Laiškai iš kaimo. Še tau, boba, Devintinės!

Liepos 18-oji

Šeštą valandą ryto – jau turbūt trisdešimt laipsnių šilumos. Nugara šlapia nuo prakaito, veidas dega nuo karščio. Ne saulė taip kaitina, o didokas laužas. Šalia ugnies – kubilėlis vandens. Aplinkui žaliuoja rasoti žolynai. Vėjo nėra, tai ir nebaisu, niekur liepsna neišplis. Ir vis tiek iš šalies žvelgiant gali atrodyti, kad suaugęs žmogus pavojingai žaidžia. Betgi ne, jis dirba ir viską stengiasi padaryti taip, kaip moko tolimi protėviai. Šitaip bandoma sugrįžti į žmonijos vaikystę. Labai ilgai gyvavo ta pirmykščių žemdirbių vaikystė. Karelijoje, pavyzdžiui, lydiminė žemdirbystė, kai ugnis buvo svarbiausias talkininkas, tęsėsi iki dvidešimtojo amžiaus pradžios…

Apie kontroliuojamus lokalius gaisrus mūsų krašte kalbama jau seniai. Paaiškėjo, kad yra tokie ypatingi bemiškiai pelkynai ir viržynai, kurių būklę palaiko vis pasikartojantys žaibo sukeliami gaisrai. Tose gaisravietėse randasi ypatingas augalijos, vabzdžių ir netgi grybų bei paukščių pasaulis. Pavyzdžiui, jeigu atviros, gaisrų suformuotos buveinės pradeda užželti avietėmis bei karklais, dingsta drugiai ugniukai, vaistingieji gauromečiai, prapuola pavasarinės tetervinų tuoktavietės. Entomologas Virgilijus Monsevičius (dabar jau amžiną jam atilsį…) buvo suradęs Čepkelių apylinkėse labai daug laukinių bičių ir kamanių rūšių, kurios gyvena tiktai atvirose, saulės nuolat apšviečiamose vietose. Tokiose vietose specialiai sukeltą gaisrą kontroliuoti nebūna sunku – iš anksto atvažiuoja kelios gaisrinės mašinos, susirenka žmonės, kuriems rūpi biologinė įvairovė. Taip jau buvo daroma Gudų girios pakraštyje, nors tokie eksperimentai, žinoma, nėra propaguojami…

Tačiau čia, šalia Liškiavos, mano sausų šakų laužas turi visai kitą paskirtį: šitaip ruošiama dirva ropėms. Sėti jas reikia būtinai degimvietėje, neužtenka pasirinkus bet kurį dirvožemio sklypelį patręšti pelenais. Sunku įrodyti, koks čia skirtumas, bet jis akivaizdus. Galbūt galima apytikriai suskaičiuoti, kiek dirvožemio mikrofaunos rūšių žūsta nuo laužo karščio, bet paskui reikia savo akimis pamatyti, kiek tų pačių rūšių ateina iš gretimų plotų ir dauginasi buvusio laužo vietoje. Ir netgi žemuogė, atsiradusi lokalioje gaisravietėje, išsirpina uogas visa savaite anksčiau.

Profesorės Pranės Dundulienės studijos „Žemdirbystė Lietuvoje (Nuo seniausių laikų iki 1917 metų)“ pirmuosiuose puslapiuose – lydiminės žemdirbystės apžvalga. Ši seniausioji neklajoklinių genčių veikla buvo labai paprasta: akmeniniais kirviais pakirstus medžius džiovindavo dvejus metus, paskui juos sudegindavo ir į jų pelenus sėdavo rugius. Derlius būdavo didelis ir pirmaisiais, ir antraisiais metais. Po to būdavo deginamas kitas plotas. Sėdavo rugius ir ropes. Dabar spėjama, kad abi šios kultūros mūsų krašte – autochtoninės, tai yra atsiradusios būtent čia, pamažu sukultūrinant vietines laukines rūšis. Vietiniai selekcininkai žinojo tik vieną, patį svarbiausią, metodą – atranką. Ir to užteko.

Šiandien irgi nesunku įsitikinti to metodo universalumu. Tik pabandyk iš sėklų užsiauginti paprasčiausią varnalėšą ar cikoriją ir jau pirmaisiais metais turėsi rezultatą. Laukiniai augalai, godojami taip pat kaip burokėliai ar morkos, tikrai gali užauginti minkštas, gardžias šaknis. Žinoma, kultūrinių varnalėšų sėklų galima atsisiųsti iš Japonijos, bet vietinė sukultūrinta varnalėša – tikrai geresnė. Kol kas mes ją žinome tiktai kaip vaistinę, o ne kaip maistinę žolę. Gi jauna pirmametės varnalėšos šaknis yra minkšta kaip ropė ir skani kaip riešutas.

