kur toks tolerantiškas jų supratingumas ir gebėjimas matyti, mąstyti, klausytis ir samprotauti. Gal netgi šventa pagarba ir empatija silpnesniam. Arba senesniam. O jos ir nesislepia: atvažiavo iš Vilniaus kaip savanorės į Liškiavos parapiją, o čia dabar kaip tik ir susirinko katalikiškos šeimos su vaikais į stovyklą, ir kol jauni tėveliai dalyvauja rekolekcijose, savanorės moksleivės pabūna su mažyliais. Ir aš jau neklausiu, ar šitos devintokės, o gal dešimtokės, moka draugauti su mažiausiais stovyklautojais, juk, pavyzdžiui, lenkų pedagogo Jano Komenskio pedagogika kadaise tokia ir buvo: mažus vaikus geriausiai išmoko didesni vaikai, tad ir klasėse turėtų sėdėti skirtingo amžiaus moksleiviai. 

Rugpjūčio 20-oji

Atvažiavo Romas, Dalia ir Justina. Atvežė didelį krepšį, o jame tokį pat didelį sūrį, baltą lyg debesį. Krepšys gana didelis, Romas, matyt, galvojo apie artėjantį bulviakasį. Bet kodėl krepšys toks lengvas? Kaip įmanoma padaryti tokį didelį, tvirtą, bet lengvą? Romas tik šypsosi ir nieko man neaiškina, jis žino, kad meistrą turi girti pats daiktas. Tiktai reikia atspėti kai kurias pynimo paslaptis. Bandau visą krepšį apžiūrėti ir išsiaiškinti: pušinės šaknys, kuriomis apipintos struscys ir lankai, – nestoros ir kruopščiai perskeltos, o žvaigždės aplink lankus – irgi iš nestorų šaknų išpintos, tos struscys – kadaginės, todėl labai tvirtos, o lankai – iš nestorų, dailiai skaldytų ameliankių. Čia, žinoma, jau naujiena, gal nė vienas meistras dar taip nedarė.

Gal prieš pusę metų Romas išsivežė iš Liškiavos tuos lieknus, nešakotus ameliankius į savąją Musteiką ir labai abejojo, ar pavyks ką nors padaryti, nes tas ne mūsų krašto krūmas tikrai ne itin skalus, tad lankas iš neskelto kamieno būtų per sunkus. Dabar gi derėtų man pastebėti, kad tie ameliankiai net ir nėra skelti, o išilgai perpjauti pjūkleliu ir dar padrožti peiliu. Todėl ir lengvas, ir tvirtas tas didelis krepšys, – tokį dzūkai vadina kašiku, taip jį atskirdami nuo grybams skirtos balaninės kašelės, kuri turi būti labai lengva, nes grybautojas toli keliauja. O krepšys gali būti ir sunkokas, svarbu, kad būtų tvirtas, ypač kai bulviakasis pasitaiko lietingas. Bet pasirodo, kad galima ir krepšį padaryti lengvą, tereikia tik šiek tiek nutolti nuo tradicijų.

Gal būtų galima ką nors padaryti ir iš geltonosios akacijos vytelių, jos tokios pat lanksčios, kaip ir mūsų karklai, bet labai kietos, o jų medienos spalva ryškiai geltona. Auga tos akacijos Zervynų miškuose ir net Kibyšių sengirėje. Kažkada, gal prieš 50 metų, miškininkai sodino vadinamąsias ornitochorinių krūmų juostas, kažkaip ten patekdavo ir geltonosios akacijos. Tikriausiai buvo galvojama ne apie miško paukščius, o apie tai, kad šis kantrus miškastepių krūmas gali gerai prigyti dzūkiškuose smėlynuose. 

