Laiškai iš kaimo. Raizgus gyvenimas, graudžios folklorinės baladės ir vakaro nejauka…

Sausio 16-oji

Ką galėtų reikšti toks skirtingų reiškinių sugretinimas šiame „Laiškų iš kaimo“ pavadinime? Ogi tik tai, kad čia ne abstrakčių minčių junginys ir ne vaizduotės padiktuoti žodžiai, o tik trijų neseniai pasirodžiusių knygų originalūs pavadinimai. „Baltų lankų“ leidyklos išleistas Merlino Sheldrake’o „Raizgus gyvenimas“, kurį iš anglų kalbos vertė Marius Burokas, turi ir paantraštę – „Kaip grybai kuria mūsų pasaulį, keičia mąstymą ir formuoja ateitį“.

Apie gyvenimiškai motyvuotas folklorines balades lietuviškojoje tradicijoje rašo Modesta Liugaitė-Černiauskienė, prieš Naujuosius metus Vilniuje apsigynusi daktaro disertaciją. O Marieke Lucas Rijneveld knyga „Vakaro nejauka“ – tai irgi „Baltų lankų“ išleistas romanas, kurį iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė. Trys įspūdingos knygos prieš pačias Kalėdas atsirado Liškiavoje ant mano stalo. Todėl privalu deramai susikaupti ir pradėti naujas knygas skaityti. Įdomu, kaip tos raizgios kūrybingų grybų šaknys gali pakeisti mūsų mąstymą ar net formuoti ateitį.

Niekur per daug neskubėdamas galiu dar prisiminti kad ir tokią vakar per radiją išgirstą mintį: nereikia stengtis pakeisti pasaulio, nes gal pasaulis nenori būti keičiamas, gal nori būti mylimas ir tausojamas. Taip „Kultūros savaitės“ laidoje kalbėjo dailininkė, meno daktarė Laisvydė Šalčiūtė, ir aš, be abejo, tik pritardamas tuojau pat prisiminiau, kad panašią nuostatą galima atrasti rusų rašytojo Michailo Prišvino (1873–1954) dienoraščiuose: „Reikia ne pakeisti pasaulį, o pamatyti jį, pamatyti yra daug svarbiau.“

Ir nė kiek nestebina, kad šitokia taikinga mintis jau praėjusiame amžiuje atsirado rašytojo gamtininko bloknote, o paskui pateko į publikuojamą dienoraštį. Nesunku įsivaizduoti, kaip jis kartu su ištikimu šuneliu eina miško proskyna, kaip atsisėda ant kelmo ir kaip keturkojis jo draugas čia pat supratingai įsitaiso ant miško paklotės, nes nuovokus šunelis žino, kad teks palaukti, kol šeimininkas kruopščiai užsirašys, ką eidamas pamatė, ką pastebėjo, tik po to juodu vėl keliaus toliau.

Taip per daugelį metų susikaupė didelė vertinga Michailo Prišvino dienoraščių knyga. Suprantama, cenzūra nebūtų leidusi spausdinti jo autentiškų pastebėjimų, prisiminimų, bloknotinių užrašų nei apie 1918 metų badą ir suirutę, nei apie Stalino palaimintą savivalę 1930-aisiais. Gal nieko nebijodamas anuomet visą teisybę apie Rusiją spaudoje iškloti galėjo nebent anglų rašytojas Herbertas Wellsas (1866–1946), bet ir jis kažkodėl bolševikų nedrįso vadinti tiesiog galvažudžiais, o patį Vladimirą Leniną iš tiesų fantastiškai apibūdino, kad tai esąs didžiausias mūsų Žemės utopistas.

Užtat labai teisingą Michailo Prišvino mintį, kad svarbiau – ne pakeisti pasaulį, o akyliau jame pasižvalgyti, randame pagaliau išleistos jo knygos „Dienoraščiai“ (Dnievniki) 95-ajame puslapyje. Didžiulė, beveik penkių šimtų puslapių knyga buvo išleista Maskvoje 1990 metais. Štai ir dar vienas vertingas šioje knygoje nesunkiai surandamas rašytojo gamtininko palinkėjimas, svarbus ne tiktai mūsų dienų kaimo ar miesto pertvarkytojams, bet kiekvienam mūsų Žemės keleiviui: „Ta vieta, kur aš stoviu, yra vienintelė tokia, ir čia išsitenku tiktai aš vienas. Aš pasiruošęs kam nors atiduoti paskutinius marškinius, paskutinį duonos kriaukšlį, bet savo vietos niekam neužleisiu, o jeigu kas nors užims mano vietą jėga, tai nieko čia ir neras (…)“

