2020 09 19

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

13 min
Sėdi prie stalo.
Henrikas Gudavičius ir Aloyzas Tendzegolskis visada suranda apie ką padiskutuoti. Henriko Gudavičiaus knygos „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus“ pristatymas Varėnoje. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2018 m.)

2020 09 19

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

13 min

Laiškai iš kaimo. „Su savo gentainiais rupūžės niekada nekonfliktuoja“…

Rugpjūčio 2-oji

Šio teksto pavadinimas – tai citata apie rupūžes iš savaitraščio „Žaliasis pasaulis“. Lyg ir aiškus teiginys, bet galėtume pamanyti, kad šitokie bekonfliktiniai santykiai laukinėje gamtoje tikrai unikalūs. Dažniausiai galvojame, kad gamtoje nuolat susikerta ir gyvūnų draugystė, ir kova dėl būvio. Tokia prieštara individams padeda tobuliau prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Stipresnieji dažniausiai yra atsitiktinių teigiamų mutacijų padarinys, o silpnesnieji žūsta, ir tai – rūšies tvarumo garantas. Rupūžė turbūt priklauso prie tų rūšių, kurių gyvenimą sunku stebėti ir tirti, todėl gali atsirasti perdėtas jos charakterio idealizavimas, bet jeigu iš tikrųjų tarp tų lėtaeigių repečkų niekada nepasitaiko konfliktinių situacijų nei rūšies, nei genties, nei šeimos viduje, tai žmonėms, besivadovaujantiems ne vien tiktai instinktais, bet ir protu bei emocijomis, verta į rupūžes rimčiau įsižiūrėti.

Pamatyti tokią idilišką vienos rūšies santarvę nelengva, ypač jeigu galvojame apie naktinius gyvūnus. Lengviausia stebėti kokį nors savo įnamį, išlaikiusį daugiau laukiniškų genų. Katinai, pavyzdžiui, labai aršiai aiškinasi ir gina jiems priklausančius hierarchinius laiptus. Lengviausia katinų kovas pastebėti (ir išgirsti) pavasarinės rujos metu, o žūtbūtinių jų konfliktų gali kilti bet kada, jeigu tik kaime atsiranda naujas katinas, koks nors benamis atklydėlis, ieškantis, kur prisiglausti, arba net ir legalus atvykėlis, atsikėlęs drauge su naujakuriais žmonėmis. Priešiškumo logika paprasta: medžioklės plotai tebėra tie patys, o medžiojančių katinų staiga padaugėjo, ir tai labai negerai. Štai kodėl tas katinėlis naujokėlis, dieną ramiai ginantis savo šeimininkų sodybą nuo pelių, vos ne kas naktį būna pašaukiamas į aršų karą, o rytais sugrįžta suplėšytomis ausimis, sudraskytu sprandu ir patrumpėjusiais ūsais.

Tačiau kaip keista, kad šiemet nei pavasarį, nei vasarą aš dar neregėjau nė vienos rupūžės! Man bet kas galėtų pasakyti, kad neieškojau, todėl ir nemačiau. Tačiau aš juk niekada jų ir neieškau specialiai, o, būdavo, randu. Ir iš rūsio vis pasitaikydavo išnešti per ilgai žiemos miegu įmigusią rupūžę, ir iš gilaus kurmio urvo išlaisvinti, ir vidurnaktį ant cementinių laiptų sėdinčią užklupti. Ir netgi sutikdavau poniutę, repečkojančią miško takeliu į Krūčių. Šiemet – nė vieno tokio netikėto susitikimo! O man gi patinka rupūžė. Ji didelė stebėtoja. Tūno ir stebi.

Vilkas – tai nuolat bėgantis ir kartais nykiai kaukiantis veikėjas, barsukas – daug miegantis, bet kada reikia ir atsibundantis, ir kažką vis rausiantis kruopštuolis, o rupūžė – nuostabiai ramiai tūnanti tylenė – visada kuo rimčiausiai spoksanti ir kas jai reikalinga stebinti. Jinai žino, kad kažkas priskris visai arti ir bus pagautas. Nei dieną, nei naktį ji nieko nebijo. Neima rupūžės nei plėšrūs paukščiai, nei žvėrys. Žvejai sako, kad jeigu pavasarį į vandenį neršti atėjusią rupūžę pagriebia stambi lydeka, tai nedelsdama ir paleidžia ją. Štai kodėl rupūžėms nereikalinga draugystė – maitinasi jos atskirai, o nuo priešų jas gina ypatinga oda. Tad jeigu nėra draugystės, nebūna ir konfliktų. Visa tai tikriausiai liudija apie prislopintų individo emocijų amplitudę, apie minimalizmą, bet kitokios strategijos šiems gyvūnams nereikia. O tas nuolatinis įsistebeilijimas į kažin ką – gal tai ne vien tik medžioklės taktika, bet ir meditacija.

