Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 11 05

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

13 min.
Subartonys. Brolių Černiauskų nuotrauka (2022 m.)

2022 11 05

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

13 min.

Laiškai iš kaimo. Šiemet labai pakrikusi bobų vasara

Spalio 6-oji

Gal dar nebuvo tokio keisto rudens: sausros išvarginti jurginai šiek tiek atsigavo, pradėjo ryškiau žydėti, tiktai rugsėjo pradžioje užklupo juos ankstyvos šalnos – visas šių iškilmingų gėlių grožis prapuolė, tačiau tuoj pat sužydėjo dekoratyvinės saulėgrąžos. Ir kokios ryškios, kokios vasariškos jų spalvos! Gal iki šiol dar nebuvo tekę regėti, kad toks ryškus saulėgrąžų geltonumas šitaip derėtų prie gelstančių klevų. Ir kiek daug mažučių graižų vis atsiranda ant vieno šios plastiškos gėlės kamieno. 

Selekcininkai dabar sukūrė begalę dekoratyvinių saulėgrąžų veislių, – todėl sėji sau didele sauja, nepažvelgdamas į piešinį ant sėklų pakelio, vis tiek žinai, kad išdygs tai, ko dar nematei. O šių mano darže labai pavėlavusių saulėgrąžų paslaptis, tiesą sakant, gana aiški: pernai čia laiku pasėjau tas dekoratyvines gėles, jos peržydėjusios subrandino sėklas ir pačios pasisėjo, o šią vasarą kažkodėl labai vėlai sudygo ir pražydo rudenį.

Tik bobų vasaros vis tiek nesulaukiam. Dvi dienas blyški saulė šiek tiek sujudina vabzdžius ir paukščius, o naktį vėl dulksna, rytas niūrus. Būna ir taip: vakare staiga atšąla, ryškiai sužiba žvaigždės, vidurnakčio valandą ant medinių laiptų jau blizga baltas šerkšnas, o rytą ir vėl dulksna. Taip ir praeina kalendoriniai bobų vasaros terminai, priartėja lapų kritimo metas, paskui teks laukti lapkričio vėtrų ir priešžiemio. 

Gražiai sužaliavo žieminiai rugiai. Stirnos skabo žalius želmenis, vis pasižvalgydamos, ar nėra kokio pavojaus. Kai tikro lietaus rudenį mažai, kai dirva nepermirkusi, stirnų daroma žala nedidelė – rugiai greit atželia ir vėl krūmijasi. Bet rugių žaliavimas šitame lauke keistai atrodo todėl, kad šią vasarą čia augo rapsai. Jokiame agronomijos vadovėlyje tokios sėjomainos nerasi. Viskas keičiasi: kai ūkyje nebėra gyvulių, kai atsisakoma kaupiamųjų kultūrų, o javų ir techninių kultūrų derlių garantuoja trąšos ir pesticidai, tradicinę sėjomainą galima užmiršti.

Priešeroziniai želdiniai irgi atrodo tarsi didelė prabanga. Netgi savaime atsiradę karklai prie lauko keliuko plačiabariam agregatui jau yra kliūtis. Šių dienų žemdirbiui atrodo, kad javai turi augti iki pat griovio krašto. Tokia nuostata ateina iš Anapus, kai visas derlius kolūkiuose buvo matuojamas pašariniais vienetais, o valstiečio darbas įvertinamas darbadieniais. Dabar jau nesunku atspėti, kad šie ūkininkai priešinsis, kai reikės prie kiekvieno melioracijos griovio ir upelio palikti trijų metrų pločio žalias juostas. Juk jeigu lauką išlyginai, jei išrinkai akmenis, tai suarti norisi iki pat kelkraščio ir iki vandens, nesvarbu, ką tau aiškina naujieji žalinimo reikalavimai…

Prapuola ne tiktai sėjomaina, ne tiktai draugiškas žvilgsnis į lauko pakraštį, kur taip pat gali būti gyvybė, nepamatuojama pašariniais vienetais, prapuola ir šimtmečiais gyvavusi išmintis: armens gylį galima didinti tik tiek, kiek turi mėšlo; jeigu neturi gero arklio, tai ir naujas plūgas tau dar nereikalingas – kol kas pasitaupyk, ir, jei būsi darbštus, viskas atsiras pamažu.