Tokį asmeninės pasaulėjautos žybsnį anuomet galima buvo išsaugoti tik privačiame dienoraštyje, todėl nenuostabu, kad naujoji 1990 metais be cenzūrinių kupiūrų išleista jo „Dienoraščių“ knyga suteikia mums galimybę artimiau pažinti taip aiškiai aname šimtmetyje mąsčiusį Gamtos žmogų, o literatūros kritikai jo nesenstantį dienoraštinį palikimą jau gali pavadinti abstrakčiuoju humanizmu – jam labai tolimas ir Vakarų Europos liberalizmas, ir majakovskiškas proletariato diktatūros maksimalizmas. Apie tą revoliucinį diktatūrinį maksimalizmą, jau toli, nebe savo tėvynėje gyvendamas, rašė Ivanas Buninas (1870–1953), apibūdindamas jį kaip labai šiurkštų ir nedraugišką.

Galiu pasidžiaugti, kad nauja knyga apie raizgųjį grybų gyvenimą atrodo man labai draugiška, tik skaityti ją reikės po truputį. O toji vakaro nejauka, atėjusi iš turtingos Olandijos, mano lietuviškoje pirkioje bus sunkokai prisijaukinama, nors įsiskaityti turėsiu kuo atidžiau, nes knygą iš olandų kalbos išvertė mano dukra. Ji visada paprašo tėvo dalykinių pastabų, nors vieną kartą ir perspėjo, kad niekas nesiliestų prie jos kuprinės, nes ten – dar neišversta Hitlerio tėvystės fantasmagorija. Mat buvo pasirašiusi sutartį, kad išvers olandų rašytojo Harry Mulischo romaną „Zygfridas. Juodoji idilė“, kurį „Vagos“ leidykla išleido 2010 metais.

Negaliu suprasti, kodėl ir kaip ji vis dėlto pasiryžta šitokias baisias knygas versti į lietuvių kalbą? Antai kad ir toji olandės žurnalistės knyga apie Alzheimerio ligą. Regis, be reikalo pajudinsi – ir sprogs (Stella Braam, „Alzheimerio liga. Mano tėvo istorija“, „Tyto alba“, Vilnius, 2009.) Arba kad ir anas dar 2005 metais mūsų Aušros išverstas ir „Vagos“ išleistas Arnono Grunbergo romanas „Fantomo skausmas“. Taip nejučia pasibaisėdamas ir net pasibodėdamas ne vien tik Nyderlandų, bet ir kitų šalių šiuolaikine literatūra apie tėvų ir vaikų santykius, nors gal ir nemandagu pernelyg atvirai prisipažinti, kad neretai net bjauriuosi šių dienų grožiniais romanais, pamažu pradedu įsivaizduoti, koks sunkus filologo vertėjo darbas. Kažin ar aš pats sugebėčiau atsakingai prisėsti ir prasmingai išversti į lietuvių kalbą mano vis niekaip neatsiskaitomo Sergejaus Maksimovo (1831–1901) raštus.

Nesu abejingas savo dukterų kūrybinei veiklai ir jų privačiai kasdienybei, visada palaikau ir tėviškai vertinu jų asmeninės laimės siekius. Drauge su sūnumi, besidžiaugiančiu nauja gitara, ar su anūku, neatsiplėšiančiu nuo planšetės žaidimų, vienaip ar kitaip pasamprotaujame, kas ir ką mūsų šeimoje ar mūsų negausioje giminėje, ar po darbdavišką Europą išsisklaidžiusioje lietuvių tautoje šiandien labiausiai mylėti sugeba. Nė kiek nesistebiu, kad nauja karta ir pačias seniausias dainas naujai perdainuoja. Bet pagrindinis kiekvienos populiarios ir gana depresiškai angažuotos dainos reikalavimas išlieka – mylėk mane…

Taigi atsargiai ir dėmesingai paimdamas į rankas mano šiek tiek pažįstamos filologės, tautosakininkės Modestos Liugaitės-Černiauskienės mokslinę knygą, etnologinę humanitarinės krypties disertaciją, negaliu nesusimąstyti ir apie tai, kodėl tokios graudžios mūsų lietuviškos baladės. Tiesa, kad visais laikais ir visos, o ir ne vien tik lietuvių liaudies dainos pasakoja gana dramatiškas motinų ir tėvų, žmonų ir vyrų, seserų ir brolių istorijas, gal tik tą šeimyninį ar gentinį vargą, tą nedalią ir lemtį dažnai tartum užglosto, užslepia tradiciniai dainuojamosios tautosakos žodžiai ir žodeliai.