Rodos, apie šitokią pasaulėjautą mąsto Džonas Kabat-Zinas (Jon Kabat-Zinn), kurio publikaciją spausdino trečiasis šių metų „Būdo“ numeris. Atrodo, kad žodis „meditacija“ gali būti ir labai sureikšminamas, ir visai supaprastinamas. Kartais galima užsisėdėti nieko neveikiant, nieko negalvojant, ir tai bus meditacija. Žinoma, ničnieko negalvoti irgi reikia išmokti. Nesunku būtų, pavyzdžiui, įsitikinti, kad skaitymas ar rašymas – taip pat meditacija. Juk jeigu tik pabėgi nuo kokių nemalonių savosios būties ir buities situacijų, jei pakėlęs akis nuo knygos eilučių apsikeiti mintimis su autoriumi ir jo herojais, jei kartais pabandai dėmesingiau suvokti ne tiktai kažkieno kito, bet ir savo paties gyvenimo kelią – visa tai turbūt irgi savotiška meditacija.

O pasyvus artimos aplinkos stebėjimas gali būti net ir egzistencinis, beveik toks pat kaip tai rupūžei, kuri niekur neskuba, bet visur suspėja. Kai pavasarį miške sutinki lėtai kepėstuojančią rupūžę, neabejodamas gali tvirtinti, kad ji traukia prie upelio ar tvenkinio – tiktai vandenyje būna išleidžiami ikrai, iš kurių išsirita buožgalviai. Net birželio mėnesį iš komposto krūvos esu išvertęs užsižiemojusią rupūžę, ir ji pamažu kaip įpratusi pasuko į Krūčių, šiek tiek vis pasislapstydama po lapais, lyg ir vengdama dienos šviesos, bet nepamesdama krypties. Įdomu pasekti tokią negreitą tetulę, ypač jeigu jauti, kur ji keliauja.

Rupūžė – archajinis mūsų krašto gyvūnas. Apie tai kalba ir pasakos, ir burtai. Žinoma, gaila būdavo, kai piemenys ankstyvą pavasarį čiupdavo šį lėtą, ruplėtą padarą ir įnikdavo „šokdinti į dangų“ nuo spyruokliuojančios lentos, bet ir be tokio žiauraus jų šokdinimo, dar visokių su rupūžėmis susijusių prietarų ir burtų mūsų kaimuose išlikę nemažai. Užtat tas pats pusbernis, kai tik pirmą kartą pamatydavo į kiemą parskrendantį gandrą, tuojau pat griūdavo ant žemės ir kuo toliausiai ridendavosi kūliais, nesvarbu ar per akmenis, ar per dilgėlyną. Šitaip ir mažesniems kaimo vaikams atsiverdavo ta tikroji archaika, tie instinktyviai perimami ritualai, nuo kurių galbūt priklausydavo ir ganiavõs, ir pavasario sėjõs sėkmė, ir vasaros derliaus branda.

Renginio akimirka.
Prie savo gyvenimo altoriaus, sukrauto iš akmenų, surinktų iš savo laukų, ir vėliavos akimirką ant kelio priklaupė sodybos šeimininkas Juozas Žukas. Knygos „Žeimiai“ pristatymo šventė Žeimių kaime. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Renginio akimirka.
Šventės dalyviai sodiečiai ir svečiai. Knygos „Žeimiai“ pristatymo šventė Žeimių kaime. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Automobiliai lauke.
Vaizdas iš kiemo. Knygos „Žeimiai“ pristatymo šventė Žeimių kaime. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Renginio akimirka.
Knygos „Žeimiai“ pristatymo šventė Žeimių kaime. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Renginio akimirka.
Iš Žeimių kilęs Pranas Petryša, Kauno muzikinio teatro solistas, užtraukė Lietuvos himną. Knygos „Žeimiai“ pristatymo šventė Žeimių kaime. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Renginio akimirka.
Žeimių kaimą sveikina Varėnos savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Laima Denutienė ir mero patarėjas Jonas Kleponis. Šalia jo – šventės vedėja, Merkinės kultūros centro direktorė Jurgita Keršienė. Knygos „Žeimiai“ pristatymo šventė Žeimių kaime. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Renginio akimirka.
Knyga džiaugėsi ir iš Žeimių kilęs Lietuvos kariuomenės dimisijos pulkininkas, Sausio 13-osios įvykių dalyvis Eugenijus Krančiukas. Knygos „Žeimiai“ pristatymo šventė Žeimių kaime. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Tortas su užrašu „Žeimiai. 400 metų“.
Šventinis tortas. Knygos „Žeimiai“ pristatymo šventė Žeimių kaime. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Renginio akimirka.
Knygos sudarytoja Bronė Karalukaitė-Šventoraitienė dėkoja parėmusiesiems knygos leidimą ir padėjusiesiems ją parengti spaudai. Knygos „Žeimiai“ pristatymo šventė Žeimių kaime. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Stalas su valgiais.
Suneštiniai stalai. Knygos „Žeimiai“ pristatymo šventė Žeimių kaime. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Lenta su užrašu.
Lenta ant sodybos namų sienos, liudijanti apie čia gyvenusių brolių sutarimą. Knygos „Žeimiai“ pristatymo šventė Žeimių kaime. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Namo siena.
Juozo Žuko namo siena. Knygos „Žeimiai“ pristatymo šventė Žeimių kaime. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Stalas su puokšte ir dezinfekcinėmis priemonėmis.
Laiko ženklais. Dezinfenkcinės priemonės. Knygos „Žeimiai“ pristatymo šventė Žeimių kaime. 2020 m. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Žmonės sodyboje.
Nuo kelio šventės svečius pasitinka plakatai. Knygos „Žeimiai“ pristatymo šventė Žeimių kaime. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Laukas ir dangus.
Vaizdas iš Juozo Žuko sodybos. Knygos „Žeimiai“ pristatymo šventė Žeimių kaime. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)

