2020 10 31

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min
Panorama ir Henrikas.
Dar nelabai ryškios pavėlavusios rudens spalvos primena švelnius pavasarinių pamiškių atspalvius. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)

2020 10 31

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min

Laiškai iš kaimo. Rudenį savo laimę taip pat matuosime džiugais

Spalio 1-oji

Prie Krūčiaus pražydo gebenė lipikė. Šventiška diena. Bet šitą atradimą gal reikėtų pasilikti sau. Šitaip yra rašęs garsusis indėnas Pilkoji Pelėda: kai ką jums papasakosiu, o kai ką tik sau pasiliksiu.

Tiesą sakant, ji dar nežydi, bet kaip aiškiai matosi būsimų žiedų kekės, ilgų žiedkočių iškeltos virš žalių lapų. Jeigu dabar staiga atšaltų, gali nespėti išsiskleisti tie maži žali obuoliukai – žiedpumpuriai, bet vis tiek čia jau yra tikra sensacija. Todėl, kad niekas dar nepaneigė šio visiems gamtininkams žinomo fakto: tik du kartus gebenė lipikė žydėjo profesoriaus Tado Ivanausko Obelynėje netoli Kauno. Tai buvo 1972-aisiais ir 1973-iaisiais. Po to niekas nematė, kad ši įspūdinga mūsų krašto liana būtų pražydusi natūralioje gamtoje.

Vaikšnoro Ravo pakrante kylu į kalvą, vis atsigręždamas į žaliuojančių gebenių kolonas. Ir jau iš tolo matau, kad dendroparke kažkas labai raudonuoja. Kokia dar netikėta žinia šią pirmąją spalio dieną? Vakar tikrai niekas nešvietė tarp žaliuojančių miškinių pelėžirnių. Ogi pavasariškai pražydo svarainis. Didelis raudonas žiedas. Ir tik vienas. Dairausi aplinkui. Antai švelniosios gudobelės viršūnėje baltuoja du žiedeliai. Žydi ir avietės. O putino krūme čeksi viena medšarkė. Jai nerūpi nei prinokusios raudonos putino uogos, nei saldūs Beržininkų ananaso obuoliai, nei skroblo riešutėliai. Tai kodėl neišlėkė medšarkė į šiltus kraštus?

Pavasarį paprastosios medšarkės sugrįžta vos ne paskutinės, kartais net gegužės viduryje jų dar nėra, o dabar štai visai neskuba išlėkti… Kokia keista diena: prie tikro atradimo, tikro rudeninio džiugesio prisigretina smulkios keistenybės, ir negali pro jas praeiti abejingas. O kas ten stovi ant takelio, lyg spoksotų į mano neseniai sumeistrautą barometrą iš eglės šakos ir lazdyno kuolo… Matau tik nugarą, betgi žmogus, negaliu pasukti kitu taku, reikia pasisveikinti. Kai prisiartinu, jis staiga atsisuka ir sako:

Blogai dirba tavo barometras, mano geresnis, – ir rodo pirštu į rankinį laikrodį, parištą plona virvele ir kabantį ant krūtinės. Nesiskutęs, susivėlęs, bet aukštas ir gana tiesus vyras.

Iš kur žinot, kad čia barometras?

Kaip nežinosiu, mačiau tokius dar vaikas… Kiek tau metų, tik nepameluok.

Meluoti nežadu, bet matau, kad žmogus keistas. Jeigu jis dabar praneštų, kad yra Druskininkų kurorto burmistras, nė kiek nenustebčiau. Juk buvo čia ir šamanas, suradęs prie Krūčiaus kadaise buvusios amžinos ugnies vietą, atslinko vieną kartą ir Jehovos liudytojai, netgi garsioji Beata lankėsi su didžiausia mikrofonų bei kamerų palyda – ir likau gyvas. O meluoti tikrai nėra reikalo, apie savo metus sakau teisybę.

Tai gerai, abu esam šauktiniai, – praneša keistasis svečias ir vėl pažvelgia į savo laikrodį, – turiu eiti, matai, kasdien nueinu dešimt kilometrų su laikrodžiu ir matuoju, gydausi spaudimą, jau beveik išsigydžiau, kasdien einu po dešimt kilometrų.

