Laiškai iš kaimo. Mieganti šaka beržo pliauskoje

Gruodžio 6-oji

Žiema šiemet iš karto patikrino, ar turim malkų. Malkos, beje, pabrango. Bet malkos – ne tiktai šiluma. Kai daug skaldai, pamatai tokių pliauskų, kurios gali pasitarnauti kuriant naujas metaforas. Didelių beržo kaladžių nepaprastas kietumas visiems sodiečiams yra žinomas: kamiene prie pat šaknų yra pati seniausia diržinga mediena, o viduje tos suakmenėjusios balanos bei šerdies dar gali slėptis miegančios šakos.

Dažnai toks stavaringas ir suktas kelmas mėtosi be naudos, kaimynas Juozas Balčius, kol buvo jaunesnis, sakydavo, kad suskaldyti juos galima, tik reikia gerai įsiusti. Žinoma, reikia ir geležinių klynų, ir sunkiai atkeliamos tvoklės. Ir kai viską pasiruoši, kai įsiunti – pamatai tą labai kietai įmigusią šaką. Dažniausiai ji tūno pačioje šerdyje, kur jau labai seniai bebuvo koks gyvas vandens indas.

O kaip ten atsirado šaka? Kelmo paviršiuje, kur kadaise buvo dervinga tošis, galima pamatyti tik nedidelį gumbelį, o viduje tūno šaka, kieta kaip kaulas. Galima atkurti tokio medžio istoriją. Kadaise beržas, matyt, augo palaukėje arba sodyboje, o ne miško tankmėje. Miške daug pavėsio, visi lapuočiai ir šviesiamėgės pušys sparčiai kyla aukštyn, o kamieno apačioje šakų nelieka, nes negauna šviesos, juk atviroje vietoje augęs medis gali labai ilgai išsaugoti pačias seniausias, prie pat žemės prilinkusias šakas, kurios ilgainiui vis tiek prapuola. Ir lieka kamieno viduje tik miegančios šakos. Taip jas vadina skulptoriai. Jie atsargiai glosto nei skliuto, nei peikenos dar nepaliestą medį ir tyliai spėlioja: bus miegančių šakų, ar nebus? Jeigu bus, neverta pradėti darbo. Taip abejodami ir pradeda. Matyt, panašiai jaučiasi ir šulniakasiai, tikėdamiesi, kad bus vandens, bet žino, kad gali ir nebūti. 

Tai kas gi yra ta mieganti šaka? Ir kodėl ji tokia kieta? Ir kodėl aplink miegančią šaką mediena tokia graudi, trupanti? O jeigu šaka miega pušies šerdyje, aplink tą šaką susikaupia sakai, kurie jau panašūs į gintarą. Beržas irgi turi daug kvepiančių dervų, tik jų kvapas visai kitoks. Atkuriant miegančios šakos atsiradimą, reikia sugrįžti į medžio jaunystę. Kol visos medžio šakos dar žaliuoja, jos būtinai siurbia vandenį. Šaknys siurbia iš dirvos vandenį kartu su mineralinėmis druskomis ir viską atiduoda šakoms, šitaip lapuose ir vyksta fotosintezė, procesas, kurį Klimentas Timiriazevas pavadino didžiausiu stebuklu: iš vandens, druskų, chlorofilo grūdelių ir saulės šviesos atsiranda visiškai naujos organinės medžiagos, taigi augalas auga.

Šitaip jauname medelyje atsiranda ir pastovios vandens indų arterijos, saugo jas nauji audiniai, visas procesas vadinasi kutinizacija, kurią lydi ir dervų koncentracija. Ir kai šaka iš išorės prapuola, medienos viduje nedingsta tie sukietėjimai, rodantys, kur buvo šakas maitinusios vandens arterijos. Štai kodėl, skeliant net ir ne kelminę, visai ne stavaringą kaladę, skilimo linija gali išsilenkti, apeidama miegančią šaką… Toli veda ta paslaptingoji mieganti šaka. Ir net keista, kad pasislėpusios šakos miegojimas dar niekam nepasitarnavo, apibūdinant, pavyzdžiui, kokio truputį pasislėpusio žmogaus, gal netgi vienišiaus gyvenimą… 

Metams baigiantis perverčiu visus žurnalo „Būdas“ numerius ir vėl stebiuosi, kokios nostalgiškos yra Arūno Baltėno fotografijos. Fotomenininkas sako: „Man gražu, kaip jie gyvena.“ Todėl ir jo pasakojimai apie tuos savo gyvenimo aistruolius yra gražūs. Bet juk ir vaizdai, ir poringės labai nostalgiškos. Guodžia gal tiktai tai, kad tas išėjimas iš kaimo yra toks lėtas. Juk pirmasis to išėjimo skausmingumą ir tragiškumą tautai įvardino filosofas Arvydas Šliogeris, rašydamas apie Broniaus Radzevičiaus romaną „Priešaušrio vieškeliai“, ir tai tikrai buvo seniai, žurnalas „Metai“ tada dar vadinosi „Pergalė“.

