2021 03 06

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

13 min.
Musteikos kaime. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)

2021 03 06

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

13 min.

Laiškai iš kaimo. Rūstus ir permainingas vasaris

Vasario 5-oji

Anksti rytą šaukia naminė pelėda. Du trumpi ūktelėjimai, vienas ilgas ūkimas. Labai aiškūs garsai, lengvai atskiriami nuo kitų miško balsų. Žmonės kartais dar pagalvoja, kad pelėdų ūkimas yra gūdus, kažką negera pranešantis. Nieko blogo nedaro toks prietaras, matyt, tai labai senų laikų reliktas, kai žvėrys ir paukščiai buvo totemai, padedantys paaiškinti kai kuriuos keistus gamtos reiškinius. O iš tikrųjų pelėdų balsai žiemai baigiantis yra tik ženklas, kad šie paukščiai jau pasirinko perėjimo vietas.

Kai kurie gamtos ženklai yra labai ryškūs, o kai kurie atrodo lyg silpnas vėjo dvelktelėjimas. Juk nesistebime, kad prie visų upelių dabar byra juodalksnių sėklos. Mažai kas tai pastebi ir nepagalvoja, kad šių juodų sėkliukių byrėjimas taip pat yra svarbi rūšies išlikimo sąlyga: pavasario vandenys nuneš sėklas toli, atsiras naujų medžių, saugančių Dainavos upes bei upelius. Kai po šimto metų iš mažos sėklos pakilusio medžio kamiene atsiras uoksas, apsigyvens ten pelėda. Kartais gamtos būtybių ryšys toks paprastas ir yra: kai pradeda ūkti naminės ir balinės pelėdos, pabyra sunokusios juodalksnių sėklos. Kartais tos sėklelės nepastebimos, o kai kada gražiai išmargina baltai apsnigtas slėnių terasas. 

Šiemet meteorologai lyg ir žada neramų, permainingą vasarį. O juk taip ir būdavo: ir šalčio išrašytos ledo gėlės ant lango stiklo, ir sustingę varvekliai saulėtoje namo pusėje, ir pūgos kauksmas bei vilkų ilgesingas staugimas pamiškėse. Būdavo taip, Vincas Mykolaitis-Putinas cikle „Mano mėnesiai“ vasarį yra pavadinęs apgaulingu. Bet ką reiškia – apgaulingas? Juk vis tiek pelėdos ūbaus, juodalksnių sėklos byrės, pavasariškai cylens didžiosios zylės ir plevens ore gelsvos besvorės apynio spurgų žievelės. O aukštame danguje kranklių krunkimai darysis vis balsingesni, vis skardesni. 

Musteikos kaime. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)
Musteikos kaime. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)
Apie ką kalba šitie du snieguotos žemės keleiviai? Apie žiemą, apie malkas, apie jau besibeldžiantį pavasarį? Ar čia Margionys, ar Musteika? O gal Marcinkonys? Malkinė – visų vėjų perpučiama, bet, matyt, nereikia kitokios. Gal čia toks geras minimalizmas, apie kurį taip įtaigiai kalbėjo šventasis Pranciškus iš Asyžiaus. Dabar galim prisiminti, kad filosofas Romualdas Ozolas, Margionyse pirkęs sodybą, išsaugojo mažytį skerdžiaus Dženelio namelį, kurį buvo pastačiusi kaimo bendruomenė. O filosofuojantis gamtininkas, aktyvus „Vivasol“ asociacijos narys Žymantas Morkvėnas pirko namą Musteikoje ir pats jį kruopščiai remontavo, šitaip panūdęs prisijaukinti ir savo būstą, ir šį seną, nuošalų kaimą. Brolių Černiauskų nuotrauka (1992 m.)

Vasario 11-oji

„Žaliasis pasaulis“ publikuoja geologo, Krasnojarsko universiteto profesoriaus Sauliaus Sidaro prisiminimus „Sutrypta vaikystė“. Graudžią suaugusiųjų ir vaikų dalią tolimame Sibire iliustruoja ir nuotraukos. Rūsčią nuotaiką labai sustiprina užšalusio Jenisiejaus žiemiškas vaizdas: vertikaliai sustingusios aštrios ledo lytys atrodo lyg senoviniai ginklai, o gulsčios ledinės plokštės slepia juodo vandens akivarus. Niekas per šitokią upę nepasiryžtų persikelti. Saulius Sidaras rašo, kad ir vasarą su valtele nutolus tik puskilometrį nuo kranto darydavosi baisu, reikėjo skubiai grįžti. Galinga upė Jenisiejus, prasidedanti Kalnų Altajuje ir Šiaurėje įpuolanti į Karsko jūrą. O juk prie šitos upės gyveno sibiriečio rašytojo Viktoro Astafjevo romano „Žuvis karalienė“ („Car ryba“) herojai. Ir buvo jie labai prisitaikę prie ilgiausios Sibiro upės rūstybės.

