Laiškai iš kaimo. Toks ramus paukštelis – čivylis

Balandžio 20-oji

Anksti rytą į kiemą atlėkė du paukšteliai čivyliai. Šokčioja kažką rasdami pernykštėse žolėse, purpsi pažeme. Gauronas, iš savo būdos iškišęs tik letenas, žvelgia į tokius ramius svečius abejingai. Geranoriškas mūsų kiemsargis nebaido nei kielių, nei žvirblių, kurie dažnai lesa kruopas iš jo lakataušės. Tiktai priklydusią varną ar įžūlesnį kėkštą greit išveja iš savo teritorijos. O čivylis jam galbūt toks pat, kaip ir žvirblis. Betgi vieno čivylio krūtinė ryškiai raudona. Ypatingas raudonumas, šitokią spalvą turi gal tiktai goštautinė gaisrena ir čivylio patinėlis. Čivylio patelė iš toliau tikrai panaši į žvirblį. Bet kai jie abu greta, tai aišku, kad ne žvirbliai. Nežinau, ar Gauronas tai supranta, todėl jo ir neklausinėju apie tai.

Knygose čivylis apibūdinamas paprastai: tai yra įprastas mūsų krašto sparnuotis, labai ramus ir taikus paukštelis. Ir niekas nepaaiškina, kodėl mes jį taip retai matom, jeigu toks jau įprastas. Paslapčių jis tikrai daug turi. Man čivylis toks pat mįslingas, kaip ir žaliukė arba kultupys. Jokia literatūra jų bent kiek aiškiau nepriartina. „Paukštelis ramus“… Ką reiškia toks apibūdinimas? Arba: „Paukštelis mažas, o gieda daug.“ Apie kai kuriuos vabalus, tiesa, galima surasti dar gražesnių pastebėjimų: „Neskraido, be to, ir sparnų neturi.“ Pabandyk atspėti – kas? Sodų ir daržų mokslo populiarintojas Nikolajus Kurdiumovas iš labai keistų vabzdžių – kurklių – šit kaip tyčiojasi: „Nuskendę nebeatsigauna.“ Kritiškai kalba ir apie kai kuriuos itin stropius sodininkus: „Jiems reikia tablečių nuo godumo…“ Ir kol tokių tablečių niekas dar neišrado, šis daržininkystės ir sodininkystės eksperimentatorius skelbia štai tokį smagų šūkį: „Visi į kovą su derliaus pertekliumi!..“

Tas Nikolajus Kurdiumovas eksperimentuoja pietinėse Rusijos gubernijose. O Vakarų Europa, jau senokai patikėjusi Jungtinių Amerikos Valstijų patirtimi, kad, labai intensyviai ūkininkaujant, žmonių darbo jėgos tereikia visai nedaug, pagaliau sumojo, kaip gelbėtis nuo derliaus pertekliaus: visur atsirado retųjų rūšių kolekcijos, maži dendroparkai, visokiausi vaistažolynai ir rozariumai. Visa tai yra lyg ir šioks toks išsigelbėjimas toms šalims, kur tikro kaimo niekada nebuvo. Be to, tokiuose dekoratyviuose soduose svarbu ne tiktai estetika – čia sunokstantis vaisių ir uogų derlius, pasirodo, kur kas vertingesnis už pramoninių sodų produkciją.

Šiaurės Amerikos žemyno patirtis mums, žinoma, visiškai nepriimtina. Kolonijinės politikos triumfas ten prasidėjo aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje, kai prancūzai ir anglai, vadovaudamiesi šūkiu „Geras indėnas yra nukautas indėnas“, galutinai nugalėjo kovingiausią aborigenų irokėzų gentį. Ekonomika kilo labai staiga, derliai tose nenualintose, ginklu užgrobtose žemėse buvo dideli, praėjo gal tik šimtas metų, ir tas žemes užvaldžiusieji amerikiečiai galėjo didžiuotis, kad jų žemės ūkyje dirba tiktai trys procentai šalies gyventojų. Niekas nekalbėjo apie tai, kad žemdirbystės ir gyvulių ūkio produktų kokybė nuolat prastėjo.