Arūnas Baltėnas džiaugiasi, kad nuotrauka dažniausiai pavyksta, kai darbo aistruolį užtinka savo vietoje – prie įprastų savo rekybalų, knygų ar eksponatų. Taip ir yra. Bet kai aš matau „Būdo“ žurnale, kaip Klemensas ir Vaidilutė Lovčikai varto kažkokį didelį rankraštį, o už jų – knygos, albumai, maži rankdarbiai, dėžutės ir didesnės dėželės, kažkas man pakužda visai pašalinę mintį: kur yra šių žmonių gyvenimo archyvai? Kaip užrašyta ir nufotografuota kraštotyrinė, pedagoginė ir muziejinė veikla, besitęsianti jau galbūt 60 metų? Juk tas archyvas – ir užrašai apie kasdienius darbus, ir nesibaigiančios kalbos su įvairiausiais svečiais, ir sielos judesių dienoraščiai – labai dažnai būna kaip nematomos miegančios šãkos stavaringo kelmo viduje… 

O sustoju būtent prie Klemenso Lovčiko todėl, kad prieš daugelį metų stebėjausi jo muziejaus eksponatais, tebėra ir užrašai iš kelionės po Šilalės kraštą. (Mes tada, rodos, labai nesunkiai patikėjome vyresnio kolegos publicisto Stasio Kašausko pamokymu: neišmeskit savo užrašų, žinokit, kad vertingiausia gali būti tai, kas nepatenka į laikraščio skiltį.) Tai buvo 1989-ųjų gruodžio pabaigoje, dirbau tada „Moksleivio“ redakcijoje, viskas labai keitėsi, ir mums rūpėjo ne konkretūs darbai, o žmonių nuotaikos ir artimiausi planai jau atgimstančioje Lietuvoje.

Teisininkas ir gamtosaugos entuziastas Kazys Juknius Šilalėje parodė naują rajono Vykdomojo komiteto sprendimą net 65 medžius paskelbti vietos paminklais, pasakojo apie iš žemės iškeltą Rauško akmenį, kurį buvo užkasę melioratoriai. Kalbėjo ir apie Klemenso Lovčiko įkurtą muziejų Upynoje, klebonijos svirne. Ir apie paties muziejininko išdrožtą kryžių, pastatytą šventoriuje. O kad nereikėtų man abejoti, pats ir paveža iki Upynos. Netikėtai paaiškėja, kaip visi Šilalės krašto šviesuoliai palaiko vienas kitą – vos tik pasisveikiname su Klemensu Lovčiku, klausia jis, ar buvau Bijotuose, juk ten pats pirmasis lietuvių senovės muziejus, kurį Dionizas Poška įkūrė Baublyje 1812-aisiais… 

Savo muziejuje Klemensas Lovčikas pirmiausia parodė vaikų žaislus, kurie kažką naudingo gali daryti: mažos girnos puikiausiai mala grūdus, žaislinė kuliamoji tikrai kulia, o kieme medinis žmogus pjauna lentą, kai vėjas pučia ir dar kurmius iš daržo išbaido. Tikras pedagogas tada pasirodė Upynos muziejininkas, juk vaikai dažniausiai ko nors ir išmoksta žaisdami, ir darbas su žaisliniais įrankiais jiems neatrodo našta ar nuobodulys. O kokios gražios, kaip dailiai išriestos lazdos! Ir kiek jų daug. O ką reiškia, kai žmogus padeda lazdą? Arba pasako kas nors, kad tas žmogus jau padėjo savo šaukštą? Lazdos tokios pat iškalbingos, kaip ir vaikų žaislai. Štai Alekso Bardausko, buvusio Dionizo Poškos Baublių prižiūrėtojo, lazda, štai… 

