Laiškai iš kaimo. Rudens monotonija: užsitęsusi dulksna ir neprognozuotas atšalimas

Lapkričio 2-oji

Vėlinių dieną su Elze ir Gediminu važiuojame prie Vilkiautinio pilkapyno, kurį archeologas Vykintas Vaitkevičius yra pavadinęs Nekropoliu. Ne kiekvieną pilkapį ar pilkapyną taip išaukštiname. Žinoma, profesorius Aleksejus Luchtanas turi teisę ir Grabijolų (Karmazinų) pilkapyną vadinti Nekropoliu.

Be abejo, kiekvienam jaunam žmogui vertėtų retkarčiais apsilankyti šitokiose praamžiškųjų laidojimų vietose – su tylia pagarba pajausti praeities karžygių dvasią, nusilenkti protėvių žemės stiprybei. O šią nuožmaus mūšio vietą prie Bedugnio ežero tyrinėjo ir lenkų, ir lietuvių archeologai, surado daug viduriniojo geležies amžiaus ginklų, kurie ir liudija, kiek daug jotvingių čia žuvo. Pradingo mums artima gentis, nepalikusi jokių rašytinių šaltinių, tiktai vietovardžius. Archeologai gali daug sužinoti, nes atpažinimo, lyginimo ir datavimo metodika labai ištobulėjo. Bet reikia daug ir kruopščiai kasti – pagarbiai ir kantriai tyrinėti gimtąją Lietuvą.

Dabar visos mūsų krašto kaimiškosios bendruomenės šaukiasi archeologų pagalbos. Gal daugiausia nebylių piliakalnių ir pilkapių yra Vakarų Lietuvoje, ypač Šilalės krašte. Ten ir paminklinių ąžuolų, ir akmenų – ikikrikščioniškojo baltiškojo tikėjimo liudytojų – yra daugiausia. Lyg ir žinomos apie tuos radinius tolimos legendos, bet konkrečių istorijų nėra. Archeologai nespėja paskui vietos kraštotyrininkus…

Ir vis dėlto Dainavos kraštas šiuo požiūriu unikalus, juk tiktai Pietryčių Lietuvoje ir Baltarusijos Polesėje gyveno jotvingiai. Be to, dabar vėl tęsiamos Pietų Lietuvos partizanų vado pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikų paieškos Leipalingyje. Tik labai skaudu, kad jo vyriausias sūnus, buvęs tremtinys Vytautas Vitkus, knygos „Pulkininkas Kazimieraitis. Pietų Lietuvos partizanų srities vado Juozo Vitkaus gyvenimas, veikla, šeimos likimas“ (Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2001 m.) kruopštusis autorius, šitiek metų pats po Dzūkiją važinėjęs ir pėsčiomis vaikščiojęs, ieškojęs ir vylęsis, deja, nesulaukė tikslios Tėvo palaidojimo vietos atradimo.

Diena be saulės, truputį dulksnoja, bet nešalta, važiuodami nejaučiame jokio vėjelio. Galim sustoti prie kiekvienos puslaukinės obels ir paragauti nokstančių rudeninių obuolių. O kaip gražiai pražilo smiltyninių lendrūnų pieva, kokie ryškūs žvėrių takai, kuriais mums patogu pėdinti! Elzė ir Gediminas jau netiki, kad surasime bent vieną pilkapį. O juk žinoma, kad būtent čia slepiasi ne mažiau kaip 150 pilkapių. Todėl galiu taip nuraminti savo jaunus bendrakeleivius: kiekvieną kartą čia reikia paklaidžioti – vis daugiau šioje ežero pakrantėje priauga beržų, drebulių ir gluosnių, bet jūs tik pažiūrėkit, kokios dabar atsiranda spalvos ir atspalviai, kurių nepamatysit ankstyvą rudenį…