Rugpjūčio 3-ioji

Regis, viskas prasidėjo nuo vaikiško klausimo iš naudingų patarimų kalendoriaus, kažkada pirkto Gardine… Tačiau ne konkretus ir reikšmingas įvykis mane suglumino, o tik sapnas, kuris juk ne kur kitur užsimezgė, o mano paties kasdienėje buitinėje realybėje. Taigi viename parudavusiame kalendoriaus lapelyje perskaičiau tokį trumpą senelio ir anūko pasikalbėjimą. Vaikas klausia, kodėl mes kiekvieną vakarą verdam bulves, o kaimynai sode vis kepa šašlykus, tada senelis atsako: todėl, kad jie tinginiai, tingi užsiauginti bulvių…

Nusišypsojau ir užmigau, pritardamas tokiai paprastai baltarusiško kalendoriaus išminčiai, dar spėjęs pagalvoti, kad šitokį smalsaus vaikaičio ir supratingo senelio pašnekesį, išvertus į dzūkų šnektą, būtų galima kaimyniškai persiųsti „Merkio krašto“ šypsenų skyreliui, nes tai galbūt vienintelis toks rajoninis laikraštis, kuris spausdina tiek daug įvairaus tautosakinio humoro. Aforizmai, trumpučiai feljetonai, anekdotai, varėnjuokiai ir netgi šmaikštūs vaikiški dialogai labai pagyvina Varėnos rajono aktualijas ir kasdienybės įvykius.

Juokai juokais, o ne viename šio laikraščio puslapyje, žiūrėk, visai rimtai prabylama apie lietuvių kalbą, spausdinamos rečiau vartojamų žodžių reikšmės, aiškinami tarptautiniai terminai. O tai juk visiems varėniškiams naudinga gyvoji filologija. Suprantama, kad tai atkaklaus lituanisto ir kieto redaktoriaus Aloyzo Tendzegolskio profesinis principas. Būtent jo aforistinį braižą nesunku pajusti. Būtent jis visus dzūkelius supažindina su svarbiausiomis etiketo taisyklėmis. Tiesa, visai neseniai pats save kuo mandagiausiai „atstatydino“ – parašė įsakymą, kad skiria save redaktoriaus pavaduotoju, o garbingas vyriausiojo redaktoriaus postas nuo šiol jau patikėtas žurnalistei Dianai Zubavičienei. Taip ir pranešė pirmajame „Merkio krašto“ puslapyje. Ar begalima administruoti skaidriau? Svarbiausia, žinoma, kad humoras iš laikraščio neprapuolė. Žmogelis gyvas dar – pasakytų Romeno Rolano (Romain Rolland) herojus prancūzas Kola Brenjonas.

Kai tik ką nors geresnio pagalvoji, tai ir užmiegi geriau, ir vidurnakty nebekrūpteli nuo kokio senatvinio košmaro. Taigi mano sapnas ir buvo, sakytume, netgi pernelyg geras performatyvumo prasme, nors ir keistokas, todėl bandymas jį čia viešai išpasakoti šiek tiek rizikingas: o jeigu Aloyzas supyks? Skandinaviška jo barzda originaliai užmaskuoja mįslingus jo kalbėsenos bei nuotaikų atspalvius, ir suprask tada juos kaip sugebi. Kai šis mąslus ir reiklus varėniškių mėgstamo laikraščio redakcijos vadovas viename bibliotekos pokalbyje apie gamtinę publicistiką netikėtai paklausė, kodėl Fiodoro Dostojevskio kūriniuose nėra gamtos aprašymų, tai niekas iškart lyg ir nedrįsom nei patvirtinti, nei paneigti šio teiginio. Argi net atidžiausiai beskaitydamas rusų literatūros klasiką tu pagalvosi, kad būtent šio ar kito pasaulinių šedevrų kūrėjo romanuose dar kažko trūksta?..