Nereikėtų baimintis, kad metai greitai praeina, o tavo patirtis ir išmintis kaupiasi pamažu, nes vis tiek viskas lieka čia pat, viskas paveldima. Tokia ir yra tautos būtovės sergėtojo kasdienio darbo prasmė. Tauta gali tūnoti apsnūdusi, jeigu išorės sąlygos labai nepalankios, bet giliosios šaknys išlieka gyvos. Apie tai rašė Algirdas Patackas, 2014 m. leidykla „Versmė“ išleido jo lituanistikos ir publicistikos rinktinę „Litua“, ir tuoj pat pasirodė antrasis papildytas šios knygos leidimas.

O juk šitaip galvojo ir Vincas Krėvė: labai apibendrintas, iš toli ateinantis jo kūrinių etnografiškumas, tautosakiškumas ir mitų bei legendų aidas. Ir Žemaitė, ir Šatrijos Ragana rašė visiškai kitaip, jų kūrybos detales dar gali paliudyti mūsų kaimo senoliai. Bet svarbu prisiminti štai ką: ir Amerikoje būdama Žemaitė nešiojo savo žemaitišką skarą, ne skrybėlę. Skara gali būti paveldima, o skrybėlės keičiasi labai greitai…

Dabar naujajam sodiečiui viskas turi atsirasti iš karto. Gūdu į tą skubėjimą žiūrėti: kai išraunamas su šaknimis savaiminis pušynėlis, naujas laukas suariamas didžiuliais plantažiniais plūgais, skubant kuo greičiau sulyginti duobes, griovius ir šlaitelius, bet paviršinis dirvožemio sluoksnis užverčiamas giliai ir jis prapuola, – vyksta geocheminė erozija, kurios žmogus jau negali matyti, bet labai greitai pajunta artimiausio upelio ar ežero žuvys. 

Rūkas virš Nemuno nuo Merkinės dvarvietės. Brolių Černiauskų nuotrauka (2022 m.)

Spalio 9-oji

Prie laužavietės atlekia didelė juoda kamanė, nutupia ant baltųjų dobilų pievelės ir nė kiek neapsižvalgiusi pradeda rausti urvelį. Dirba įnirtingai, smėliukas į visas puses žyra iš po jos kojų, beregint visa ir pasislepia. Laukiu valandėlę, pasiklausydamas, kokie paukščiai aplinkui dar skraido, o kamanė vis neišlenda. Kažkas pilkas pakyla iš Vaikšnoro Ravo, greitai lekia tiesiai į mane – ir dingsta lazdynų šlaite.

Nieko nesuprantu: už strazdą lyg ir didesnis, tarsi jerubė, bet ši miško vištelė visada pakyla nuo žemės smagiai purpsėdama, o juk nieko negirdėjau. O strazdas visada laksto smarkiai čerkšdamas. Staiga – fir-r-r-r. Aišku, kad jerubė, iš lazdyno pakilo ir nuparpė tolyn. 

Tiek neilgai sėdžiu, o jau du neaiškūs klausimai: 1. Ar jerubė kartais gali skristi tiesai kaip tilvikas, nė kiek nebanguodama? 2. Ar toji stora pievinė kamanė tikrai žada čia žiemoti? Pavasarį, kai peržiemojusi kamanė ieško buto, ilgai landžioja pievoje į sausus žolynus ir samanas, tada tikrai ne kiekvienas pelėno urvelis jai patinka, nes juk reikės ten ir korius sulipdyti, ir vikšrus išpenėti, o peržiemoti, matyt, galima bet kur.

Dar palaukiu, įsmeigiu šakaliuką šalia urvelio, tada jau leidžiuosi prie upelio. Paieškojęs randu plokščią skalūną, vėl kylu į statų šlaitą, sugrįžtu prie šakaliuku pažymėto urvelio, padarau žiemojančiai kamanei vienšlaitį stogą. Ir tik dabar pastebiu, kad visai čia pat, prie medinio suolo, pražydo du smiltyniniai perluočiai. Antrą kartą jie žydi. O gal tie gelsvi, jau rudeniški žiedai ir buvo svarbus orientyras žiemavietės ieškančiai kamanei? Gal tai paskutinis iškrikusios bobų vasaros atodūsis? 

