Laiškai iš kaimo. Tegul stiprėja ir klesti visi, kas netingi

Rugsėjo 8-oji

Hidrologinė sausra tęsiasi ir rudenį. Rugpjūčio 30-osios naktį net tris valandas smarkiai žaibavo, griaudėjo ir lijo. Prilijo nemažai, net penkis centimetrus, bet ežerai, upės ir upeliai šito nepajuto, nes žemė visur perdžiūvusi ir vanduo susigeria. Net ir pelkės neatsigavo. Ir vis tiek viena grybų banga buvo tikra.

Baravykai pirmiausia pradėjo dygti ūksminguose šlaituose po lazdynų krūmais, paskui išėjo ir į sausų pušynų drūtumėles, galiausiai pasirodė ir žaliuose senmiškių samanynuose. Šitie visada būna stambūs, ilgakočiai. Sėdi jie tvirtai, sunku išsukti tokį drūtą tikrinį grybą. Bet koks jis švarus, nereikia nei skutinėti, nei šluostyti, tiktai kietą koto pamatą nupjauti. Būna ir voveraičių tokiose samanose, bet joms sunku iškilti, todėl reikia įdėmiai žiūrėti – kur tik samana susikuprojusi, ten didelė lepeška ir sėdi. Tokia paprasta senų grybautojų patirtis.

Dar galima prisiminti, kad ir tą vietą, kur grybą išrovei, reikia paslėpti, priglausti samanėlę prie nuogų grybo hifų. („Ar aš kvailas, kad rodytau, kur baravykas augo.“) Virš samanų iškylančio baravyko kepurės apačia kartais jau pageltusi ar net žaliuoti pradedanti, bet kvapas daug stipresnis nei jauno, šviesaus baravykaičio. Todėl nelabai suprantu, ką pasakoja gamtininkas Andriejus Gaidamavičius – jis esą renkąs tik mažus, jaunus grybukus, o visus bent kiek paaugusius vadinąs lepšiais. Bet juk tie „lepšiai“, išdžiūvę krosnyje, kai žiemą papuola į barščius, būna tokie pat geri kaip balti pirmarūšiai baravykėliai, netgi dar geresni. Spalva čia yra tik estetika, daug svarbiau kvapas ir skonis…

Mažame Saladaunios raguvos drebulyne labai dygsta raudonikiai. Tie gražūs raudonkepuriai grybai mažiau gudrauja, jie labai ištikimi savo tradicinėms buveinėms: jeigu virš lazdynų iškyla viena kita drebulė ar beržas – jiems gerai. Šių medžių lapai, kiekvieną rudenį nukrisdami žemėn, matyt, pakeičia ūksmėtą Saladaunios šlaito dirvožemį, praturtina jį tiek, kiek reikia raudonikiams. Imu tik paaugusius, bet dar kietus, o ką tik išlindusius „degtukus“ palieku – rytoj jie bus jau didesni. Gerai, kai į valstybės mišką gali žiūrėti taip pat kaip į savo daržą, kai žinai, kad į tavo grybijas niekas kitas neateis ir nesuspardys nei musmirių, nei peraugusių valgomų grybų.

Apie kulinarinę grybų vertę literatūros dabar netrūksta. Spalvinguose atlasuose prie kiekvieno kepurėto grybelio nupiešti ženklai, parodantys, kas ko vertas. Kiekvienam aišku, ką reiškia kryžius, o ką – šaukštas. Yra ir tokių kremblių, bobausių ar „kiaulianosių“, kurie reikalauja specifinio apdorojimo. Bet subtilesni patarimai laikui bėgant keičiasi. Vyresnieji grybautojai dar gerai prisimena, kad pilkosios meškutės buvo valgomos, tik jas reikėdavo per naktį palaikyti šaltame vandenyje, kad išsiplautų sunkieji metalai ir labai rudi karotinai. O dabar visos meškutės yra nevalgomos. Tokių pavyzdžių daug.