Teko girdėti, kad Jonas Mekas Niujorke kartais pradėdavęs dainuoti lietuviškai, ir jo tenykščiai draugai su nuostaba klausdavę, kodėl tokia liūdna jo daina. Argi liūdna? – lyg ir nustebdavęs Jonas Mekas. – Man kaip tik šiandien ramiau, tai ir dainuoju. Bet amerikiečiams vis tiek atrodydavo, kad Jono daina liūdna. Kažin ką jie pasakytų apie senąsias mūsų balades? Žinoma, kai į Čikagą nuskrisdavo balsingas lietuviško folkloro ansamblis su Veronika Povilioniene, tai būdavo ten ir tikro džiaugsmo, ne vien liūdesio ašarų. 

Gal nesupyks Modesta Liugaitė-Černiauskienė, kad jos disertaciją, tikrai unikalią ir gražiai išleistą knygą su Vilniaus universiteto leidyklos ženklu ant viršelio, aš skaitau kaip diletantas, labiau sustodamas prie tokių dzūkiškų vaizdų ir emocijų, kurios tarsi savaime praturtina kiekvieno širdingo kraštotyrininko patirtį. Štai ji cituoja kultūros žurnalo „Būdas“ redaktoriaus Juozo Šorio užrašytą poringę apie tai, kad Ašašnykuose dzūkai sodiečiai dirba daugiau nei gretimame Kabelių kaime. Kabeliuose iš miego pasikelia penktą valandą ryto, o Ašašnykuose „paskelia kokį tracų, antrų valandų (…) ir aina dirbc. Žmonės netgi neidavo laškon miegot (…) atsigula palei duris an suolo, an uslano tokio plataus, ir guli, kad neaptingt, ba iš ryto vėl laukia darbai. Nusnaudzia kokias dzvi tris valandas ir tadu pirmyn“.

Su šypsena skaitydamas galiu pritarti, kad gal kiek ir hiperbolizuotas šis pasakojimas, kurį aptikau vos pavartęs Modestos knygą, bet pasigirsiu, jog ir man pačiam kartą Marcinkonyse teko girdėti baladiškai įspūdingas ir paveikias vienos moterėlės aimanas apie neišdainuojamai sunkią jos dalią nedarnioje pijokėlio vyro šeimoje. Keliasi šeimininkė visada ketvirtą valandą ryto, apeina gyvulius ir įnamius, išverda pusryčius bei pietus ir išvažiuoja traukiniu į Druskininkus. Dirba ji valytoja sanatorijoje, ten kvapo neatgaudama duodasi visą dieną, sugrįžta vakare traukiniu, vėl sutvarko gyvulius, pagloboja vaikus, išverda vakarienę, paguldo laškon jau naktį parsiradusį girtą vyrą, nuauna jam batus, o dar pasiruošia malkų rytojui ir tik tada jau pati nugrimzta miegelin kaip akmuo vandenėlin… Ir šitaip žiemą vasarą, kol sulaukė pensijos… 

Taip pat ir dar vieno tokio judraus broluko dzūko kasdienę buitį, tiesiog nartų jo žygiavimą paupiais, miškais pievomis, prisimenu labai ryškiai. Man tada buvo kilęs nemenkas etnografinis ūpas autentiškai užrašyti, kaip tas jaunas vyras gaudo kurmius, o tikrai sklido kalbos, kad jis gerai sugauna ir kad niekas kitas tokio keisto amato nemoka, tik tas Krikštonių parapijos atajuonis, anot tenykščių dzūkų tarmės, – atėjūnas. Toli važiavau dviračiu, net iki Drapalių miškų, o tas vis bėgantis ir bėgantis, vietoje nenustygstantis, neatidėliotinų darbų rato įsuktas vyras, nė nesiruošdamas tuščiai atsakinėti į mano klausimus apie kurmius, pirmiausia šitaip mane pamokė: „Vasarą, rupke gauruota, galima kaime gyvent ir užgyvent, tik reikia viena valanda anksčiau atsikelt negu visi ir viena valanda vėliau nueit gult, tadu viską suspėji pasdaryc…“

