Laiškai iš kaimo. Pavasaris ateina iš Sūduvos

Balandžio 20-oji

Meteorologų žinia, kad kovas šiemet buvo labai šiltas, nieko nenustebino. Klimato anomalijos kartojasi vis dažniau. Bet balandžio pradžioje pavasarinį atbudimą sustabdė šlapias sniegas. Šlapdriba tokiu metu yra gerai, pamažu tirpstantis sniegas susigeria į dirvožemį. Žinome, kaip vasarą smarkios liūties vanduo kartais labai greitai nuplaukia į upes bei ežerus, o daržuose ir vėl sausra. Pernai visas balandis buvo šaltas ir sausas. O vasara buvo sausringa. Šiemet daug geriau. Balandžio aštuntąją sutūtavo kukutis. Monotoniškas ir švelnus jo upsėjimas primena, kad jau galima laukti ir gegutės kukavimo. Vos tik peržydėjo blindės, sugeltonavo pražydę klevai. Bet ar kas nors šiemet pastebėjo, kad visą kovo mėnesį buvo galima valgyti pernykštes putinų uogas? Tiesiog palenki putino šaką, skini ir čiulpi saldžias uogas, o sėklas čia pat išspjauni. Neprisimenu, ar kurį nors pavasarį taip būtų buvę.

O prie Krūčiaus kažkokie vaikai pastatė akmeninį bokštą. Nelabai paplokšti akmenys, bet laikosi gerai. Ir vis tiek žinai, kad sugriūti šis bokštelis gali kiekvieną sekundę. Todėl atsargiai kopiu į žaliuojantį šlaitą – ir staiga sucilpsi pilkoji pečialinda. Vakar pražydo baltažiedės plukės, o šiandien jau gieda iš šiltųjų kraštų sugrįžusi pečialinda. Tai yra šioks toks dėsningumas: kiekvieną pavasarį būtinai pastebėsi Krūčiaus slėnyje subaltuojančias plukes ir tą ar kitą dieną išgirsi pilkąją pečialindą. O danguje – didelis baltas paukštis žuvėdriškais sparnais. Greitai nutolsta, gal nulėkė prie Dusios. Tikriausiai rudagalvis kiras. Bet kodėl vienas? Paukščių pasaulyje didžiausias vienišius yra erelis žuvininkas. Lenkų keliautojas ir gamtininkas Arkadijus Fidleris rašo, kad šiaurinėje Kanadoje, kur laukinės gamtos dar labai daug, galima pamatyti labai aukštai sklandantį erelį žuvininką, o tada pamiršti, kad ką tiktai matei meškos pėdas, kad smarkiai pro tave prabėgo bizonų banda, kad čia pat iš vandens šokinėja upėtakiai.

Galima ilgai žiūrėti ir gėrėtis, kai žinai jo gyvenimo būdą: žuvininkas yra vienintelis toks plėšriųjų paukščių šeimoje, neslepiantis savo lizdo, kuris tvirtai laikosi šimtametės pušies ar palūžusios eglės viršūnėje, visi jo tvirtovę iš tolo mato, ir niekas negali su tos tvirtovės šeimininku nei susipykti, nei susidraugauti. Erelis žuvininkas iš aukštai stebi ežerą ir mato, kur jam tinkanti žuvis plaukioja. Tada krinta į vandenį ir tuoj pat pakyla, grobį tvirtai surakinęs kojų nagais. Kartais jį silpnas termikas labai pamažu kelia aukštyn, žmogus gali ilgai sekti pranykstančio paukščio ratus, pamiršęs, ar yra Šiaurės Amerikoje, ar Mozūruose. Ir taip yra todėl, kad šis vienišas paukštis kelia tave aukštyn…