Nekintantys yra tik tokie svarbūs patarimai: negalima grybų šildyti pakartotinai, sriuba su grybais (dzūkai sako – poliauka) irgi nevalgoma antrą kartą. Labai jauniems ir seniems valgytojams grybų irgi nereikia siūlyti, jiems geriau lengvesnis valgis. Bet kai kurios gerosios grybų savybės, kurias kaimo žmonės visada instinktyviai jautė, yra užmirštos. Lyg ir nekalbama apie fermentus, kurių grybuose yra daug. Juk ir dainoje sakoma, kad grybai išduoda kažkokius „taukus“, kurių niekur kitur nėra.

Šį rudenį į grybus pradėjau žvelgti draugiškiau, nors jau patenku į tą rizikos grupę, kuriai grybų valgiais nebedera žavėtis. O priežastis labai paprasta: susitikau su archeologe Giedre Motuzaite-Matuzevičiūte Keen, kurios svarbiausias rūpestis yra mūsų protėvių mitybos rekonstrukcija. Gal kiek ir detektyviškas gali pasirodyti toks darbas, bet jokių nemoksliškų spėliojimų čia nėra. Giedrė studijavo Kembridžo universitete, o sugrįžusi į Lietuvą kartu su bendraminčiais Vilniaus universitete įkūrė Bioarcheologijos tyrimų centrą. Archeologija, visada buvusi šalia humanitarinių mokslų, priartėjo prie tiksliųjų mokslų. Archeologams prireikė laboratorijų, ir jie labai greitai suprato, kaip iš visiškai mikroskopinių maisto liekanų atkurti senųjų laikų receptūrą.

Paaiškėjo ne tiktai užmirštos kulinarinės paslaptys, bet ir ryškūs pasaulėjautos virsmai tam tikruose civilizacijos etapuose. Kodėl, pavyzdžiui, sukultūrinę laukinius augalus ir prisijaukinę kai kuriuos gyvulius labai greitai pamiršome natūralias miško ir pievų gėrybes? Tai atsitiko seniai, maždaug prieš aštuonis tūkstančius metų iki mūsų eros jau ir Europoje buvo pastovios pirmykščių žmonių gyvenvietės, kurios rodo, kad baigėsi klajoklinis medžiotojų ir žvejų laikotarpis, kad prasideda sėslus žemdirbiškas gyvenimas. Badas nutolo, bet dabar jau aišku, kad ne žmogus tada prisijaukino kvietį, o kvietys pririšo žmogų ir susiaurino jo horizontą. Keletas žemės ūkio kultūrų rūšių ir keletas prijaukintų gyvulių privertė pamiršti kitus valgomus laukinius augalus bei gyvūnus. Tokios yra istorikų tezės, kurias dabar detalizuoja bioarcheologai. Ir jie jau gali įrodyti, kad praradome maždaug 90 procentų gamtos teikiamo maisto. Bet čia ne viskas, kur kas didesni praradimai atsirado tada, kai žmogus nustojo domėtis toliau nuo jo būsto esančia aplinka. Susilpnėjo klausa, regėjimas, kvapų jutimas. Atsirado naujų ligų.

Toli su savo teorijomis ir hipotezėmis eina bioarcheologai. Bet keisčiausia man pasirodė ši naujiena: rekonstruodami mūsų protėvių mitybą, bioarcheologai kritikuoja net tokius tvirtus dėsnius, kurie mokslinėje literatūroje vadinami paradigmomis. Jie rimtai pasikėsino į akademiko Nikolajaus Vavilovo atrastus kultūrinių augalų kilmės centrus. Aš negaliu taip staiga sutikti su tokia naujiena, nes jaunystėje domėjausi šio mokslininko veikla, o jo knyga „Piat kontinentov“ („Penki kontinentai“) man ir dabar atrodo kaip tobuliausias geografijos ir žemdirbystės istorijos derinimo pavyzdys.

