2021 04 10

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.
Pavasaris prie Krūčiaus. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)

2021 04 10

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Laiškai iš kaimo. Pavasaris: žydinti ledlelija ir migruojančios pempės

Kovo 3-ioji

Pietinis pušų kalnelio šlaitas jau be sniego. Prieš aštuonerius metus virgulininkas iš Marijampolės surado čia kadaise buvusios šventosios ugnies buveinę. Vaikščiojo ilgai, iš visų pusių žvelgė į tą nedidelę kalvelę, paskui stovėjo, vis pasisukdamas į visas pasaulio šalis. Paprastas buvo jo tyrimas, ir tie instrumentai į striukės kišenę telpantys, o išvada labai svarbi. Bet pranešė apie šį atradimą gana paprastai: gali netikėti, bet matau, kad čia, štai čia, kur dabar stovim. Pažiūrėkim į šiaurės vakarus: iš didelio ežero ištekantis upelis ramiai srūva pro Aušrinės kaimą, bėga į pietryčius ir giliu kanjonu artėja prie Nemuno.

Ką reiškia toks kaimo vardas? O kaip tada buvo gerbiamas upelis, tekantis į Rytus?.. Krūčiaus salpoje yra niekada nejudintų akmenų, atrodo, kad kai kurie dideli granito rieduliai įmelsti, paprasčiau sakant, jie yra buvusių ritualų liudininkai. Už mūsų nugarų – senas pušynas ir labai gili, šaltiniuota griova. Prieš mus – didelė atvira pieva, kairėje vos vos matomas alkakalnis, dešinėje – miškai ir Aušrinė. Štai šitame kalvelės šlaite labai gera būti, kai saulė krypsta į vakarus, rami, besileidžianti saulė. Ir kai atsisėsi prie savo ugnies, tavęs niekas nematys, o tu regėsi besileidžiančią saulę… Maždaug taip kalbėjo tas žynys, bandydamas atkurti gamtmeldišką netolimų apylinkių ir tos mažos kalvelės sakralumą.

Tai buvo 2013-ųjų metų rugpjūčio 23-ioji diena, o štai dabar aš matau, kad tos kalvelės vakariniame šlaite stirnos kasė sau guolius, kad galėtų atsigulti ne ant sniego, o ant žemės. Dabar čia jau pavasaris, gelsvuoja pernykštė žolė, bet Krūčiaus ir Vaikšnoro Ravo šlaituose dar gili žiema. Dideli vėluojančio pavasario kontrastai. Ant šitos kalvelės tamsuoja ne tiktai stirnų guoliai, ne tiktai juodos jų spiros, bet ir į gumulus sukibę šerno ekskrementai, ir briedės pailgos „kulkos“, ir pernykščio briedžiuko mažesnės „kulkelės“. Geroje vietoje visiems malonu pabūti, nors nėra čia nei ko pagraužti, nei pačiaumoti…

Bet juk šitaip galėtų pasakyti ir vyresni dzūkai, kurie prieš pusę amžiaus ganė karves miškuose ir paupiuose: priėdę galvijai guldavo ir atrajodavo, piemenukai tuo metu maudydavosi, uogaudavo ir žvejodavo. Guldavo karvės bei avys ne bet kur, o tiktai guldyklose, dažniausiai tai būdavo sausos atkalnės, nuo kurių toli matydavosi. Tikrai buvo toks žodis – guldykla. Marcinkoniškis Juozas Korsakas yra pasakojęs, kad patogiausia ir gražiausia guldykla buvo prie Aklažerio, šalia pušyno, kur anksti pavasarį gražiai sužydėdavo vėjalandės šilagėlės, o liepą ryškiai sugeltonuodavo kalninės arnikos. Zackagirio juodalksnynuose priėdusios karvės guli ant saulėto dirvono ir atrajoja net porą valandų, o piemenėliai maudosi ir plaukioja luotu, vis pasižiūrėdami, ar neįsisiurbė į koją juoda didelė dėlė. Šitokie prisiminimai tebėra gyvi kiekviename kaime. O patys seniausi liudijimai – margioniškio mokytojo Vaclovo Balevičiaus dienoraščiuose. 