Svarbus Gamtos reiškinys ne kiekvieną rudenį gali būti toks geras, kokio laukiame, bet pavadinimas vis tiek išlieka neblogas. Profesorė Viktorija Daujotytė knygoje „Žemaitė: gyvenimo gramatika“ rašo, kad nereikėtų bijoti žodžio „boba“, nes tai mums ne barbarizmas, o senas indoeuropiečių prokalbės žodis. Žemaitiška baba ar babūnė irgi visada buvo ir bus… 

Bet mano rudenišką meditaciją ir pasyvų stebėjimą gal kas nors jau pavadins tingėjimu. Gana ilsėtis ir stebėtis, išsigalandu savo darbo įnagius ir braunuosi į pūslenių, lanksvų ir nežydinčių atžalinių jazminų džiungles. Daug čia reikia nukirpti sekatoriumi, nupjauti mažu, bet aštriu švedišku pjūkleliu ir net kirviu nukirsti. Amžina sodininko dilema: kaip nedideliame plotelyje sutalpinti daugiau godotinų rūšių, kaip suderinti, kad kiekvienas krūmas ir medis parodytų savo formas bei žiedus? Rodos, ir prieš dvidešimtį metų žinojau, kad taip nebus, o dabar jau tikrai reikia kai ką nukirsti ar net iškasti. Niekur neparašyta, kad darželinis jazminas gali iškelti šaknines atžalas, o čia tokios liaunos, gyvybingos atžalos jau atėjo į triskiaučių lanksvų plotelį. 

Ir Ziboldo obelis jau atrodo lyg miško medis, didžiulės nusvirusios jos šakos jau užpavėsino ir švedinį šermukšnį, ir nežinomos veislės obelį, kuri neturi nei viršūnės, nei tvirtų skeletinių šakų, o ant vienos išlaibėjusios šakos vis dėlto kabo rausvas obuolys – reikia jį įvertinti, jeigu sugebėjo atsirasti ir užaugti. Čia pat kerojasi ir juodojo serbento krūmelis, niekieno nesodintas, bet gali pasirodyti kaip kultūrinis, jeigu gaus nors kiek saulės. Reikia pagaliau pasiryžti ir nuversti čia pat išsikerojusią milžinišką vėlyvąją ievą. Gaila, žinoma, kiekvieną pavasarį žydi, o vasarą sunokina saldžias uogas, tų uogų kauliukus išnešioja strazdai, visur be saiko plinta maži ne mūsų krašto ievų krūmeliai, ir tas plitimas tikrai jau invazinis. Vis tai rudeniški darbai, vasarą apie tai nėra kada galvoti.

Sovietmečiu melioracijos planuose buvo numatyta visiškai sunaikinti Dariškę. 1969 m. kraštotyrininkų ir aviatorių supiltas 3 metrų aukščio pilkapis išgelbėjo sodybvietę, o 1993 m. buvo baigti atstatyti namas ir klėtis. Milžinkapis Stepono Dariaus sodyboje. Brolių Černiauskų nuotrauka (2022 m.)
Saulėlydis. Buvusi kryžkelė Genių kaime. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)

Spalio 16-oji

Išraunu darže didžiulę trišaknę morką. Įspūdinga daržovė: tokios trys nelabai ilgos, bet storos liemeninės šaknys galėtų puikuotis ir grybų, ir derliaus šventėse. Raunu dar vieną, irgi išsikreivojusi. O šalia auga ne raudona, bet gelsvai išblyškusi, aišku, kad bus kieta ir be skonio. Kodėl šitaip? Žemė vis dar apysausė, lengvai nubyra vos vos sukultūrintas priesmėlis, ir trijų šaknų morka jau atrodo tarsi nerangi špyga – viena šaknis užsirietusi tarp kitų dviejų.