Iš Upynos pro garsiąją Girdiškę pėsčias atėjau į Bijotus. Gruodžio pabaigoje žiemos dar nebuvo, laukai be sniego, ir taip norėjosi eiti, nebaisu, kad pradės temti, nes priekyje – garsieji Baubliai. Deja, muziejaus prižiūrėtoja Marijona Bardauskienė apgailestavo, kad dukra kažkur išėjo ir netyčia išsinešė Baublio raktus. Bet kaip gražiai pasiruokavom žemaitiškai. Tikros žemaitės tarmė Bijotuose – lyg šaltinio vanduo: „Neblaikau jokia gyvuolia, tik du katinu, nebė sveikatas, aštūniasdešim du meta, bet iš sava truobelis niekur neisu, unta muna sesū sublūdija, pardavi truobiki ir mėtuos daba kap šalna patvorias, Košiuosi pas dukteri pabūn ar Skaudvilė… Aš niekur neisu, gal turi citramona, laba skaust galva…“ Neturėjau citramono, o tuos žodžius užsirašiau kaip vaistą. Pasislėpiau už Baublių ir užsirašiau tiksliai. Ir nupėdinau iki Žemaičių plento sparčiai. Tada visuomet šitaip ir būdavo: kai ištrūksti iš akmeninio miesto, kai nebegirdi mašinų ūžesio, tai labiausiai norisi eiti, nesvarbu, ar laukais, ar miškais. Eiti, žiūrėti ir klausytis. 

…Vartau trisdešimt dvejų metų senumo bloknotą ir staiga susivokiu, kad poetas ir eseistas Donatas Petrošius yra iš Bijotų, ir tikint, ką užrašė Gediminas Kajėnas knygoje „33 portretai“, tai šis bijotiškis vaikystės ir ankstyvos jaunystės metais buvo tikras nenuorama bei nuotykių ieškotojas. Kalbama, kad ir dabar jis yra labai savitas rašytojas ir originalus pasakotojas, žemaičius gali apibūdinti šitaip: miega apsikloję velėnomis ir laukia, kol atslinks naujas ledynas, gal apvers ant kito šono. Jau bijau, kad šitaip linksmai gali jis sukritikuoti ir mano prisiminimus, tuos jau nutolusių laikų įspūdžius. Bet įdomu būtų išgirsti, kaip poetas iš Šilalės krašto prisimena tą gražų vandens malūną Bijotuose, prie Pelos upelio. Gal tik ten taip ilgai ir išsilaikė toks keistas, labai senoviškas malūnas, kai krintantis vanduo suka ne turbiną, o milžinišką medinį ratą, prie kurio prikalta daug medinių lovelių.

Gruodžio 9-oji

Jau keturias paras laikosi žiemiškas šaltis. Naktį – net keturiolika laipsnių, dieną – aštuoni laipsniai. Atrodo, šalta, nes netikėta, jau pripratom, kad tikra žiema taip anksti neateina. Perskaičiau romaną apie tikras ir ilgai trunkančias žiemas prie Rytų Sibiro jūros – T. Semuškino „Alitetas išeina į kalnus“. Knyga išleista 1949 metais, kainuoja beveik 7 rublius. Galima prisiminti, kad rusiškų rublių vertė 1961-ųjų sausio pirmąją padidėjo 10 kartų, ir tada jau ši knyga nekainavo nė rublio. Vertė knygą KSV. Urbonavičius. Taip parašyta, trys didžiosios raidės, galvok, ką nori. Bet knyga vertinga ir išversta gerai.

Dėkoju Ryčiui Kubiliui ir jauniesiems knygnešiams – Elzei, Aidui, Aušrai, Gediminui ir Rokui, kurie žino, kad nuolat tūnodamas kaime nei naujų, nei antikvarinių knygų niekaip nepamatysiu. Tik neaišku, kodėl jie sako, kad naujausios akademiko Jono Grigo knygos „Pažinimo šaknys ir vaisiai“ dar niekur nėra, nors per radiją rašytojas ir signataras Kazys Saja jau pasakojo apie tas šaknis ir vaisius. (Rodos, nė kiek nesensta šis žmogus, kalba vis taip pat greitai ir karštai, pasiklausęs negali likti abejingas.) 