Patogu nuo šios kalvelės stebėti aplinkinius miškus ir dangų, kai migruoja paukščiai, bet šitaip ir prisiminimai iš toliausių tolių gali ateiti labai ryškūs. O prie Liškiavio ežero klykauja gervės. Gerai sklinda garsas upelio slėniu, kol juodalksniai dar be lapų. 

Vakare vėl galvoju apie tą susitikimą prieš aštuonerius metus. Tas žynys dabar neatrodo kaip šamanas, jis arčiau biofizikų, kurie prie Krūčiaus irgi vaikščiojo, kai buvo ruošiamasi konferencijai apie bioenergetiką… Galvoju ir apie ką tik praėjusią šaltoką žiemą, juk net senus veltinius teko susirasti ir prisiminti, koks patogus tas senovinis apavas. Virš sušalusio sniego galima eiti lengvai ir tyliai. Kadaise juk nereikėjo veltinių pirkti, buvo keliaujantys vėlėjai, per dieną ar per dvi dienas ir nuvelia, tik vilnos turėjo būti geros, išplautos ir sukarštos. Negalėčiau papasakoti to paslaptingo darbo proceso, prisimenu tik tiek, kad visą dieną ir ilgą rudens vakarą virtuvė buvo panaši į pirtį – tvyrojo slogus karštis ir tirštas garas. Vėlėjas atėjo iš Kartoklių kaimo, ten buvo ir vilnų karšykla. Atsinešė tiktai keistai karbuotą lentą, paprašė, kad tėvas suieškotų seno kerzinio bato aulą ir nedidelį suolelį. Mama atnešė iš podėlio didelį kubilą, du gabalus muilo ir visą laiką virino vandenį. Tik tiek ir atsimenu, nors visą laiką žiūrėjau, kaip vienmarškinis vėlėjas dirba. Ir atsirado veltiniai. 

Pavasaris Gudelių kaime. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)
Pavasaris Gudelių kaime. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)
Pavasaris Gudelių kaime. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)

Kovo 16-oji

Jeigu palygintume šio pavasario žingsnius su 2020-ųjų pavasariu, tai bus aišku, kad šiemet viskas atsiranda vėliau. Pernai kovo 16-ąją, Knygnešio dieną, jau žydėjo vienuolika augalų rūšių. Krūčiaus ir Vaikšnoro Ravo santakoje geltonavo blužnutės ir vištapienės, mėlynavo žibuoklės ir plautės, o šiemet čia dar slūgso pusmetrinis sukietėjusio sniego šarvas. Nėra dar ir pavasarinių ankstyvių ant smėlio kopų, nežydi juodalksnynuose žalčialunkiai. Bet šitoks dviejų pavasarių palyginimas niekur neveda, nes pernai visai nebuvo žiemos. Miškinių pelėžirnių lapai išbuvo žali iki kovo. Žaliavo pelėžirniai, apsiviję veigelas, o visai šalia sužydėjo geltonžiedės sedulos. Taip buvo pernai.

Šiemet lazdynai, tiesa, irgi buvo pražydę sausio mėnesį, bet toks žydėjimas nieko gero nežada. O štai pirmąjį snieguolės žiedą surandu pačiu laiku, nors buvo pasislėpęs po suledėjusia sniego pluta ir po visad žaliuojančia virgininio kadagio šaka. Subaltavo snieguolės žiedas, kai išlaisvinau jį iš tamsaus požemio, iš suledėjusio sniego guolio. Matyt, ir tamsoje, ir tarp ledų jis pajuto pavasarį. Todėl kai kur šią gėlę vadina ledlelija.