Todėl būtent Amerikoje taip greit prikuriama daugybė visokiausių vitaminų ir maisto papildų. Tebėra tas keistas pagreitis ir dabar: neatsisakoma konvejerinės gamybos, o prastėjančią produktų kokybę maskuoja vis nauji surogatai, kurie su tradiciniu žmonių maistu neturi nieko bendro. Net keista, kad turtingiausia pasaulio valstybė, vis mažindama prastų produktų savikainą, ignoruoja net tarptautinius aplinkosaugos susitarimus. JAV vis dar galioja toks primityvus ir iš esmės neteisingas pažangos kriterijus: skaičiuojama, kiek sunaudotos elektros energijos tenka vienam gyventojui. Nors visi mato ir supranta, kad Šiaurės Amerikos indėnų kanoja buvo tobuliausias išradimas, kurio patobulinti neįmanoma, nors ir kažin kiek energijos tam sunaudotum. Nenuostabu, kad mūsų planetoje sklando nusivylimas tais energingais ir pinigingais amerikonais.

Va tai tau, kaip šitie du ramūs paukšteliai čivyliai nutolino mane nuo įprastų pavasario rūpesčių! Dairausi po kiemą ir prisimenu, kaip kadaise „Mūsų gamtos“ žurnale dirbo Juozas Čivilis. Jis buvo ne tiktai gamtininkas, bet ir teisininkas. Ir galiu pats sau dabar pakartoti tai, ką vieną kartą jis labai rimtai man išdėstė: pati menkiausia tvorelė sudrausmina žmogų, sustabdo jį ir priverčia pagalvoti. Tik vaikams ši taisyklė negalioja – smarkus berniūkštis ar vikri mergaičiukė būtinai peršoks per tvorą į kaimyno sodą, nė nepagalvodami, kas bus po valandėlės. Net ir tada, kai prie kárčių tvoros padaroma speciali lipynė, vaikai tą palengvinimą vis tiek ignoruoja. O gamtosaugiškai pasvarsčius, argi taip jau ir nesvarbu, kad prie tvoros dažnai glaudžiasi maži žvėreliai bei vabalėliai, arba kad pietinė mūrinės ar akmeninės tvoros pusė labiau sušyla, ir todėl kai kurie augalai ypač mėgsta būtent tokius patvorius.

Štai kaip prie tos tvoros ar tvorelės sueina ir administracinė teisė, ir kaimo paprotinė teisė, kartais ir kaimyniškas piktumas, ir susitaikymas. Šitaip kalbėjo Juozas Čivilis, kai redaktorius Rimantas Budrys vežė mus į užmiestį, į žurnalo „Mūsų gamta“ naująją redakciją Rudens gatvėje. Tai buvo net ne gatvė, o duobėtas žvyrkelis, todėl važiavome lėtai, į šalis pasidairydami. Tada ir pastebėjome, kaip kruopščiai vienas ano Vilniaus pakraščio gyventojas tveria tokią visai žemutėlę tvorelę savo sodeliui apsaugoti… „Matai, kaip žmogui reikalinga tvora, net ir tokia vos pastebima, nelegali…“ Linktelėdamas pritariau Juozo Čivilio nuomonei. Pritariau tada, pritariu ir šiandien.

Anuomet Lietuvoje, bepostringaudami apie įsivaizduojamą tvorų žalą, daugiausia malkų priskaldė Dotnuvos – Akademijos mokslininkai. Kolūkių centrinėse gyvenvietėse labai staiga buvo nugriautos visos tvoros. Kvailos rekomendacijos – ir ideologinės, ir ūkinės – veikdavo tiesiog kaip buldozerio peilis. Vis dėlto vėliau ūkinių tvorų vėl atsirado, reikėjo juk kažkaip atskirti ūkinį kiemą nuo rūtų darželio. Dabar jau bandoma objektyviai vertinti ir tvorų funkciją, ir estetiką. Negerai tik tai, kad į tvorą vis dar investuojama lyg į verslą, tikintis kažkokio pelno. Tvoros imitacija gali būti ir labai dideli akmenys, tik dažniausiai jie rodo ne vien prastą šeimininko skonį, bet ir įstatymų nežinojimą.