Tremtiniams taip pat reikėjo priprasti prie svetimo krašto, nes pasibaigus tremties laikui lageryje ar kalėjime ne visiems buvo leidžiama sugrįžti į Lietuvą, reikėjo gyventi ir dirbti Sibire. Saulius Sidaras rašo apie neseniai prie Jenisiejaus, netoli Jarcevo miesto, surastus buvusio SIBULONO (Sibiro ypatingosios paskirties lagerių valdybos) ženklus. Sužinojo apie tai Rusijos „Memorialo“ bendrija, žinia pateko ir į internetą. Mes iki šiol daugiau žinojome gal tiktai apie SLON (Soloveckij lager osobovo naznačenija), veikusį Baltojoje jūroje, Solovkų Didžiojoje saloje, bet tokių „ypatingų“ vietų, matyt, buvo daug. Po Stalino mirties (1953 m.) masinės deportacijos TSRS teritorijoje buvo sustabdytos, panaikinta ir baisi institucija – „Gulag“ (Glavnoje upravlenije ispravitelno-trudovych lagerei, Vyriausioji pataisos darbų stovyklų valdyba). 

Daug laiko praėjo, o ir vėl surandami nauji anuometinio tautų genocido įkalčiai. Kaip keistai dabar skamba tie komunistiniai šūkiai apie darbą ir auklėjimą. Apie tai, kad priverstinis darbas negali žmogaus „pataisyti“, labai įtikinamai rašė Varlamas Šalamovas, dešimt metų iškentėjęs Kolymos lageriuose. Dirbdavo kaliniai iki visiško išsekimo, tokia dažniausiai ir būdavo mirties priežastis – išsekimas nuo bado, nepakeliamo darbo ir šalčio. Kolymoje nebuvo lengvų darbų, ir jeigu lagerio gydytojas parašydavo, kad ligonis gali dirbti lengvą darbą, visi žinojo, kad tas ligonis tuoj mirs. Todėl, kad Kolymoje lengvų darbų nebuvo.

Tokie varguoliai klipatuodavo kartu su stipresniaisiais į atviras šachtas, į miško kirtimo biržes, į tiesiamų kelių trasas. Dirbdavo visi ne mažiau kaip dvylika valandų. Pirmiausia mirdavo ligoniai ir per klaidą į tremtinių sąrašus patekę mokslo žmonės, net profesoriai, taip pat inžinieriai, kariškiai, mokytojai. Varlamas Šalamovas savo kūriniuose labiausiai gailisi tų bendro likimo draugų, kurie iki paskutinės minutės nesuvokė, už ką skiriamas toks nepakeliamas darbas žiemos šaltyje ir tamsoje.

Vargingiausios, sunkiausios stovyklos ir buvo Kolymoje, Tolimųjų Rytų šiaurėje. Niūriausios kalinių dainos atsirado Kolymoje, tas kraštas vadinamas prakeiktąja planeta, iš kurios sugrįžtama tik per stebuklą. Taip pat nepaprastai sunku buvo prie Laptevų jūros, kur įteka Sibiro upė Lena. Prie Jenisiejaus tremtiniai irgi vargo, irgi badavo, bet viltis sugrįžti į savo normalų gyvenimą vis tiek buvo gyva. Lietuvos geologai nepamiršo sibiriečio Sauliaus Sidaro nuopelnų geologijos mokslui, praėjusiais metais jis buvo apdovanotas „Auksiniu geologo plaktuku“. Apdovanojimą atsiėmė į Lietuvą sugrįžęs jo sūnus Antanas Sidaras. 