Žiūriu į išlaisvintą ledleliją, o aukštai prašvilpia pulkas paukščių labai baltomis papilvėmis. Pempės! Spėju pamatyti tą ypatingą baltumą ir visiems tilvikiniams būdingas griežtas silueto formas. Nutolo paukščiai, o ypatingas švilpesys tarsi pasiliko čia, virš žydinčių snieguolių. Reikia jį prisiminti, kad galima būtų atskirti nuo kitų panašių garsų ir tada, kai migruos paukščiai per rūką arba naktį. Ypatingas yra migruojančių pempių švilpesys, visai ne toks kaip klykuolių ar meletų pasiskraidymai. Arba nutolstančių alksninukų švelnus purpsėjimas. Gal nespėjau gerai įsiklausyti, o juk reikėjo ir suskaičiuoti, kiek individų tame pulke. Ornitologai žino metodą, kaip apytiksliai suskaičiuoti migruojančius svirbelius, kurių viename mirgančiame pulke gali būti net penki šimtai. 

Kovo 20-oji 

Žemės diena. Šią datą atsiminti nesunku – šiauriniame pusrutulyje pavasario lygiadienis yra astronominė pavasario pradžia. Dėl šito gali ginčytis tik tie, kurie laukia nesulaukia Pasaulio pabaigos. Gal šitaip jie kovoja su savo nuoboduliu? Jaunystėje vienas mano draugas turėjo nusibraižęs keistą kalendorių, kur visos buvusios ir būsimos Pasaulio pabaigos buvo pažymėtos skirtingomis spalvomis. Kažką tos spalvos reiškė. Jis žinojo daug pasakojimų, paaiškinančių, kodėl tos keistos hipotezės vis atsiranda.

Pasirodo, esama šiose samprotavimuose šiek tie logikos, astronomijos ar meteorologijos knygose, pavyzdžiui, rašoma šitaip: yra didelė tikimybė, kad saulė rytoj rytą patekės iš Rytų. Labai griežtai žiūrint, tokia mums žinoma tiesa vis dėlto yra tiktai tikimybė… O apie laimę, pavyzdžiui, galima kalbėti labai aiškiai – jei norėsi, ji bus, viskas nuo tavęs priklauso. Tą laimingą atsitiktinumą Michailas Prišvinas yra taip paaiškinęs: jei tau pavyko užsidėti savo pavalkus, jie tau ir nespaus sprando, ir tu būsi laimingas…

Šiandien, beje, yra Tarptautinė laimės diena. Taip rašo kai kurie kalendoriai, reikia tikėti. Apie laimę labai daug kalbama. Yra žmonių, kuriems bet koks kalbėjimas atrodo kaip vitaminai. Bet apie gyvą kalbėjimą labai rimtai rašo profesorius Vykintas Vaitkevičius, šimtadarbis archeologas ir etnologas. Nelabai seniai sukūręs hipotezę apie tai, kad be jokių prietaisų, vien tik pasižvalgius galima atspėti vietovės istorinę reikšmę, dabar štai Vykintas Vaitkevičius pranašauja artėjančio pasakojimo amžių. Ne rašymo, ne filmavimo, ne vaidinimo, o pasakojimo. Jeigu tu apie savo darbą gali pasakoti gyvai – visi klausysis, ir tavo knygos bei nuotraukos liks dūlėti lentynose. Sudūlės turbūt ir visos skaitmeninimo įrangos, o savo buvusią šlovę vėl pelnys akmenys Mokai, kurių Lietuvoje, deja, beliko žinomi penki ar septyni. Atsiras, žinoma, naujų iškalbingų riedulių, atsiras įstatymas, draudžiantis judinti bet kokį akmenį, gulintį prie ežero ar upės. Bus apsaugoti visi šimto metų sulaukę pavieniai medžiai.