Žvėrių takais vis dėlto pasitikėti negalima, reikia dar kiek pažirgliuoti per pražilusią kupstuotą pievą pušimis apaugusios kalvelės link. Ten ir snūduriuoja vienas geriausiai išsilaikęs pilkapis, aplink apdėtas didokais akmenimis. Mes jį surandame ne iš karto, mat viską užslepia rudi lazdynų lapai ir pušų spygliai. Reikia patiems tuos akmenis atrasti, šiek tiek prasklaidžius lapus ir spyglius. Tik taip ir įmanoma pasijusti atradėjais. Nors šį kartą pamatome dar ir tai, ko turbūt čia ir nereikėtų: gelsvo smėlio kauburėlis aiškiai rodo, kad čia darbavosi lapė. Išsirausė rudoji archeologė sau atsarginę olą pilkapio šlaite, bet dar nebaigė darbo, dar tikriausiai sugrįš…

Į Vilkiautinio – Aušrinės vieškeliuką išlendame jau kitais žvėrių takais. Stabtelime prie trikampio metalinio ženklo, patvirtinančio, kad čia tikrai Vilkiautinio pilkapynas, archeologijos paminklas, saugomas valstybės. Ir štai ką dar išvystame: visai šalia ženklo – žaliuojantis rugių laukas! Gražiai sudygę ir išsikeroję žieminiai javai… O prieš dvidešimtį metų čia juk dirbo archeologai, jų radinius saugo muziejai. Ženklas, matyt, dabar ir atskiria dvi didžiulio pilkapyno teritorijas: tą, kuri jau ištyrinėta, ir tą, kuri dar laukia archeologų.

Kitame Bedugnio ežero krante, Kęstučio Gudelionio sodyboje, lyg ir mažiau klaidžiojimų bei neramių klausimų. Šios sodybos šeimininkas prieš keliolika metų dėstė istoriją Vilkiautinio vidurinėje mokykloje, o prieš porą mėnesių į Liškiavą atėjo gandas, kad į jo kiemą tarsi iš kosmoso nusileido vienas Jotvingis. Klausiame, ar tai tiesa, nes kol kas erdviame kieme nematome jokio ufonauto.

Tikra tiesa, atsako mokytojas Kęstutis Gudelionis, – pasižiūrėkit, kokį narsų jotvingį išdrožė skulptorius Saulius Indrašius iš Maksimonių kaimo, o žurnalistas Gediminas Jakavonis pasirūpino, kad legendinis karys su geležies amžiaus ginklais būtent čia, prie Bedugnio ežero, stotų ginti mūsų taikios padangės. Jotvingis tuoj už namo, sodelyje, prašom pasisveikinti… Neaukštas, gana tamsus karys, lyg ir be žirgo, bet iššoka iš žemės su visais ginklais ir deramais savojo tikėjimo simboliais.  Žemai, tarsi visai čia pat šviečia ežeras. O už ežero, antai, slepiasi pilkapynas.

Nuo senų laikų pasakojama, kad kažkur čia ėjęs Vytauto kelias. Be to, visai netoli Bedugnio ežero prieš devynias dešimtis metų Emilis Šneideris, savamokslis archeologas iš Ricielių kaimo, surado savo mokyklos muziejui tokių eksponatų, kurie jam leido spėti, kad tryliktajame amžiuje, kai jotvingių pulkų jau nebebuvo, galėjo Aušrinėje gyvuoti nemaža gyvenvietė.

Kas ir kokie buvo tie Aušrinės žmonės? Iš tiesų, kai iš Kęstučio Gudelionio sodelio savo akimis pamatai tiek daug senovės, tai nė neabejoji, kad visai pritinka čia stovėti tam paminkliniam Jotvingiui! Ir nereikia skulptūrai jokių profesionalių architektų patarimų. Tai gana stabilus liaudiškos išmonės kūrinys. O Kęstutis Gudelionis, papasakojęs mums, kuo išgarsėjo Aušrinės kaimas, kai 1944-aisiais čia praėjo Antrojo pasaulinio karo frontas, dar paaiškina mums, kodėl šiandien toks prasmingas skulptoriaus Sauliaus Indrašiaus ir mecenato Gedimino Jakavonio bendradarbiavimas: Saulius yra sukūręs net ir Prūsijos didvyrio Herkaus Manto skulptūrą, o Gediminas – nūnai aktyvus Jotvingių kryžiaus ordino narys.