Su vaistine šventagaršve eksperimentuoti dar įdomiau. Pati natūraliausia šio tauraus laukinio augalo vieta yra šaltiniuota upelio pakrantė, bet dažnai ten trūksta saulės, todėl aukštesnėje, saulėtoje terasėje šventagaršvė gali užaugti daug aukštesnė. Ir jeigu ten jos nėra, tai galima pasėti. Antraisiais metais jos rutuliškas žiedynas pakils į pustrečio metro aukštį. Žiedai, žinoma, vabzdžiams, o smaližiams vaikams labiausiai tinka jauni šventagaršvių stiebai, išvirti sirupe. Šitaip eksperimentuojant galima būtų ir patikėti, kad mūsų protėviai nebuvo už mus kvailesni. Galėjo mūsų krašte atsirasti ir kultūriniai rugiai, ir ropės, ir morkos. Ir šiandien laukinę morką nesunku surasti pievoje ar ganykloje. Smiltynines rugiaveides priglaudėme gėlių darželiuose, bet jų grūdai juk valgomi. Lenkų etnologas Kazimieras Mošinskis yra rašęs, kad jam dar teko matyti turguje pardavinėjamas paprastosios monažolės sėklas…

Žinoma, klasikinis akademiko Nikolajaus Vavilovo aiškinimas yra kitoks, visų dabartinių kultūrinių augalų pirmines buveines jis surado toli nuo europinės Šiaurės. Bet kažkodėl būtent rugiai ir ropės labiausiai mėgsta šiaurietišką Europos klimatą. O turtingą žemdirbišką ir kulinarinę patirtį geriausiai apibūdina daugybė patarlių apie duoną bei ropę. Gal universaliausia yra viena rusų patarlė: „Nėra nieko paprastesnio už garintą ropę!“ Rodos, ir paprasta tai padaryti – paruošti šeimynai garintų ropių, – bet paslapčių vis dėlto ir čia lieka. Jeigu didelį ropių katilą pašausi į karštą krosnį taip pat kaip bulves, bus negerai. Ropės arba sudegs, arba išvirs ir savo skonį praras. Ketaus puodą su ropėmis tiesiog reikia uždengti mediniu dangčiu ir apversti dugnu į viršų. Ir palikti krosnyje per naktį. Puode besikaupiantis karštas garas ir ištroškina ropes. Aišku, kad reikia žinoti, kokio karščio turi būti ta duonkepė krosnis, ir joks termometras šito neparodys, tiesiog reikia jausti, kiek dar liko to karščio po to, kai labai įkaitintoje krosnyje iškepė aštuoni dideli duonos kepalai…

Keista, kad tokios paprastos kulinarinės paslaptys beveik pamirštos. Mums dabar atrodo, kad skaniausia – tai sutarkuota, sumušta ir šiek tiek nestipriais vietiniais prieskoniais pagardinta ropė. Tegu bus taip, bet pirmiausia tą ropę juk reikia užsiauginti. Reikia laužo, primenančio tikrą lydiminę žemdirbystę. Neužtenka žemę patręšti pelenais. O sėti galima tiktai liepos pabaigoje, nes tada, kai pradės smarkiai augti apvalus, gelsvas šakniavaisis, nebeturėtų būti káršta, ropė nemėgsta karštų dienų, ją ir laistyti reikia šaltu vandeniu. Žinoma, tokia daržininkystė vasarai baigiantis gali atrodyti lyg ir nerimta, bet juk svarbiausia bus rezultatas. Iki didesnių rudens šalnų ropė tikrai suspės užaugti, o tada jau galėsim ir tautosakos išmintį truputį pakoreguoti: nebūtinai kvailas tas, kuris iki Devintinių nespėjo visko pasėti ir pasodinti.

Liepos 23-ioji

Andrius Kulikauskas iš Eičiūnų (tai kaimas Alytaus krašte, netoli Butrimonių) atsiuntė tris nuotraukas: žydi vaistinė šventagaršvė, žaliuoja gražiai išvešėjusi kvepiančioji garduoklė ir šiurkščiai stirkso labai aukšta kanadinė konyza. Ir klausia laiško autorius, kas ta aukšta žolė, netikėtai atsiradusi šalia garduoklės. Aišku, kad invazinė piktžolė konyza, tad reikia ją išrauti – nelaukiant, kol subrandins sėklas. Taip aš ir parašiau jam, kad eksperimentuotų kiek tik pačiam patinka, bet agresyvias ne mūsų krašto žoles tegu išrauna.