Šiandien, kai kelionė prie Jenisiejaus galėtų būti ir savanoriška, Sauliaus Sidaro prisiminimai mums sako, kad atšiaurios vietos, nežinomybė ir pavojai stiprų žmogų dar labiau grūdina. O jei pavojų nėra, jaunas žmogus juos nesunkiai susikuria. Tiktai yra didžiulis skirtumas, ar tai daroma savo noru, ar priverstinai. Prisimenu dabar, ką apie savo vaikystės žiemas kalbėjo Kęstutis Navickas, kuris pirmaisiais Sąjūdžio metais vadovavo Kauno paminklosaugos klubui „Atgaja“: pats įdomiausias ir azartiškiausias žaidimas Kauno daugiabučių kiemuose tada buvo sniego pilių statyba ir „priešo“ įtvirtinimų griovimas.

Nieko kito nereikėjo, pats tikriausias drąsos išbandymas yra čia pat, šalia namo, kuriame gyveni. Ir kas žino, gal būtent tokie žaidimai paskui paskatino Kęstutį plaukti Neries upe kartu su vyresniais aplinkosauginio žygio vienminčiais ir netgi „netyčia“ paklydus įsibrauti į uždaras Rusijos armijos kareivines. O juk „Atgaja“ rūpinosi ne tiktai Kauno senamiesčio paminklais, bet ir Kauno priemiesčių fortais, kuriuos įrengė dar carinė Rusija. Prisimenu dabar visa tai todėl, kad šį pavasarį, balandžio 23 dieną, Dzūkijos nacionalinis parkas minės trisdešimties metų jubiliejų, o būtent „Atgajos“ jauni vyrai pirmieji talkininkavo tada mūsų Parke, prie Krūčiaus upelio.

Vakare vėl prapuola elektra. Kaimynas sako, kad srovė ateina, bet kažkur dingo trečia fazė, todėl vieniems viskas gerai, o kitiems nelabai. Reikia laukti, elektrikams irgi sunku, kai šitiek sniego. Laukiam. Gerai, kad mažas radijo aparatėlis dirba be elektros. Ir kaip tik šiandien Minske vyksta vadinamasis visaliaudinis susirinkimas, kuris lyg ir gali būti kažkoks patariamasis balsas, kol įvyks referendumas ir žmonės gal priims Konstitucijos pataisas. Aleksandras Lukašenka kalba griežtai, net rūsčiai, bet plojimai audringi, iš karto galima pajusti, kad publika susirinko rinktinė.

Čia jau lyg ir aišku, tokias ovacijas girdėdavome ir po Leonido Brežnevo kalbų, todėl atsargiai suku juodą ratelį toliau, greta Minsko turėtų būti LRT „Klasika“. Štai kalba Domantas Razauskas, kai kam ir įdomu, ir svarbu, bet aš keliauju toliau, patekdamas į kažkokį triukšmingą „Centrą“, į lengvą „Lietų“, į Alytaus radijo stotį, netgi į „Pūką“. Šiek tiek juokinga tokia mišrainė, žinau, kad negalima pajuodusių Afrikos bananų maišyti su šviežiomis lietuviškomis garšvomis, betgi nedažnai taip ir atsitinka. Ir staiga suklūstu, kai kažkas labai aiškiai paklausia: „Ar išbadėjęs šuva suėstų ridiką“? „Ne“, – atsako kitas balsas. Labai pasitikintis balsas, betrūksta, kad padeklamuotų Omarą Chajamą: „Geriau būk alkanas, negu bet ko pririjęs, geriau būk vienas…“

Ne, galvoju, turiu aš jam paaiškinti, kad čia yra ne zoofiziologijos, o zoopsichologijos klausimas. Juk ne aš vienas, o net keturiese matėm, kaip mūsų Gauronas vieną sykį smagiai triauškino Beržininkų ananasus, nors nebuvo alkanas, nors niekada neimdavo jokio obuolio, nei vasarinio, nei rudeninio. Tik vieną kartą jis pasielgė labai keistai, ir ne badas dėl to kaltas, o tiktai draugiškumas, tiktai noras kažkaip parodyti savo ištikimybę… Saulėtą bobų vasaros dieną Sode prie Krūčiaus rinkome krituolius obuolius. Gauronas išsimaudė Krūčiuje, pabėgiojo visais žmonių takais, sugrįžo prie mūsų, žiūri ir nesupranta, kodėl Aušra, Rytis ir aš taip stropiai tuos obuolius renkame, o Gediminas neša artipilnius maišus prie keliuko.