O pasitaiko juk net ir tokių prisipažinimų: „Visą Fiodoro Dostojevskio kūrybą perskaičiau būdama keturiolikos metų.“ Šitaip per LRT radiją kalbėjo garsioji režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Suprantama, kad tokiai jaunai skaitytojai, būsimajai teatralei, taip anksti panūdusiai susivokti ypatingame literatūros genijaus palikime, teko ir vėliau gal dėl vienokio ar kitokio tikslo įsiskaityti į „visą jo kūrybą“. Bet ar ir ji pastebėjo gamtos vaizdų stoką „Vargšų žmonių“ autoriaus raštuose?

Šiek tiek labiau pagalvojęs galėčiau pasakyti, kad dostojevskiškas gamtos matymas jo tekstuose išryškėja neabejotinai subtiliai… Tegu bus prisimintas kad ir tas melsvas dūmelis už upės, kylantis iš skurdžios evenko jurtos. Skurdus evenko gyvenimas, bet laisvas! Dostojevskio kaliniui tas dūmelis neapsakomai graudus… Žinoma, šiuolaikiniam turistui atrodytų grynai estetiškas. Be to, tiesiai į dangų kylantis tenykštis dūmas galbūt kalba apie ramų, kontinentinį, tikrai sibirietišką anticikloną – apie tai pagalvotų ne kabinetinis mokslininkas, o patyręs keliautojas. Tiktai ne belaisvis kalinys, kuris visai atsitiktinai staiga pajunta efemerišką, tik vieną akimirksnį trunkantį to dūmelio graudulį…

Taigi būtų įdomu detaliau pasamprotauti ir apie gamtos aprašymus literatūroje, ir apie gamtos vizualizaciją spektaklių dekoracijose, deja, taip nelauktai mane ištikęs naivokas sapnas jau gluminamai sparčiai neša tolyn nuo literatūros ir filosofijos, nuo teatro ir muzikos. Sapnuoju, kad esu profesionaliai konsultuojamas ir todėl gerokai nusiminęs maišau tešlą blynams, negarsiai murmėdamas, kad vasarą nei mėgėjiški blynai, nei populiarūs sklindžiai nekepami be aguročių, o godotinas maestro Aloyzas čia net grubios tarkos neturi, ne tiktai aguročių, o tai jau tikras anachronizmas. Susirūpinęs prižiūrėtojas ir girdi mane, ir mato kiaurai, todėl pasilenkia arčiau ir šnibžda man į ausį:

Žinau, kad anachronizmas, bet dabar žiniasklaidai svarbiausia juodieji šliužai. Jūs, gamtininkai, išbraukėt magiškuosius didžiuosius šliužus iš Raudonosios knygos, todėl įsiklausykit, ką dabar mes, humoristai, jums paporinsim: vasarą būtent didieji šliužai gamina ypatingus klijus, kurie kiekvienam leidžia suprasti net ir labiausiai paslėptą humorą.

Blynai bus su klijais!?. – klausiu padėdamas medinį samtį ant stalo. – Tokių aš nevalgysiu, užtenka man ir nekokybiško šokolado su klijais. Kai gamintojai išvagia brangius priedus ir primaišo klijų, kad geriau sukibtų kakava su cukrumi, kažkodėl jūs, humoristai, nekreipiat dėmesio į tokias šokoladininkų apgavystes. Jūs nė kiek nesistebit, kad net ir į chalvą pridedama sumaltų vištos kaulų, kadangi spalva beveik atitinka… Tai ką čia dabar mums, agronomams, augalininkams, žoliautojams, iš viso bekalbėti apie kulinariją!?

Garbusis Aloyzas negirdi, ką jam be reikalo paistau, patikrina tešlą ir toliau mane auklėja:

Jau išimk šliužus iš dubens. Bus gerai. Visus po vieną išimk, jų turi būti devyni. Bus nerealūs blynai. Čia Vytaro Radzevičiaus receptas. Todėl įsidėmėk, kad tešlą privalo maišyti tik vyrai, nes jeigu prileisi moterį – viską sugadins.

Tai kodėl, tamsta, ką tik laikraštyje nurodei, kad lietuviškas žodis „žmoniškumas“ kildinamas iš žodžio „žmona“… Vadinasi, apie žmoniją nebegalvojam.

Nesupranti, kolega, juodojo humoro. Tiek to. Kai suvalgysi devynis juodus blynus su kvapniu geltonųjų lepeškų padažu, galbūt sąmonė krustelės. Susivoksi, kad mūsų gimtajai literatūrai labiausiai kenkia perteklinis kraštovaizdžio aprašinėjimas.