Vieno kubinio metro didumo akmenų negalima judinti – jie turi likti upių terasėse, ežerų šlaituose ir pamiškėse. Ypač blogai sodyboje atrodo didelių riedulių rikiuotė aplink mažą tvenkinį. Dar liūdniau matyti geležinę surūdijusią kiemo tvorą. Ji niekam nereikalinga, nes sodyboje nebėra nei karvių, nei ožkų. Bet jeigu pabandysi ją išversti, greit įsitikinsi, kad ir suomiškas kastuvas čia bus tau menkas pagalbininkas. Cementines tvoros „šaknis“ greitai išrautų tik technika, bet jos darbą visada lydi entropija – ryškus energijos praradimas ir dar ryškesnė aplinkos tarša.

Balandžio 21-oji

Šiandien jau galima vilioti lydekas. Tai jau leidžia žūklės taisyklės. Bet biologas Rimtis Lukša apie tai turi savo nuomonę. O rašo jis gražiai prisimindamas vilnietiškai dzūkišką tarmę: „A kol tu nori lydekai laimę atimcie? Jag pilvas sako – dar padãbna, bet jei aistra kùsina, ryt tepenk išpažinties…“ Toks griežtas pamokymas man nebetaikytinas, nes gal jau ketveri metai, kai nebežvejoju. Ir ta kadaise kùsinusi aistra, apie kurią mąsto Rimtis Lukša – ne toks jau didelis baubas. Ne taip čia būna, kaip jis sako. Ne žudymo, ne susigrūmimo su žuvimi aistra tave gena vis toliau Nemuno pakrantėmis, o tas neramus, veržlus upės gyvenimas – tos ūžiančios rėvos, tos akmenyčios, kur šokinėja šapalai ir salačiai, tos tylinčios įlankos, iš kurių dumblo kyla oro burbuliukai. Upė visada vilioja tolyn, todėl pats geriausias žuvautojų išradimas – spiningas! Eini pakrante ir svaidai blizgę. Kartais toli, beveik į upės vidurį, kartais čia pat, mat svarbu tiksliai pratraukti vartiklę pro siūlinius vėdrynus, už kurių galbūt tūno lydeka ar stambus ešerys. Priėjęs ramią įlanką, sustoji ir bandai atspėti, kas čia slepiasi. Sužinoti gali traukdamas blizgę…

Ištraukęs žuvį, gali ją tuoj pat paleisti į vandens stichiją… Tuo žūklė iš esmės skiriasi nuo medžioklės. Juk medžiotojas, nušovęs žvėrį, privalo vilkti per samanas jį kruviną, paskui įkelti į mašiną, paskui… Ne, šautuvo niekada nesu pakėlęs prieš jokią gyvą būtybę. Nors rašytojas Jonas Mikelinskas kažkodėl vis paklausdavo mano žmoną: „Ar tikrai tavo vyras ne medžiotojas?“ Nustebusi Irena jam atsakydavo: „Dieve, gink… Tikrai ne.“ Gal kokią klaidingą nuomonę apie mane buvo girdėjęs, todėl keletą kartų vis bandė pasitikslinti. Ne, aš niekada ir nieko nemedžiojau. Net ir varovu niekada ir niekam netarnavau.

Būdavo, parsinešu lydeką į kiemą, pasidedu ant kelmo, kruopščiai skutu žvynus – ir vis dar matau upę, dar girdžiu vandens srautą ir galiu prisiminti, kaip iššoka mano ir nebe mano žuvis. Išalkusiam pasigauti lydeką – ne nuodėmė, nes gerai žinau, kad upėse ir ežeruose žuvų mažėja ne todėl, kad štai šiandien ištraukiau vieną, pusę dienos klampojęs šaltiniuotomis pakrantėmis ir brovęsis per nendrinių dryžučių džiungles. Be to, ir katė su penkiais kačiukais nuošaliame vienkiemyje laukia ne sauso parduotuvės ėdalo. Katinas Agatas nespėja jiems peliūkščių prigaudyti. O šūvis kartais būna lemtingas ne tiktai medžiojamam individui, bet ir populiacijai. Tokių pavyzdžių istorija žino daug, ypač Šiaurės Amerikos žemyne. Medžioklės taisyklės tarsi ir griežtinamos, bet žudantis žmogus vis labiau apsiginkluoja, todėl žvėries šansai pabėgti lieka ir vėl nedideli. Baisiausia, kai patogiai sėdėdamas savo bokštelyje gudrus medžioklėlis nušauna prie šėryklos atėjusį žvėrį. Panašiai ir mano labai nuoširdų šunelį Maurą nušovė kažkuris iš mūsų apylinkės medžiotojų.