Darbas tikrai kruopštus, jei nori, kad sultys būtų geros, negalima į maišą įmesti nė mažiausio puvėko. Ir netgi ne visos veislės sultims tinka. Kai jau mums pasirodė, kad užtenka tų sultingų obuolių, pradėjom valgyti ir net rimtai degustuoti. Gauronas labai susidomėjo. Ir staiga pradėjo graužti obuolius, vis pasižiūrėdamas į mus. Situacija buvo juokinga, bet mes nesijuokėme, supratome padėties rimtumą: jeigu mūsų kiemsargis negalėjo padėti mums rinkti, tai nors dabar padeda grauždamas. Juk jis labai džiaugiasi laisve ir nori kažkaip atsidėkoti. 

Grįžimas į namus. Brolių Černiauskų nuotrauka (1979 m.)
Musteikos kaime. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)
Pažintinis takas prie Bakanauskų ežero. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)

Vasario 14-oji

Ir vėl sninga smarkiai. Vienas laipsnis šilumos kieme ir didžiulės snaigės iš dangaus. Vienuolika dienų laikėsi didelis šaltis, gerai, kad nutolo, bet jau nebegerai tas sniegas. Atvažiuoja žmonės į kapines ir skundžiasi, kad nuo Leipalingio plento iki Liškiavos dar nepravažiavo joks griauderis. Tikrai galima piktintis, juk jau pietų metas, niekada taip nebūdavo. Bet kai jau sugriaudės jis, kai pasisuks į Žeimių žvyrkelį, visa Liškiava girdės, nes tas ryškiai geltonas traktorius su sniego verstuvu ir plieno peiliu yra labai griausmingas.

Tą agregatą žodynai vadina greideriu, taip, rodos, ir anglai sako, bet jeigu jau pasiskolinom ir sulietuvinom tą žodį, tai kodėl bijom pakeisti vieną šaknies raidę, kad žodis parodytų to galingo pabūklo būdą? Greideris galbūt yra tas, kuris lygina kokią nors statybų aikštelę, o jeigu specialus traktorius labai greit lėkdamas ir griaudėdamas palieka sniego keteras šalikelėje ir pusiau perskeltus žvyrkelio granitus bei titnagus, turėtų būti griauderis. Juk jis ne tiktai griaudžia, bet ir žaibuoja, jeigu į tą plieno peilį, gremžiantį žvyrą ir akmenis, pažiūrėsi vakaro prietemoje. Plienas susidūręs su titnagu labai žaibuoja. 

Verčiu 2019-ųjų užrašus, skaitau tokį Leonardo Gutausko pastebėjimą, kurį užrašiau iš atminties, pasiklausęs LRT radijo laidos „Kultūros savaitė“: „Kiek daug literatų išėjo iš gyvenimo – Aputis, Martinaitis, Geda, Strielkūnas, Granauskas, visi suskrido kaip kandys ir ištirpo kartu, kažin ar kitoj literatūroj šitaip buvo…“ O juk panašiai galima pasakyti, jei pagalvosi apie kitas mūsų kultūros asmenybes. Vasario ketvirtą dieną labai netikėtai mirė filosofė ir rašytoja Jūratė Baranova. Kai išgirdau tokią žinią per radiją, pagalvojau, kad tai yra klaida, visiems juk pasitaiko suklysti.

Kartais dar sunku patikėti, kad nebėra filosofų Arvydo Šliogerio, tėvo Stanislovo, Romualdo Ozolo. Nejaugi praėjo jau šešiolika metų po to, kai klausėmės Jūratės Baranovos ir Arvydo Šliogerio pokalbio? Nepaprasta, labai optimistinė buvo dviejų filosofų pašnekesio gaida. Apie knygas, apie debesis ir grybus, apie gražiausią Lietuvos upę Grūdą, kuri labai tykiai teka per laukinių mėtų pievas netoli Marcinkonių. Gal tiktai truputį nejauku prisiminti patį paskutinį Arvydo Šliogerio sakinį: „Gyvenimas – likimo dovana, kuo daugiau man metų, tuo smagiau gyventi.“