Rugpjūčio 22-oji

Saladaunios drebulynėlyje suraudonavo raudonikiai. Drūti ir sveiki, ryškiai raudonomis kepurėmis. Po vešliais lazdynais geltonuoja lepeškos. Juozo Žitkausko sudarytame šių metų „Dzūkų kalendoriuje“ įdomiai išryškėja mūsų kaimyninių šalių kalbinė įtaka dzūkų grybautojų tarmei. Valgomoji voveraitė Dzūkijoje turi daugybę vardų: gaidkojė, gaidukas, lapaitė, lapeika, lapełė, lapė, lapukas, lapukė, laputė, voveraitė, voverukė, voverutė, na ir dar tie slaviško atspalvio pavadinimai – lepeška, lepeškas, lepeškė, lepioška, lisica, lisycia, lisička, lisičkas, ruduška, rudziukas ir taip toliau. O tikrųjų grybų – baravykų – tai dar nėra. Tik vienas va, kaip turėjau garbės pastebėti, nors jau senstelėjęs, bet tikras baravykas pažaliavusia papilve išvirto su visa samanų kepure prie takelio. Matyt, nebuvo pasiskiepijęs… Atrodo niekam jau nereikalingas, net šliužai jį aplenkia, nors šalia baltuojančius grūzdus puola ir vabalai, ir moliuskai. 

Pasilenkiu prie pavirtusio grybų karaliaus, bandau užuosti jo tikrinį kvapą. Geras, stiprus kvapas, primena rudenišką Subartonių ąžuolyną, kai ten pradeda dygti tamsūs baravykai paąžuoliai. Prisimenu ir Margionis, kai Vinco Kvaraciejaus kieme prie Lietuvio liepos visą dieną ir vakarą buvo superkami vien tik seni, kirmėlėti ir pažaliavę ketvirtos rūšies baravykai. Kieme tvyrojo nepaprastai stiprus kvapas, o kai jau temstant atvažiavo didžiulė mašina, kai visus tuos dėžėse jau besuzmenkančius ketvirtarūšius greitai sukrovė ir skubiai sušaldytus išvežė į Vokietiją, galima buvo patikėti, kad tas turtingas dzūkiško miško aromatas niekur nedings, kad pereis jis į tuos brangius padažus bei pagardų miltus, kurie visoje Europoje turbūt vertinami kaip Baltijos šalių egzotika…

Baltagrybis, baltagalvis, rudkepuris, trakinis… Gražūs tikrinio baravyko vardai. Einu savo takiukais, tikiuosi šviežiai išdygusį baltrakinį surasti ir pasilenkti, kad pajusčiau tikrą ateinančio rudenio kvapą. Matau, kaip krinta geltoni beržų lapai ir paslepia geltonus voveraičių tiltus, kaip iš tolo šviečia raudoni musmirių skėčiai. Šie estetiški, bet nuodingi grybai, „Dzūkų kalendoriuje“ dar ir žalčiagrybiais vadinami, man primena, kad pernai tokiu laiku Liškiavos miškuose buvo kaip niekada pridygę, kaimyno žodžiais tariant, daug pilkųjų musiomirių, kurios netgi valgomos, anot žinovų specialistų. 

Niekas, žinoma, jų nerinko ir nevalgė, bet atrodė jos gana gražiai, mat dygo kolonijomis tarsi kelmučiai, ir dygo tiktai čia, pačiame Varėnos rajono pakraštyje. Merkinės miškuose tada buvo neapsakoma baravykų banga, profesionalai grybautojai per pusę dienos surinktą laimikį matavo ne kašelėmis, o automobilių bagažinėmis! Tuo tarpu mes, liškiavėnai, didžiavomės pilkosiomis musmirėmis. O gal tai buvo šiek tiek vėliau, jau įpusėjus rugsėjui? Nebepamenu. Dabar juk tebėra vasara. Ko gero, šitie jau tarsi nebe vasaros kvapai ir neužmirštamų grybijų reginiai man tik todėl pasirodė svarbūs, kad staiga atvėso oras ir rytą ilgai laikėsi rūkas. Viskas gerai, dar sulauksime jaunų baravykų paąžuolių! O toks ypatingas, rodos, viską persmelkiantis per anksti susenusio baravyko kvapas atminties krepšyje geriausiai išliks ir patvirtins tokią gražią hipotezę: kartais būtent kvapas lieka pats svarbiausias praėjusio gyvenimo liudininkas.