Niekada nesutiksiu, kad žūklė ir medžioklė – panašios aistros. Nors aš niekada nesu medžiojęs ir jau nebežvejoju. Paslėpiau savo spiningą, kai nusipirkau brangią, bet prastą inercinę ritę, atgabentą iš Kinijos. Tikriausiai pasitaikė brokas: smarkiau užsimojus, valas įstringa tarp ritės ir korpuso. Niekada anksčiau taip nebūdavo, kai dar naudodavausi senomis inercinėmis ritėmis iš Ukrainos. Jas pirkdavau Vilniuje, Kalvarijų turguje. Ir būdavo gerai. Merkinės žvejai, gaudantys Nemune didelius ir labai didelius šamus, irgi tvirtindavo, kad patikimiausios – tai būtent tokios inercinės ritės, o naujoviškomis beinercinėmis pasitikėti negalima…

Nebežvejoju. Todėl ir šiandien savo judrias mintis ir minteles vienas sau varinėju ne prie Nemuno, o prie Krūčiaus, kur retkarčiais praplaukia pulkelis strepečių, dugno smėlyje slepiasi mažosios nėgės, o po akmenimis glūdi maži, bet labai gražūs ūsuoti šližiai. Yra ir vėžių, bet dieną jie gunkso urvuose arba po žolėmis… Užsigalvojęs žiaumoju minkštą viksvameldžio šerdį, žvelgdamas į skaidrią upelio srovę, ir mintimis diskutuoju su neįtikėtino jautrumo ir pastabumo gamtininku Rimčiu Lukša, rašančiu man tarmiškus neįkainojamos tautosakinės ir aplinkosauginės vertės laiškus. Staiga pajaučiu, kad kažkas lyg ir ateina pakrante. Atsisuku – dvi moterys su kaukėmis! Turiu ir aš baltą karantino kaukę kišenėje. Kai iš tolo pasisveikiname, visi jau esam panašiai kaukėti, ir aš per dviejų metrų nuotolį galiu paklausti, gal atvežė viešnios taip reikalingo lietaus…

Jas domina mano laukinio sklypo retieji augalai, todėl neskubėdami einame Botaniniu taku ir šnekučiuojamės. Bet ir visą laiką girdime šunų balsus, o skalija anoje Krūčiaus pusėje, Pyterio miške. Tai tolėliau suloja, tai lyg ir arčiau sukiauksi. Savo pašnekovėms paaiškinu, kad tai gerokai sulaukėję Cecervinės ordinarščikų šunėkai, kurių vis dar nenušauna vietiniai medžioklėliai. Pabėgę iš savo kiemo, alkani vaikosi stirnas, niekas kitas čia neužklysta, tiktai tiedu patrakėliai, vienas rudai keršas, kitas baltmargis. Pasakoju viešnioms apie tą įdomią Cecervinės dvarvietę, pro kurią ir dviračiu pravažiuoti baisu, nes tiedu aštriadančiai puola bet kokį praeivį. O dar ten ir tie baisuokliai Sosnovskio barščiai siaubingai išsikeroję, be saiko išplitę buvusiame Daigizos parke…

Kiek pasiklausiusi, Elena iš Varėnos netikėtai pasiteirauja, ar aš nesu kada nors kalbėjęs su Bobriškių ir Senosios Varėnos parapijų kunigu klebonu Pranciškumi Čiviliu, kuris širdingai priglaudžia ir globoja visus benamius šunis. Prisimenu, kad vieną kartą esu stovėjęs greta šio visame Varėnos krašte gerbiamo dvasininko, bet pasikalbėti taip ir neteko, tada tiktai stovėjom kultūrinio renginio dalyvių būryje ir klausėmės Varėnos mero Algio Kašėtos kalbos. O dabar štai varėniškė Elena persako man vieną stebėtinai reikšmingą Pranciškaus Čivilio pastabą: žmogus turėtų elgtis taip, kad valkataujantis benamis šuo pasijustų sutikęs angelą, štai tada ir nekiltų jokių konfliktų.