Greitai sužinojau ir pamačiau, kaip tas darbštuolis iš tikrųjų viską ir visur suspėja, kaip jis nuo džiovinimui paskleistų vaistažolių puola prie krosnies, kur tuoj bus džiaunami pirmarūšiai baravykai, kaip sumaniai prieš menką vėjelį išvėto surinktas mėlynes, kaip greitai sulopo dar vieną venterį žuvims gaudyti, kaip jau ruošiasi melžti karves, kurios baubia ganykloje su pritvinkusiais tešmenimis, o tie kurmiai, anot jo paties, tai dar palauks: „Menkniekis tie kurmiai, rudenį jie geriau sulenda į spąstus, per dieną galima patikrinti šimtą spąstų, bet reikia skubinai kailiuką nunerti ir padžiauti, o pinigai menki, cik duoda už tuos kailiukus pašarų triušiams. Kaip matai, dabar man su tom karvėm daug vargo, kiekvieną rytą reikia vežti pieną į kurortą, dar ir žuvis turiu nuvežt ir parduot, viską perka brangiai, tik žinok, į kurį kiemą pataikyti. Tai argi neaišku, kad galima dar gyventi ir visko užgyventi, tik būk toks malonus ir mažiau miegok…“ 

Grįžau tartum sugėdintas jo pamokymų. Tie jo meistriškai gaudomi kurmiai jam teatrodė smulkmena. Gal geriau būčiau paklausęs, ką jis per dienas tiek išvargdamas besapnuoja naktimis. Ko gero, tik reti ir migloti sapnai šitokį be jokio poilsio gyvenantį devyndarbį sunkiai suvokiamais dvasios keliais vis dėlto priartina prie nebeatmenamų laikų senovės, kurios jis pats nė per nago juodymą neįsivaizduoja, bet kuri tikrai nuo amžių tuose Drapalių miškuose buvo. Štai kodėl jis taip užtikrintai vis sukasi ir sukasi savo nepabaigiamų darbų rate, kad gyventų ir užgyventų, ko tik širdis geidžia. Galbūt tai pats senoviškiausias miškų ir laukų žmogaus gyvenimo būdas.

Na, o kaipgi dabar įvertintų savo praaimanuotą gyvenimą toji mano kažkada užkalbinta ir išklausyta marcinkoniškė? Gal jau ir gyvos nebėra. Kartais pasitaiko, kad ir geras žmogus visą gyvenimą sulinkęs nešiojasi savo kryžių – nepabaigiamą pilstuko butelaitį, kaip ta sanatorijos valytoja savąją šluotą, ir net nepagalvoja, kadgi visai kitoks galėjo būti jo ar jos pašaukimas. Juodu kažką pražiūrėjo šiame pasaulyje, kažko nepamatė. Matyt, ir aš pats išeisiu iš šio pasaulio, daug ko neįžvelgęs ir daug svarbių dalykų nesužinojęs, todėl negaliu nei abejoti dabartinių globalių permainų prasmingumu, nei kokias individualias išvadas skelbti.

Vis dėlto niekaip nepamirštu, ką tvirtino mano daug sykių skaitytas ir perskaitytas Sergejus Maksimovas: ogi rimtas ir kantrus kraštotyrininkas – tai tarsi įgudęs vandenvežis, kuris veža iš upės gyvą vandenį salyklai užmerkti, o kai miežiai sudygsta ir apsąla, kai ateina alaus meistrai, tada ir tas vandens vežėjas jau gali smagiai bendruomeniškai įsitikinęs savo darbo reikšmingumu pasidžiaugti, mat jo atvežtas vanduo tikrai buvo geras, nes alus išėjo pirmarūšis. Todėl ne iš dyko buvimo humanitarinių mokslų daktarės Modestos Liugaitės-Černiauskienės etnologiškai įvertintus dviejų gretimų kaimų skirtingumus turėtume priimti domėn kaip gyvenimiškai iškalbingą pasakojamosios baladžių raiškos motyvą: gal šitaip dėl nesibaigiančių darbų spartos konkuravusiuose kaimuose ir atsirasdavo graudžiausios dainos apie svetimą šalelę, kur ne meiliais žodeliais, o skaudžia panieka būdavo pasitinkama jauna, prie kasdienių darbų sunkumo dar neįpratusi martelė, tada ir atsirasdavo liūdniausia gaida – skaudi jauno žmogaus sielos aimana. 

Artėja pusiaužiemis, gal reikėtų per tuos knygų skaitymus neužsimiršti, kasdien vis atkakliau laikytis savo laiškuose išsakyto įsipareigojimo – vis eiti kartu su saule, vis žvelgti į dangų ir į medžius, vis pastebėti guviausius paukštelius ir žvėrelius, vis pamatyti prie šaltinio graudžiai besišypsantį akmenėlį. Nes juk ir pačios gražiausios, ir pačios moksliškiausios knygos tėra gyvenimo refleksija. Knygos nepavaduoja saulės šviesos. Bet žiema labai permaininga, ir Nemunas net nebandė sustoti, tiktai kelios ledo lytys atplaukė iš aukštupio. Galiu spėti, kad jos iš aukštupio, nes labai apskritos – iš toli plaukianti bet kokia ledo atplaiša darosi apskritiminė, nes srovė ją nuolat suka ir suka.