Gal šitaip paprastai galima būtų pratęsti profesoriaus mintį apie artėjantį pasakojimo amžių: kalbėsime prie paminklinių akmenų bei medžių, prie skaidrių upių ir ežerų. Bet šiandien reikia paminėti Tarptautinę laimės dieną. Bus geriausia, jei prisiminsime tokį santūrų Levo Tolstojaus paliudijimą: „Laimės gyvenime nėra, yra tik tolimi žaibo blyksniai – gyvenkite jais, branginkite juos.“ 

Vidudienį atsiranda saulė. Einu Vaikšnoro Ravo šlaitu, ir visą laiką mane lydi ligutės liulenimas. Sucylena ir didžioji zylė, bet jos balsas prapuola jauno pušynėlio tankmėje. O ligutė liulena aukštai, nori būti arčiau saulės, todėl ją kartais ir pavadiname miško vieversiu. Anksti rytą ant stogo čiukuro giedojo geltonoji starta, jos melodija irgi trumpa, pasikartojanti, bet jaučiama savotiška melancholija. O štai išeisiu dabar į palaukę ir išgirsiu dirvinio vieversio linksmą čirenimą… Maži pilki paukšteliai, o kaip visi jie priartina pavasarį.

Pavasaris prie Krūčiaus. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)
Pavasaris prie Krūčiaus. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)
Pavasaris prie Krūčiaus. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)
Pavasaris prie Krūčiaus. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)
Pavasaris prie Krūčiaus. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)
Pavasaris prie Krūčiaus. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)

Kovo 27-oji

Šeštadienis. Visada tokį rytą klausausi, apie ką kalba „Gamta – visų namai“. Šiandien ornitologė Jūratė Zarankaitė iš Juodkrantės sako, kad sparnuočių migracija jau labai ryški, bet laukinių augalų žiedais Kuršių nerija negali pasigirti. Pirmasis žydintis efemeroidas Nidos kopose bus pavasarinė ankstyvė, bet ir jos iš tolo nepamatysi. O Pietų Lietuvoje pirmoji pavasarinė žiedų banga visada būna labai spalvinga. Tuoj pat sudūzgia bitės ir kamanės, atsiranda citrinukų, dilgėlinukų, aušrelių ir net gražuolių šeirių. Bet šiemet mums kelia nerimą žinios apie pradedamą statyti stumbryno aptvarą Stėgaliuose – juodalksnių, pelkių, griovių, kadagynų ir viržynų plotuose tarp Marcinkonių ir Zervynų. 

Stumbrų atkūrimo programa prasidėjo prieš 50 metų. Ir visą tą laiką labiausiai kenčia vietiniai gyventojai. Literatūroje nurodoma, kad tas žvėris yra mišriųjų miškų ir turtingų miškapievių gyventojas, bet mūsų krašte tokio kraštovaizdžio nebėra. Apie dabartinę Europos stumbrų būklę vasario mėnesį interneto dienraštis DELFI.lt spausdino Romo Sadausko-Kvietkevičiaus ir gamtos mokslų daktaro Mindaugo Lapelės pokalbį. Viskas atrodo lyg ir neblogai, reikės mums ir toliau taip kentėti. Galiu būtent šitaip sakyti, nes buvau liudininkas, kai šiuos žvėris iš Naujamiesčio stumbryno raiti jėgeriai atvarė į Šešuolių sengirę 1975-aisiais. (Tada egzistavo valstybiniai medžioklės ūkiai, kur dirbo jėgeriai – laukinių žvėrių „ganytojai“.)