Mintis man pasirodo netikėta, gal čia savotiškai perteikta Levo Tolstojaus nuostata, kad blogiui negalima priešintis nei piktumu, nei prievarta. Net jeigu keturkojis valkata ir pavogė iš tavęs paskutinę duonos riekę, tu vis tiek turi likti jam dėmesingas ir draugiškas. Vis dėlto pagalvoju, kad geras kaimo sodybos šuva dažniausiai jaučiasi laimingas, jei gali ištikimai tarnauti savo doram šeimininkui. Jis tada ir laiko nebeturi nei valkatauti, nei galvoti apie angelą gelbėtoją. To šuns mylimas žmogus čia pat, ir šuniui viskas gerai to žmogaus kasdienių darbų takuose.

Jau noriu kažkiek paprieštarauti Dzūkijos nacionalinio parko lankytojoms Elenai ir Gretai dėl mūsų laikų žmogaus angeliškumo, bet nedrįstu, nors kaip tik šią minutę prisimenu islandų rašytojo Haldoro Laksneso romaną, kuriame labai vaizdingai ir graudžiai papasakota tokia situacija: žmogus, jo arklys ir šuo drauge keliauja per pūgą, ieškodami paklydusios avies, o visi alkani, sušalę ir pervargę, bet avį surasti būtina. Ir kai visi sustoja atsikvėpti, tas varganas vyras, žvelgdamas į savo šunį, taip mąsto: tu esi sulysęs, blusų ir kirmėlių užpultas, aš negaliu, nebesugebu visais pasirūpinti, aš kaltas, bet tu vis tiek galvoji, kad esu tau pats geriausias pasaulyje, aš tai matau tavo akyse… Jau neprisimenu nei to žmogaus, nei šuns, nei arklio vardų, bet toks netikėtas to islandų literatūrinio herojaus mąstymas išsisaugojo mano atmintyje galbūt ir dėl to, kad panašiai juk ir gyvenime kovojama už asmeninę laisvę, už nepriklausomybę.

Romanas, už kurį Haldorui Laksnesui buvo paskirta Nobelio premija, taip ir vadinasi – „Nepriklausomi žmonės“. Šitaip vargdieniškai anoji valstietiška Islandija ieškojo savosios vietos besikeičiančiame pasaulyje. Reikėjo priešintis ir danų pirkliams, ir amerikiečių doleriui. Tas suvargęs valstietis, taip atkakliai ieškojęs vienos paklydusios savo avies, nepaprastai griežtai mokė jaunesnius tenykščius varguolius: neimkit į rankas dolerio, jis pražudys jus. O juk panašiai jaunus lietuvninkus mokė ir mūsų inteligentiškasis Vydūnas: nevažiuokit į Ameriką, jau vien jų šūkis „Laikas – pinigai“ užmuš bet kurį nors kiek protaujantį jautruolį… Perteikiu iš atminties, nes žinau, kad beveik tokie žodžiai užrašyti Prano Antalkio istoriniame romane „Nepažįstamas Vydūnas“.

Gegužės 5-oji

Sausra jau labai ryški. Menkas šulinėlis Vaikšnoro Ravo raguvos dugne smarkiai nuseko. Į trisdešimties centimetrų gilumo ir dvidešimties centimetrų skersmens drenažo vamzdį vanduo prisisunkia tik per valandą. Išsemi ir vėl reikia laukti. Sumenko požeminė upelė! Pirties kubilą pripildyti dar nesunku, betgi tenka girdėti, kad Suvalkijoje nebėra vandens ir kiemų šuliniuose.

O mūsų orų „tvarkytojai“ kasdien vis giria tokį „gražų“, tokį „nuostabų“ orą. Kai kas išdrįsta net ir šitaip papostringauti: debesys pajūryje pradės kauptis, bet lietaus dar išvengsime. Gal už tokį kalbėjimą galima būtų ir kokią baudą sugalvoti arba vieno cento vertės vabalo duobkasio premiją? O labiau tolerantiškiems sinoptikams tiktų ne juokais savo būstinėse užsirašyti didžiausiomis raidėmis tokią labai paprastą informaciją: trečdalis Lietuvos piliečių gyvena kaimuose, ir visi jie dabar vienaip ar kitaip kenčia nuo sausros, todėl jiems tikrai nelinksma išgirsti per radiją ar televiziją, kad kažkas kasdien per daug miesčioniškai džiaugiasi giedru dangumi, užmiršdami žemdirbių rūpesčius.