Kokie šauktiniai? – klausiu.

Ten, – parodo pirštu į dangų, – laukiam, kol pašauks.

Nepašauks, mato, kad mes čia dar gerai vaikštom.

Bet jeigu pašauks, ir po puodu nepasislėpsi. Ale tu gerai sakai, dar vaikštom patys, kai išėjau į pensiją, aš trisdešimt trejus metus dirbau Kauno „Stumbre“, tai žinai, mane pasikvietė toks aukštas ponas pabūt patarėju, kaip iš pieno padaryt samagoną. Aš ten visko prisižiūrėjau „Stumbre“, tai todėl…

Mūsų kaime, toli nuo čia, Žemaitijoje, vienas kaimynas sakydavo ne „samagonas“, o „samagliorija“… O čia, Dzūkijoj, gal negirdėjot, samanę sunkdavo iš kadagio uogų, sakydavo: karti, gyvatė, ale scipri.

Nuje nuje, iš kadagio karti, žinau, o iš pieno rūgšti, dabar ir suku galvą, kaip ištraukt rūgštumą. Matai, pienas turi surūgti, bet neperrūgti, o svarbiausia, tą rūgimą reikia nutraukti sekundžių tikslumu, tada labai greit užvirint ir paleist, per tuos varinius vamzdelius… Viską daryt labai greitai…

Ir nueina neatsisveikinęs, greitai eina.

Vijokliai apaugę namą.
Įspūdingas smailialapės aktinidijos gyvybingumas miškų apsuptame, apleistame Liškiavos viensėdyje. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka
Vijokliai apaugę namą.
Įspūdingas smailialapės aktinidijos gyvybingumas miškų apsuptame, apleistame Liškiavos viensėdyje. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Spalio 8-oji

Žydi gebenė. Ir mažos žiedmusės zuja aplink gelsvus žiedelius.

Pirmiausia tą džiugią naujieną pranešu botanikui Mindaugui Lapelei. Staigmena jam didelė. Tyli telefonas, gal Mindaugas galvoja, kad juokauju. Po minutės jis sako: mes nežinom tikrosios būklės, gal kur nors ir žydėjo, tik niekas nepamatė. Gal.

Vilniaus universiteto profesorė geografė Dovilė Krupickaitė, gyvenanti M. K. Čiurlionio gatvėje, yra sakiusi, kad uždaruose Vilniaus kiemuose gebenės kartais pražysta, gal ir ne taip kaip Kryme ar Pietų Vokietijoje, bet pražysta. Šitaip, rodos, kalbėjo ir botanikė Kristina Balnytė, kai prieš dvidešimt metų Vingio parko pakrašty išrovė ant žemės besidriekiančią gebenę su mažom balkšvom šaknelėm, susuko ją į žalias samanas ir įdėjo į mano portfelį. Ir prigijo ji prie Krūčiaus. Po kelerių metų pradėjo smarkiai kilti juodalksnių kamienais, vis aukštyn, aukštyn. Dabar žaliuoja jau šešiolikos metrų aukštyje…

Lietuvoje šiuo metu yra aštuonios patikrintos gebenės lipikės radavietės, visos jos – Pietų ir Pietvakarių Lietuvoje. Atrodo, kad visur auga neblogai. Bet nežydi. Vokiečių miškininkas ir ekologas Peteris Wohllebenas rašo, kad gebenė yra vienintelė Pietų Europos liana, turinti orines šakneles ir visada kopianti medžių kamienais. Labai pamažu ji keliauja ir į šiauresnius kraštus. Ir tai, žinoma, yra ne invazija, o natūralus savo arealo plėtimas.

Spalio 14-oji

Mūsų kaimynas Vladas Kaupinis džiaugiasi, kad atsirado jo katinas Bastūnas. Tris mėnesius jo nebuvo, gyveno miške. Ne pirmą kartą jis šitaip elgiasi, bet šią vasarą bastėsi labai ilgai. Ir dabar vakarais prapuola, o rytą sugrįžta apkibęs smėliu, aišku, kad nakvoja oloje.