Ir nueina truputį pakrypuodamas lyg orus visa ko žinovas. Sugaudau šliužus nesunkiai, jie patys kabinasi ant samčio, nors nagų neturi. Blynų tešla darosi juoda ir gleivėta, man regis, kad per skysta, bijau, kad prisvils bekepant. O dalykiškai dėmesingas Aloyzas, tarp kitko, mano vyriausiojo brolio bendravardis, jau vėl čia pat, tarsi skaitytų mano mintis ir vis dėlto be perstojo mane palaikytų:

Nebijai eksperimentuoti. Pačiu laiku pabarstei džiovintų rupūžės odos karpų! O patys išmaniausi receptai atsiranda kaip tik tada, kai pats asmeniškai ką nors išbandai visai kitokiu principu, negu išbando kiti. Juk ir niūrus filosofas Liutauras Degėsys teigia, kad „… savyje reikia nuolat ugdyti nenormalumą, nes dabar visi nori būti labai normalūs“.

Kepu juodus blynus, ir nė kiek nesvyla, tik tiršti lyg Alytaus padangų gaisro dūmai kyla aukštyn, kol staiga iš tų dūmų lyg iš televizoriaus ekrano išryškėja šviesiai barzdoto laidų vedėjo Vytaro Radzevičiaus šypsnys. Ir prakalba malonus svečias virtuviškai patraukliai:

– Jūsų garintos ropės visiems labai patiko, mes užsakysim, kad prie Krūčiaus upelio savanoriškai įkurtumėt ropių plantaciją, tada pamatysit, kaip visiems pravers.

– Ne! – prieštarauju visu griežtumu. – Dar prieš trisdešimt metų dendrologas ir sodininkystės eksperimentatorius Evaldas Navys mums ne juokais išaiškino, kas yra verslininko ekonomika ir kas yra gamtininko eksperimentai. Vos tiktai pateksi į ekonominių dėsnių veikimo zoną, pasibaigs visi tavo eksperimentai ir atradimai. Tada jau nebegalėsi nieko nustebinti. O kur belieka trauktis tokiam sodininkui, kuris nebegali nieko nustebinti? Belieka eiti arklių ganyti… Be to, kai tik pernelyg susižavima kuria nors viena žemės ūkio kultūra, kai pradedama auginti per daug grikių, kopūstų arba ropių, tuoj pat suprastėja derliaus kokybė.

Narsiai išdudenau tokią savigynišką tiradą apie ekonomikos ir gamtinio eksperimento nesuderinamumą, ir nė nepastebėjau, kaip su tais tirštais dūmais prapuolė abu mano sapno pašnekovai. Pasidarė nesmagu, kad, pirmą sykį iš arčiau polemizuodamas su tokiais valingais ir patikimais lietuviais barzdočiais, kalbėjau per drąsiai.

Sapnas buvo stebėtinai ryškus, ir kai rytą užsirašiau nakčia girdėtus praktinius pamokymus bei patarimus, labiausiai mane nustebino paveiki Liutauro Degėsio citata. O juk dar ir iki sapno kažkoks man nesuprantamas kosmopolitinės virtuvės „nenormalumas“ jau tvyrojo mano pirkioje, tik aš vis dar nesusivokiau, kaip visa tai reikėtų vertinti. Lengva nebus, pagalvojau. Rodos, galėčiau pasistengti su visais ir su viskuo sutikti, bet juk ir Ralfas Emersonas (Ralph Waldo Emerson), ir Henris Toro (Henry David Thoreau) be jokių kompromisų mąstė kiekvienas savaip, o prancūzas Žanas Bodrijaras (Jean Baudrillard), aiškindamas simuliakrų teoriją, skėlė tiesiai ir nedviprasmiškai: tik pagalvok, kad kas nors gali susprogti – ir susprogs. Tad kaipgi jaustis? Kaip vis dėlto reaguoti? Argi mes nebesilaikome senųjų tradicijų ir jau privalome sveikinti Lietuvos alkakalnių fone kunkuliuojančius viso pasaulio puodus?

Būrys žmonių.
Žeimių kaimo žmonės ir svečiai po knygos pristatymo fotografuojasi atminimui. Knygos „Žeimiai“ pristatymo šventė Žeimių kaime. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Sodyba prie miško.
Juozo Žuko sodyba Žeimių kaime. Knygos „Žeimiai“ pristatymo šventė Žeimių kaime. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)

Rugpjūčio 14-oji

Prieš savaitę, rugpjūčio 7-ąją, termometras pavėsyje rodė 30 laipsnių, o šviesūs ir gražūs kaip drugeliai Birutė Mar ir Rolandas Savickas sėdėjo ant plataus suolo prieš saulę besidžiaugdami, kad iki spektaklio pradžios Druskininkų jaunimo užimtumo centre jie dar gali bent valandėlę ramiai pasibičiuliauti su vasara būtent čia, prie Krūčiaus upelio. Vakarop, kai išlydėjau dar ir kitus svečius, anei kiek nebojusius kaitrios saulės, nelauktai atbėgo prie mano laužavietės ir grupė jaunų, smalsių piligrimų – Liškiavos rekolekcijose dalyvaujančio jaunimo pulkelis. Pirmiausia jie man prisipažino, kad labai bijo gyvačių.

