2021 08 07

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.
Kaimo moterų puoselėjami gėlynai kartais pabėga iš darželių ir stebuklingai nusidriekia žiedų vainikais iki asfalto. Meškasalio kaime. Brolių Černiauskų nuotrauka (2020 m.) 

2021 08 07

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Laiškai iš kaimo. Šiaurinis apolonas – pievoje prie Krūčiaus

Liepos 1-oji

Naktį truputį palijo. Tai ir važiuoju į Sodą anksčiau, žinau, kad ir maža rasa iš dangaus praskaidrina orą. Kai atremiu dviratį į seną pušį, smarkiai sutarškina sausą šaką genys. Gražu lyg pavasarį. Nereikia stebėtis, kad ir gegutė vis dar pakukuoja, lyg ir žadėdama ilgą rudenį.

Iš pat ryto šiandien mane supa taikūs nuotykiai. Pirmiausia kambary radau didelį žalią žiogą, tupintį ant lango rėmo atbrailos. Išmečiau pro langą, po minutės, žiūriu, ant obels šakos tupi medšarkė, o jos snape – žalias žiogas. Aišku, kad tas pats, kurį ką tiktai išmečiau, šis gražus paukštelis skrendančius vabzdžius mato iš tolo, nesvarbu, kad žiogas skrido ne savo noru… 

Šitokios vabzdžių, paukščių bei augalų keistenybės lydi žmogų visą dieną, vasarą tik suspėk viską pamatyti ir išgirsti. Kartais atrodo, kad visokia gyvastis tiesiog veržiasi į žmogaus būstą. Gal jau penktą kartą išmetu lauk platųjį elniavabalį, vis įropojantį į priemenę. Nerangus, sunkiai skraidantis, bet gražus vabalas. Metu jį netoli, kad galėtų pasislėpti po laiptais, nors dieną ten galėtų tūnoti ir šikšnosparnis, ir koks gerai įmitęs pelėnas – per karščius vėsi pavėsinga žemė visiems yra gerai. 

Vakarop į Sodą einu kartu su marga publika iš Joniškėlio. Grupės vadovė sako, kad retkarčiais senų laikų bičiuliai susirenka ir kur nors keliauja, nors kai kurie iš Joniškėlio jau seniai išvykę ir gyvena Vilniuje ar Kaune. Aišku, kad šitokią bendruomenę jungia prisiminimai, ypač kai keliaujama toliau – iš istorinio miestelio Joniškėlio žvelgiant į pietų pusę, Liškiava ir Švendubrė yra patys tolimiausi etnografiniai kaimai.

Neskubėdami einame Botaniniu taku, o kai atsisveikiname, vadovė išduoda dar ir tokią senųjų Joniškėlio draugų bendros kelionės paslaptį: šitaip jie truputį iš anksto pasitinka liepos šeštąją – Valstybės šventę. Štai ir proga pavartyti kokią enciklopediją, prisiminti švietėjiškus dvarininko Karpio darbus, gydytoją Petkevičių, netgi Žemaitę, kuri lankėsi pas Gabrielę Petkevičaitę-Bitę Joniškėlyje. Ir net šio tolimo Šiaurės Lietuvos miestelio savivaldą, trumpai gyvavusią politinės suirutės metais, besibaigiant Antrajam pasauliniam karui…

O vakare netikėtai ateina dar viena panaši žinia: Vilniaus universiteto romuviečių grupelė, kuriai šį kartą vadovauja žinomas tapytojas Jonas Daniliauskas, į Liškiavą žada atvažiuoti liepos ketvirtąją. Ir būtent tokiu būdu paminėti artėjančią Valstybės dieną. Dabar jau tikrai nesinori galvoti apie kažką reiškiančius paukščių, vabzdžių ar augalų pasaulio atsitiktinumus, nes kai kurie žmonių gyvenimo orientyrai atrodo labai dėsningi. Gerai, kai tradicinės šventės ateina vasarą, kai ir į visas ilgų dienų gamtiškas keistenybes galima pasižiūrėti truputį kitaip. 