O T. Semuškino romanas ne apie mokslą, o apie čiukčius, vėplių ir ruonių medžiotojus. Greit perskaičiau, nes įdomu, kai užverčiau paskutinį puslapį, pirmiausia pagalvojau štai ką: kodėl šmaikščių, bet neteisingų anekdotų apie čiukčių tautą sugalvota tiek daug? Čiukčiai vėliau už kitus išmoko rašto, jų išlikimui svarbiau buvo tobulai prisitaikyti prie bekraštės tundros ir prie siautulingo Arkties vandenyno. O jų moralės šaltiniai vis tiek yra bendražmogiški, šitie beraščiai visiškai nežinojo, kas yra vagystė.

Ar šito nepastebėjo jų kaimynai – rusai ir amerikiečiai, atplaukiantys prekiauti? Juk jie ir sukūrė tas nebūtas poringes apie tariamą jų primityvumą, tarsi nepastebėdami jų ištvermės, kantrybės ir išminties. Čiukčiai buvo ne tiktai jūros žvėrių medžiotojai, bet ir poliarinių lapių gaudytojai, neklystantys sinoptikai bei piktųjų dvasių tramdytojai. Jie mokėjo batus ir valtis pasidaryti iš vėplio odos, odinius savo drabužius puošti spalvingais ornamentais, sugebėjo toli keliauti šunų kinkiniais ir prekiauti su savo gentainiais elnių augintojais, kurie gyveno kalnuose.

O kas sukūrė šitokią nesenstančią išmintį: „Džiaugsmas – kaip snieguolė, papūtė vėjas, ir nebėra jos.“ Čiukčiai sukūrė, ne rusai, kurie užplūdo šį kraštą po 1917-ųjų, padarė savo „tvarką“ ir galvojo, kad džiaugtis galima ilgai, jeigu tik yra elnių mėsos ir ugninio vandens. O kokie gražūs čiukčių sukurti vietovardžiai, vyrų ir moterų vardai. Šunų vardai irgi ne literatūriniai, ne hibridiški ar sudurtiniai, o trumpi ir skambūs, kartojantys Gamtos garsus. Turėjo čiukčiai laiko išgirsti, kad ir vėjas kasdien vis kitoks, sugebėjo pamatyti, kaip keičiasi dangaus ir sniego atspalviai. O kaip galėjo atsirasti vietovė „Juodasis vabalas“? Taigi būna prie Ledinuotojo vandenyno ir vasara. Ir kalnai yra, Aniujaus kalnagūbris netoli Anadyrės upės iškyla į 1797 metrų aukštį…

Visa tai tarsi nutolsta, kai beribėse čiukčių krašto tundrose iki pat Kolymos ir Dežniovo Rago rusai sukuria revoliucinius komitetus, kai atsiranda visiškai naujų vardų, paimtų iš revoliucijos šūkių. Šitas perversmas labai primena Šiaurės Amerikos užkariavimą XVIII ir XIX amžiuose, kai vis dar šiaip taip išlieka čiabuviai indėnai su savo kultūra, bet randasi kosmopolitiškų angliškų bei prancūziškų prekybos korporacijų bei gyvenviečių pavadinimų. Apie tai yra rašęs Sherwoodas Andersonas (1876–1941) apsakyme „Iš niekur į niekur“: „Jeigu Amerikos miesto gražus pavadinimas, jis yra pavogtas iš kitos rasės, kuri tebevaldo šalį, kur mes gyvename. Mes visi čia svetimi.“ (Iš konteksto ištrauktą sakinį reikia paaiškinti: autorius rašo, kad naktį, būnant toli už miesto, galima įsivaizduoti ir net pajusti, kad šioje šalyje visur tebegyvena indėnai, jie paliko ir savo pėdsakus, ne tiktai vietovardžius.) 

Naujausia, tik šiemet pasirodžiusi a. a. Leonardo Gutausko knyga „Raudonoji jūra“ veda mus į Afrikos dykumas, kur taip pat čiabuviai dažnai pajaučia tą pirmykštį gyvenimo geismą, kai reikia išlikti, kovojant ne tiktai dėl savo, bet ir visos bendruomenės egzistencijos. Dykuma lyg tundra, toli reikia keliauti, kol sustabdo tave kita gyvybės oazė ir parodo, kad tavo kelias nebuvo beprasmis. Bet juk ir pati kelionė per bekraštę dykumą yra gyvenimas, tiktai nepajusi tu šito, jei neturi įgūdžių ir ištvermės. Nėra juk nei visureigių, nei helikopterių. Tundroje labiausiai padeda šunys, ir ne tiktai jų ištvermė svarbi, bet ir optimistinė nuotaika. Kai reikia toli keliauti, tie keturkojai žmogaus draugai yra labai laimingi. O dykumoje? 