Apskritos ledo lytys pas mus atplaukia iš Baltarusijos, ten klimatas labiau žemyninis, mūsų kaimynai neturi jūros. Bet vietiniai žmonės pakalba, kad Lukašenka žadėjęs užtvindyti mus nelegaliais migrantais. Sakau, gal nuo Gardino pusės dar netvindys. Lietuvoje didesnių šalčių nėra, todėl nematome nei išbalusios saulės veido per patį vidurdienį, nei raudonų saulėlydžio gaisų vakare. Ir svirbelių, ir čimčiakų, kas žiemą į mūsų kraštus vis atlekiančių iš Šiaurės, šiemet dar nematėme. Kažkur dingo geltonosios startos, jos gi sausio viduryje kartais jau giedodavo trumpą, bet išraiškingą savo melodiją. Negerų permainų, matyt, yra daugiau, nei gali pamatuoti meteorologai.

Sausio 17-oji 

Rameikų sodyboje laikosi nedidelis žvirblių pulkelis. Nuo paukštvanagio tie žvirbliai slepiasi kininio citrinvyčio krūme. Išmoko ne tiktai pasislėpti, bet ir maitintis – skabo mažus šio tikrai brangaus lianinio krūmo pumpurus. Pavasarį jie atlėks ir į mūsų kiemą, patikrins, ar lieka kruopų Gaurono lakataušėje. O gal net ir prisitaikys daržinėje perėti kartu su dūminėmis raudonuodegėmis. Kol kas mus aplanko mėlynosios bei ilgauodegės zylės, juodagalvės sniegenos ir triukšmingieji kėkštai. Išgirstu, kaip sukleketuoja pro šalį greitai praskrisdamos žaliosios meletos, bet įdomiausia, kad šiemet savo kieme kartais pamatome ir mažuosius genius. Atlekia iš miško ir kalena mano „vigvamo“ išdžiūvusias kartis. Dirba labai tyliai, neskubėdami.

Prieš porą metų šiek tiek praretinau jauną pušynėlį, nužievinau liaunas kartis ir sustačiau tarsi smailiaviršūnį bokštelį. Smarkūs rudens vėjai du kartus tą mano statinį išvertė, teko sugalvoti nedidelę gudrybę, tai dabar stovės užtikrintai: beveik vertikaliai suremtos kartys be žievės nebijo nei lietaus, nei sniego. Praėjusią vasarą prie to mano sukurto „vigvamo“ žydėjo jurginai, ir tokia netikėta kompozicija pasirodė gana darni, nors indėnai algonkinai tokius būstus sau statėsi Šiaurės Amerikoje, o jurginų tėvynė – tai Meksika.

Šią milžinišką ir labai kontrastingą Centrinės Amerikos valstybę mums reikia žinoti dar ir todėl, kad ji ribojasi su Belizu, ir būtent tenai yra gyvenęs mūsų garsusis geografas Kazys Pakštas, ieškojęs tos „Dausuvos“, į kurią, ko gero, būtų buvę pravartu iškelti Lietuvą. Tai buvo jau po Antrojo pasaulinio karo, kai neliko Nepriklausomos Lietuvos. Taip pasakojo Geografų draugijos prezidentė Genovaitė Kynė, ji domėjosi visomis Kazio Pakšto kelionėmis, gaila, kad per radiją išgirdau tik dalį jos įdomaus pasakojimo, ir tai buvo vidurnaktį visai atsitiktinai. Tiesa, Belize, tuose subtropiniuose miškuose, kurie europiečiams atrodydavo tikrai nedraugiški, Kazys Pakštas anuomet užtiko ir šviesiaplaukių žmonių, kalbančių vokiškai… 

Ir štai šiandien be perstojo vis kala ir kala į tas dailias mano „vigvamo“ kartis mažasis genys. Jis tikrai labai mažas. Ir labai margas, ypač gražiai išmarginta jo nugarėlė – baltos vingrios bangelės juodame fone mažąjį genį turbūt labiausiai išskiria iš visos genių genties. Įsižiūriu, kaip jis ten kala ir kala, ir matau, kad jo galvytė visai juoda. Ė, taigi čia ne jis, o jinai! Matai, kokia darbštuolė! Visų genių viršugalvis raudonas, tik mažojo genio patelė visiškai neturi raudonos spalvos. Dirba stropiai, kibiais nagais įsikibdama, labai greitai apeina aplink kartį, pakreipusi juodą galvukę, pažvelgia į mane. Laukiu nejudėdamas, man darosi įdomu, ar ji tikrai į mane žvilgčioja, ar tik pasiklauso, kur jai svarbus mažas vikšrelis slepiasi.