Špyga kam? Turbūt daržininkui. Prie tos trijų šaknų kombinacijos galima dar ir šitokį pamokymą pridėti: nemoki auginti daržovių, eik ganyti arklių. Kažkur girdėjau tokį smagų palinkėjimą. Būna gyvenime tokių varguolių, kurie kasdien daro tas pačias klaidas. Gal ir šį kartą toks pamokymas nebūtų bliauzgas. Juk jeigu šitokį derlių nuveši pardavimui į „Maximą“, tai ten iš tavęs tikrai pasijuoks… 

Kaip atsiranda tokios daržovės? Paprasčiausias atsakymas būtų toks: gilyn besiskverbianti šaknis sutinka akmenį ar kokią kietą šaknį ir pradeda šakotis. Taigi akmenis reikia išrinkti, dirvą išlyginti, vos tik pakyla daigeliai, reikia nepavėluoti purkšti, kaupti, be to, ir laistyti, jeigu lietaus maža, paskui susireguliuoti kombainą, iškastas šaknis išrūšiuoti, nuplauti ir tik tada vežti pirkėjams.

Tokia agronomijos pamokėlė primena pasaką apie vilką, vis klausiantį, kodėl dar negalima valgyti duonos, nors tiek daug darbų jau padaryta. Bet šiandien prie vilko mokslų prisideda ir visažinė reklama, kurios anas sodietis, pasakojęs vilkui, kaip iškepti duoną, tikrai nežinojo. Tada būdavo paprasčiau mąstoma: jeigu aš ką nors padarysiu geriau nei kaimynas, jeigu bent spąstus pelėms pasitobulinsiu, visi ateis pasižiūrėti…

Rinkos ekonomika yra sudėtinga ir paini. Zygmunto Baumano teorijos iš karto mums gali pasirodyti tiktai kaip teorijos, nelabai mus paliečiančios. Ir čia yra sveika konservatyvaus sodiečio pasaulėjauta. Pamažu vis dėlto supratome, kad be kompromisų neišgyvensime. Bet gal dar turėtų išlikti štai kokia abejonė: ar gerai, kai visi objektyvūs rinkos ekonomikos dėsniai atsiranda tose šalyse, kur niekada nebuvo kaimo?

Ir vis dėlto ne viskas taip blogai, nestokojame Lietuvoje gerų konkrečių darbų, iš kurių labiausiai išsiskiria daug žadantis Sengirės fondas ir melioracijos sugadintų upelių natūralizacija. O kreivų morkų vertė tikrai gali pakilti, jei nuvešim jas į Vilniaus, Širvintų ar Musninkų turgelį. Ir ne vieniši tie turgeliai. Lėto ir natūralaus maisto entuziastų judėjimas prasidėjo Italijoje, bet jau ir Prancūzijoje, ir Amerikoje įsikuria restoranai, kuriuose nėra konservuotų subproduktų. 

Sūrinininkas Valdas Kavaliauskas, globojantis atvykusius į Lietuvą prancūzus, mums į Liškiavą atvežė nelinksmą naujieną: išpardavė visas ožkas ir išvažiuoja į Prancūziją mokyti kitus ir pats mokytis. Valdas Kavaliauskas ir Henrikas Gudavičius Liškiavoje. Brolių Černiauskų nuotrauka (2022 m.)
Prancūzų savanoriai prieš talką Liškiavoje pas Henriką Gudavičių. Brolių Černiauskų nuotrauka (2022 m.)

Spalio 17-oji

LRT radijo laidoje „Gimtoji žemė“ stambus ūkininkas iš Širvintų krašto pasakoja apie savo patirtį: turiu 500 ha, didžioji dalis tenka grūdinėms, 80 ha – bulvėms, 20 ha – kopūstams, morkoms ir burokėliams. Žmogus nieko daugiau negali auginti, nes taip yra pritaikyta technika, trąšos ir pesticidai. Tai labai ryškus pavyzdys, kaip darbas kaime darosi panašus į fabriko konvejerį. 

Pirmaisiais atkurtos Lietuvos respublikos metais profesoriai Antanas Stancevičius ir Mečys Treinys yra rašę apie nedidelio šeimos ūkio perspektyvas. Deja, įstatymai buvo kuriami neatsižvelgiant į šeimos ūkių poreikius. Bet „Gimtąją žemę“ privalu paminėti todėl, kad šiomis dienomis ši žemdirbiams skirta laida švenčia savo gyvavimo 60-metį. Žurnalistas Arvydas Urba gyvai priminė prabėgusius dešimtmečius, tik nepasakė, kad sodiečiai kadaise ir štai kaip vienas kito užklausdavo: ar girdėjai, ką šį rytą pagiedojo Ragaišio gaidys? 