Nors kaime Onų nedaugėja, bet jau kelis dešimtmečius Kibyšiuose puoselėjama Oninių šventė, kuri šiemet buvo švenčiama 27-ą kartą primenant, kad šv. Ona – duonos ponia. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)
Vaikystę primenantis, bet jau nykstantis vaizdas, kai po atlaidų labai svarbu buvo nusipirkti namų darbo saldainių, laikrodukų, apyrankių, saldžių gaidelių ir kitų saldėsių. Po Šv. Onos atlaidų Merkinėje. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)

Liepos 7-oji

Vis dar pažiūriu į baltus avinėlius Jono Daniliausko tapybos ir piešinių albume „Tarp baltų ėriukų“. Nedažnai šitaip būna, kai, žvelgdamas į dailininko užfiksuotą fejerišką vaizdą bandai prisiminti, kada ir kur iš tikrųjų šitaip galėjai regėti. Dabar atrodo, kad iš vaikystės laikų atsimenama senojo natūrinio ūkio realybė gali priartėti prie fantastikos, net iš toliausių tolių sugrįžtantis sapnas apie tai kalba: piktas bandos avinas, tikras vienišius, ateina prie miegančio piemenuko ir švelniai jį pabudina, tarsi būtų pasiilgęs žmogaus draugystės.

Sode prie Krūčiaus – Dovilė ir Mindaugas Rylos. Abu botanikai. Mindaugas nelabai seniai garsėjo kaip kruopštus orchidinių specialistas, kartu su Zigmantu Gudžinsku galėjo visą dieną ištupėti vienoje pelkėje ir išmatuoti penkiasdešimties plačialapių gegūnių lapus, stiebus bei žiedynus, po to sukurti patikimą šios rūšies atpažinimo raktą, o dabar tarsi ir keičia savo specializaciją, ir galima tik pavydėti, kad jaunam biologui viskas atrodo vienodai svarbu, ypač vasarą.

O kiek daug šiandien drugių pievoje prie Vaikšnoro Ravo ir Krūčiaus santakos. Gal dar niekada šitaip nebuvo: baltukai, citrinukai, perlinukai, satyrai, spungės, melsviai, ugniukai, marguoliai, meškutės, admirolai, juodmargiai, stiklasparniai – sklando, plevena, mirga, blaškosi spalvingas autonomiškas drugių pasaulis, prie kurio bent kiek prisiartinti ir kai ką atpažinti gali tiktai profesionalai entomologai.

Staiga Mindaugas puola paskui kažkokį balzganą, greitai sklandantį drugį, bando jį nufotografuoti. Iš toliau atrodo, kad niekuo tas persekiojamas drugys neišsiskiria iš kitų baltų bei balkšvų drugelių, bet Mindaugas turbūt mato kitaip… Sugrįžta iš sulaukėjusių, jau pražystančių pipirmėčių sąžalyno uždusęs, rodo fotoaparate užfiksuotą didelį baltą drugį su dviem tamsiomis juostomis ir keturiais juodais taškais ant sparnų ir džiaugiasi, kad pavyko jį sustabdyti, nes visi tie buriuotojai, sklandūnai ar vaivadrugiai yra nepaprastai judrūs. Aš sakau, kad irgi galėčiau pasidžiaugti, jei žinočiau, koks to drugio vardas. Taigi apolonas! Bandau abejoti: Lietuvos raudonojoje knygoje, prisimenu, šiaurinio apolono radavietės pažymėtos tiktai Žemaitijoje. Bet kai kurie drugiai yra geri skrajūnai, o gal ir vasaros vėtra gali būti netikėtos migracijos kaltininkė… 

Kylame į kalvą ir jau girdime, kaip gaudžia pieva. Dabar pats tikriausias vasaros pilnatvės ženklas yra didelės pievos gaudimas, o ne mažos miškapievės mirgėjimas. Sustojame ir žvelgiame į pietinį saulėto pušyno šlaitą – ten keletą kartų esu matęs ne tiktai gražiausią Lietuvos drugį machaoną, bet ir labai retą žirgelių šeimos skrajūną geltonžiedį kordulegastrą. Mindaugas sako, kad šių laumžirgių biologija yra labai sudėtinga, gal penkerius metus geltonžiedžio kordulegastro lervos gyvena skaidraus upelio smėlyje, tai pabandyk tiksliai sužinoti, ką jos ten daro ir kada iš jų išsirita tas nepaprastai greitas ir lieknas lyg strėlė kordulegastras. O geltonžiedis jis vadinasi todėl, kad ilgas jo kūnas papuoštas ryškiai geltonais žiedais.