Leonardo Gutausko apysakoje „Liūtų kraujas“ yra daug dykumos žmogui tarnaujančių prijaukintų gyvūnų, ir visi padrąsina žmogų, kuriam keliauti reikia labai toli, kai būtina sumedžioti didelį dykumų driežą, iš kurio kepami papločiai. Dar toliau iki vandens šulinio, ir to gyvybingojo vandens iškėlimas mums jau tikrai atrodo lyg miražas. Leonardas Gutauskas turi nepaprastą dovaną vesti skaitytoją vis naujais, dar neregėtais keliais. Ir ne tiktai per naujas erdves tos įspūdingos rašytojo kelionės, bet ir per laiką. Net Pirmojo pasaulinio karo istorijas jis gali atkurti labai gyvai, atrodo, kad apysaka „Kaizerio kulka“ naujausioje knygoje „Raudonoji jūra“ ir yra pati įdomiausia.

Mums, Dzūkijoje gyvenantiems, įdomu dar ir tai, kad apie tą keistai skriejančią kaizerio (autoritarinio valdovo, kurį galima lyginti su Romos cezariu Neronu) kulką girdėjome jau prieš dešimtį metų, kai autorius kiekvieną vasarą būdavo Mardasave, savo namelyje. Neskubėdamas rašė sena mašinėle ir skundėsi, kad žmona Loreta nebeišleidžia prie Ūlos gaudyti kiršlių, kuriuos dzūkai čia vadina taparomis. Neišleidžia todėl, kad bijo: toli nueisi, sako, paslysi ant šlapio akmens, nukrisi ant kito akmens, nusilauši šonkaulius, kas tada tave suras… 

Dar kabėjo nepaslėptos žvejo bridkelnės, tarsi džiovinamos, pasiruošusios tarnauti. O ant stalo gulėjo ne tiktai rankraščiai, bet ir piešiniai vaikiškoms knygoms. Ir žvirblių seimelis gražiai nupieštas, ir Čepkelių ragana, ir rainas katinas, tikras vilpišis, stropiai saugantis rausvai išrūkytus kumpius, vis dar kabančius ir džiūstančius… Labai tikri buvo Leonardo Gutausko pasakojimai apie Merkio ir Ūlos žuvis bei paukščius, apie susitikimus su tikriniais dzūkais. Todėl jis ir sakydavo, kad nelabai skiria, kuri knyga vaikams, o kuri suaugusiesiems. Tik piešiniai vaikams preciziškesni, kiekviena paukščio plunksnelė, kiekvienas žvėrelio plaukas ploniausiu teptukėliu išvedžiotas. Jūs pažiūrėkit, sakydavo šis žvejas, rašytojas ir dailininkas, ar čia lengva taip smulkiai nupiešti, daug sunkiau nei kokį kvadratinį Kalifornijos plėšikėlį nuteplioti… 

Mėgo Leonardas Gutauskas dirbti neskubėdamas, mėgo paprastus, bet tvirtus daiktus, ir jam būtinai kasdien reikėjo matyti Merkį. Tikriausiai todėl, kad ta Dzūkijos upė kasmet vis tokia pat. Kaip ir dėdės Jokūbo luotas – metai bėga, o pajuodęs luotas vis toks ir toks. Nes ir pasakojimai apie jį, prasidėję „Vilko dantų karoliuose“, paskui pratęsiami kituose knygose. 

Į rašytojo kambarį, būdavo, leidiesi mediniais laipteliais lyg į laivo kajutę – ir pro langą iš karto matai Merkio pievas. Kambarys nedidelis, o erdvės daug. Darbo stalelis su rašymo mašinėle visai mažas, o vaikiškų piešinių lakštai – ant didelio stalo. Čia pat kabo ir beveik legendinės guminės bridkelnės. Viskas vaizduotėje dabar atrodo lyg ištikimi talentingo ir labai darbštaus kūrėjo palydovai, lyg tikri draugai, kurie niekada nebus parduodami aukcionuose. 