Toks užklausimas apie Ragaišio gaidį tebėra gyvas ir šiandien, tiktai žmonės keičiasi. Gaidys, beje – mūsų senuosius papročius primenantis paukštis. Gaidį aukodavo, kai mirdavo sodybos šeimininkas. Netoli nuo mano tėviškės, Kriklių kaime, buvo Gaidpilė – nedidelė kalvelė, apaugusi pušaitėmis ir beržais. Iš Kriklių kaimo į Šaukėnų mokyklą kasdien atvažiuodavo dviračiu mano bendraklasis Stasys Domkus.

Prisimenu jį todėl, kad kartu lankydavome literatų būrelį, kuriam vadovavo Danutė Venclovaitė, vėliau dirbusi redaktore „Vagos“ leidykloje. Dažnai iš mokyklos grįždavome kartu, o vieną kartą lankiausi ir Stasio Domkaus tėviškėje, Krikliuose. Parodė jis man tą Gaidpilę, tik negalėjo paaiškinti, kodėl toks keistas vardas. O Krikliai atsirado todėl, kad šiose apylinkėse augo daug sulaukėjusių slyvų, kurias vietiniai vadino kryklėmis.

Žinau ir tolesnį savo bendraklasio gyvenimą. Jo tėvas buvo dingęs pokario metais, dviejų sūnų studijoms lėšų nebuvo, todėl prisiėjo Stasiui siekti mokslo Minsko milicijos akademijoje, kurioje studentai buvo privilegijuoti. Grįžęs į Lietuvą kantriai įveikė visus karjeros laiptus, Panevėžio mieste tapo milicijos vadu ir į pensiją išėjo turėdamas pulkininko laipsnį… Tiek toli nuvedė mane radijo laida, kurios šaukinyje aiškiai girdimas rytmetinis gaidžio giedojimas. 

O kas žino, kaip atsirado Širvintos? Tai paaiškina kita LRT laida „Atrask Lietuvą“. Pasirodo, briedžius kadaise vadino širviais. Taip atsirado Širvintos upė ir Širvintų miestelis. O Širvintų kraštą turime prisiminti dar ir dėl to, kad Širvintų–Giedraičių mūšyje jauna Lietuvos kariuomenė sustabdė Żeligowskio armiją, kuri 1920-ųjų spalį užėmė Vilnių ir pradėjo žygiuoti į Lietuvos gilumą. Ši pergalė buvo žygdarbis, žinant, kad Lietuvos kariuomenės kūrimo pradžia buvo 1918 m. lapkričio 23-ioji. Gaila, kad iki šiol Širvintose nėra kraštotyros muziejaus, kur būtų galima pamatyti tai, kas čia dėjosi 1920-aisiais. Yra Širvintose tik briedžių – širvių medinių skulptūrų alėja prie Širvintų marių… 

Labai seniai, prieš pusę amžiaus, dirbau Širvintų miškų ūkyje eiguliu, girdėjau prisiminimus apie tą Lietuvos ir Lenkijos rubežių. Po to jau Vilniuje apie Širvintų ir Giedraičių frontą man dažnai kalbėdavo „Valstiečių laikraščio“ žurnalistas Jonas Švoba. Mes buvome kraštiečiai, Jonas vidurinę mokyklą baigė Luokėje, o aš Šaukėnuose, ir dabar net keista prisiminti, kad moksleivių spartakiadose susitikdavome kaip priešininkai prie šachmatų lentos. Paskui drauge studijavome Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Ir kai vėl susitikome Vilniuje, Jonas kalbėdavo apie tarpukario Lietuvą kaip tikras karybos ekspertas. 

Viską, rodos, žinojo ne tiktai apie kavalerijos bei pėstininkų ginklus, bet ir apie sunkiuosius pabūklus, apie tankus ir lėktuvus. Kalbėdavo karštai ir garsiai, ir kai kas nors primindavo, kad apie opius tautinius reikalus reiktų kalbėti tyliau, nes ir sienos ausis turi, Jonas atsakydavo nieko nebijąs, nes žino, kad į juoduosius sąrašus jau yra įrašytas. Pasirodo, tai buvo visai nesunku sužinoti: nusipirk turistinį kelialapį į kaimyninę šalį, ir, jeigu paskutinę dieną prieš kelionę sužinosi, kad tavęs neišleidžia, bus viskas aišku. Tada aš jau žinojau, kodėl Jonas pateko į tuos sąrašus: pokario metais jo tėvas padėjo Lietuvos partizanams. 