Artėdami prie žydinčių lietuvinių naktižiedžių ir gauruotųjų gvazdikų, sustojame smulkiažiedžių akišveičių buveinėje. Jau žydi šios labai smulkios, akis gydančios žolelės, o visai šalia baltuoja du maži kukurdvelkiai. Kol jie tokie maži, jokių rauplių nematyti, bet tikriausiai čia yra ropliaodžiai kukurdvelkiai, o jų pasirodymas pranašauja artėjantį baravykų sezoną. Dar geriau, jei, be šitų baltų kukurdvelkių bei pumpotaukšlių, galima pamatyti, kad pradeda „žydėti“ žemė. Turi būti kietas miško kelelis arba takelis – ant jų ir subaltuoja maži maži grybeliai tarsi kerpės. Tas „žydėjimas“ gali atsirasti per vieną naktį, ir tai tikrai yra labai svarbus ženklas grybautojams.

Išeina dzūkas miškan dar be kašelės, pamato baltai „pražydusį“ miško takelį, nuklysta nejučia į savo slaptas grybijas ir jau iš tolo regi mažus baravykaičius. O kai sugrįžta į savo sėdzybą, šitaip sako namiškiams: jau yra, ale da nepristokim prie jų, tegu paauga da... Šitoks neskubėjimas ir pasitikėjimas gali būti tik tada, kai grybautojas žino savo ypatingas grybijas, kurių neužtiks joks miestietis. 

Ilga liepos diena, jei galima labai daug drugių bei augalų pamatyti ir net į būsimą grybautę mintimis nuklysti. O vėlai vakare dar pamatau, kad labai ryškiai sužydėjo goštautinė gaisrena. Gali būti, kad šios ypač retai matomos darželių gėlės grožis ryškiausias ir būna vakaro prieblandoje, tada gaisrena tikrai panaši į ramią mažo lauželio liepsną. Galima būtų net šitaip pasakyti: nematei vakare žydinčios goštautinės gaisrenos – nežinai, kiek atspalvių gali turėti raudona spalva. Gražinos Žumbakienės knygoje „Senieji Lietuvos gėlių darželiai“ rašoma, kad kadaise goštautinės gaisrenos buvo pačios ryškiausios vaikystės dienų liudininkės, kad prisipažinimas „mano vaikystė prabėgo kartu su šitomis gėlėmis“ yra labai tikras. O ir dabar pamatęs šią ugniažiedę gėlę kiekvienas gali pagalvoti, kad niekur keliauti jau nebereikia, tiktai čia vis būti ir gyvenimu džiaugtis. Šitokia mintis jau ne iš Gražinos Žumbakienės knygos, o iš Julijos Almanienės eilėraščių rinktinės „Ugniažiedė“. 

Goštautinė gaisrena turi daug sinonimų: goštauka, ugniažiedė, žarijos, žieminiai gvazdikai, liepsnelės. Sinonimų gausumas rodo, kad ši rūšis visur buvo žinoma ir auginama, tiktai skirtingai vadinama. Žydės goštauka ilgai, o ilgas senovinės gėlės žydėjimas vėlgi kažką sako mums, kažką vis primena. Paskui sušvytės dideli saulėgrąžų graižai, ir nors šis didingas augalas į Europą atkeliavo tiktai šešioliktajame amžiuje, jis jau yra savas, jau reikalingas, kiekvienam kažką primenantis. O ką gali priminti labai efemeriška, labai nauja darželių gėlė – tigrenė? Išskleidžia rytą ji tikrai estetišką, didelį žiedą, o vakarop ta grožybė jau ir sudžiūsta. Reikia laukti naujo žiedo, bet jis ir vėl bus greit prapuolantis, kitą kartą gali net nepastebėti tokio trumpo žydėjimo. 