Aš irgi stebiuosi tuo Bastūnu. Pievoje ar prie mūsų daržinės peliaudamas yra baikštus, grakščiai šuoliuoja tolyn, kai prie jo artiniesi, o savame kieme glaustosi apie svečio kojas. Labai gražus Bastūnas: baltą jo kailį puošia dideli juodi lopai, tarsi kokie obuoliai iš tamsios Hado karalystės. Netgi ant vieno balto skruosto juoduoja apskritas diskas. Kojos baltos, o lopukės juodos. Iš toliau atrodo, kad Bastūnas dailiai sulopytas. Niekas kitas tokio gražuolio neturi. Ir niekas negalėtų paaiškinti, iš kur jis paveldėjo sulaukėjimo geną.

Gamtininkai šį fenomeną seniai jau tyrinėja, ir kol kas aiškėja tik šitoks dėsningumas: Lietuvos miškinį katiną vilpišį labiausiai primena mūsų rainiukai – pilki katinėliai su tamsiais dryžiais. Būtent jie išlaikė daugiausia genų, būdingų vilpišiams. Raini mūsų peliautojai, nuklystantys toli pamiškėmis ir nebijantys lapių, o ne niūrios rainos katės, uždarytos į zoosodų narvus, labiausiai primena vilpišius, kurie dar dvidešimto amžiaus pradžioje gyveno Kupiškio sengirėse.

Menka yra tokia zoologų paguoda, reikėjo juk tada, prieš šimtą metų, aptverti bent šimtą hektarų Šimonių girioje, kad neateitų ten nė vienas medkirtys. Ir galėtume dabar ne tiktai patys vilpišiais pasidžiaugti, bet ir kaimyninėms šalims dovanoti, nes jie išnyko visoje Europoje. Volgos deltos nendrynuose tebegyvena nendrinis katinas, o Europoje miškinio katino miškuose nebėra. Nors zoologinėje literatūroje dar galima surasti ir buvusį miškinės katės (Felis silvestris) arealą, ir dantų formulę… Kol kas galim pasidžiaugti, kad Bastūno nepagriebė lapė. Sugrįžo nė kiek nesuliesėjęs ir vaikšto po savo kiemą kaip senbuvis…

Kaimynas paprašė ateiti ir pažiūrėti, koks keistas krūmas sunokino jo sodelyje dideles juodas uogas, nesodintas ir lyg miške nematytas tas krūmas. Aš iš tolo supratau, kad čia išsikerojo dygioji šunobelė, reikia ją nedelsiant išrauti, kad grybinėmis rūdimis neužkrėstų kriaušių. Skalsu kalbos dėl tos šunobelės, svarbiausia, kad miškinis katinas Bastūnas atsirado. Visi turėtų džiaugtis, nes mažame, tegu ir paminkliniame kaimelyje kiekvienas prapuolęs ir vėl atsiradęs gyvūnas yra gero džiugesio kaltininkas.

O kas iš tikrųjų yra džiugesys arba džiugas? Tai geriausiai žino merkiniškiai: Džiugas yra Petraitis, kito Džiugo nėra. Ir visada jis kuo nors džiaugiasi. Todėl, kad yra nepavargstantis keramikas eksperimentatorius, kasmetinių Rasos švenčių prie Jonionių akmenų organizatorius, gabus meistras ir aistringas senųjų baldų restauratorius, rūpestingas trijų dukterų tėvas. Taip dabar kartais ir pasako merkiniškiai: savo laimę reikia matuoti džiugais. Metraštininkai, beje, turėtų atsekti, kas pirmas šitaip pranašiškai prasitarė. Pasakė – ir atsirado teisingas priežodis.

Ieško krūmuose.
Henrikas Gudavičius bando surasti smailialapės aktinidijos kamieną. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Augalai auga.
Gražiai atrodo sachalininės reinutrės sąžalynai sodybos pakrašty, bet reikia žinoti, kad šakninės šio „bambuko“ atžalos būna agresyvios. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Medinio namo siena.
Dar nelabai ryškios pavėlavusios rudens spalvos primena švelnius pavasarinių pamiškių atspalvius. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Stori medžių kamienai.
Žvėrinčiaus ąžuolai. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Eglės šaka.
Henriko Gudavičiau sukonstruotas barometras, šiek tiek primenantis senovinę liaudišką patirtį: ne tiktai žoliniai augalai, bet ir eglės šaka reaguoja į besikeičiantį oro slėgį. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Stato namo pamatus.
Džiugas Petraitis su savo tėvu Skirmantu ruošiasi mūryti juodosios keramikos degimo krosnį Merkinėje. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2013 m. spalio 8 d.)