Giedraičių mūšio pergalei paminėti, švenčiant 100 metų jubiliejų, Giedraičiuose ant kalvos šalia kelio į Želvą buvo pastatytas paminklas – stilizuota patranka (autorius Džiugas Jurkūnas). Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)

Spalio 18-oji

„Žaliasis pasaulis“ pranešė, kad Utenos rajone, Moniškio miške, kurį jau patikimai saugo Sengirės fondas, surastas itin retas grybas – mėlynlakštė mažasporė (Baeospora myriadophylla). Atradimo autorė – mikologė dr. Reda Iršėnaitė. Šis grybas sparčiai nyksta ne tiktai prie Baltijos, bet ir visame savo areale, jam reikalinga ypač turtinga mišraus miško aplinka.

Visos grybų rūšys gyvena tik tam tikrose vietose, grybų hifai jungiasi tiktai su kai kurių medžių ar žolių šaknimis. Sudėtingi tie ryšiai, bet grybo ir dumblio sąjunga jau yra visai kitas organizmas – kerpė, kuri kartais apibūdinama kaip ekstremofilas, sugebantis gyvuoti tokiuose pasauliuose, kurių žmogus dar nesugeba tyrinėti. Galima tik įsivaizduoti, koks jausmas apima tokių retenybių atradėjus ir tokios buveinės savininkus: juk reikės visa tai išsaugoti. O tokią jautrią aplinką kartais pažeidžia ir vienas neatsargus žingsnis.

Iš vidaus pūvanti seno ąžuolo drevė gali priglausti ne šimtus, o tūkstančius mažų ir didesnių organizmų iš visų trijų karalysčių: gyvūnų, augalų ir grybų. Dauguma jų sau tinkamos užuovėjos nesurastų artimoj aplinkoj, jeigu tą ąžuolą kas nors nupjautų. Mokslininkai neseniai aptiko ir tokį fenomeną: senas medis gali būti mirštantis, bet jo mažàs, gyvybingas šakneles gali labai sustiprinti netoli augantis kitas medis. Visa tai turėtų kurti naują požiūrį į mišką – tai tikrai nepaprastai sudėtinga ir paslaptinga sistema. Profesorė Viktorija Daujotytė yra iškėlusi tokią įdomią prielaidą: prie girių gyvenantys žmonės yra uždaro būdo ir paslaptingi, prie tekančio vandens gimę ir gyvenę yra mąslūs, o kalnuose – tvirti ir veržlūs. 

Tuo tarpu šiandien Liškiavoje, prie Krūčiaus upelio, svečiai prancūzai degustuoja rudeninį obelų ir vaiskrūmių derlių. Nemažas jų pulkelis, visi skirtingo amžiaus, visi smalsūs ir dėmesingi – matyt, „Erazmus“ programa taip ir sujungia jaunus ir vyresnius, jeigu tik jiems neprapuola noras visą laiką mokytis. Mokytis keliaujant turbūt nemaža prabanga. Ypač kai spalio dangus giedras, kai vėl skraido laumžirgiai, o ant vėlyvų žvaigždūnės žiedų lėtai ropinėja kamanės ir boružės.

Ilgakočiu sekatoriumi Šarūnas kerpa aukštai kabančias jau pernokusias aktinidijas, angliškai aiškina, kad čia yra lietuviški kiviai, o poliglotė prancūzė išverčia kiekvieną žodį į prancūzų kalbą. Taip ir keliaujam palei Vaikšnoro Ravą, palei Krūčiaus upelį, visi drauge įsitikiname, kad ir ilgadyglės gudobelės jau sunokino didelius saldžius vaisiukus, ir juodauogio šeivamedžio uogos dar valgomos, ir putinų derlius šiemet didelis, ir juodavaisių aronijų viena kita uogelė išlikusi. 