Lapkričio 3-ioji

Pagaliau sulaukėme: pasirodė dvi didelės Vaclovo Balevičiaus dienoraščių knygos! Kaip gera pajusti, kad spausdintas žodis kur kas patvaresnis ir paveikesnis už prieš daugelį metų į mokyklinius sąsiuvinius kuklaus mokytojo ranka užrašytas jo kasdienes mintis. Užrašytas jo visas godas, per daug nesitikint, kad jos kam nors ir kada nors dar gali būti svarbios. Slapta viltis gal ir buvo, tačiau labiau rūpėjo pačiam išsiaiškinti savo jausmus, čia pat pasidžiaugiant netikėtai gražiu kaimyno elgesiu ar pasmerkiant priešų kiaulystes.

Tie kaimo mokytojo dienoraštiniai sąsiuviniai, be abejo, – sielos jautrumo ir geros valios ženklas. Užrašydamas savo išgyvenimus žmogus tobulėja. Tokią nuostatą tikriausiai būtų galėjęs pagirti net graikų mokytojas Sokratas, beje, nieko neparašęs apie save ar kitus, tačiau šitaip kalbėjęs: „Neištirtas gyvenimas nevertas gyventi.“ Gerai, kad šitokius ir panašius senovės išminčiaus teiginius užrašinėjo gabus jo mokinys Platonas. O kažkuris naujųjų laikų filosofas šit kaip „apsuko“ išmintingąjį Sokratą: „…jei senatvėje neturi ko apmąstyti, neverta buvo gyventi“…

Vaclovą Balevičių visą gyvenimą kankino viena mintis, – vėl ir vėl pasikartojanti kaip neįspėjama mįslė, – kodėl gyvenime tiek daug neteisybės? Ir kodėl gi net to paties kaimo žmonės, vienodai baugiai išgyvenantys invazinę, agresyviąją ponų atėjūnų neteisybę, negali išlikti vieningi, kodėl nuolat iš jų pačių tarpo atsiranda „gudresnių“, sugebančių vienaip ar kitaip įsiteikti „ponams ir valdovams“? Ir net iš to pasipelnančių!

Šitaip buvo ir 1933-iaisiais, ir 1986-aisiais. Slenka dešimtmečiai, praeina pusė amžiaus, bet nesikeičia šventas noras išsiaiškinti, kodėl tiek neteisybės ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje. Budriausiam Margionių šviesuoliui vis užtenka tvirtumo savo rankraščiuose išlikti tokiam pat jautriam ir supratingam, o neretai užplūstantis noras keršyti už padarytą skriaudą čia pat ir apmalšta, kai nuoširdžiai pasimeldžiama Dzievuliui.

Dar 1992 metais man teko skaityti mokytojo Vaclovo Balevičiaus dienoraščius, prieš pusę amžiaus jo rašytus ir išsaugotus mokykliniuose sąsiuviniuose. Paskelbiau apie tai žinią kultūros savaitraštyje „Dienovidis“. Todėl truputį ir keista, kad tiktai dabar jo rankraščiai pradėti spausdinti. Juk tada, 1992-aisiais, Lietuvos respublikoje niekas nebestabdė žodžio laisvės ir negniaužė noro sužinoti tikrą tiesą apie mūsų krašto praeitį. Kiek daug iškentėta okupacijų ir suiručių Pietrytinėje Lietuvoje! Turbūt ir šiandien dar ne visi moksleiviai žino, kad Antrasis pasaulinis karas Dzūkijoje prasidėjo ne 1941-aisiais, o 1939-aisiais. Kiek būta skriaudų ir išsityčiojimų: vienu metu dzūkams buvo leista iš savų žemių persikraustyti… Lietuvon, bet išsivežti tik tiek, kiek telpa į vieną vežimą.