Spalio 24-oji

Radijas vis pataria, kaip išlaukti, kol praeis niūrios, lietingos rudens dienos. Kaime gyvendami, žinoma, turim savų resursų mažiems džiugesiams. Po sausringos vasaros lietus mus džiugina. Lauksim, kol žemelė permirks, tada skubėdami sodinsim, ką jau seniai esame numatę. Kalendorius rodo, kad optimalus laikas jau praeina, bet jeigu žemė trisdešimties centimetrų gylyje dar sausa, sodinti sudėtinga – reikia daug laistyti. Ir iškasant medelį reikia gerai palieti, ne tiktai tada, kai pasodini. Nesikeičianti taisyklė yra tokia: pasodintas medelis, krūmas ar daugiametė žolė turi šiek tiek įsitvirtinti, nes šaknys ir lapkritį dar dirba, nesvarbu, kad fotosintezė jau sustojusi. Todėl ir džiaugiamės, kai lyja. Dar truputį galim laukti.

Gerai, kad ir šiandien lynoja. Galima neskubant paskaityti, ką apie garsiąją mūsų krašto Žiniuonę prisimena bendradarbiai ir tauragniškiai: pasirodė nauja knyga: „Eugenija Šimkūnaitė – Lietuvos legenda“. Tai „Žuvėdros“ leidyklos ir Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo darbas. Gal ir gerai, kad ši labai šviesi knyga iki rajono knygynų atėjo tik dabar, nors teko girdėti, kad Seime ji buvo jau birželį. Skaitau ir tikrai jaučiu džiugesį. Net ir tada, kai norisi pasiginčyti su garsiąja Žiniuone. Nepamirštant, žinoma, kad ji buvo ypatinga asmenybė. Jau vien tas faktas, kad ji, būdama „mergiotė“, niekada nežaidė su lėlėmis, yra svarbus.

Naujoji knyga taip ir moko: būkim tolerantiški visoms keistenybėms, būkim kantrūs, palaukim, kas iš to kitoniškumo dar atsitiks. Atrodo, kad tas kitoniškumas vis stiprėjo, ir atėjo laikas, kai tiesmukas Žiniuonės klausimas į klausimą, rūstokas tvarkos pamokymas ir netgi smulkus chuliganizmas, parodant nevalyvo žmogaus vietą – viskas yra gerai, viskas tinka garsiajai žolininkei. Juk visi savo noru ateina jos pasiklausyti – ir tolimiausio rajono mokykloje, ir universiteto auditorijoje. Ir visi dažnai juokiasi. Nors pati pasakotoja nebuvo linkusi juokauti.

Tauragniškė Veronika Meškauskaitė-Vitkūnienė prisimena: „Jin buvo jau kokių šypsenų ar juoką, būdavo, pas ją reikia pirkt, nes be reikalo jinai nepasišypsos.“

Vis dar smulkiai lyja. Gana džiūgauti, reikia slėpti nuo savęs visas legendas apie Eugeniją Šimkūnaitę ir atsiversti labai storą Tomo Vaisetos monografiją „Nuobodulio visuomenė. Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984)“ (išleido Lietuvių katalikų mokslo akademija, „Naujasis židinys–Aidai“, 2014). Atvežė man tą knygą Elzė ir nustebo, tiesiog apibarė, kad aš jos dar net matęs nebuvau. Dabar, sako Elzė, esi įpareigotas perskaityti. Bet labai greitai pats įsipareigojau, prisiminęs seną pamokymą: „…čia viskas apie jus, tik vardai pakeisti.“

Tikrai juk šį laikotarpį prisimenu labai gerai. Užtenka pasakyti, kad Stalino mirties dieną man jau buvo dešimt metų… Susidomėjau iš karto. Ir net pažįstamų žmonių suradau, nors parašyta tiktai „Ž. L.“ Visi gamtininkai prisimena, kad ji (Ž. L.) ir instituto direktorių mokė kaip studentą: „…nu, kaip tu, Varelikai, nematai, kad šita yra trapesnė, ko dar tau trūksta, čia nereikia jokio žiedo, kad pažintum.“ Tiesa, naujasis direktorius buvo už ją gerokai jaunesnis.