Tiktai kažkodėl šį rudenį prapuolė raudonos šermukšnių uogos. Šermukšnius labiausiai mėgsta migruojantys svirbeliai, bet jų Dzūkijoje dar niekas nematė, gal tik su pirmosiomis snaigėmis atlėks šie gražūs, kuoduoti klajūnai iš Šiaurės. Beržuose triukšmauja amaliniai strazdai, jiems jau rūpi baltos ir labai lipnios amalų uogos. Strazdai kartais užpuola ir šermukšnius, bet nepamatęs negali spėlioti, tik aišku, kad šių tikrai skanių uogų nebėra.

Kartais koks nors visai atsitiktinis pastebėjimas gali į tokį paprastą šios dienos klausimą atsakyti labai greitai. Pavyzdžiui, surasi ant kelmo ar akmens rausvuojantį gerai supresuotą akmeninės kiaunės ekskrementą – ir viskas paaiškės. Šitas žvitrus medžių šakomis greitai bėgiojantis žvėrelis viską ėda, esu matęs, kaip jis vagia iš daržo prisirpusias braškes…

Tokie rudens rūpesčiai, tokios naujienos ir spėliojimai, sakau prancūzams, ir truputį keblu, kai mano lietuvišką šnekėjimą Šarūnas turi pakartoti angliškai, ir tik paskui prancūzai išgirsta tas naujienas prancūziškai. Viskas įdomu svečiams iš didelės šalies, kur spaudžiami ožkų sūriai iš Grenoblio Alpėse besiganančių ožkų pieno ir brandinamas taurus vynas iš Provanso vynuogių. 

Po rudeniškos ekskursijos – talka. Iš arboretumo tempiam išgenėtas dygliuotas šakas prie laužavietės. O kai dideliame kibire išsiverdam arbatą su apdžiūvusiais raudonėliais ir vis dar žaliuojančiomis pipirmėtėmis bei anyžiniais lofantais, atvažiuoja iš Norvydiškių visiems žinomas sūrininkas ir didelis prancūzų bičiulis Valdas. Iš karto palengvėja bendri pokalbiai, Valdas sako, kad iš lietuvių versti į prancūzų kalbą labai lengva, daug sunkiau, kai reikia rusišką šneką perpasakoti prancūzams, nes mintyje pirmiausia vis tiek turi išsiversti lietuviškai, o tik tada prancūziškai. Taip netikėtai iš Gamtos pasaulio galima nuklysti į filologų lauką. Galima net pasvajoti, kad gal kas nors Lietuvoje įkurs profesoriaus Adomo Hrebnickio fondą ir išgelbės jo godotą, bet jau prapuolusį sodą Ignalinos krašte, Dūkšte. Čia jau ir gamtininkų, ir kultūros žmonių rūpestis. 

Gal ir keista, kad tokia svajonė rudenį atgyja prie Nemuno ir Krūčiaus, besišnekučiuojant su prancūzais, bet juk ką tiktai bičiuliškai ragavome saldžius Beržininkų ananasinius obuolius, čia jau trys obelys augina tokį brangų derlių. Išaugo tos obelys iš sėklų, kurios paveldėjo veislės savybes be skiepų, o veislė atsirado Beržininkų kaime, tad pirmasis ją pomologiškai aprašė ir tokiu vardu pavadino Adomas Hrebnickis. Tai buvo seniai, 1916 metais.

Istorija įdomi, juk tikrieji veislės autoriai buvo Beržininkų kaimo sodiečiai, be jokios hibridizacijos, vien tik atrankos būdu išauklėję sėjinukus. Labai svarbu, kad profesorius iš Peterburgo tos naujai aprašytos veislės pavadinime įamžino Beržininkų kaimo vardą. Tokiu vardu veislė ir plito Rytų Lietuvoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje.

Sausio mėnesį Vilniuje, Kaune, Merkinėje ir daugelyje kitų vietų buvo minimos 140-osios Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimimo metines. Spalio 19 d. Subartonyse (V. Krėvės tėviškėje) istorikui, publicistui Bernardui Gailiui (g. 1981 m.), tyrinėjančiam Lietuvos partizanų karą, buvo įteikta pirmoji Dainavos krašto Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrinė premija, kurią įsteigė Alytaus regiono plėtros taryba. Varėnos rajono savivaldybės iniciatyva įkurta premija B. Gailiui skirta už trilerį „Kraujo kvapas“. Laureatas Bernardas Gailius pirmoje eilėje centre su mokslinės konferencijos lektoriais, premijos steigėjais, vertinimo komisijos nariais ir šventės dalyviais Subartonyse. Brolių Černiauskų nuotrauka (2022 m.)
Subartonys. Brolių Černiauskų nuotrauka (2022 m.)