Žemaičiai nežinojo tokios supančiotos Dainavos šalies istorijos, dabar aiškėja, kad ir tokio duonos trūkumo, netgi bado, kokį kentė dzūkai 1956-aisiais, Žemaitijoje nebuvo… Tačiau pokario metais, kai visoje Lietuvoje prasidėjo ne tik partizaninė kova, bet ir niūrus supriešintųjų, – ne ištremtųjų ir ne nužudytųjų, o sovietinėje Lietuvoje gyventi likusiųjų, – sodiečių burnojimas prieš kolūkinę valdžią, prieš nepakeliamus mokesčius bei duokles, tada jau ir žemaičiai, ir dzūkai, ir aukštaičiai, ir suvalkiečiai tokias velniškas pinkles vertino vienodai, labai greitai atskirdami, kas yra savas, o kas svetimas.

Dabar jau antrą kartą įdėmiai skaitau Vaclovo Balevičiaus dienoraščius ir nejučiomis prisimenu žemaičio Juozo Apučio apsakymą „Ateina“, kuriame tas svetimas atėjūnas labai lengvai atpažįstamas: jeigu šuva plėšosi, jeigu pažvelgęs pro langą matai, kad dienos metu į tavo kiemą atkėblina trys ar keturi, tai žinai, kad svetimi. Ir nebandyk užsibrūkliuoti durų, vis tiek įsilauš. Svarbiausia – ateina… Ir ateina pas tave…

Gal todėl ir negaliu pamiršti, kaip rašytojas Juozas Aputis, – gana tykus žmogus su originalia skandinaviško stiliaus barzda, niekada negarsėjęs nebūtų istorijų pasakojimais, – vieną dieną Marcinkonyse tiesiog suglumino mus, Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojus, vos tik pasisveikinęs ir su didžiu jauduliu prabilęs: „Padėkit, vyrai, aš pražuvau… Sėdžiu Zervynose… Matau, ateina trys uniformuoti, labai užtikrintai ateina… Nepatikėsit, jau man ta mintis galvoje lyg iš pokario baimių – jie ateina, aš pražuvęs…“

Rodos, galėčiau ir labai graudžiai, be jokios šypsenos apie tą Juozo Apučio išgąstį papasakoti. Seniai tai nutiko, kai Dzūkijos nacionalinio parko direkcija dar glaudėsi Marcinkonių didkaimyje. Bet istorijos užuomazgų ir poteksčių turbūt reikėtų paieškoti ne Zervynose, o Merkinėje, kai skaitytojų dzūkų gerbiamas rašytojas žemaitis vieno susitikimo metu labai vaizdingai atsakė į tokį paprastą Vinco Krėvės gimnazijos moksleivio klausimą, ar gera gyventi Zervynose.

Nesupeikė Juozas Aputis jam patikusių Zervynų, pagyrė ir kaimo žmones, ir skaidriu vandeniu džiuginančią upę Ūlą, tiktai prisipažino, kad jam ten kartais pritrūksta erdvės, ypač vakarais. Saulė nusileido, tik blukt, jau ir tamsu. Todėl, kad iš visų pusių aukšti pušynai. Jo tėviškėje prie Balčios upės po saulėlydžio būdavęs dar ilgiausias, gražiausias vakaras. Ir ne tik prie Balčios, o ir prie Žalpės, ir prie Dubysos, visame  Raseinių krašte, – daug erdvės, ilgi vakarai. Dzūkijoje šito labai trūksta…

Toks buvo garbaus pasakojamosios prozos menininko, neužmirštamų novelių meistro atsakymas Merkinės moksleiviui. Šitaip mąstė rašytojas žemaitis, gražiai pats sau restauravęs dzūkišką pirkią Zervynose, ant aukšto Ūlos kranto. Taip, jis mėgo toli matyti. Ne vienam kaimynui apie tai padūsaudavo. Ir vieną kartą išsiaiškino, kad Ūlos slėnio pievų reginį labiausiai užstoja trys seni juodalksniai. Kai neiškentęs nusiskubino iš arčiau jų pasižiūrėti, greit „atsekė“ tuos juodalksnius, – tikrai jau seni buvę, gerokai padžiūvę. Tenai besidairydamas jis susitiko du vietinius dzūkelius ir nenujausdamas jokios nelaimės prasitarė, kad būtų neblogai tuos juodalksnius nupjauti, upės slėnį prašviesinti, tiktai reikėtų gauti leidimą. O tiedu dzūkeliai, tie karštakošiai marazynai, pagalvojo labai praktiškai: šitokie svarbūs darbai turi būti daromi sparčiai, nes jeigu atidėliosi, parduotuvėje gali nebelikti alaus. Juodu savo nuožiūra tik žybt, žybt, žybt ir nupjovė juodalksnius. O kaimynai pro langą nužiūrėjo ir pagalvojo beveik panašiai kaip ir tie marazynai: reikia kuo skubiau paskambinti inspektoriams… 