Nikolajus Vavilovas, ieškodamas kultūrinių augalų (ir žolių, ir vaiskrūmių, ir vaismedžių) protėvių, aplankė pačias pavojingiausias Žemės rutulio vietas, ir visur jį lydėjo sėkmė. Leningrade įkūrė Augalininkystės institutą, kuris sukaupė didžiausią pasaulyje valgomųjų augalų sėklų kolekciją. Šio instituto žinioje buvo daug bandymų stočių visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje, ir kai Nikolajus Vavilovas inspektuodavo tų stočių veiklą, dirbdavo kartu su vietiniais mokslininkais po 18 valandų per dieną. Kai jis išvažiuodavo, visi stoties darbuotojai sirgdavo, nes nepakeldavo tokios įtampos. Fenomenalus darbštumas visą gyvenimą lydėjo šį mokslininką. Ir fenomenali atmintis – stenografistei ar mašininkei jis galėjo diktuoti mokslinių straipsnių tekstus, nepažvelgdamas į savo ekspedicijų užrašus… Mirė sulaukęs vos 56-erių Kazanės kalėjime 1943-iaisiais. Stalino saugumas šitaip jį nubaudė už tai, kad vieno tarptautinio kongreso metu Vokietijoje buvo susitikęs su savo tėvu, emigravusiu į Vakarus iš Rusijos tuoj po 1917-ųjų bolševikinio perversmo…

Perskaitęs viską, ką apie Nikolajų Vavilovą buvo galima rasti Martyno Mažvydo bibliotekoje, parašiau apybraižą „Mokslo vežimą stumia tik darbštuoliai“, tik, žinoma, faktą apie pasaulinio garso mokslininko mirtį sovietiniame kalėjime tada dar reikėjo nutylėti. Ir štai dabar bioarcheologė, stropiai renkanti laukinių augalų sėklas Sode prie Krūčiaus, labai paprastai man paaiškina: ir mūsų krašto obelys, ir kriaušės, ir kaukazinės slyvos yra kilusios ne iš Kaukazo, kaip rašė Nikolajus Vavilovas, o iš Kinijos. Aš pasiruošiu šiauštis kaip ežys, negaliu taip staiga patikėti, nes ir dabar, kaip teigia Saulius Jasionis knygoje „Gamtinis sodas“ (išleido „Alma littera“ 2016 metais), Kaukaze gyvuoja žmogaus nepaliestos, visiškai laukinės vaismedžių girios.

Galiu, rodos, ginčytis, tarsi pamiršęs Giedrės mokslinius laipsnius ir apdovanojimus už inovacijas bioarcheologijos moksle, nes ji yra mano jaunystės laikų bendradarbio geologo, dabar jau akademiko Gedimino Motuzos dukra. Bet gali būti, kad šioje srityje mūsų jėgos nelygios. Gal mes įpratome galvoti, jog archeologai yra istorikų tarnai, bet kaip staiga gali paaiškėti, kad iš tikrųjų šitaip nėra. Tarpdisciplininiai mokslai dabar darosi gana savarankiški, ir atrodo, kad jie išvengia tos siauros specializacijos, kuri būdinga, pavyzdžiui, istorikui, susirūpinusiam tiktai tam tikro laikotarpio įvykiais.

O Giedrė toliau rūpestingai kulia žalsvąsias naktižiedes, išberia sėkliukes į mažytį buteliuką ir toliau aiškina: kai pabūni ne tiktai Kaukaze, bet ir Tolimųjų Rytų mokslo laboratorijose, pamatai, kad valgomųjų, jau sukultūrintų, augalų plitimo keliai yra kitokie, nei apie juos galvota prieš penkiasdešimt metų. Pasiremdami literatūra, jūs galite įrodinėti, kad grikius ir ajerus į Pavolgio stepes atnešė mongolai ar totoriai, o bioarcheologai mato, kad grikio kaip kultūrinio augalo pradžia irgi yra Kinijoje… Prieštarauti lyg ir nebėra prasmės. Giedrė kalba ramiai, tarsi suprasdama, iš kur ateina mano konservatyvumas. Tarsi žinotų, kad senuosiuose mūsų soduose augo vien aukštos obelys, lyg miško medžiai, ir todėl mes negalime be pašaipos žiūrėti į naujųjų veislių vaismedžius, kurie panašūs į palmes ar kokias egzotiškas lianas. Ir aš jau turėčiau pripažinti, kad jaunieji mokslininkai kartais gali būti tolerantiški. Dabar Giedrė tik džiaugiasi, kad laukinių augalų sėklų šiemet daug užderėjo, reikia tik spėti surinkti jų kuo daugiau. Archeologai mūsų krašto augalus – ir autochtonus, ir archeofitus, ir neofitus – pradeda pažinti pirmiausia žvelgdami į sėklas. Nerasi juk piliakalnio kalne išlikusių žalių augalų, rasi tiktai jų sėklas.