Tarsi ir susisieja su Ernesto Hemingway‘aus kvietimu gyventi, visada gyventi, net ir tada, kai tau išburia, o ir pats pajunti, kad to gyvenimo liko tik dvi dienos. Tegu bus taip, bet ar galėjo apie likimo palankumą galvoti Vytautas Mačernis? Arba Albert’as Camus. Juk niekas, rodos, negalėtų neįvertinti šios labai svarbios tėvo Stanislovo minties: pats blogiausias išėjimas iš gyvenimo yra staigus, netikėtas, kai žmogus nebeturi galimybės susitaikyti su visais pasiliekančiaisiais. Šitaip, beje, knygoje „Žemaičio šnekos“ yra rašęs Ignas Končius. Ir dzūkas dainininkas bei pasakorius Petras Zalanskas knygoje „Čiulba ulba sakalas“ kalba apie tai. Ir žemaičiai, ir dzūkai, ir aukštaičiai, ir sūduviai dar labai neseniai mokėjo išeiti į Anapilį oriai, padarydami viską, kas reikalinga, ir netgi svarbių darbų nesutrukdydami tiems, kas pasilieka. 

Jūratės Baranovos kalbose ir raštuose yra ne tiktai protas bei išmintis. Yra baimė… nuskęsti. Nors tas Širvenos ežeras, kurio pakrante eina filosofė, labai negilus. O baimė tikra yra todėl, kad mąstančiam žmogui būtent tuo metu gali didelį nerimą sukelti Arthuro Schopenhauerio apibrėžimas, kas yra tikra, permanentinė kančia. Kaip tiesiogiai toks mintijimas susisieja su Arvydo Šliogerio kategorišku teiginiu – tiktai primityvus žmogus ir primityvi tauta gali visą laiką švęsti ir džiūgauti. Svarbios, kartais netikėtos yra Jūratės Baranovos sukurtos filosofijos ir literatūros paralelės. Kodėl tie, kurie rašo knygas, dažnai tapatina save su Fiodoro Dostojevskio „pažemintaisiais ir nuskriaustaisiais“?

Jūratė Baranova sako, kad ir filosofai, ir rašytojai yra žmonės. Jie privalo būti dar ir žmonėmis. Tiesa, kai kuriuose pokalbiuose filosofė sušvelnina šį griežtą reikalavimą: gerai, kad esi rašytojas, bet jei gali, būk dar ir žmogus. Ir tada jau, matyt, kiekvienas turi teisę savaip išsiaiškinti, kaip jis gali ir kaip negali. (Net ir Arthuro Schopenhauerio kančią kiekvienas žmogus ir kiekviena tauta gali prisitaikyti labai principingai: kiekvienas pasiekimas sukuria tau naują uždavinį, ir tu vėl dirbi bei galvoji kentėdamas.) Bet juk galima mažai dirbti ir mažai kentėti… Tolerantiškas toks požiūris, ir negalima įtarti, kad šitaip filosofė palengvina savo asmeninį susitikimą su tikrove – su žmogumi, su žeme ir su augalu.

Tokio palengvinimo nereikia, nes Jūratės Baranovos gamtiniame darže žydi daugiau nei šimtas veislių rožių, auga ir tradicinės daržovės, yra net nedidelis japoniško sodo fragmentas. Apie visa tai galima buvo sužinoti 2017-aisiais, liepos 7 dieną, pasiklausius LRT radijo laidos „Sodai“. Žurnalistas Arvydas Urba beveik valandą kalbėjo su filosofe Jūrate Baranova, kuri tada tikrai nebijojo nuskęsti ir net išdavė paslaptį, ką reikia pasakyti rožėms pasitinkant žiemą ir atsisveikinant su jomis iki pavasario. Ir baigėsi tas įdomus pokalbis tokiais filosofės žodžiais: „Žolės yra stipresnės už žmogų, kai mes atėjom, žolės jau buvo, kai išeisim, žolės liks…“

Čia abėcėlinė tiesa, pamokanti žmones kuklumo, pagarbos ir netgi asketizmo. Bet kaip svarbu, kai tą tiesą vienodai supranta ir sodininkas, ir filosofas. Sodininkystės istorikas gali papasakoti daug tokių atsitikimų, kai landšaftinį sodą sukuria tiktai keturios tos pačios giminės kartos – kai kurie medžiai savo tikrą grožį parodo sulaukę dviejų šimtų metų. O filosofas pritartų šitaip: atėjai, žmogeli, nuogas į šį pasaulį ir kažką pamatei, gal ką nors ir pats padarei, bet būk toks geras, nesugadink to, ką radai. Pesimistinė yra prancūzo Jeano Baudrillard’o „Pragaištingoji ekologija“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Arvydas Šliogeris. Tai kalbėjimas tiems, kurie supranta tą globalų pragaištingumą, bet dažniausiai nieko nedaro mažame savo plotelyje, kad to blogio būtų nors truputį mažiau. O juk tikrai yra svarbu savo rožes paruošti žiemai. Gal tada žmogaus būtis ir nebebus tokia tragiška.