Klausykit, sakiau savo jauniesiems sveteliams, aš čia kasdien darbuojuosi jau dvidešimt ketverius metus ir niekada nemačiau nė vienos gyvatės, o žalčių tikrai yra, esu jiems netgi duobę iškasęs žiemoti. Rodės, paguodžiau judrius svečius ir net pasidomėjau, kokia šiemet Liškiavos vienuolyne vykstančių rekolekcijų tema. „Atleidimas…“ – atsakė man linksmos grupelės vadovė ir lyg šiek tiek sumišusi nusišypsojo saviškiams. Gal tą minutę susivokė, kad nė vienas jaunasis šios vasaros rekolekcijų dalyvis iš tikrųjų neatskiria, kur gyvatė, o kur žaltys – mat prieš kelias dienas jie čia taip pat kaip šiandien pabuvojo trumpam užsukę ir tikrai matė ilgą, vinguriuojantį roplį… Tikrai matė! „Viskas gerai… nesibaiminkit, tas žaltys jums atleidžia, kad apsirikę pavadinot jį gyvate…“ Palydėjau žvalius smalsuolius Botaniniu taku, ir pats sau tyliai pagalvojau: kiek daug Lietuvoje gražių, vasariškai nusiteikusių mergaičių ir berniukų, bet daugelis jų nėra matę nei gyvatės, nei žalčio, nei rupūžės.

Dideli rugpjūčio pradžios karščiai nutolo, bet lietaus nėra, ir Lietuvoje šiandien, rugpjūčio 14-ąją, jau paskelbta hidrologinė sausra. O darže vapsvavoris ištempė tinklą ir kantriai tykoja tarp raustančių pomidorų. Atrodo, kad nieko nedirba šis didelis, ryškiai dryžuotas voras, o pažvelk į jo buveinę po kelių valandų ir pamatysi, kaip tame tinkle jau baltuoja kažkokia išnara. Atrodo, kad būta kažkokio bespalvio vikšro, kurį vapsvavoris tikriausiai iščiulpė, tiktai neaišku, kokiu būdu tas vien tik ropoti sugebantis vikšras pateko į tinklą.

Dabar jau ateina tykesnis laikas, kai ir pasyviai stebėdamas gamtą gali pamatyti visokių metamorfozių. Pavasarį būtina skubėti, jei nori įsižiūrėti į labai staiga visur prasidedančias ir pasklindančias naujų žiedų bangas, o rudenį galima ilgai veizėti į kylančią ar besileidžiančią saulę. Žinoma, šiemet per anksti tenka prabilti apie rudenį. Bet visi, kasdien būnantys gamtoje, pastebi, kad atsirado ryškiai geltonos beržų sruogos, kad gelsta pievos ir pamiškės, kad rudeniškai pasišiaušusios laukų ražienos.

Anksti rytą gal dešimt pilkųjų zylių vikriai šokčioja pluoštinių kanapių stiebais, piktai čeksi, kai per arti prisėlina per smalsus žmogus. Gražu stebėti, kaip maža zylutė peršoka nuo grūdalės kanapės ant pageltusios pleiskanės, kaip šokčioja vis aukščiau, belaukdama, kol įkyriai stypsantis žmogus pasitrauks, ir ji vėl galės sugrįžti prie žaliuojančios grūdalės. Toje pleiskanėje zylė net nebando ieškoti prinokusio kanapės grūdo, žino, kad nėra. O žvirblis žino, kad tų gardžių grūdelių reikia ieškoti ant žemės, nes kad ir kaip stropiai zylė rinktų, keli grūdeliai vis tiek nubyra. Taip zylės ir žvirbliai parodo, kada subręsta kanapių derlius, o prisiartink dabar prie vynuogių – išlėks piktai čeksėdamas juodasis strazdas. Tamsiai mėlynos uogos dar rūgščios, bet strazdui jau geros… Taip ir yra: viskas šiemet atsiranda anksčiau, ir dėl to kalta sausra, galima sakyti – permanentinė sausra, nes ir pernai, ir užpernai buvo beveik panašiai.

Sužinoję apie hidrologinės sausros pradžią, dviese su savanoriu Luku iškeliaujame prie Nemuno. Neskubėdami artinamės prie didžiosios upės dešiniuoju Ulioko Ravo šlaitu, stengiamės neišklysti iš barsukų suletento tako. Gudrūs naktiniai žvėreliai ėjo traversu, neprarasdami aukščio, bet ir į kalveles be reikalo nesikeldami. O mums jau ir kliūtis, kai prireikia persikelti per nuvirtusias drebules: barsukai lengvai pralenda, o mes turim ropštis viršum virtuolių. Atsikvėpti sustojame prie tiesiog pavasariškai žaliuojančių keturlapių vilkauogių – ogi jau rugpjūčio vidurys! Lukas pirmą kartą mato šiuos keistus magiškus augalus: vilkauogės keturi lapai rodo keturias pasaulio šalis, o tarp lapų – viena vienintelė mėlyna uoga.