Rugsėjo 18-oji

Po vidurnakčio skrido žąsys. Tiesiai į Pietus. Negarsus, bet aiškus nutolstančių paukščių girksėjimas turbūt pranašavo vasariškai šiltą dieną. Taip ir yra: dvidešimt keturi laipsniai šilumos, dangus be debesėlio. Saulė vos tik pakyla – sudūzgia baltųjų garstyčių plotelyje bitės. Šie augalai gal yra kantriausi, gali žydėti ir gegužės pradžioje, ir rugsėjo gale, o sėti juos reikia kaip krapus, galvojant apie žaliąjį konvejerį. O rudeninis vėlyvis tik dabar iškėlė didelius violetinius žiedus. Jokių lapų dabar jis neturi, jie prapuolė vasaros pradžioje. O sėklos lyg turėjo subręsti liepą.

Labai keistas augalas, tas vėlyvis. Ir jeigu panorėsi išsiaiškinti visus biologinius jo keistumus, papulsi į dar painesnį labirintą. Geriau dabar pasiklausyti bičių dūzgimo prie žydinčių garstyčių. Galima sakyti, kad ta baltoji garstyčia yra tinginių augalas, turbūt ir vilkui ji patiktų, kuris, susirūpinęs duonos kepimu, vis klausė, kada bus galima valgyti. Garstyčios vegetacija tikrai daug trumpesnė nei duoninio javo. Sėklų net nereikia laukti, galima valgyti lapus ir vos tik išdygusius, ir tuo metu, kai bitės ima nektarą. Taip pat svarbu, kad ši kryžmažiedžių šeimos žolė pagerina dirvožemį, taigi padeda klestėti visiems, kas toje dirvoje augs kitais metais. Ryškiai geltoni rudeniniai baltųjų garstyčių žiedai tikrai gali būti visokiausio klestėjimo ženklas. Bet kartu ir sveiko minimalizmo pavyzdys; gali augti ten, kur agurkai tuoj pat nuskurstų.

Neblogai dabar žydi ir jurginai, bet kiek ilgai jie ruošėsi tai žydėjimo šventei, kaip sunkai dygo pavasarį ir kaip vėliau kentėjo nuo sausros. Pirmasis jurgino žiedas pasirodė rugpjūčio pirmąją, o žydėjimo maksimumo sulaukėme tik dabar. Gerai, kad nėra dar šalnų. Bet prasidėjusi rudeninė žąsų migracija rodo, kad jau ruduo.

Rugsėjo 25-oji

Prieš tris dienas ant Liškiavos alkakalnio degė Baltų vienybės laužas. Be degtukų, tiktai su titnagu, skiltuvu ir pintimi užkūrė ugnį Antanas Norvydas – svečias iš Druskininkų senovinės karybos ir amatų klubo „Aistava“. Pakvietė jį merkiniškiai, kartu su marcinkoniškiais padainavę senovinių dainų. Kai laužas gerai įsidegė, Antanas Norvydas, apsisiautęs avių kailiais ir apsiavęs juodomis gražiai surauktomis naginėmis, pasakojo apie senųjų baltų ritualus prie apeiginio, dažnai ir aukų, laužo. Ir kažką gėrė iš didelio rago, linkėdamas visiems sveikatos bei darnos. Ilgai skambėjo darnios dainos, švietė ne tiktai laužo liepsna, bet ir jaunas mėnuo, už Nemuno pamažu artėdamas prie horizonto.

O šiandien Sode prie Krūčiaus – talkininkai iš „Swedbanko“. Jauni vyrai ir merginos dirba linksmai, tarsi sportuodami. O rezultatas beveik toks, kokio buvo tikėtasi: ir gilios duobės medeliams sodinti iškastos gerai, nesumaišant dirvos sluoksnių, nors pievos velėna kietai perdžiūvusi, ir akmenų krūsnis prie būsimojo viridarijaus gerokai padidėja. O tuos akmenis nešam iš toli – ūkininkas surinko juos iš savo lauko, atvežė į pamiškę ir išvertė, niekieno dabar tie akmenys, rodos, ir įstatymo nėra, kaip nors reglamentuojančio jų būklę. O kai mes sunešim tuos ledyno paliktus mažus ir didelius riedulius prie viridarijaus, žiūrėk, ką nors ir sukursim, gal, pavyzdžiui, akmeninius vartus. Tik, žinoma, be cemento ir be geležinių strypų.