Bet kaip keista, kad visas socialinių tyrimų apklausas šioje knygoje gali pamatyti ne kaip liudijimus, svarbius mokslui, o kaip tikriausius nutolusių gyvenimų epizodus, tarsi meninių novelių nuotrupas. Gerai prisimenu tą dvidešimtmetį, ir vis tiek pirmiausia reikėjo „prisirišti“: kodėl istoriko Tomo Vaisetos tyrimas apima būtent šitokį laiką? Iš aukščiausios lentynos nusikėliau 1964-ųjų „Mūsų girių“ komplektą. Nesuabejojau, kad ir čia bus tai, ko reikia: anais laikais vienintelės „neklystančios“ partijos ideologija buvo viską persmelkusi, net ir šitą gana įdomų miškininkystės, medžioklės, žūklės, gamtos apsaugos ir turizmo žurnalą.

Štai 1964-ųjų balandžio mėnesio pirmajame puslapyje – besišypsantis Nikita Chruščiovas. Prie krūtinės abiem rankom prispaudęs balandį. Ir sveikinimai pirmajam sekretoriui N. Chruščiovui 70-mečio proga. Balandį jis dar buvo vadas. Verčiu tų pačių metų numerius – štai koks rūstus, koks didingas Leonido Brežnevo žvilgsnis. Imperatoriška, tikrai impozantiška, niekad nesišypsanti asmenybė. Be balandžių, bet su ordinais. Palygink šiuos du portretus ir galėsi nujausti esminį ideologinį lūžį, kai šalia guli „Nuobodulio visuomenė“. Tas lūžis būtent ideologijoje. Kaip tą ideologiją mato visuomenė, ne tiktai valdžios žmonės? Dirbanti, demonstruojanti, teatrališkai baudžianti bendradarbius draugiškuose teismuose. Ir paaiškėja labai svarbus dalykas: niekas jau nebetiki komunizmo utopija, visi vaidina. Bet koks demonstravimas, lyg pabrėžiantis kažkokią ištikimybę, yra tik ceremonija, tiktai kanonas, kurio atsisakyti negali, jei dar nori gyventi. O ką daro vyriausioji valdžia? Ką daro, jeigu mato, kad komunizmas – utopija? Dabar svarbiausias valdžios rūpestis yra išsaugoti valdžią. Ideologija yra tik priemonė. Ir viskas.

Visiems nuobodu, tik labai maža tokių, kurie išdrįsta prisipažinti viešai.

Žmonės eina pro duris.
Iš serijos – susirinkimas tarybinio ūkio gamybinėse dirbtuvėse. Išvystyto socializmo laikai. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka
Žmogus sovietmečio skurde.
Bistrickas. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (1981 m.)

Tomas Vaiseta, pasiremdamas lenkų antikomunistu ir filosofu Andrieju Valickiu (Andrzej Walicki), ir pasakoja, kad Sovietų Sąjungos istoriją galima suprasti kaip ideologijos keitimosi istoriją. Tuoj po 1917-ųjų Rusijoje buvo baisi suirutė, bet radosi kažkoks keistas tikėjimas, apie kurį rašė žymus anglų rašytojas, fantastas ir publicistas Herbertas Velsas (Herbert Wells). Jis matė tą chaosą ir Peterburge, ir Maskvoje, Leniną vadino svajotoju ir vis tiek galvojo, kad šioje keistoje šalyje tvarką atkurti gali tiktai bolševikai. Kitos kuriančios jėgos tada jis nematė, nors buvo aišku, kad proletariato diktatūra sugeba tiktai griauti ir žudyti.