Gruodžio 17-oji

Metams baigiantis – mažas atradimas. Ilgai stebiu visai mažą paukštelį ir galvoju: jis tikrai mažas, o juk žinau, kad yra aprašytas pirmajame paukščių knygos tome kartu su didžiaisiais skrajūnais – tauriaisiais ereliais ir kitais kumpasnapiais, gandriniais, žąsiniais, vištiniais. Kaip tai gali būti? Bet yra jis ir Lietuvos raudonojoje knygoje. Taigi žvirblinė pelėda – prie Krūčiaus upelio! Pamačiau kažką tyliai purpčiojantį nuo šakos ant šakos ir vis besižvalgantį – iš karto supratau, kad šitaip elgiasi tik naktiniai paukščiai. Nebijo manęs, tik nori geriau įsižiūrėti. Ir naktinis lelys šitaip elgiasi, ir pelėdos. Bet šitokią mažą pelėdą, taip grakščiai sukiojančią savo galvelę, matau pirmą kartą.

Bandau fotografuoti, bet vos tik prisitaikau, ji nuskrenda ant kitos šakos. Ir vėl rodo man tamsią nugarą be jokių raštų, o žiūri į mane atsukusi galvą, bet skruostai neryškūs, nelabai pelėdiški. Žinau, kad krūtinė ir papilvė turi būti šviesi, išmarginta taškeliais, o apeiti aplinkui negaliu, krūmai kliudo. Štai, galvoju, kada galima teisingai įvertinti laukinės gamtos fotografų darbą. O juk visų rečiausių mūsų sparnuočių portretai jau tikrai padaryti tobulai. Reikia daugiau kantrybės, geresnio fotoaparato, gal ir dangus neturėtų būti toks švininis…

Dairausi, kur esu: kairysis Krūčiaus krantas, kaukolynų, ožekšnių ir aviečių brūzgynas, bet netoli žaliuoja kelios eglės ir stūkso sena žilom kerpėm apaugusi miškinė kriaušė. Tolėliau prieš srovę – Rudžio pievelės, seniai jau nešienaujamos, vasarą stipriai dvelkiančios šernų muskusu, nes ten priauga daug gurgždžių, varnalėšų ir pelkinių rūgštynių, kurių šaknis išsiknisa tos miško kiaulės. Taigi orientyrai labai aiškūs, ir dabar jau galima išduoti žvirblinių pelėdų buveinę, nes jų visoje Lietuvoje atsiranda vis daugiau. Lietuvos raudonojoje knygoje (2021 m.) pažymėta net 90 šios rūšies radaviečių, taigi dabar jau turėtų būti 91. O prieš 30 metų buvo žinomos gal tik dvi žvirblinių pelėdų buvimo vietos, ir apie išgirstus gana tylius šios mažiausios pelėdos švilpčiojimus Aukštaitijos nacionaliniame parke buvo rašoma labai abstrakčiai. Net ir jų biologiją 1992-ųjų Raudonojoje knygoje Eugenijus Drobelis aprašė truputį paslaptingai: gali būti aktyvi ūkanotą dieną ir šviesią naktį. 

Žvėrelių tyrinėtojai šitaip rašo apie kirstuką, patį mažiausią mūsų krašto žinduolį: per parą šis mažylis gali miegoti 60 kartų. Aišku, kad miega trumpai, o kai nemiega – dirba. Ir naktį, ir dieną. Ir tie apibūdinimai, ir tokie patys mažiausi mūsų krašto gyvūnai galbūt labiausiai paakina tuos gamtininkus, kuriems rūpi viskas. Pasaulėjauta čia labai aiški: ką nors svarbaus atrasti galima visada – ir vasarą, ir žiemą, ir dieną, ir naktį. O jeigu šiokia tokia patirtis yra, tai ir trumpai iš tolo pamatyta žvirblinė pelėda jau bus tau visiškai kitokia nei čižyla, bukutis ar karaliukas.

Tas pastebėtas kitoniškumas jau yra atradimas, ir šitas toks paprastas brūzgynas prie upelio taip pat labai staiga pasidaro visai kitoks. Ir netgi anas krantas jau kitoks – ten esu girdėjęs uokse cypsinčius geniukus, o genys juk visada iškala keletą uoksų, tai kokia atsarginė ola, matyt, gali būti gera ir žvirblinei pelėdai. Abu šitie Krūčiaus krantai pasidarys dar paslaptingesni, kai vasario mėnesį, o gal ir anksčiau, šita mažiausioji pelėda pradės tyliai švilpauti. Ir, žinoma, ne viena, tada jos bus dvi.