Birželio mėnesį Andrius atvežė man auksinę šaknį ir paaiškino, kad mugėje kažkodėl ji buvo pavadinta Himalajų aukso šaknimi. O mainais tada iš mano prižiūrimo laukinių augalų sklypo jis išsivežė šlaitinę žemuogę ir garduoklę. Tie augalėliai buvo palaistyti, teisingai juos išsikasė su drėgnos žemės gumulais, todėl ir prigijo pas jį ten, Eičiūnuose. Ta tikrai brangi Himalajų aukso šaknis mano Sode prie Krūčiaus irgi prigijo, bet ar teisingas toks skambus jos vardas, dar nežinau. Kol kas ji niekuo nesiskiria nuo tokių pat aukso šaknų iš Mandžūrijos ir Altajaus.

Kai alpinistas Vladas Vitkauskas kalbėjo, kad aukščiausioji Himalajų viršukalnė Everestas yra jo lemtis, niekas tokiu įsipareigojimu neabejojo. Nei prieš tą pavojingiausią žygį, nei 2002-aisiais, kai pasirodė jo knyga „Everestas – manoji lemtis“. O kai turguje ar mugėje sodininkai parduoda savo užaugintus žolynus ar krūmelius, vadindami juos egzotiškais Azijos žemyno vardais, atrodo truputį įtartinai. Negi visi mūsiškiai augalų prekeiviai jau tarsi nepastebimai pasiduoda tai reklamai, tai žodžių ir brangintinų vietovių vardų devalvacijai, kurią panašiai pradėjo degtindariai, paskelbę, kad būtent jie sukūrė „Čepkelių trauktinę“?..

Liepos 26-oji

Jau gaudžia kombainai. Toli, bet girdisi gerai. Patirtis kužda, kad šitokią dieną, ypač šitokį vakarą gal būtų geriau nežymiai užsislėpti kur nors prie mažo miškų ežerėlio ir stebėti, kas vyksta čia pat, tyloje ir ramybėje. Nuo tolimo kombainų gausmo gal ir tenai nepasislėpsi, bet tykus viduvasario gyvenimas prie vandens gali pasirodyti toks pat efektingas kaip ir rugiapjūtė. Taip jau atsitinka, kad per šventą Oną ne tiktai javapjūtė įsibėgėja, bet ir melsvi žirgeliai, labai grakščios skėtės, netgi karališkieji laumžirgiai bei geltonai dryžuoti kordulegastrai visą dieną zuja aplink žydinčias ežerėlio lūgnes ir raudokles, o jau ir gerokai paaugę ančiukai plūkauja, ir dar, tik pasižiūrėk, kaip netikėtai nusileidžia ant didelio šluotelinių viksvų kupsto pilkasis garnys, kuriam irgi, rodos, rūpi ne vien tingiai praplaukusi žuvis, bet ir pati ta ežerėlio idilija.

Neskubėdami važiuojame dviračiais prieš nestiprų, gaivų vėją ir kiekvienas kažką savaip galvojame. Negalima skubėti, kai abipus asfaltuoto kelio taip vienodai dosniai geltonuoja prinokę javai, kai Stračiūnų pusėje monotoniškai ūkia kombainai, o jau visai netoli žaliuoja didžiulis Žaliamiškis, kuris, tiesą sakant, ir yra mūsų kelionės tikslas. Jau pravažiavome Ricielius ir pirmuosius Guobinių kaimo vienkiemius, jau, regis, reikėtų sukti į dešinę ir artėti prie to didelio ąžuolyno, kurio tankmėse kažkur slepiasi prieš penkerius metus įkurta „Miško klasė“. Visi maži keliukai, vedantys prie Žaliamiškio, labai panašūs, tad pradedu abejoti, kuris mums reikalingas.