Tegu ir nelabai tobulai bus sukurta, bet gal ir Dievas niekada nesiekė tobulumo. Tas žmogaus geidžiamas tobulumas turėtų atsirasti pamažu, bedirbant. Jei ką nors šiandien padarei blogai, rytoj galėsi pataisyti. Akmenys yra gana plastiška Gamtos dovana mums, gyvenantiems šioje geografinėje platumoje, ir todėl galima sudėlioti juos kaip nori, kasdien vis patobulindamas. O pabandyk patobulinti tą gremėzdišką buomą dviračiams atremti, nepavyks, nes gelžbetoninės kojos giliai įmūrytos. Išversti pasidarbavus suomiškais kastuvais gal ir būtų galima, bet kur tada tą funkcijos neturintį griozdą padėsi, vėl reikėtų traktoriaus, o retųjų augalų buveinėse bet kokia akla technika yra nepageidaujama. Dirbam ilgai, bet nenuobodžiai, degustuojam prinokusius obuolius, kurių šiemet užderėjo labai daug, klausomės lyg pavasarį kleketuojančių žaliųjų meletų, bandom išsiaiškinti, kodėl vis dar žydi lietuvinės naktižiedės, nors kiekvienais metais tas ryškus rausvų žiedų švytėjimas užgesdavo liepos pradžioje.

Rugsėjo 29-oji

Padariau labai paprastą barometrą. Per penkias minutes sukūriau, staiga prisiminęs, kad eglės šaka jautriai reaguoja į atmosferinį slėgį. Anticiklono dienomis apatinės eglės šakos yra pakilusios ir netrukdo eiti takeliu mažos miškapievės link, kur auga jau šiek tiek derantis mandžūrinis riešutmedis. O prieš lietų eglės šakos nusileidžia, ir, einant tuo pačiu takeliu, reikia pasilenkti. Nesunku tokioje vietoje ir padaryti tą senovinį barometrą. Tereikia įkasti prie apatinės eglės šakos lazdyno lazdą ir pažymėti aukščiausią šakos pakilimą, kai dabar taip ilgai tęsiasi anticiklonas. Kai oras pradės keistis, eglės šaka nusvirs, tada ir pažymėsiu, kurioje vietoje ji liečia lazdyną. Žinoma, kai pradės lyti, apsunkusi eglės šaka jau rodys ne tiktai slėgį, bet ir lietaus lašų svorį. Bus netikslu.

Vakare prisimenu, kokį barometrą buvo sumeistravęs mano tėvas, bandau atkurti to vaizdo detales, nors neturiu jokių užrašų. Matyt, todėl, kad tada, prieš septyniasdešimt metų, viskas buvo labai aišku be jokių užrašų ar piešinių. Tiesiog prie tvarto skliauto prikalė tėvas senos eglės šakos storgalį, o laisvas plongalis ir judėdavo, atsiliepdamas į permainas danguje. Rodos, buvo ir lenta su cheminio pieštuko brūkšniais prie to judančio plongalio. Visiškai išdžiūvusi šaka reaguoja lygiai taip pat, kaip ir žalia. O juk panašiai elgiasi ir kiškiakopūsčiai pavasarį, ir žydinti kiaulpienė, ir pelkinis žinginys. O pats jautriausias turbūt yra pernykštis, jau visiškai sausas paprastosios karlinos graižas: prieš lietų jis susiglaudžia, o prieš giedrą vėl atsiveria…

Taip ir baigiasi nelabai rudeniškas rugsėjis. O šių laiškų antraštė atėjo staiga, kai internetiniame dienraštyje „alkas.lt“ perskaičiau jautraus žurnalisto Felikso Žemulio apybraižą apie gamtininkus Algį ir Kristiną Butlerius iš Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato. Norėčiau kaip nors patekti į tą pasakišką jų laukymę Karšuvos sengirėje. Bet kartais užtenka vien tiktai pagalvoti, kad kažkas ten toli gyvena būtent šitaip. Ir palinkėti jiems paprastai: tegu stiprėja ir klesti visi, kas netingi.