Esame vienas nuo kito tik per porą metrų, didysis margasis genys jau būtų nulėkęs piktai čerkšdamas, jis nemėgsta, kai kas nors trukdo jam dirbti. Tik pagalvoju taip, o purpteli ir šita mažylė, nutolsta į mišką. Aš vis dar stoviu bandydamas suvokti, ką šitokia situacija reiškia. Vienas labai greitai skraidantis, visai netoli migruojantis, o kitas tik pėsčias ir lėtas, vis kieme stoviniuojantis ir galvojantis, kad neberūpi jam jokios migracijos. 

Na ir gerai! Tik būk, žmogeli, dar savaip stropus ir viską dar pamatyk, dar išgirsk, kas darosi aplinkui – atpažink, kas pralėkė ar sukleketavo virš tavo galvos, arba atspėk, kas ten šūkauja aname upės krante, o nakčia įsiklausyk ir suprask, jei gudrus, kas gi tarpumiškyje taip gūdžiai ūbauja neapsakomą savo likimo baladę. Niekur tau nereikia migruoti, gali sau prisiminti kažkieno išsakytą seną tiesą: ką nors sugalvok ir pasidaryk pats, ko tavo kaimynas neturi, patobulink nors paprasčiausius kurmių spąstus, ir kas nors vis tiek ateis ar iš toliau su dviračiu atvažiuos pasižiūrėti. Tai ir yra sėslaus šios žemės gyventojo privilegija. Vienaip ar kitaip begalvočiau, nėra nauja ir ta mintis, kad vieni išeina, o kiti pasilieka. Visada taip buvo. Ir nejučia prisimenu, ką man šią vasarą porino filosofas Kasparas Pocius: „… tolesnė civilizacijos kryptis bus ne hierarchinė, o nomadinė.“ Gal jis norėjo mane išgąsdinti? O gal paguosti, kad štai pagaliau nebeliks hierarchijų. Nejaugi ta kryptimi kažkas jau formuoja mūsų ateitį?

Žinoma, aš su tuo mažučiu margu paukšteliu tikrai niekada nesipyksiu, ar tai jis, ar tai jinai įniktų mano kieme snapeliu meistriškai kalenti, nes čia nėra ir nebus nei jokio pavaldumo, nei prievartinės priklausomybės, – galime paprasčiausiai sugyventi kaip ramūs šio pasaulio stebėtojai. Be to, juk visai įmanoma dabar kuo draugiškiausiai stebėti ir naujas pas Lietuvos darbštuolius ūkininkus iš kažkur atsirandančias skeltanagių galvijų veisles – tokie pat, kaip ir anksčiau, stambūs jaučiai, o be ragų. Nebeturi svarbiausio ginklo, visi be išimties prarado ragus, kurie padėdavo išsiaiškinti nenuginčijamus bandos hierarchijos lygius, ir štai – net galingiausi jaučiai Lietuvoje pasidarė ramūs. Atrodo, kad ir jų žvilgsnis nebe toks rūstus…

Buvo labai karšta liepos diena, keliavome palei Krūčiaus upelį, ir Kasparas Pocius vis šluostėsi nosine prakaitą nuo veido. Ir vis tiek džiaugėsi, kad eina, kad ištrūkęs iš miesto gali žingsniuoti pėsčias, nes tiktai šitaip pajaučiąs kraštovaizdį, tik šitaip įspūdis jam esąs nei padidintas, nei sumažintas. 

Sausio 20-oji

Liškiavoje pasklido žinia, kad naktį iš Viliaus Balčiaus kiemo vilkas pavogė šunį. Ten visada būdavo trys ilgomis grandinėmis pririšti šunys, vasarą ir rudenį jie saugodavo sodybą nuo šernų. Sodyba tikrai vieniša. Netoli nuo Liškiavos, bet nežinodamas jos ir nerastum. O būdavo, susiruošęs praeisi pro Žvėrinčiaus ąžuolus, pro labai dar tvirtą ir gražiai dunksantį Karlono Viktos trobesį, kuriame jau niekas negyvena, tada dešinėje paliksi visai apleistą Rožės Petrikonienės ūkį, na ir jeigu pamažėle pakilsi į gana statų kalną, tai netrukus už apleistos Pyterio sėdzybos galų gale ir pamatysi, kaip atsakingai ir stropiai pradės tave sveikinti tie trys budrūs Viliaus Balčiaus kiemsargiai. Būdavo, nedaug ir loja, tik tiek, kiek reikia, pamato gi, kad esi ne šernas, nepradėsi knisi šeimininko bulvių. Gaila, jei vilkas nudaigojo gerą šunį, atsitikimas tikrai nekasdieniškas. Kažin ar šeimininkas Vilius bandė vytis tą vilką, ar ne? 