Senųjų Dainavos krašto bartininkų tradicijas puoselėja Dzūkijos nacionalinio parko visų amatų žinovas Romas Norkūnas. Romas Norkūnas su kašele kopia prie drevės. Brolių Černiauskų nuotrauka (2010 m.)
Tūkstančiai metų praėjo, kol žmogus išmoko susikonstruoti geinį. Šį sudėtingą prietaisą moka padaryti ir Algis Svirnelis iš Zervynų kaimo, ir Romas Norkūnas iš Musteikos. Geinis Musteikos drevinės bitininkystės ekspozicijoje. Brolių Černiauskų nuotrauka (2008 m.)

Liepos 12-oji

Trisdešimt du laipsniai karščio. Kiekvieną dieną laukiam lietaus. Nelyja, nors sinoptikai vis pažada: kai kur gali palyti. Nesakom, kad jau sausra, bet yra augalų, kurie kenčia ir nuo kaitros. Dabar tikrai matom, koks teisingas, tik sunkiai įgyvendinamas yra šis daržininkystės specialistų patarimas: geriausia, kai agurkų lysves apšviečia saulės „zuikučiai“. Niekas dorai nepaaiškins, kaip tuos „zuikučius“ prisijaukinti.

Pluoštinės kanapės galėtų sukurti mirgantį pavėsį, nes geroje dirvoje gali greitai pasiekti dviejų metrų aukštį, tada pavėsis bus ir besisukantis, ir mirguliuojantis. Bet netoli kanapių augantys agurkai greitai pajus, kad dirvoje trūksta ir drėgmės, ir azoto. O kai tas milžiniškas kanapes nurausi, nežinosi kur dėti, nes jos ir smulkiai sukapotos bus tik stagarai, o ne humusas komposto krūvoje. Žinoma, galima kanapes brandinti, iškulti skanias sėklas, o stiebus išmirkyti kūdroje, paskui išminti ir išbrukti pluoštą, daug stipresnį nei iš linų stiebų, žvejų tinklai ir tinklaičiai Liškiavos apylinkėse būdavo mezgami tiktai iš kanapių pluošto, bet, kai pagalvoji apie tokius ir panašius eksperimentus, greit pajunti, kokios trumpos tau pasidarys viduvasario ir rudens dienos, vakare griūsi į lovą kaip akmuo, o rytą gali pasijusti menkai pailsėjęs.

Taigi ir agurkai, ir aguročiai vyniojasi, kerojasi kepdami saulės atokaitoje be „zuikučių“. Linus, tiesa, šiemet auginu gana sėkmingai, žydi jie baltai, todėl kai kam kyla įtarimas, kad čia gali būti dekoratyviniai, betgi ne, jie pluoštiniai, vienamečiai, o baltai visi sužydėjo todėl, kad sėkla iš Perlojos.

Ir dar vienas keistas šios vasaros atradimas: didelio grikių lauko pakrašty sužydėjo mažųjų pūkūnių pulkelis. Lėkdamas dviračiu lauko keliuku tų menkų šilkalapių, šilkažiedžių augalėlių ir nepastebėtum, bet kai netikėtai užpuola mažas garbanotas kaimynų šunelis Runis, tenka sustoti, nes jis labiausiai ir nemėgsta su dviračiu lekiančiųjų. Ir tada kažkas keistai subaltuoja šalia keliuko, tiesiog šviečia sidabriškai baltų augalėlių kupstelis. Šiek tiek panašūs į baltus dekoratyvinius kiečius, tik neturi visiems kiečiams būdingo kvapo. O ir žiedeliai visai kitokie. Nesuprantu, kas čia, pirmą kartą matau tokią keistenybę. Ir tik namie augalų atlasai parodo, kad tai yra pūkūnė. Ir dargi mažoji pūkūnė, tarsi galėtų būti ir didžioji. Tada tikrai būtų sunku jas atskirti, nes augalo didumas ar mažumas nėra rūšies ženklas.