Esu lyg ir šios išvykos vadovas, todėl užsuku į vieną sodybą pasiklausti kelio. Kieme stovi du saulėje tviskuliuojantys automobiliai, šunelis prie būdos nepiktai amsi. Pirkios durys truputį praviros, bet pasibelsti reikėtų. Tik vis tiek niekas vidun nekviečia, nors girdėti, kad kažkas kalba. Įsiklausius paaiškėja, kad ten kalba radijas. Beldžiu smarkiau, tačiau radijas nereaguoja. Praveriu duris – ir net išsigąstu: ant visų priemenės sienų kabo nedideli oriniai šautuvai, kardai, kažkokie arbaletai, lankai ir plastikiniai kovos kirviai! O kovingos parengties arsenalo šeimininkai turbūt miega. Slenku iš kiemo prie savo dviračio. Užsuku į kitą sodybą. Ir čia aplinka rodo tam tikrą prabangą – visi stogai dailiai dengti naujomis čerpėmis. Bet namo durys uždarytos. Viduje garsiai ir piktai loja šuo. Tikriausiai jis ten vienas paliktas, kad stropiai vykdytų namų sargo pareigas. Situacija aiškesnė, bet orientacinių gairių iš tokio aiškumo nedaug.

Važiuojame toliau. Dabar net ir įprastas pakelės javų geltonumas nuteikia gluminamai: argi čia tas pats senovinis Guobinių kaimas, kuriame gimė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tėvas Konstantinas, kuriame gyveno tykus kraštotyrininkas Adolfas Navarackas, kur kažkada gražiai vešėjo labai didelis Miliausko sodas su senosiomis obelų veislėmis, o netoliese stūksojo garsus Krivo kalnas, ant kurio susirinkdavo aplinkinių kaimų žmonės, kai reikėdavo kažką svarbaus nutarti?.. O juk ir kaimo vardas likęs koks gražus, primenantis, kad guobos kadaise čia buvo labiausiai godotini medžiai! Deja, guobų visai neįžiūrime. Laukuose žaliuoja tik pavieniai ąžuolai. O sodybose – liepos, kurių lajose jau daug geltonuojančių lapų…

„Miško klasę“ mes vis dėlto surandame. Visiškai apleistą ir šernų išraustą. Aišku, kad moksleiviai nebeatvažiuoja pasižiūrėti, kokie šimtamečiai skroblai čia stūkso, kokios aukštos eglės ir kokie išlakūs beržai. Ir avietės Žaliamiškyje šiemet gerai užderėjo, ir labai dygių gervuogių uogos jau noksta. Mažose, smarkiai apdžiūvusiose pelkutėse ryškiai baltus pažiedlapius dar kelia baliniai žinginiai, geltonuoja šilingės ir poraistės, žaliuoja didžiuliai pelkinių purienų lapai. Skroblų, ąžuolų ir klevų pavėsis labai gaivus, o ir suoleliai dar nesutręšę. Ir jokių darbymečio garsų nebegirdime, net uodai nezyzia. Tiktai toli, gal net Čerešnyno pelkutėse, nelabai garsiai sutrimituoja gervės. Ar šitaip jos jau pradeda susišaukti prieš didįjį skrydį į Pietus?..

Rugpjūčio 1-oji

Jau dvidešimt ketverius metus kasdien stebiu Krūčiaus upelį ir pagaliau regiu, kad šitaip nusekęs jis dar niekada nebuvo. Pats ryškiausias šių metų Krūčiaus ženklas, pastebimas be jokių matavimų, yra toks: iš aukštupio atnešamas smėlis užpylė visus upelio dugno akmenis, po kuriais nuolat slėpdavosi plačiažnypliai vėžiai ir mažos žuvelės – šližiai. Smėlis ant dugno pamažu vis kaupiasi mažesnio nuolydžio vietose todėl, kad srovės greitis labai sumažėjo. Jeigu upelio debitas staiga padidėtų, tą smėlį bemat išneštų į Nemuną.

Yra ir kitokių ypatingos šių metų sausros ženklų. Net šiauriniuose šlaituose pageltonavo jaunesni lazdynų krūmai, kai kurių liepaičių jau visi lapai geltoni, džiūsta net eglaičių viršūninės šakos. Daugiamečių žolynų ir krūmų bei medžių strategija dabar aiški: nudžiūvę lapai ir spygliai nebeišgarina vandens, daugiau drėgmės tenka mažiems pumpurams, kurie jau sukrauti ant šakelių ir sužaliuos kitų metų pavasarį. Žiediniai būsimojo pavasario pumpurai ant vaisinių šakučių irgi jau laikosi, ir jiems dabartinė sausra nelabai baisi. Bet jeigu jaunas, rudenį ar pavasarį persodintas medelis pradeda džiūti liepos pradžioje, reikia jį laistyti, nes gali prapulti. O dabar vis didėjantis pietinių šlaitų ir pamiškių geltonumas mus veikia emociškai, bet didelio pavojaus nepranašauja. Daržuose ir vaiskrūmių plantacijose, žinoma, kitaip: jei nepalaistysi, derlius bus menkas.