O kirai – endruomeniniai triukšmautojai. Didžiausia jų kolonija yra Kretuono saloje. Bronius Šablevičius knygoje „Lietuvos paukščiai Aukštaitijos nacionalinio parko gamtoje“ rašo, kad „… 2014 m. rudagalvių kirų sumažėjo. G. Varnas ir jo žmonių komanda gegužės 17 d. suskaičiavo 4480 lizdų.“ (129 p.) Ir rudagalvius, ir paprastuosius, ir sidabrinius kirus Gintaras Varnas skaičiavo Didžiojoje Kretuono saloje. Ir skaičiavo, ir jauniklius lizduose žiedavo. Pavasarį ta sala atrodo kaip triukšmingiausias paukščių turgus, bet pabuvus ten bent keletą dienų tas šurmulys darosi nebe toks chaotiškas: nesunkiai galima atskirti, kur yra kirai, o kur žuvėdros, kur stulgiai, o kur griciukai. Galima įsidėmėti ir retesnes ančių rūšis. Ir chaose galima pamatyti tvarką, bet žiūrėti reikia įdėmiai, nebėra kada į dangų žvalgytis… O kai G. Varnas sugrįžta į teatrą, studentams kalba, kad gali būti apgaulinga susižavėti šurmulinga artistų bendruomene, kad talentinga asmenybė visada yra vieniša. O teatras yra menas tada, kai į jį ateina asmenybės.

Balandžio 23-ioji

Kiekvieną vėlų vakarą, saulei jau nusileidus, galima išgirsti aukštai virš Liškiavos miškelių traukiančias slankas. Negarsų jų kvorkimą ornitologai vadina pavasariniu traukimu, tiktai tą kvor kvor kvor dar turi lydėti toks pat nelabai garsus psypsėjimas: psyp psyp psyp. Bet nėra to antrojo pavasarinės tuoktuvių giesmės posmo. O būdavo ši pilna pavasarinė slankų giesmė ir Šešuolių sengirėje, ir Biržų girioje, ir Šeškučių aukštapelkėse netoli Bezdonių. Bet Liškiavos krašte, kur visi miškai sausi, slankų neturėtų būti. Tačiau tą vieną tuoktuvinės giesmės dalį, tą negarsų, bet labai aiškų kvorkimą girdžiu kiekvieną vakarą. Tiesa, vieną pavasarį keturis slankiukus slankų pora išperėjo sausame Vaikšnoro Ravo šlaite, galima sakyti, visai šalia jerubių. Tie paukščiai labai skirtingi: pilkai raiba jerubė yra miško vištelė, o slanka – ilgakojis tilvikas ryškiai ruda nugara. Nejaugi taip staiga keičiasi ne tiktai mūsų aplinka, bet ir kai kurių rūšių gyvenimo būdas?

Pavasarinis slankų traukimas man labiausiai primena Biržų girią. Tai buvo prieš pusę amžiaus, bet viską prisimenu labai aiškiai. Vieną pavasario vakarą padėjau girininkui sumedžioti keletą slankų, tada tokios medžioklės dar buvo leidžiamos. Mano darbas buvo labai paprastas: vos tik pasigirsdavo kvorkimas, turėjau mesti kepurę aukštyn, į ją puldavo slankos patinėlis ir tuoj pat krisdavo pašautas. Girininkas nebuvo aistringas medžiotojas, jis labiau garsėjo kaip pramuštgalviškas motociklininkas, bet tą vakarą labai norėjo kažkam nuvežti tų slankų, o man irgi davė vieną, pamokęs, kaip nupešti ir išvirti. Stebėjausi tada, kaip toks nesmulkus paukštis, kai skrenda, pasidaro toks mažas, kai netenka plunksnų. Tas atsitikimas yra ne pats didžiausias jaunystės paklydimas, blogiau tai, kad savo noru dalyvavau natūralios Biržų sengirės naikinimo darbuose, lyg ir norėdamas pajusti tai iš arti. Reikėtų dabar pamatyti, kaip atrodo tos trasos ir dviejų metrų gilumo grioviai, kuriuos prieš kasant reikėjo sprogdinti trotilu, nes ekskavatorių kaušai negalėjo pradaužti negiliai slūgsančių dolomotų. Aišku, kad po tokių darbų iš Biržų sengirės į Latviją pasitraukė ir slankos, ir juodieji gandrai, ir pelėdos.

Gegužės 14-oji

Vakar pamatėme, kad Sūduvoje pavasaris eina sparčiau nei Dzūkijoje. Daktaro Jono Basanavičiaus muziejaus kieme jau žydi senas kaštonas – iškilmingi, tikrai šventiški žiedai visoje medžio lajoje, nuo viršūnės iki apatinių šakų. Šis puošnus medis į Lietuvą atkeliavo iš pietinių kraštų, galbūt iš Graikijos, bet ir pietinėje Bulgarijoje jis jau yra čiabuvis. Toliau į šiaurę savaime jau neplinta. Mūsų krašte kadaise kaštonas buvo žinomas tiktai kaip dvarų medis, o dabar jau išplito, nors miške jo nepamatysi.