Ne juokais susijaudinęs Juozas Aputis specialiai atvažiavo į Dzūkijos nacionalinio parko direkciją ir papasakojo visą istoriją, kaip jis išvydo, kad į jo kiemą ateina keli uniformuoti… Širdingai prisipažino mums, kad labiausiai bijąs ne kokios piniginės bausmės, o nešlovės, tų vietinių žmonių apkalbų. „Niekada gyvenime dar nebuvau taip apsikvailinęs…“ – dievagojosi visas išraudęs rašytojas.

Imantas Lazdinis, tada buvęs Parko direktoriaus pavaduotojas, visus reikalus tvarkydavo neskubėdamas, atsakingai pagalvodamas. Tą kartą irgi ne per skubriai galvojo. O vis dėlto sugalvojęs tarė: „Gerai, važiuojam.“ Aputis išsigando: „Kur važiuojam?“ Ogi važiuojam, – neišdavė savo slapto plano Lazdinis. Ir kurgi mes galėjom nuvažiuoti su tokiu vos ne vaikiškai atgailaujančiu svečiu? Kaip galėjom jį nuraminti?

Nuvažiavom į Margionis, prie Skroblaus upelio pradžios! Ir kai nuo Bironų kalnelio pažvelgėm į platų Skroblaus slėnį, nieko nebereikėjo kalbėti. Atsivėrė šviesiausia erdvė. Pietų saulė apšvietė tolimiausius Kapiniškių vienkiemius, galėjai atpažinti Antončiko pirkią prie įspūdingai nuolat burbuliuojančio Samardotiškės šaltinio, galėjai atspėti, kur šalia Skerdzimų pievos slepiasi garsiausio grybautojo Jono Svirnelio sėdzyba, netgi pats tolimiausias iš tremties grįžusių Česnulevičių gyvenimas iškilo lyg paskutinė salelė jau visai šalia sengirės. Kokia ilga čia būna diena, koks šviesus vakaras, kai saulė pamažu nusileidžia už Golios miškų! Visa tai rodėm ir guodėm Juozą Aputį.

Mes įtikinom pralinksmėjusį rašytoją, kad štai čionai atsiveria šviesiausia Dzūkijos šilų erdvė, net įrodėm, kad Kapiniškiai ilgesni ir už Marcinkonis. Juk nuo Margionių iki Aukštagirio bus keturi kilometrai, ir bekeliaudamas palei Skroblaus upelį vis matysi Kapiniškių pirkias. Nors ir pačiuose Margionyse 1933 metais, kai mokytojas Vaclovas Balevičius dar tik pradėjo rašyti savo dienoraščius, buvo trys šimtai gyventojų. Ir visi jie kasdien regėdavo šį nesikeičiantį grožį.

Kadaise Marcinkonių krašto girininkas Antanas Dzevočka niekieno neraginamas prie miško keliuko įkasė stulpą su rodykle ir išraižė tokius žodžius: „Žmogau, pasuk kairiau, ten ant Jogailos kalno pažvelk į dar išlikusią Gamtos didybę.“ Ta didybė – Čepkelių raisto reginys… Tokia pat didybė atsiveria nuo Bironų kalvelės žvelgiant į Skroblų. Ir tikrai čia nebus pro šalį taip šviesiai prisiminti ir įsidėmėti, kad Vaclovas Balevičius savo dienoraščiuose jį vadina Skroblužiu.