Jūratė Baranova savo raštuose cituoja amerikiečių filosofą Williamą Jamesą, kuris siūlo kiekvienam pasirinkti optimizmą kaip hipotezę ir patikėti būtent tokia hipoteze. Štai žmogus, pasakoja Williamas Jamesas, pasiklydo miške, surado menką takelį ir tiki, kad būtent tas takelis išves jį iš niūraus, nesvetingo miško. Patikėk ir tu, patekęs į bet kokią sudėtingesnę situaciją. Ir sumažės tavo vargas, o gal ir visai prapuls. Kodėl piligrimai, tiek toli nuėję iki šventų vietų, pasveiksta? Todėl, kad jie tiki. Tas pasveikimas atsitinka nepriklausomai nuo to, ar Dievas yra, ar ne.

Taip mąstė Williamas Jamesas devynioliktojo amžiaus pabaigoje. Šiandien turbūt surastume dar daugiau optimistinių teorijų ir hipotezių, kurios argumentuotai atrems Friedricho Nietzsche‘ės niūrastį ir Arthuro Schopenhauerio įsivaizduojamą nuolatinę kančią. Bet mums labai svarbus yra ir šis klausimas: kodėl Lietuvos šviesiausi protai, kalbėję ir rašę ne tiktai pesimistiškai, bet ir džiugiai bei šviesiai, palieka mus tarsi skubėdami. Tarsi nežinodami, kad tų skaitytojų, ir vyrų, ir moterų, vidutinė gyvenimo trukmė vis ilgėja.

Zylė sode Merkinėje. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)
Aviliai Jakubiškių kaime. Brolių Černiauskų nuotrauka (1979 m.)
Merkinė. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)

Vasario 15-oji

Ornitologai jau nedrąsiai prisimena prieš 60 metų sukurtą „baltojo bado“ terminą. Šio taiklaus pastebėjimo autorius yra rašytojas Rimantas Budrys. Tada jis buvo žurnalo „Mūsų gamta“ redaktorius. Rimantas Budrys įsteigė profesoriaus Tado Ivanausko premiją šio tikrai solidaus žurnalo autoriams. Tiesa, pirmąją tokiu garbingu vardu pavadintą premiją jis pats ir gavo. O tą „baltąjį badą“ turbūt geriausiai žinojo eiguliai ir moksleiviai. Eiguliai vežė į mišką bulves, runkelius, pelus ir grūdus, tai buvo jų tarnybinė prievolė, o moksleiviams kelionė miškan visada geriau nei matematikos pamoka. 

Tokiu būdu galima buvo nesunkiai reguliuoti kai kurias rūšis. Šernų populiacija labai išaugo. Stirnos ne tokios vislios, bet kai paskelbiama, kad vilkas yra nuožmus žmogaus priešas, kad reikia vis mažinti vilkų skaičių, miško ožkos tą politiką pajuto greitai. Ir netgi briedžiai, kurių beveik neįmanoma pašerti, labai pajaučia globą, kai miškininkai atiduoda jiems didelį pušų jaunuolyną. Jeigu sniego daug, laikina briedžių bendruomenė gali tokiame jaunuolyne maitintis vien jaunų pušų žieve. Pušelės, žinoma, nudžiūsta. Miškininkų pasibarimas su medžiotojais tada nieko nestebino, bet didesnį kivirčą galėjo tuoj pat sušvelninti koks vienas įtakingas medžiotojas, gražiai pakalbėjęs ir apie „baltąjį badą“, ir apie pareigą padėti žvėreliams. O biologų balso niekas neklausė. Būdavo taip, kaip rašė Vladimiras Majakovskis: „Vieneto balsas už cypimą plonesnis.“ 