Atsirado ir daugiau nepatikrintų žinių. Vos tiktai kas nors kaime atsitinka, bematant išlenda įvairiausių spėlionių. Reikėtų nupėdinti ir pačiam bent kokią išgirstą mįslę tiksliau išsiaiškinti. Tik štai netikėta kliūtis: tą pakeliui stūksančią, vaiduokliškai sukriošusią, per daugelį metų beveik sunykusią Pyterio sėdzybą kažkas nusipirko, ir dabar tenai, ant pačias niūriausias pasakas primenančio keliuko, jau kiekvieną dieną sėdzi labai piktas juodas sargybinis. Jokiu būdu pro jį nepraeisiu. Čia ne gandai. Gal prieš savaitę buvau sugalvojęs drauge su Gauronu pamažėle nusigauti prie Bitinų Balų, bet tas naujokas sarginis šuva nepraleido mūsų.

Mes draugiškai jį kalbinom, vienaip ir kitaip prašydami: „Būk geras, praleisk be pykčio, čia juk visiems reikalingas kaimo keliukas, o mes labai norim pasiekti Bitinų Balas.“ Deja, tas ambicingas Juodis nė kiek nesitraukė, net urgzti pradėjo, savo didelius dantis lyg káltus mums parodė. Gauronas jau irgi pradėjo urgzti, bet pastebėjau, kad jo uodega vis žemyn ir žemyn linksta, taigi supratau, kad jėgos būtų nelygios. Atsitraukėme jau vien dėl to, kad tas naujakurių patikėtinis Juodis visai teisėtai karaliauja savo kieme, o mes tiktai prašalaičiai. Todėl ir traukėmės atbuli, nelabai oriai. Kitą dieną ir kaimynai patvirtino, kad Pyterio sėdzyba iš tikrųjų nupirkta, o sergsti ją dabar jau netgi du šunys: labai didelis ir gauruotas, bet gana draugiškas haskis, uždarytas narve, ir tas laisvai bėginėjantis Juodis, kuris akylai saugo ir kiemą, ir keliuką. 

Būtume galėję iš naujo susiruošti į žygį prie Bitinų balų, tik reikėjo sugrįžti į Liškiavą ir jau visai iš kitos pusės pralįsti pro sugriuvusį Rudžio vienkiemį Aušrinės kaimo pakraštyje, kur kadaise buvo Aukštojo dvaras, o paskui nuotykingai persikelti aplūžusiu liepteliu į kitą Krūčiaus krantą ir tada jau Bitinų keliuku priartėti prie mus dominančių Viliaus Balčiaus šunų, iš kurių vieną lyg ir nusinešęs vilkas. Bet staiga atsirado smarkus vakarų vėjas. Gauronas gerokai pašiurpo. Tai ir nutariau, kad geriau jau grįšim ir liksim savame kieme, niekur nebeisim. Pasikūrenau krosnį ir sėdėjau, apsikrovęs neperskaitytomis knygomis, belaukdamas naujų žinių apie fantomiškus vilko išpuolius istorinėje Liškiavoje, kurios karališkųjų medžioklių aidą šiandien dar tebeliudija išlikęs vietinio Žvėrinčiaus pavadinimas.

Šaltas vėjas ir nemaloni dulksna dažnai pakeičia mano planus. Bet kodėl mane taip nuolatos vis traukia senųjų dzūkų apleistos sodybos, kodėl vis tebegalvoju apie tuos susenusius, sunykusius vienkiemius, apie subyrėjusius buvusių dvarų griuvėsius, apie tuos keliukus ir takus, kurių vardus reikėtų atmintinai žinoti, nes senieji laukų, pievų, balų vardai beveik užmiršti? Niekas čia senaisiais vardais nebevadina ir gyvu balsu nebešaukia nei miškų, nei kalvelių, nei Liškiavio ežero įlankėlių. O kas ir kada šioms įspūdingoms apylinkėms parinks naujus vardus? Gal apleistus vienkiemius noriai superkantys miestiečiai? Ar jie iš naujo prisimins ir įtvirtins senuosius šių vietovių pavadinimus? Ir kodėl aš vis taip nesiliaudamas suku savo žilą galvą, kaip dar būtų galima sulaikyti nutolstančios praeities sodietiškąją šviesą?