Lapkričio 22-oji

Vėlyvojo rudens dienos staiga priartino ne priešžiemį, o dar visai nelaukiamą žiemą. Klimatologas Silvestras Dikčius per radiją kalbėjo, kad šį kartą sinoptikams nepavyko prognozuoti tokio staigaus ir patvaraus atšalimo. Kažkas pasakojo, kad apsiriko ir galingieji JAV kompiuteriai, jie rodė, kad Europoje lapkritis neturėtų būti žiemiškas. Bet juk ir vangi šiluma gali būti nuobodi bei nemaloni, jeigu kasdien dulksna nuo ryto iki vakaro. O taip ir buvo. Saulė vos vos pasirodė tik dvi dienas.

Belaukiant sugrįžtančios saulės, galima ir kiek atgal grįžtelėti: šiemet spalio mėnesį „Žaliasis pasaulis“ publikavo botaniko Mindaugo Rylos pokalbį su sostinės Aplinkosaugos informacinio centro direktore Jurgita Rosinskiene. Ir štai kaip jie dar kartą analizuoja tai, kokią naudą šią vasarą turėjo vilniečiai, regėdami savo mieste nenušienautas žydinčias pievas. Mindaugas Ryla primena tokį medicinos faktą: jeigu žmogus vaikystėje nebijojo pargriūti žydinčioje pievoje, jeigu nors keletą kartų miegojo ant šieno, jis ir suaugęs nesuserga jokia alergine šienlige, nes būtent jauname amžiuje jo organizme susiformuoja atsparumas žiedadulkių alergenams. Ir čia ne teorija, tai įrodyta tyrimais.

Galvoju, kad tokie mokslininkų atradimai kaimo žmonėms turbūt neatrodo keisti, jie dar prisimena, kaip vaikystėje norėjosi palaižyti molio ar kokio kalkingo akmens. O senas dzūkas Tamošius Basalykas, užaugęs Cimakave, mažyčiame miškų apsuptame kaimelyje netoli Latežerio, šitaip prisimena savo vaikystę: „Kelios pirkios buvo Cimakave, o vaikų daugel, kap kralikų, neturėjom nei ažaro, nei upės, sodželkoj maudėmės kap kiaulos – ir gerai buvo.“

Lapkričio 28-oji

Prisnigo nemažai, bet šiandien jau tikras atlydys. Barsukai dar nemiega. Labai ryškus vieno barsuko pėdsakas ant lieptelio per Krūčių, – gražiai atspausti priekinių letenų nagai ant šlapio, sukietėjusio sniego. Atsargiai keliavo tas naktinis žvėris: ant vieno rąstelio – dešinės kojos pėdos atspaudas, o ant kito – kairiosios kojos pėdsakas. Žingsniavo susikaupęs, bijojo įkristi į šaltą vandenį. Gal be reikalo barsuką įsivaizduojame kaip nerangų ir nepaslankų naktinėtoją, nes kai reikia, jis gali būti ir atidus, ir vikrus.

O ką dabar veikia žebenkštys? Prieš savaitę mūsų baisuoklis katinas Keršis-Tigris atnešė ir ant laiptų paliko žebenkštį nugraužta galva. Nukovė konkurentę, matyt, ne prasčiau už jį kiemo rūsyje peles gaudžiusią. Škac! Argi tai gero katino elgesys? Ne veltui jam kaimynai katinai vieną ausį patrumpino!

O koks gražus vis dar vasariškas žebenkšties kailis! Nugara ryškiai ruda, kojos šviesiai rusvos, šonai ir papilvė  – sniego baltumo. Ir uodega balta. Labai gaila žuvusio žvėrelio. Man gaila, kad ir į Raudonąją knygą žebenkštis neįrašyta. Zoologų argumentas toks griežtas: tai sinantropinis gyvūnas, nors matomas labai retai. Betgi dabar ir to sinantropiškumo niekaip nebepamatysi, juk nė vienas kaimo vasarotojas nelaiko nei gyvulių, nei šieno, o ir čiabuviai dzūkai nebeturi to ūkio, kuriame žebenkštis gerai jautėsi ir, kaip būdavo sakoma, net saugojo arklius nuo ligų.