Rugpjūčio 31-oji 

Lietingos ir truputį niūrios paskutinės kalendorinės vasaros dienos. Kai dangus nuo ryto iki vakaro tamsus, nelinksmi atrodo ir paukščiai, ir gyvuliai, ir žmonės. Net ir stropiausias kiemsargis šuva ilgai žvelgia į savo pasaulį neišlįsdamas iš būdos, o katinas gali visą dieną išmiegoti daržinėje, tarsi ir kontroliuodamas tenykščių pelių gyvenimą, bet medžioklės instinktas ir jam jau susilpnėjęs. Ir vis dėlto tokiomis pilkėjančiomis dienomis galima pajusti, kad Gamta tarsi priartėja prie kaimo žmogaus, tik nereikia to dieviškosios padangės niūrumo baimintis.

Pavyzdžiui, bitės lietingą dieną neskraido, bet tai nereškia, kad jos nedirba. Prisiartink prie avilio ir pajusi labai stiprų kvapą. Saulėtą dieną šitokio avilyje sukauptų turtų aromato nepajusi. O juk šitaip pamažu atsiskleidžia ir visi kiti mūsų Žemės lobiai bei grožybės – vis kitaip besikeičiant metų laikams, vis įdomiau patenkant į vienokias ar kitokias situacijas savo įprastoje, kartais net gana uždaroje buveinėje. Keliauti, žinoma, irgi reikia. Ypač jaunimui. Tik labai gaila, kad jaunas žmogus ne iš karto supranta, jog atsidūrus svečioje šalyje reikėtų pajusti ne vien tai, kas ten matoma šiandien. Reikia ir bent kažką iš praeities žinoti.

Štai pasiekia Liškiavą žinios ir vaizdai iš pietinės Norvegijos, ir tie ryškūs fotografinių spalvų bei užfiksuotų kalnuotos Žemės formų kontrastai man vėl kažkodėl primena Krymą, kuriame kadaise, dar studijų metais, mes juk irgi matėme dažniausiai tik estetiškąjį kalnagūbrių kaleidoskopą, o ne tenykščių žmonių gyvenimą. Net neįtarėme, kad tame pasakiškų kalnų pusiasalyje kadaise gyvavo natūrinis graikų ir totorių ūkis, o pajūrio žvejai iš anksto numatydavo, kurios pagautos žuvys bus rūkomos, o kurios kepamos ar verdamos.

Juodosios jūros kefalė, pavyzdžiui, būdavo tik kepama, o kaip nors kitaip paruošti tą žuvį įsigudrindavo nebent kokie nors atėjūnai… Na, o norvegai anais laikais labai džiaugdavosi, kad žuvys pačios atplaukia prie jų namų slenksčio. Žinom, kad Norvegija tapo turtinga visai neseniai, kai buvo surasti gausūs naftos ištekliai, bet nesinori tikėti, kad jau visiškai prapuolė toks norvegų kaimas, kokį aprašė Sigurdas Hiolis (Sigurd Hoel) romane „Užburtas ratas“. Visa Skandinavija ir netgi Estija atrodo labai rūsti ir varginga, kai susidomėjęs pasiskaitai, kas ten dėjosi prieš šimtą metų. Tiktai šalia to rūstumo ir Ledinuotojo vandenyno šalčio buvo dar ir žmogaus užsigrūdinimas, ir kantrybė. Buvo tikėjimas, kad gyventi reikia tiktai čia, ir iš tokio norvegiško tikėjimo, iš kantraus pastovumo radosi labai savitos sakmės bei legendos, kokių kitos pasaulio šalys neturi. Ir kaip svarbu dar būtų įsitikinti, kad patikimai ir be jokių variklių ten dar naudojama darbui galinga kelmarovė, arba net praverstų išgirsti, kaip atsirado Vagių kaimas.