Atginė stumbrus į Šešuolius, ir visi galvojo, kad jiems čia bus taip pat gerai, kaip ir tauriesiems elniams, kurių Šešuolių ir Verškainių miškuose tikrai ganėsi daug. Deja, nebuvo gerai: stumbrams neįdomūs eglynai ir drebulynai, jiems reikia sausų ąžuolynų su stumbražolių pievelėmis. Stumbrai jau kitą dieną išėjo iš šlapių miškų, pasklido po laukus, mito kopūstais ir runkeliais, o prie Kielių kaimo parduotuvės priprato reikalauti duonos. Esu ir aš davęs vienam niūriam stumbrui nemažą lamaką duonos, tik šitaip leido jis man pasiimti savo dviratį… Dirbau tada Širvintų miškų ūkio Puorių girininkijos eiguliu, gyvenau Puorių kaime, iš kurio iki Šešuolių tebuvo gal dvylika kilometrų. Man priklausė Puorių miško dalis, Žirniavagių miškas ir net Žindulių ežeras, bet šiose valdose niekada stumbrų nesutikdavau, rodos, jie bijojo miško. Ir vos tik, būdavo, sugrįžtu į Puorių kaimą, matau, kad stovi du ar keturi stumbrai, stūkso pievoje tarsi didžiuliai nepajudinami kelmai. Puoriuose visi kaimynai jų bijojo, nors ir buvo atėjęs toks patarimas tarsi gandas – reikia varyti juos iš daržų ne botagu, o šakėmis, pririštomis prie labai ilgo koto…

Tas nelinksmas eksperimentas liūdnai ir baigėsi: vieną stumbrą nušovė brakonierius prie Neries netoli Kernavės, vienas nuskendo pelkėje kažkur prie Alionių, o dar vieną aptiko nuklydusį net į Baltarusiją. Širvintų valstybinio medžioklės ūkio jėgeris Edvardas Turba kasdien nuo ryto iki nakties važinėjo triračiu motociklu bandydamas suskaičiuoti likusius stumbrus. Pagaliau išvarė tuos nelaimėlius vėl į Panevėžio kraštą, uždarė į aptvarus. Iš aptvarų jie ir buvo atvažiavę: Okos Terasų rezervate prie Serpuchovo stumbrai laikomi labai mažuose aptvaruose, visai kaip zoologijos soduose. 

Praėjo daug laiko. Iš Panevėžio atėjo tokia įdomi žinia: ūkininkai iš savo daržų stumbrus išveja patrankomis. Šaudo tuščiais sviediniais, bet ir tokio garso šie taurūs, bet niūrūs žvėrys bijo. Belieka tikėtis, kad stumbrus, pabėgusius iš Stėgalios aptvarų, Marcinkonių bei Zervynų žmonės taip pat turės galimybę pagąsdinti šaudydami iš patrankų. 

Dabartiniai gamtotvarkos projektai vis dėlto ruošiami atidžiau, nesunku juose surasti tokį gerą pasižadėjimą: „…siekti vietinių gyventojų pritarimo, stengtis bendradarbiauti su vietinėmis bendruomenėmis.“ Dažnai tai būna tik teorija. Štai ir dabar nei vietiniai gyventojai, nei rajono valdžia nepritaria Stėgalių adaptaciniam stumbrynui, o tvora jau statoma. Kadaise Europoje apie stambius žolėdžius dykaragius bei skeltanagius buvo galvojama kaip apie tautos galybės ir būsimų pergalių simbolius. O kai šiandien šiek tiek prakutusi kaimo turizmo sodyba apsitveria pušynėlį ir suvaro ten danielius ar tauriuosius elnius, tai šitokia „natūralizacija“ galima tik prieš kaimynus pasididžiuoti. Skursta uždaryti žvėrys, jie nebesugeba mokytis, kai maistą randa loviuose ir ėdžiuose.

Akimirkos iš nepakartojamos beveik penkias valandas trukusios profesoriaus dr. Vykinto Vaitkevičiaus ekskursijos-paskaitos po Merkinę ir jos mitologines vietas. Brolių Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Akimirkos iš nepakartojamos beveik penkias valandas trukusios profesoriaus dr. Vykinto Vaitkevičiaus ekskursijos-paskaitos po Merkinę ir jos mitologines vietas. Brolių Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Akimirkos iš nepakartojamos beveik penkias valandas trukusios profesoriaus dr. Vykinto Vaitkevičiaus ekskursijos-paskaitos po Merkinę ir jos mitologines vietas. Brolių Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Akimirkos iš nepakartojamos beveik penkias valandas trukusios profesoriaus dr. Vykinto Vaitkevičiaus ekskursijos-paskaitos po Merkinę ir jos mitologines vietas. Brolių Černiauskų nuotrauka (2020 m.)