Nemuno erdvė truputį nuvilia: kai mažai vandens, atrodo, kad ir šviesõs virš to vandens mažiau. Įlanka prie pat Ulioko Ravo upelio žiočių, kur slėpdavosi didelės lydekos, dabar visiškai sausa. Akmenų rėvos ūžia toli, prie pat upės farvaterio, o akmenuoti, visiškai išdžiūvę atabradai atrodo labai keistai. Bet gilesnės įlankėlės labai prižėlusios – išvien žaliuoja mažosios plūdenos. Peržydėję vandens augalai – šakotieji šiurpiai, skėtiniai bėžiai, strėlalapės papliauškos, gyslotiniai dumblialaiškiai – stirkso sausuose atabraduose. Eiti akmenuotomis pakrantėmis patogu, bet atsitraukusio Nemuno dugnas vietomis man primena kažkada labai seniai matytą suskeldėjusį, druskingą Azovo jūros dugną.

Braudamiesi per nendrinių dryžučių džiungles, kylame į krantą. Labai balti ir dideli baltųjų brienių žiedai mus lydi tarsi darželių piliarožės. Bet mėlyniniai Žeimių pušynai labai išdžiūvę, uogelės suvytusios. Išeiname į žvyringą Žeimių vieškelį, netikėtai sustojame prie baso žmogaus pėdsakų. Ir įtikinėjame vienas kitą, kad čia praėjo sniego žmogus. Sugrįžtame į Ulioko Ravo aukštupį, nes prie Marės Sadauskienės sodybos mūsų laukia dviračiai. O kai važiuojame pro Leukevičių ūkį, kuris yra jau Padumblėje, Graužo ravo aukštupyje, dar sustojame nedideliame pušynėlyje prie žydinčių viržių. Jau žydi šie kantrūs, tikrai dzūkiški vėlyviausio medunešio krūmokšniai, kartais vadinami šilojais. O buvusiame Cecervinės dvarelio parke – žiūrėk, visi didžiausi Sosnovskio barščiai suvažinėti, tiesiog prispausti prie žemės metaliniais volais!.. Argi čia jau būtų išrastas toks naujas kovos su nepageidaujama invazija būdas!?

Rugpjūčio 15-oji

Vis neužmirštu, kaip norėjau, bet vis neradau progos apie tas įspūdingas „sniego žmogaus“ pėdas, regėtas ant Žeimių vieškelio, papasakoti kuriam nors iš pažįstamų, kai šiandien susirinkome į Žeimių kaimo 400 metų paminėjimo šventę: gal būčiau išgirdęs kokį netikėtą šitokių didelių pėdų paaiškinimą. Bet pirmiausia per Žolinę turėjau suskubti su savo kiemo žolynais į bažnyčią ir pasiklausyti, ką Liškiavos apylinkių bendruomeniškiems vyrams ir moterims kalba naujasis parapijos klebonas Vidmantas Striokas, kuris netrukus po šventų Mišių atvažiavo ir į Žeimių kaimo šventę, į Juozo Žūko sodybą.

O Žeimiuose jau išrikiuoti stalai su suolais, ir svečių mašinėlės tarsi kokie spalvoti vasaros vabalai tik mirga marga geltonose ražienose. Sodybos šeimininkas, bene aštuoniasdešimt dvejų metų sulaukęs, sukinėjasi savame kieme greitas ir žvalus. Gražu žiūrėti, kaip prie koplytstulpio su švento Juozapo skulptūra svetingas ir širdingas Juozas deklamuoja savo eilėraščius apie tėviškę – apie šį didelio Žeimių kaimo pakraštį, kuris vadinamas Kalnais. Todėl, kad čia ne tiktai smėlio dirvos, bet ir žvyringos kalvelės. Ir vis tiek malonu visiems susirinkusiesiems pasidžiaugti, kad šitie dzūkų kaimo Kalnai augina skalsų javą, derlingą obelį, o poetiškos sielos žmogus, štai paglostęs koplytstulpį su savo globėju šventu Juozapu, gali prisiminti visą plačią Žūkų giminę ir visus savojo kaimo bendraamžius.

Čia pat plevėsuoja Lietuvos trispalvė, o prie jos baltuoja iš dirvų surinkti gražesni akmenys, ir vienas toks dailus riedulys, nesuprasi kokių vandenų nugludintas, labai panašus į žmogaus širdį. Pastebėjęs „tą širdį“ šeimininkas savo lauke ir atsinešęs į kiemą – dabar saugantis tą akmenį tarsi ilgo, gyvybingo, kantraus giminės gyvenimo liudininką… O prie mikrofono jau kviečiamas Pranas Petryša, Kauno muzikinio teatro solistas, Žeimiuose užaugęs talentingas vyras. Kalba jis mažai, bet uždainuoja taip, kad tuoj pat jam pritaria visi šviesūs ir dainingi Žeimiai!