Netoli dūzgiančio kaštono (jo žiedų nektarą labiausiai mėgsta kamanės) žydi raudonasis ąžuolas. Jo lapai dar labai švieži, gelsvai žalsvi, o dideli kuokeliniai žirginiai nusvirę žemyn. Ir apie šį tvirtą medį galima atsiliepti tiktai gerai, nors jo tėvynė – Kanada. Miškininkystės veteranas Algirdas Valavičius ne vieną kartą yra džiaugęsis, kad raudonojo ąžuolo introdukcija Lietuvoje yra labai sėkminga, iš dalies gal dėl to, jog Kanadoje jis auga toje pačioje geografinėje platumoje…

Tokia pavasariškos dienos pradžia. Nors jau prieš valandą artinantis prie Vilkaviškio krašto galima buvo pajusti Sūduvos kitoniškumą: pakelės miškelio jaunuolynas taip išugdytas, kad pasijunti patekęs į miško parką, kur vyrauja klevai. O juk taip ir gali būti čia po kelių dešimtmečių: gražiai godojamas plačialapių lapuočių miškas su galingais klevais pirmajame arde. Viskas priklauso nuo dirvožemio ir nuo geros žmogaus valios. Juk šitaip ir garsusis Virbalgirio liepynas (botaninis draustinis) atsirado – keturių šimtų hektarų plote vyrauja liepos. O juk į Ožkabalius, į Jono Basanavičiaus tėviškę važiuojant pro Kalvariją, visai netoli yra Liubavas – čia pastatytas paminklas garsiajam Lietuvos partizanui Juozui Lukšai-Daumantui, kuris prie Liubavo du kartus perėjo sieną, nešė žinias apie Lietuvos partizanų karą į Vakarų valstybes. Liubave pastatytas koplytstulpis ir katalikų kunigui, kuris nuskendo kartu su „Titaniku“.

Tai buvo 1912 metų pavasarį. Išsigelbėję liudininkai papasakojo, kaip kilniai elgėsi šis liubaviškių dvasininkas, padėjęs lipti į gelbėjimosi valtis moterims. Apie tai rašė Varšuvos laikraščiai. O juk Vilkaviškio krašto istorikai galėtų priminti smalsiems pakeleiviams ir šitokias tiesas: čia gyveno ne tiktai Jonas Basanavičius bei Vincas Kudirka, negalim pamiršti Prano Mašioto, Vinco Pietario, Salomėjos Nėries, Petro Rimšos, Kazio Baršausko, Kazio Bradūno, Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio. O kokia įspūdinga Paežerių dvaro atsiradimo istorija, o kokios paslaptingos buvo Vinco Kudirkos smuiko paieškos. O juk Vilkaviškio vardas kilo iš vandenvardžio Vilkauja…

Apie visa tai, jeigu keliautume neskubėdami, galima ne tiktai išgirsti, bet ir žvilgsniu aprėpti, juk Suvalkų moreninės aukštumõs kalvos ir piliakalniai beveik tokio pat aukštumo kaip legendinė Šatrija. Sakoma, kad nuo Kačergakalnio, jo aukštis 220 metrų, galima pamatyti net penkias Sūduvos krašto bažnyčias… Ir vis dėlto pavasaris dabar labiausiai jaučiamas Ožkabaliuose. Ypač gegužės 13-ąją, kai susirenka tiek daug žmonių, kuriems rūpi šio Ąžuolyno ateitis. Diena jau ilga, todėl ir programa didelė – ir teorinė konferencija, ir ąžuoliukų sodinimas, ir Marijampolės folkloro ansamblio „Žibinyčia“ dainos, ir diskusijos, ką jau dabar reikia daryti, kad šis beveik septynių tūkstančių ąžuolų miško parkas būtų ilgaamžis ir galbūt po trijų šimtų metų atrodytų kaip tikra sengirė. O juk bus visokių uraganų, pandemijų ir kitokių negandų, viską turės išgyventi ir žmonės, ir medžiai.