O jeigu kur nors bent šiek tiek palyja, tai tą drėgmę orūs sinoptikai matuoja milimetrais, ką mums labai sunku įsivaizduoti. Reikėtų, lietui palijus, matuoti paprasčiau: apskaičiuoti, kiek vidutinio dydžio vandens kibirų tenka vienam žemės kvadratiniam metrui. Arba – vienam arui, vadinasi, šimtui kvadratinių metrų, nes maždaug tokį plotą užima didelės obels laja. Štai tada ir pamatytume, kiek daug to lietaus ir sodui, ir daržui reikia. Menkutis lietus tokią obels lają vos tesušlapina, ir tik iš viršaus, o iki pačių šaknų dar labai labai toli. Šaknys, beje, užima aiškiai didesnį plotą, nei lajos įsivaizduojama projekcija į žemės paviršių. Todėl per sausrą šimtas kibirų vandens vienai derančiai obeliai būtų tik laistymo pradžia, jeigu norėsime, kad obuoliai užaugtų dideli ir sultingi. Vaisių spalvingumas, žinoma, priklauso nuo saulės. Todėl gerai palaisčius jau būtų galimas ir vasarinis genėjimas – tam, kad visas vaisines šakutes vienodai apšviestų saulė.

Sode prie Krūčiaus pirmiausia laistau auksuotąją radijolę, paskui vos vos gyvas šaltmėtes, visiškai suvargusį europinį pūkenį, kurį kasmet nugraužia stirnos, o jis vis tiek driekiasi pažeme, tarsi pamiršęs, kad turėtų būti krūmas, o ne žolė. Nėra tas pūkenis toks brangus, bet kai pats šitaip stengiasi, reikia jam padėti. Taip pat užjaučiamai žvelgiu ir į šermukšnį, kurį praėjusią vasarą vėl nuskabė briedis, – liepos pradžioje neliko nė vienos žaliuojančios jo šakelės. Iš miegančių pumpurų atsirado nauji lapeliai, bet šermukšnėlis labai suvargo, ir dabar jam vėl sunku iš perdžiūvusio dirvožemio paimti drėgmės tiek, kiek reikia fotosintezei. Reikia padėti, jeigu išliko gyvas…

Man šitaip besirokuojant su drėgmės ištroškusiais žolynais ir medeliais, ateina Gediminas. Įdėmiai žiūri į pernykščius pelyno stagarus prie česnakų kolekcijos ir stebisi: jeigu jau tas kantruolis pelynas kenčia, tai kas bus toliau? Ir vasarą bus sausra? Taigi, kas bus toliau? Galima, žinoma, prisiminti net ir čekų literatūros herojų šaunųjį kareivį Šveiką, kuris panašiose kritinėse situacijose vis sakydavo, kad kaip nors vis tiek bus, nereikia labai jaudintis. Deja, mes žinom, kad kaimo žmonės dabar vis mažiau juokauja, kad iš vakaro žinių per radiją vis tikisi jau lyg ir kokio magiško burto, sukelsiančio taip visų laukiamą lietų… O gal yra ir dar koks optimizmo rezervas?

Įsivaizduokim, sakau Gediminui, kaip senovėje nuo bado gindavosi mažos tautelės, jeigu kokia nors stichija visiškai suniokodavo jų derlių. Prisiminkim, kad Karelijoje prieš tūkstantį metų gyveno lapiai, samiai, gal ir karelai, tokie miškų žmonės, nuo neatmenamų laikų prisitaikę prie visų negandų, ir staiga užeina speigai, sušaldantys ežerų ledą iki dugno. Dar kelios dienos, ir jie pradės mirti badu. Štai tada jau pradeda savo darbą žyniai ir burtininkai. Magiški jų ritualai tęsiasi ilgai, reikia didžiausios kantrybės, kol visi pradeda tikėti, kad ryšys su gerosiomis miško ir vandenų dvasiomis pagaliau atkurtas. Atsiranda tikėjimas, kad yra išeitis, tada stipriausieji genties vyrai išsiruošia į tolimą žygį ir suranda ežerą, kuris užšalęs mažiau. Ištraukiami tinklai – pilni žuvies!

Gediminas klausosi įdėmiai, lyg ir pritaria, kad archeologai dabar jau tikrai sugeba iš radinių ne tiktai atkurti kadaise buvusį materialųjį pasaulį, bet ir atspėti dvasinį prosenovinių žmonių gyvenimą. Bet koks čia ryšys su mūsiške sausra? O tu, sakau sūnui, nusileisk prie pat Krūčiaus ir pasižiūrėk, kokia ten žaluma – ten nei gebenės, nei meškiniai česnakai, nei gyvatžolės, nei šventagaršvės anei kiek nejaučia sausros. Štai ką mums sako gyvybingieji mūsų šaltiniai.