Prisimenu, kaip kadaise jaunesnius kolegas mokė vaistažolių žinovas Juozas Jaskonis: argi tau reikia žinoti, kad yra mažasis barškutis ir didysis barškutis, juk abu auga sausose pievose ir abu gali gražiai barškėti, kai subręsta sėklos mažose ankštarėlėse, geriau tu prisimink Maironio eilėraščio eilutes apie žvangantį barškutį, kai užkliudo jį šienpjovio dalgis lankoj… Vis dėlto bandau išsiaiškinti, ką reiškia tas menkas augalėlis, atsiradęs grikių lauko pakrašty. Ir kodėl rusiškas jo vardas yra žabnik. Žaba yra rupūžė, kuriai būdingas rauplėtumas. O pūkūnė labai švelni, nors to švelnumo iš karto gali ir nepastebėti. O juk reikia pastebėti, juk būtent tie švelnūs pūkeliai ir apsaugo augalėlį nuo kaitros.

Grikiai nebijo saulės todėl, kad atėjo į Lietuvą iš pietinių kraštų, o ta menka pūkūnė yra mūsų, kitaip sakant, autochtoninė rūšis. Todėl ir reikia ją žinoti. Man truputį keista, kad naujosios terapijos „Miško maudynės“ autoriai primygtinai pabrėžia, kaip svarbu yra netyrinėti jokių miško paslapčių tada, kai eini kartu su tos terapijos gidu. Svarbu tik eiti labai lėtai, klausytis miško garsų, uostyti, glostyti kokią samaną, kelmą ar kerpę. Viskas, žinoma, yra gerai, svarbiausia – atitrūkti nuo kokių nors tave kamuojančių minčių, neskubėti, gal net laiko tekėjimo jausmą prarasti, tik nereikia sakyti, kad Lietuvoje buvo nutrūkusi toji gyvybinga miško terapija, o Japonijoje visada buvo gyva. Ir Lietuvoje buvo gyva, susiraskime Antano Baranausko poemoje eilutes apie tai, kad lietuvis dažnai nežino, ko verkia miške. O juk „Miško maudynių“ praktika kaip tik ir prasidėjo Anykščių šilelyje… 

Kai Dzūkijos nacionaliniame parke radosi idėja atkurti drevinę bitininkystę, visi galvojo, kad tas senovinis verslas jau labai toli praeityje, kad nebėra bitininko, mokančio į drevėtą pušį įkopti labai sudėtingu iš ilgų virvių sumeistrautu prietaisu – geiniu. O atsirado juk tokių žmonių, viskas atsirado – ir gyvuoja drevinė bitininkystė Musteikos miškuose, ir įrašyta ji į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Tokios pat pagarbos sulaukė ir tradicinis šilinių dzūkų grybavimas. Ir kaip nesunku pastebėti štai ką: ir drevinė bitininkystė, ir grybavimas, ir kiti šilinių dzūkų darbai išlieka senoviški todėl, kad jų tiesiog negalima niekaip pakeisti, patobulinti. Pabandyk patobulinti – pralaimėsi. Kai bitininką šešiolikos metrų aukštyje užpuola kažkodėl staiga supykusios bitės, kai vienas po kito bičių geluonys sminga į odą, bitininkas vis tiek žino, kad nusileisti ant žemės gali tiktai lėtai. O kai grybautojas savo slaptavietėse suranda tiek baravykų, kad nebepakelia, kai pridengia rinktinių grybų krūvelę samanomis, po to parsiveža juos dviračiu, juk visą laiką lydi jį rūpestis, kad reikės tą brangų laimikį šiandien išdžiovinti krosnyje, o rytoj ir poryt vėl eiti savo tropelėmis, kol pasibaigs ta dosni dygimo banga.

Tai ar čia negalim kalbėti apie ypatingą miško terapiją, juk iš tikrųjų šitaip visos ligos pasitraukia. Ir ne godumas žmogų gena, atsiranda toks nepaprastas entuziazmas, gal todėl, kad grybavimas jau yra kolektyvinės pasąmonės reiškinys, gal ateina jis iš toliausių tolių? Ir niekas dabar nepasakys, kas turėtų atsitikti, kad šitokia tradicija galėtų pradingti.