Negerų ženklų jau dabar yra: iš toliau žvelgiant atrodo, kad visame ąžuolyne pavasariškai geltonuoja kiaulpienės, mėlynuoja neužmirštuolės ir tramažolės, žaliuoja šunažolės, gardunytės, motiejukai ir pašiaušėliai, bet prie pat ąžuolų kamienų jau glaudžiasi visiškai nepageidaujamos rūšys – invazinės vėlyvosios ievos ir didžiosios dilgėlės. Blogiausia, kad dilgėlės (ir didžiosios, ir gailiosios) visiškai nebijo šienavimo, jos sparčiai plinta labai gyvybingais ryškiai geltonais šakniastiebiais, gali užkariauti didelius plotus, nebepalikdamos vietos kitiems godotiniems augalams. Dilgėles reikia ne šienauti, bet kastuvu iškasti, o jų stiebus su lapais ir šakniastiebius dovanoti ar parduoti Švenčionių vaistažolių fabrikui.

Bet yra Ąžuolyne ir gerų geobotaninių ženklų: atviresnėse vietose, ypač prie sutvarkyto šaltinėlio, jau gerai įsitvirtina daugiametės saulutės, baltieji dobilėliai ir netgi visai mažos jau žydinčios siūlinės veronikos. Šio augalėlio nepamatysi bet kur, jis yra toks pat svarbus praeities liudininkas, kaip ir paprastasis kaštonas. Lietuvoje yra atrastos ir aprašytos net 22 veronikų rūšys, kai kurios atskiriamos labai lengvai. Kiekvienas gali pastebėti, kuo upelinė veronika skiriasi nuo šaltininės, o gebenlapės veronikos lapeliai tikrai primena mūsų krašto lianas gebenes, dideli plačialapių veronikų sąžalynai mėlynuoja iš tolo, o visai mažų persinių veronikų aptiksi tiktai kai kuriose gerai įšildytose vietose, nes jos tikrai atėjo iš Persijos, kurios jau nebėra, labiausiai ši turtinga šalis klestėjo dvyliktajame amžiuje. Toli gali nuvesti veronikų gentis, siūlinė veronika taip pat nėra čiabuvė, bet jau natūralizavosi mūsų gamtoje, gražiai žydi, vietos užima nedaug ir niekam žalos nedaro.

Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas (jo pradžia žinoma labai tiksliai – 1989 metų balandžio 1 diena), matyt, dar yra mįslė: ar čia jau matome mišką, ar miško parką? Būna miško sklypų, kur vyrauja ąžuolai, bet juose būtinai pastebėsime ir pomiškį (pavyzdžiui, mažas eglaites, nebijančias pavėsio), ir trako krūmus, o prie pat žemės žaliuoja arba gelsvuoja žiediniai augalai bei samanos. Dar yra grybų tam tikras ardas, taip pat ne bet kokių. Tokių brandaus ąžuolyno bendrijų galima pamatyti Neries regioniniame parke, Dzūkijos nacionaliniame parke, Vidzgirio botaniniame draustinyje. Ožkabaliuose šito nėra, gal ir nereikia, kai kiekvienas atskiras medis gerai auga. Jeigu galėtume garantuoti, kad taip bus ir ateityje. O jeigu čia viskas būtų kuriama kaip kurortiniame miško parke, būtinai reikėtų išryškinti kai kurių medžių figūras, atsirastų ir estetiškų, gražiai žydinčių krūmų. O kur žiedai, ten ir bitės. O rudenį gudobelių, šeivamedžių, dekoratyvinių obelų, sedulų, šermukšnių, putinų uogas bei vaisius labai mėgsta paukščiai. Tokia savaime susiderinanti gyvybė sparčiai kuria organiką dirvožemyje, ko negali nepajusti ir ąžuolai.

Beje, ir šio susitikimo pradžioje Jono Basanavičiaus muziejaus vedėja Rūta Vasiliauskienė suabejojo, ar bus gerai, jeigu ir ateityje kai kuriuose plotuose augs vien tiktai ąžuolai. Bet vargu ar begalima ką nors padaryti: kai vaikščiodami po tokį ąžuolyną dangaus nebematome, aišku, kad nedaug surasime rūšių, kurios galėtų po ąžuolų lajomis užaugti neskursdamos. Kol ąžuolas neaukštas, netoliese ir sedula, ir gudobelė, ir liepa gali įsitvirtinti, o paskui visi savo santykius natūraliai atsirandančioje bendrijoje patys išsiaiškina. Kai kas, žinoma, žūsta, bet dirvoje lieka šaknys, lieka matoma ir nematoma mikrofauna, padedanti ąžuolams. Dabar taip galima galvoti, bet tada situacija turbūt irgi buvo suprantama: kai per tuos kelis dešimtmečius kiekvieną pavasarį talkininkai važiavo į Ožkabalius su savo ąžuoliukais, visi norėjo savo medį pasodinti po saule. Ir pasodino…