O kodėl dabar sakome, kad ornitologai tik nedrąsiai kalba apie „baltąjį badą“? Gal nenori labai susipykti su žemdirbiais, kurie savo laukuose nepaliko jokio krūmelio nei medžio, be to, dabar viską nulemia gailus šauksmas tų „gamtos gelbėtojų“, kurie savo dekoratyvinius ir tarnybinius šunis visas dienas laiko pririšę prie šilto radiatoriaus. O, pavyzdžiui, biologas Petras Adeikis žiemiškus faunos rūpesčius paaiškina labai paprastai: žvėris ar paukštis, pripratęs maistą lengvai surasti vis toje pačioje vietoje, nustoja mokytis, ir tai yra labai blogai. Sunku žiemą, kai sniego storymė beveik septyniasdešimt centimetrų, bet užtat visi juda labai tikslingai. O jei vienas kitas apsilpęs patenka vilkui, krankliui ar pelėdai, tai juk tokia ir yra gamtos tvarka… Ir vasarą, ir žiemą gaila žiūrėti į šeriamas antis prie Druskininkų Ratnyčėlės. Labai vargani tie paukščiai. Užrašo kažkas ant lentelių, kad šerti antis draudžiama, bet šitaip jų neišmokysi nerti į vandenį ir išsipešti kokį minkštą šakniagumbį.

Druskininkuose, beje, daug bedarbių. Truputį keista, kad ir visoje Lietuvoje nedirbančių ir nesimokančių jaunuolių šiek tiek daugėja. Gali būti, kad vis didėjančios išmokos iš valstybės biudžeto atima žmonėms norą ir dirbti, ir mokytis, kai tik aplinka nors kiek komplikuojasi. O gal čia nieko naujo, prieš 34 metus rašytojas ir publicistas Stasys Kašauskas ironiškos prozos knygoje „Meilė ir kiti žaidimai“ piktai kalbėjo apie tinginius, bet pripažino, kad „pasitaiko ir tokių, kurie keturiasdešimt šešto numerio spragilais apsiavę mina linus diskotekose“. 

Baltas lyg sniegas vyskupo Motiejaus Valančiaus gipsinis skulptūros modelis stovi Žemaičių vyskupijos muziejuje, o granitinis Leono Žuklio sukurtas paminklas – Kaune. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)
Musteikos kaime. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)
Pavasario pradžia. Merkinė. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)

Vasario 25-oji

Vakar buvo Vieversio diena. Negirdime dar vieversio giesmės. Dingo ir gervės, pasirodė jos prieš kelias dienas, paklykavo danguje virš užšalusio Nemuno ir, matyt, vėl pasitraukė į pietus. O gal Čepkeliuose prie Katros jau surado spanguolių. 

Jau švilpia juodieji strazdai. Anksti rytą kleketuoja ir juodosios meletos. Ir genys daužo snapu sausą pušies šaką. Ir zylės cylena, ir bukučiai pavasariškai švilpia. Šitokį rytą, rodos, visi pamiršo, kad reikia ieškoti sau kokio maisto. Toks elgesys rodo, kad diena bus giedra ir visi paukščiai dar suspės pasimaitinti. O rytą visiems rūpi pranešti apie save. Juk vakar vakare sinoptikai sakė, kad šiandien mūsų dangų uždengs debesys.

Dieną šiaurinėje namo pusėje termometras rodo vienuolika laipsnių šilumos. Saulėtą vidudienį Liškiavoje, Juozo Uzdilos bityne, jau dūzgia bitės. Labai ankstyvas pirmasis pavasarinis bičių apsiskraidymas. Bet ir smailialapio karklo „kačiukai“ jau iš tolo baltuoja, ir jeigu šalčiai nesugrįš, gali greit pražydėti. Gelsvi jau ir lazdynų žirginiai, bet jie tokie buvo jau ir gruodžio pabaigoje. Gerokai susimaišo kai kurie tradiciniai fenologiniai ženklai. 

Merkinė. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)
Merkinė. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)
Merkinė. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)
Merkinė. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)

Vasario 28-oji 

Sekmadienis, paskutinė kalendorinės žiemos diena. Radijas perduoda etnologo Liberto Klimkos pasakojimą apie Motiejų Valančių. Gimė jis 1801-aisiais vasario 28-ąją. Mirė 1875-aisiais. Tarsi ir nepriskirtinas prie ilgaamžių šis žemaičių vyskupas bei rašytojas, bet kiek gražių ir reikšmingų darbų paliko. Dabar sunku ir patikėti, kad apysaka „Palangos Juzė“ parašyta lietuviškos spaudos draudimo metais, kai taip linksmai ir gražiai Motiejaus Valančiaus aprašytas lietuviškas kraštas carinės Rusijos žemėlapiuose buvo „Severo-zapadnyj kraj“.