Gegužės 20-oji

Truputį palijo. Dabar jau tikrai matyti, kad tas ypatingas pavasarinis augalų vešėjimas, kai labai trumpai susitinka ir ankstyvieji efemeroidai, ir kalendorinio pavasario pabaigos žiedai, šiemet vėluoja maždaug savaitę. Tie, kurie stropiai pildo Žuvinto biosferinio rezervato dienoraštį, gali ir nesutikti su tokia išvada, bet žiedų bangos prie Krūčiaus kalba būtent apie vėluojantį pavasarį. Žiūriu į savo rašytą 2012 metų fenologinį dienoraštį: gegužės septintą dieną žydėjo alyvos, aronijos, šermukšniai ir raugerškiai. O šiemet alyvos pražydo tiktai gegužės penkioliktą dieną. Šermukšniai ir šiandien dar nežydi. Pavasario žingsnius dabar labai stabdo šalnos. Pernai paskutinė pavasarinė šalna buvo gegužės dešimtą. Sodams žydint, šalnos padaro daug žalos. Sudygusius moliūgus vakare galima uždengti, o obels žiedų niekaip neužklosi. Kažkada propaguota dūmų uždanga tėra tik žaidimas. Dūmai gali išsilaikyti ilgiau tiktai uždarose daubose, kur susidaro temperatūrinė inversija, kur nėra vėjo, betgi tokiose vietose vaismedžių nė nereikia sodinti, ten visada bus šalčiau nei gretimame šlaite.

Tačiau ne vien žiedai rodo pavasario žingsnius. Miškingo upelio slėnyje viskas kitaip negu pietiniame pušyno pakraštyje. Šiluma prie šaltiniuoto upelio kaupiasi pamažu, ir vieną dieną pamatai, kad paupiniai jonpaparčiai jau kelia „stručio plunksnas“. Kai tų ryškiai žalių ir labai simetriškų vėduoklių atsiranda vis daugiau, reginys darosi ypatingas. Galima ilgai žiūrėti ir neatsižiūrėti, nors nėra jokių žiedų. Panašūs atradimai – ir Vaikšnoro Ravo žemupyje, gebenių lipikių buveinėje. Labai žaliuoja garšvos ir kvepiantieji gurgždžiai, bet geriau įsižiūrėjus nesunku pamatyti, kaip iš to lyg ir vienodo žalio kilimo iškyla taurūs plačialapio begalio ir geltonžiedžio pelėžirnio ūgliai, kaip tiesiai aukštyn šauna liaunos miškinės lelijos ietys. Vietomis virš garšvų jau karaliauja vaistinės šventagaršvės, prasideda ir ežerinio meldo vegetacijos pradžia.

Truputį keista, kad ežerinis meldas, toks grakštus, labai aukštas paežerių augalas, atsirado prie Krūčiaus, šalia meškinių česnakų, šventagaršvių ir gyvatžolinių rūgčių. Knygose rašoma, kad ir ežerinis meldas, ir melsvasis meldas auga arba sekliame vandeny, arba visai šalia vandens, bet prie Krūčiaus viskas kitaip. Todėl sakau: ne tiktai į spalvingus žiedus reikia žiūrėti, kai norim pamatyti tą didžiulę pavasarinę įvairovę, kurios jau tikrai nebus per Rasos šventę. Tas ryškus astronominis virsmas birželio pabaigoje, tas stebuklingos Joninių nakties trumpumas, jau seniai privertė mus patikėti, kad būtent tada ir suveši, ir atsiskleidžia pats gyvybingiausias mus supančios augalijos pasaulis, kai ne tiktai kūpoliai, ne tiktai jonažolės, bet ir dilgėlės darosi ypatingos. Gal ir gerai, nes Saulė – svarbiausias dirigentas. Bet kaip svarbu pajusti ne tiktai to vešėjimo pabaigą per Rasas, bet ir štai šitą pavasarinio prisikėlimo pagreitį! Ir bus šitaip dar labai ilgai. Net keista, kad to negali pajausti Pietų kraštų šalys.