Prancūzų pavyzdys dar gyvas, bet sunkiai pritaikomas Rusijoje. Šito Herbertas Velsas irgi nematė. Sovietų Sąjunga atsirado po penkerių metų, gal ir tada tas keistas tikėjimas dar neprapuola, kai šalis vis didina savo teritoriją, plečia įtaką kituose žemynuose. Bet palaipsniui tą idėjinį įsitikinimą keičia nebylus įsipareigojimas. Ateina laikas, kai jokio tikėjimo nebereikia, jo net nereikalaujama, svarbu tiktai, kad niekas nenukryptų nuo privalomų ceremonijų… Gal tokie būtų labai šiurkštūs komunistinės ideologijos triumfo ir visiško kracho štrichai. O ar galima visa tai parodyti, pasiremiant spauda, apklausomis, skundais, draugiškų teismų protokolais, ataskaitomis, dienoraščiais ir memuarais? Sizifo darbas. Kaip knygos apie nuobodulį autorius gali pajusti darbininko būklę, kuris net ir 1984-aisiais dar neša plakatą „Partija – mūsų epochos protas, garbė ir sąžinė“? Juk tais pačiais metais pasirodė Džordžo Orvelo (George Orwell) knyga apie gyvulių ūkį, kuriame visi gyvuliai lygūs, bet kiaulės yra lygesnės.

Knygoje „Nuobodulio visuomenė“ iliustracijos labai pilkos ir nuobodžios. (Tenka sužinoti, kad yra ne tiktai nuobodulį fiksuojančios nuotraukos, bet ir teorija apie tokią fotografiją.) Sovietinio gyvenimo faktai rodo ne tik ideologijos, politikos, psichologijos, bet ir moralės raidą, tarsi objektyvią, nes „toks yra gyvenimas“. Vaikai, skaitydami savo knygeles, darosi apgavikai ir vagiliai: grąžindami knygą bibliotekai jie visą turinį pasilieka sau, o į pasakų viršelius įdeda N. Chruščiovo brošiūrą. (Kodėl būtent Chruščiovo, paaiškėja kituose knygos puslapiuose: Grigiškių popieriaus fabriko daržinėje buvo sukrauta labai daug N. Chruščiovo raštų, iš jų gamino tualetinį popierių. L. Brežnevo „Mažoji žemė“ buvo „populiaresnė“, nes ją būtinai reikėjo aptarinėti darbo kolektyvuose.)

Vaikams atrodo, kad elgiasi gerai. Todėl, kad jie mato, kaip tėvai be gailesčio išplėšo iš bibliotekų atsineštus Lenino raštų puslapius ir deda juos į savo disertacijų juodraščius, kuriuos paskui atspausdins mašinėle. Lenino raštų plėšymas yra egzistencinės svarbos veikla: sunkus gyvenimas verčia taip elgtis, nebėra laiko ir sveikatos kruopščiai nurašinėti – greičiau apsiginsi disertaciją, bus lengviau, nes padidės alga. Netiesioginė žinia vaikams yra labai aiški: ir biblioteka, ir valstybė yra ne mūsų. O juk buvo kadaise ir kitaip, toje pačioje teritorijoje susikūrusi valstybė buvo mūsų.

Ir kai 1922-aisiais Nepriklausomoje Lietuvoje prasidėjo Mykolo Krupavičiaus žemės reforma, kai valstybė davė žemės savanoriams ir bežemiams, visi tuoj pat tapo aktyvūs tos valstybės rėmėjai. Kažkada mačiau tokią nuotrauką, kurioje užfiksuota konkreti žemės reformos akimirka: aria valstietis pirmąją vagą savo lauke, o iš paskos bėga basi vaikai. Stovi ir matininkai, padarę tai, ką liepia valstybės įstatymas, yra ir moteris, į viską žvelgianti labai džiugiai. Tikrai esu matęs tą nepamirštamą, labai viltingą nuotrauką, liudijančią žemės, žmogaus ir šeimos darną jaunoje, tik prieš ketvertą metų susikūrusioje valstybėje. Pirmaisiais Atgimimo metais, kai Lietuvos tarpukario gyvenimo vaizdai staiga pasidarė aktualūs, šią nuotrauką, matyt, kažkas perspausdino iš 1922 metų laikraščio.

Štai užkelsiu vėl į aukščiausią lentyną 1964 metų „Mūsų girių“ komplektą ir ieškosiu knygos, kurioje galbūt slepiasi ta iškalbinga prieškario Lietuvos nuotrauka. Gal ir nerasiu. Tai reikės ieškoti Druskininkų bibliotekoje. Jau senokai esu šios bibliotekos skaitytojas ir dar nepastebėjau, kad kurioje nors knygoje trūktų svarbių puslapių.