O audimas? Truputį keista, bet ir gražu matyti, kad kartais audžiama net vasarą, kai visur daug šviesos, kai staklėse sėdinti audėja gali pažvelgti į savo gėlių darželio „raštus“ pro atvirą langą, bet nepamiršta ir ant popieriaus nupiešto ar nusikopijuoto audimo rašto, kuris čia pat atsiranda rankšluosčio drobėje. Čia jau, žinoma, kūryba, o iš tokios kūrybos atsiranda ir audėjos žodžiai, kurie ilgainiui tampa tautosaka: „Mumi nerūpėjo niekur išvažiuoti, norėjom kažką gražaus pasidaryt ir prie audimo staklių, ir prie gėlių darželio.“ 

Audėja Stasė Vitkauskienė gyveno prie gražaus Laujos ežero. Pati linus sėjo, pati juos mynė, šukavo, pati verpė ir audė… Pirktinių dažų nepripažino. Tai ji mums su Henriku pasakė: „Mumi nerūpėjo niekur išvažiuoti, norėjom kažką gražaus pasidaryt ir prie audimo staklių, ir prie gėlių darželio.“ Brolių Černiauskų nuotrauka (1994 m.)
Lietaus užkalbėjimas. „Kukumbaliui“ švenčiant Rasas ir atlikus ugnies pagerbimo apeigas ieškant sutarimo tarp žemės ir dangaus, iš už Merkio dangumi pradėjo veržtis žaibų ir Perkūno genami debesys. Negelbėjo nė dar nematyto personažo bandymas susitarti su dangaus stichijomis, kad jaunimas galėtų pasibūti dainuodami ant Merkio kranto lygi aušros. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)

Liepos 25-oji

Buvo truputį atvėsę, bet ir vėl sugrįžta karštos dienos. Meteorologai sako, kad jau galima kalbėti apie šios vasaros stichinę kaitrą, nes kai kuriose vietovėse net vienuolika dienų be pertraukos termometras rodė daugiau nei 30 laipsnių. 

Jau byra vaistinių šventagaršvių sėklos, jau visai sudžiūvo nenubyrėjusios šlaitinės žemuogės, jau raitosi nuo karščio vaistinių kregždūnių ankštaros. Jau valgomi maži gelstantys vasariniai obuoliukai, kurių veislės dar nepavyksta atspėti. Ir ornitologas mėgėjas Giedrius Švitra lyg apgailestauja, kad paukščių gyvenime jau prasideda ruduo. Gal prieš dvi savaites buvo jis prie Krūčiaus, pavėsinėje paliko vaikams skirtą „Lututės“ žurnalą, prispaudė jį akmeniu, kad nenuneštų vėjas, o dabar kalba per radiją Richardo Jonaičio laidoje „Paraštės“.

Įdomiai, gražiai ir truputį sielvartingai kalba apie griežles Giedrius Švitra, o Giedrius Kiela prisimena paukščių Rojų Kretuono saloje, o Viktorija Neliubina jautriai pasakoja apie išgydytus ir į savo stichiją paleistus mažus paukštelius. Vėlų vakarą klausantis tokių pasakojimų atrodo, kad viskas bus gerai. Tikrai gerai, jeigu jauniems žmonėms šitokią kaitrią vasarą rūpi ne bambėti, o kažką gero padaryti, kad mažiems ir dideliems sparnuočiams mūsų krašto padangė būtų svetingesnė…

Vėlų vakarą, jau temstant, matau, kad takeliu eina sulaukėjusi, niekam nepriklausanti katė Tikana ir neša didelį pilkąjį pelėną. Staiga šokteli ji į nenušienautų pievinių vingirių tankmę ir nutolsta Vingiorykščių pievos link. Aš žinau, kad ten slepiasi jau paaugę du katinukai – Bastūnėlis ir Rainiukas. Buvo trys, bet vieną, matyt, nunešė lapė.