Kovo 31-oji 

Tarp pernykščių klevo lapų jau žaliuoja maži garšvų lapeliai. Minkštos ir skanios pirmosios valgomos žolės, išdygusios šalia tamsiai rudų lapų, nes čia saulė labiau įkaitina žemę. O štai ir vienas riešutas, tarsi tyčia padėtas. O lazdynų krūmų čia nėra, matyt, voverė ar kėkštas atnešė iš toliau ir numetė netyčia. Riešutas lyg netuščias ir riešutinio straubliuko skylutės nėra, gerai, kad jo dar nesurado lauko pelėnai ar miškinės pelės. Slepiu brangų radinį marškinių kišenėje, namie patyrinėsiu iš arčiau. Gal surasiu viduje gerą branduolį, taip ir sužinosiu, kad ši žiema buvo palanki riešutų derliui. Juk taip atsitiktinai ir atsiranda nauji lazdynų krūmai: kas nors pameta gerą riešutą arba paslepia ir pamiršta. O kol kas šis riešutėlis yra paslaptis…

Galvoju apie tai ir prisimenu vakar girdėtą Mindaugo Nastaravičiaus ir Tomo Vaisetos pokalbį su profesoriumi Kęstučiu Nastopka. Kalbėjosi jie apie lietuvių literatūrą, apie apsakymų bei poezijos ženklus ir prasmes, kurios ne iš karto suvokiamos, o anais sovietiniais metais galėjo būti suprastos kaip maištas prieš socialistinį realizmą. Taip kai kurie kritikai ir vertino Juditos Vaičiūnaitės, Sigito Gedos, Jono Juškaičio poeziją. Kęstutis Nastopka tada apgynė šių ir kitų poetų kūrybą, apgynė ir kaip skaitytojas, ir kaip semiotikos mokslininkas, sugebantis pamatyti naujesnio žodžio ir netradicinės eilutės prasmę. Netgi Juozo Apučio kūrybą tyrinėjo Kęstutis Nastopka būtent šitaip atidžiai, ir šio žemaičio rašytojo apsakymas „Lidija Skoblikova ir tėvo žingsniai“ jam pasirodė labai daugiaprasmis. 

Apsakymas neilgas, perskaičiau jį vakar ir galvojau dabar apie tai, žiaumodamas garšvų žalius lapelius, bandydamas atsidurti to slidėmis šliuožiančio ir naktį į savo tėvų namus skubančio moksleiviuko vietoje. Bet pamačiau riešutą, gal dar sveiką lazdyno riešutą… Tokia paprastų įvykių seka, tokia sulėtinta laiko tėkmė, bet gali būti, kad ir čia yra paslėptų prasmių, reikia tiktai daugiau vaizduotės, juk taip ir atsiranda Gamtos pasakos. Paralelės čia, žinoma, atsitiktinės, juk semiotiko žvilgsnis į literatūrą yra mokslas, reikia čia ypatingo pasiruošimo, ne tiktai intuicijos. Apie tai yra rašęs literatūrologas Iraklijus Luarsabovičius Andronikovas (Andronikašvili). Memuarų knygoje šis talentingas rusų literatūros populiarintojas rašė apie Leningrado universiteto profesorių, kuris su studentais visą semestrą aiškinosi vieną vienintelį Aleksandro Puškino eilėraštį. Apie vieną eilutę šis profesorius galėjo kalbėti dvi valandas, ir tai buvo nebliauzgas kalbėjimas.