Prisimenu dabar, kaip džiugiai apie Tautos ąžuolyno kūrimą kalbėjo Rimantas Krupickas, kartu su biofizikais Burkvydu Kaluškevičiumi ir Rimantu Petrošiumi atvažiavęs į Liškiavą, prie Krūčiaus upelio. Tai buvo 2008-ųjų balandžio 10 dieną, nedaug laiko tebuvo praėję nuo Ąžuolyno kūrimo pradžios, todėl liudininkų įspūdžiai dar labai gyvi. Pirmaisiais metais niekas negalvojo apie miškininkystės ar miško parkų kūrimo tiesas, organizatoriai, kuriuos tada subūrė Vitalius Stepulis, pirmiausia džiaugėsi, kad pavyko labai greitai suderinti ūkines ir žemėtvarkos problemas, kad puikia idėja užsikrėtė ir Bartninkų kolūkio pirmininkas, ir Vilkaviškio rajono bei Marijampolės apskrities vadovai. Ir darbų pagreitis kiekvieną pavasarį vis augo… O vieną pirmadienį, kai visi kūrybingi Dzūkijos nacionalinio parko žmonės susirinkome pasitarti į Marcinkonis, pamatėme, kad nėra botanikės Onutės Grigaitės. Ir niekas nežino, kur ji dingo. Bet Mindaugas Lapelė greitai mus apramino: Onutė „pardavė savo sielą“ Ožkabaliams, kiekvieną rytą išlekia iš Marcinkonių ir sodina ten Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyną…

Tai buvo tiesa, tik Onutė Grigaitė ten sodino ne ąžuoliukus, o mažas pušeles, kurias nuvežė Varėnos miškininkai. Onutė, beje, stebėjosi ne tiktai Ąžuolynu, bet ir svarbiausiu organizatoriumi Vitaliu Stepuliu, o juk jis, pasirodo, buvo atvežęs storų ąžuolo šakų Karaliaus šuliniui restauruoti, iš to šulinio, pasislėpusio Gudų girioje netoli Musteikos, kadaise gėrė vandenį karalius Jogaila. Kai šitaip kartais labai netikėtai susibėga ir žmonės, ir įvykiai, kai net prabėgusių šimtmečių legendas galima prisijaukinti kaip tikrus atsitikimus, atsiranda netikėtai tokia mintis: praeis dar pusė amžiaus, ir visi visi žinos, kas atsitiko 1989-ųjų balandžio pirmąją, nes ir geografijos, ir istorijos vadovėliuose apie tai bus parašyta didelėmis raidėmis. Taip tikrai gali būti: sakralumas yra ne tiktai paveldimas, bet ir kuriamas.

Prisiminkime, ką yra kalbėjęs profesorius Česlovas Kudaba: „Kiekvienas gerai pradėtas ir su pagarba pratęstas darbas yra paminklas…“ Rašau dabar tą mintį kabutėse, nors nežinau, ar ji buvo kur nors išspausdinta, o išliko šie žodžiai labai senų laikų užrašuose, kai klausiausi profesoriaus paskaitos apie darbą, apie sunkų, bet nenuobodų kasdienį sodiečių triūsą. Profesoriui buvo savotiškai gaila, kad mūsų kaimuose žmonės vis daugiau darbų patiki mašinoms, kad prarandame fizinio darbo įgūdžius, kurie ilgus šimtmečius buvo egzistenciškai svarbūs. Tas susitikimas vyko mažoje planetariumo salėje, šalia „Lietuvos“ kino teatro. Tai buvo gal prieš 50 metų, mokslo populiarinimo paskaitas tada organizavo „Žinijos“ draugija.

Profesorius Vykintas Vaitkevičius Ožkabaliuose gegužės 13 dieną kalbėjo apie Lietuvos ąžuolus, kurių šventumas ateina iki mūsų dienų net nuo tryliktojo amžiaus, rodė žemėlapį su pažymėtais visais šiuo metu žinomais alkais – šventais miškais ir miškeliais. Tai, žinoma, tiktai tokių tyrimų pradžia, bet vis dėlto jau pasiekta, kad Nacionalinio miškų susitarimo tekste bus paminėti šie ypatingos svarbos ąžuolynai. Pabandykim pasvajoti, kaip atrodys Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas po trijų šimtų metų. Jeigu vis naujos tautiečių kartos pratęs tai, kas dabar yra taip sėkmingai pradėta.