Vakar „Merkio kraštas“ išspausdino spalvingą Lietuvos žemėlapį, kuris rodo, kad didžiausias miško gaisrų pavojus yra Prienų, Varėnos, Lazdijų rajonuose ir Druskininkų savivaldybėje. Nesunku įsivaizduoti, kaip sureagavo šio Pietų Lietuvos krašto šilai, kai liepai baigiantis termometrai net tris dienas rodė trisdešimties laipsnių karštį. Eini per varganą kerpšilį, ir viskas taip skaudžiai traška po kojomis! Net ir šiek tiek turtingesni mėlyniniai pušynai visiškai perdžiūvo, o mėlynės suvyto tarsi orkaitėje. Tarpumiškių sodyboje bekasant pietums šviežias bulves, beje, irgi galima pajusti, kad jos karštos…

Pavėsiuose prie Krūčiaus ir Vaikšnoro Ravo dirbti įmanoma, bet užkopęs į kalnelį vis prisimenu, kaip prieš daugelį metų piktindavosi jaunas uzbekas, patekęs į Karaliaučiaus kraštą ir per vasarą verčiamas plušėti drauge su mumis visais: „Kai pavėsyje keturiasdešimt laipsnių karščio, uzbekas dieną nedirba, uzbekas pasistengia kiek reikia padirbėti rytą ir vakare, tik kai kurie šabašnykai, atsibeldę iš Rusijos, dirba ir dieną…“ O mes, lietuviai, anuometinės sovietinės armijos kareiviai, negalėdavom suprasti, kaip įmanoma šitaip keistai ir neteisingai iškreipti žodžio prasmę, aiškindavom jam, kad šabas (rusiškai šabaš) – tai juk poilsis. Vidurinėje Azijoje, matyt, daug kas suprantama ir daroma kitaip. Bet nebūtina dangintis taip toli, norint pajusti tikrą pietietišką karštį ir dulkių tvaiką. Suprantama, kad ir dabar Lietuvoje labiausiai karšta tiems, kurie dirba, o ne atostogauja.

Visus tokius kraštutinumus įtikinamai reflektuoja literatūra. Skaitant nesunku įsivaizduoti, kaip sutartinai kildami, vos tik Archangelsko uoste ir šiaurinių upių prieplaukose subaltuoja pirmosios snaigės, siūbteli klajūnai rusai ir pajuda iš Šiaurės į Pietus. Tad ir devynioliktajame, ir dvidešimtajame amžiuje terminas „Klajojanti Rusija“ buvo savaime aiškus ir neginčytinas. Pirmiausia apie tai parašė garsusis etnografas Sergejus Maksimovas, gana griežtai suskirstęs visus klajojančiuosius į tam tikras kategorijas. Labai vaizdingas ir Nikolajaus Leskovo romanas „Užburtas klajūnas“. Kažkada apie tai esu rašęs. Bet štai visai netyčia ką tik perskaičiau meistriškai parašytą Maksimo Gorkio apysaką „Konovalov“ ir galiu drąsiai teigti, kad šis kūrinys nenusileidžia net iki šiol vis liaupsinamam Džeko Keruako (Jack Kerouac) romanui „Kelyje“. Maksimo Gorkio herojaus, nuolat klajojančio maištininko Konovalovo pasaulėjauta mums, nualintos ir performuotos pokarinės Lietuvos kolektyvinio muštro augintiniams, netgi labiau suprantama: jis niekada neatsisako savo įnirtingo nežabotumo, nors jaučia, kad tas maištas visiškai tuščias, jis ir miršta kaip pralaimėtojas, bet išlieka toks pat minimalistas ir savaip užsispyręs, na, o Džeko Keruako hipsteriai, maištaujantys prieš amerikietišką prabangą ir civilizacijos pasiekimus, sugrįžta į tą civilizuotą gerovę vos tik pasitaiko palanki proga.

Radijas ką tik pranešė, kad JAV pakrantėje prie Ramiojo vandenyno (Kalifornijoje) šią vasarą žmonės kenčia nuo neįprastų karščių. O Lietuvoje dar žydi bitinės facelijos, kurių tėvynė yra Kalifornija. Labai medingas augalas ta kaliforninė facelija, ir svarbiausia, kad kol kas visai nelinkusi sulaukėti – neplinta, kur nereikia, elgiasi kultūringai.