Ne vien tiktai dainos sklinda, ne vien graudūs pašnekesiai ir linksmi prisiminimai kiekvieną širdį jaudina šią Žolinės dieną senajame Žeimių kaime. Garbingam kaimo jubiliejui išleista ir speciali knyga „Žeimiai“ – gražus pusantro šimto puslapių leidinys su seniausiomis, tikrai archyvinėmis nuotraukomis. Žiūrėk ir stebėkis: kai kurie sodiečiai dzūkai netgi kažkuo panašūs į tuos ryžtingus Kražių bažnyčios gynėjus žemaičius, nepabūgusius pasipriešinti rusų caro ginkluotiems kazokams devynioliktojo amžiaus pabaigoje.

Renginio akimirka.
Knygos „22-eji nepriklausomybės metai Merkinėje“ pristatymo metu Henrikas Gudavičius, sveikindamas sudarytoją Mindaugą Černiauską ir knygos bendraautorius, jautriai pasidalijo savo pastebėjimu, kad ir Broniaus Kašelionio knygoje „Dainavos krašto partizanai“, ir Žeimių kaimo knygoje „Žeimiai“ (sudarytoja Bronė Karalukaitė-Šventoraitienė), ir šioje naujoje monografijoje minima Žeimių kaimo mergina Emilija Rudytė, bet nėra jos portreto. Ji tapo Lietuvos karininko partizano Mykolo Lukošiūno žmona, bet įdomus ir tas faktas, kad E. Rudytės atvaizdą galima pamatyti savaitraščio „Naujasis Dienovidis“ (1992 m. liepos 3–17 d.) pirmajame viršelyje, kuriame rašoma, kad Balio Buračo nuotraukoje, darytoje „Senovės dienų“ Merkinėje 1935 m. metu, matome gražiausios Dainavos krašto merginos portretą. Tik Aldona Žemaitytė (redaktorė) tuo metu nežinojo, kad Emilija Rudytė – gražiausia Dainavos krašto mergina – yra iš Žeimių kaimo. H. Gudavičius rodo M. Černiauskui ir šventės dalyviams savaitraštį „Naujasis Dienovidis“. Čia pat H. Gudavičius uždavė du klausimus: kaip tada (galbūt 1935 m.) vadinosi tas grožio konkursas ir gal kas žino tolesnį E. Rudytės-Lukošiūnienės likimą? Merkinė. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)

Rugpjūčio 15-osios vakaras

Žalia pievelė tarp Merkinės kultūros centro ir Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos – rimto ir nuoširdaus pokalbio apie Merkinės ateitį vieta. Vakaras ramus, ir temsta, rodos, dar nelabai greitai. O įdomiausia gal tai, kad pasiklausyti ateina tie, kurie toje ateityje ir ruošiasi gyventi. Be to, yra dar ir trys nedideli šuneliai, irgi rimtai suklusę. Gal jauni tų šunelių šeimininkai galvojo tiktai pakraštyje pastoviniuoti ir nueiti, kur jų augintiniams būtų daugiau laisvės. Bet visi nuščiuvę klausosi, visi elgiasi kultūringai. Pagarbiai.

Susitikimo pretekstas – Merkinės krašto muziejaus išleista nauja didžiulė knyga „22-eji nepriklausomybės metai Merkinėje (1918–1940)“. Turiningoje knygoje stebėtinai daug dokumentų, biografinių tekstų, portretų ir vaizdų. Net sunku patikėti, kaip griovė istorinį Merkinės miestelį du Pasauliniai karai, kaip keitėsi gyventojai. Kas galėjo išlikti iš buvusios Merkinės? O išliko labai daug. Mes juk tikime, kad išlieka maldomis gyvos, žmonių aimanomis ir viltimis įmelstos vietos – ir ne vien tik šventovės. Taip išlieka ir pasaulietinė miestelio aura… Apie tai kalba knygos autoriai. Ir klausosi jų visi. Gerai juos girdi ir tie, kurie jau drąsiai braižo būsimų, identiškai atkurtų didingų pastatų (Merkinės dvaro, Merkinės rotušės) profilius, ir tie, kurie dar vienus ar dvejus metus sėdės Vinco Krėvės gimnazijos klasėse.

Kalba vyriausieji merkiniškiai, išsaugoję tarpukario Merkinės nuotraukas, kalba jaunesnieji gyventojai – ateiviai, per vieną ar du dešimtmečius tapę tikrais šio miestelio patriotais. Ir visi nejučiomis sugrįžta prie šventai ore tvyrančios tezės: Merkinei lemta atgimti. Jau dabar ji atgimsta, jaunieji merkiniškiai atkuria ir pasakoja savo vaikams apie tuos senus laikus, kai šis miestelis upių santakoje buvo kur kas didingesnis už tų laikų Alytų. Ir šitaip nejučia kinta žodžio „ateivis“ neigiama reikšmė. Nebėra atsitiktinių ateivių, visi, kurie ateina, jau iš anksto žino, kur ir kodėl ateina.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.