Spalio 30-oji

Ankstų rytą gerai matomi naktinių sliekų urveliai. Kietai sumintas takas tarsi supurentas, urvelis prie urvelio. Pirmą kartą regiu, kad vėlų rudenį šitie paslaptingi daržininko pagalbininkai – didieji sliekai (Lumbricus terrestris) – aktyvūs gali būti ir rudenį. Matyt, spalio šiluma, ateinanti net iki gilesnių dirvožemio sluoksnių, jiems labai primena pavasarį. Bet šviesos jie nemėgsta, todėl ir išlenda naktį. 

Ornitologai džiaugiasi, kad rudenį kai kurie į šiltuosius kraštus neišskrendantys sparnuočiai prisimena pavasarines giesmes. Tada juos galima stebėti atvirose vietose, tiktai elgtis reikia atsargiai. Ir žmonės, ir paukščiai kartoja pavasarinius ritualus, ir svarbiausias panašumas čia būna labai paprastas: ta pati dienos šviesos trukmė. Sodininkai nelabai patenkinti, kai rudenį sužydi obels ar vyšnios šaka, nes tie žiedai ir nektaro neturi, ir jokio vaisiaus neužaugina. O pavasarį toji šaka jau nebesukraus naujų žiedpumpurių. Sliekų veikla paprastesnė – judėdami jie nuolat kuria dirvožemį, ir pavasarį, ir rudenį.

Kai pradeda švisti, iš Nemuno pakyla didžiulė balto rūko banga. Upės vanduo dar saugo vasaros šilumą, rytą jis būna gerokai šiltesnis už orą, todėl ir kondensuojasi pakildamas, o silpnas vėjelis gali visur tą ryto rasą atnešti. Bet jeigu pakyla saulė, rasa prapuola. Gali pasirodyti, kad ir spalio pabaigoje kartais sugrįžta bobų vasaros aidas… Matyt, kol nejaučiame ateinančio priešžiemio, nutolstanti rudens pradžios rimtis mus dar neblogai veikia. O ir apie šio rudens bobų vasarą dar galima išgirsti visai neblogų atsiliepimų. Sutikau Druskininkuose jaunystės laikų kolegą žurnalistą, ir jis man savo atradimą perpasakojo labai džiugiai: žmona privertusi jį susidomėti golfu. Jei tingi pabėgioti, jei nenori šokinėti su teniso rakete, tai žaisk golfą! Jis paklaũsęs žmonos patarimo ir lyg naujomis akimis išvydęs, koks šviesus esąs šitas ruduo… 

Nesiginčijau, tiktai mano pirmasis susitikimas su golfu buvo visiškai kitoks. Pirmaisiais Atgimimo metais parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas sušaukė visus vienminčius į talką Užtrakio parke ir paaiškino tokią slaptą šio skubaus susibūrimo priežastį: golfo entuziastai ruošiasi okupuoti parko pievas! Mes buvom sukviesti ne tiktai brūzgynus prie griūvančių rūmų sutvarkyti, bet ir supilti keletą imitacinių pilkapių, įkasti keletą stulpų su perspėjimo ženklais, užgriauti kai kuriuos įvažiavimus į parką.

Dirbome visą dieną. Užmiršau, ką mes ten konkrečiai nuveikėme, rodos, niekur apie tai nebuvo rašyta, bet gerai prisimenu, kad nepailstantis Jonas Tauginas klibikščiavo raišuodamas, kad Algimantas Jucevičius atvežė du labai didelius termosus arbatos, kad Rimantas Krupickas pasakojo, kokį didelį pilkapį Dariui ir Girėnui supylė Vilniaus universiteto žygeiviai, ir tai padarė visiškai slaptai, nesuderinę su jokiomis instancijomis. Tokie gyvi tada ir buvo naujieji judėjimai: nevengėme jokio darbo, kai reikėjo ginti savo įsitikinimus. 

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.