Gegužės 22-oji

Vakarais mažame tvenkinėlyje kurkia varlės. Visai čia pat, vienuolyno teritorijoje. Varlėms negalioja jokios regulos, joms nerūpi tylos rekolekcijos. Pavasarį visos varlės labai triukšmingos. Žinoma, mažame tvenkinėlyje triukšmo mažiau nei Bitinų balose ar prie Liškiavio ežero – ten koncertuoja ir žaliosios kūdrinės, ir žaliosios ežerinės, ir pievinės, ir rudosios varlės. O čia, rodos, galėtų būti ir kūmutės, tiktai jos ne kurkia, o ūbauja. Dzūkijoje tą ūbavimą nesunku išgirsti, bet klausytis geriausia labai ankstų rytą. Kai dviračiu važiuodavau į Merkinę, kūmučių ūbavimas visada mane pasveikindavo prie Navikų ežerėlio, visai netoli Leipalingio – Merkinės plento. O čia, Liškiavoje, jų irgi yra. Kėlėme su Gediminu sėklines bulves iš rūsio ir suradome kampe tūnančią tokią mažą pabaisą. Rūsio prietemoje man pasirodė, kad nedidelę juodai supuvusią bulvę užpuolė raudondryžiai maitvabaliai. O kai viską išnešėme ant žolyno, paslaptis paaiškėjo: šitaip pavojaus akimirką nuo priešų ginasi raudonpilvė kūmutė: apsiverčia ant nugaros ir rodo savo pilvą, išmargintą raudonais ir baltais taškais. Tas raudonumas labiausiai ir išsiskiria iš visų ankstyvojo pavasario spalvų. Kai palikome ją ramybėje, apsivertė ir mažais šuoliukais nutolo vienuolyno link. Dar spėjau ją pamatuoti: nuo snukučio iki užpakalio tiktai trys su puse centimetro. Nestambus gyvūnas, o gražus ir keistas. Gediminas, žinoma, nufotografavo ją ir įkėlė į veidaknygę.

Raudonojoje knygoje (2021 m.) pavaizduota, kad pietinėje ir rytinėje Lietuvoje raudonpilvių kūmučių yra nemažai, vidurio Lietuvoje jau mažai, o Žemaitijoje ir Pajūryje jų visiškai nerasta… Prisimenu šiandien, Biologinės įvairovės dieną, tą kūmutę ir galvoju, kad šitokia ne iš karto pastebima įvairovė galėtų nustebinti, o gal ir išgąsdinti sodietį žemaitį. Netikėtas susitikimas su kūmute atsitiko gegužės trečiąją, o gegužės penktąją Sode prie Krūčiaus – didelė svečių delegacija iš Kauno, iš Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodo. Šis universitetinis sodas, kurį šveicarų kilmės profesorius įkūrė 1923-iaisiais, šiemet švenčia šimto metų jubiliejų. Todėl garbingi kauniečių svečiai iš Vakarų Europos tą dieną aplankė garsųjį Dubravos arboretumą, istorinę Liškiavą ir Vilniaus universiteto botanikos sodą Kairėnuose. Publika labai rimta, marga ir įdomi. O susikalbėti su botanikais, žinoma, geriausia lotyniškai – augalų binarinė nomenklatūra visame pasaulyje ta pati.

Šitaip ir priartėjame prie vasaros, viskas lyg ir taip pat kaip kiekvieną daugiau ar mažiau normalų pavasarį. Tiktai kažkodėl atrodo, kad pavasarinis darbymetis kasmet vis ilgesnis ir sunkesnis.

Susiję:

Henrikas Gudavičius

9 min

Laiškai iš kaimo. Šventosios Hildegardos raštuose – ir apie moliūgą

Henrikas Gudavičius

10 min

Laiškai iš kaimo. Čia stovėjo batsiuvio pirkaitė

Henrikas Gudavičius

10 min

Laiškai iš kaimo. Rudens monotonija: užsitęsusi dulksna ir neprognozuotas atšalimas

Henrikas Gudavičius

13 min

Laiškai iš kaimo. Šiemet labai pakrikusi bobų vasara