Turbūt taip nostalgiškai vis pasireiškia nevalingas noras sugrįžti į vaikystę, kai tas artimiausias gimtosios aplinkos ratas, ramus ir saugus tėvų kiemas, buvo tarsi visas pasaulis. Ir nereikėjo kitokio, nes viskas tilpo tame mažutėliame, bet labai turiningame tėvų kiemo kosmose, viskas ten buvo gražu ir aišku. Vėliau toji vaikystės šviesiais vardais apibrėžta oikumena plėtėsi, radosi vis daugiau laisvės, o kartu ir begalė klausimų be atsakymų. Nenuobodu buvo keliauti – vis eiti ir žiūrėti, grožėtis ir stebėtis, kaip gyvuoja mūsų praamžiškasis pasaulis. Tačiau šiomis dienomis kažin kas lyg sutrumpino mano įprastų išvykų maršrutą, lyg susiaurino senstančio žygeivio akiratį, sakytum, sumažino dvasinio kraštovaizdžio erdvę.

Nėra kalbos, tas grėsmingas vilkas tebuvo tik pretekstas, kad dar ir dar kartą pasižvalgyčiau po ne per daug snieguotas Liškiavos apylinkes. Ir, ko gero, tikrasis jau laukiamo šviesos pavasario provokatorius buvo ne kas kitas, o darbštuolis mažasis genys, kurį stebėjau prieš trejetą dienų. Tiksliau tariant, darbštuolė geniukė! Na, ir tebūnie! O aš ir šiandien vis dar niekur nesiveršiu keliauti, tiktai sėdėsiu kaip niekad nuščiuvęs ir skaitysiu neapsakomai liūdną Etty Hillesum knygą „Mąstanti barako širdis. Laiškai iš Vesterborko lagerio“ (iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė, išleido VšĮ „Abigailė“, 2021).

Sausio 27-oji

Šiandien – Tarptautinė holokausto aukų atminimo diena. 

Etty Hillesum buvo jauna Olandijos žydė, žuvusi Aušvice 1943 metais. Plona jos laiškų knyga, tiktai 118 puslapių. Bet ir kaip viskas tenai, jos aprašytame barake, tikra! Ir kaip baisu: kūdikių verksmas, senukų dejonės, invalidų negalia ir vos berusenanti viltis – gal rytoj mūsų dar neišveš… Ir koks gyvybingas tų mirti pasmerktų žmonių prisirišimas prie vis dar turimų asmeninių daiktų, kurie yra lyg ir vieninteliai belikę jų egzistencijos draugai. Būtų dar šiurpiau ir gūdžiau, jei čia pat nebūtų tos supratingos merginos Etty Hillesum kasdienės atjautos, kuri nuostabiai ramiai padeda visiems bendrai kentėti ir išbūti mirtininkų barakuose. Ir netgi tikėti, kad šitaip viską iškenčiant galima dvasiškai kilniai „atnešti savo akmenėlį“ į tą perspėjamai kraupiai visą pasaulį apimančią siaubingų įvykių mozaiką, idant po karo pasaulis sužinotų tiesą apie nacių piktadarybes.

Paskutinis Etty Hillesum laiškas, rašytas 1943 metų rugsėjo 15 dieną, buvo išmestas iš traukinio, jį surado valstiečiai ir įmetė į pašto dėžutę… Dabar net ir ši aplinkybė iki ašarų jaudinanti, juk tokių į nežinią išmestų laiškų, tokių amžinybėje prapuolusių atsisveikinimų buvo tūkstančių tūkstančiai. Ir kai dabar Lietuvos miesteliuose žmonės nuneša į žydų kapines po atminimo akmenėlį kaip ženklą, kad niekas iki šiol neužmiršta, gal tie maži akmenėliai tarsi atgydami susišaukia su visais nebesugrąžinamai pradingusiais, niekieno neperskaitytais žuvusiųjų holokausto kankinių laiškais… 

Praėjo pusiaužiemis. Jau būtų galima pradėti laukti šviesõs pavasario, betgi dar nebuvo tikrõs žiemõs. Sodininkai dabar leidžia sau šitaip pajuokauti: jeigu žinai, kad stipresnių šalčių nebebus, gali drąsiai genėti vaismedžius – tokia žiema net ir didesnėms žaizdoms jau nepakenks.