2020 07 04

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

13 min
Pritilusi šių metų Rasos šventė prie Merkio, bet jaunimo dainos slėniu skrieja iki Merkinės piliakalnio, ir tam visai netrukdo vakaro rūkas, tvyrantis Merkio ir Nemuno santakoje. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)

2020 07 04

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

13 min

Laiškai iš kaimo. Vasara: girdžiu, kaip rauda žemė „po plieno ratais, po akmens namais“…

Gegužės 25-oji

Šiandien, lyg ir pirmąją fenologinės vasaros dieną, vėl prisiminiau liūdnas, bet labai teisingas poeto žemininko Henriko Nagio eilutes: „O žeme mylima, kaip raudi tu po miestais, – po grindiniu, po plieno ratais, po akmens namais…“ Filosofas Juozas Girnius poetus Juozą Kėkštą, Kazį Bradūną, Alfonsą Nyką-Niliūną, Henriką Nagį ir Vytautą Mačernį iš tikrųjų taikliai pavadino žemininkais. Todėl, kad jie neapsakomai mylėjo Lietuvos žemę. O šį pavasarį Varėnos savivaldybė publicistui ir istorikui Kęstučiui Kazimierui Girniui paskyrė Adolfo Ramanausko-Vanago premiją. Už tikrą meilę ir ištikimybę Lietuvos žemei ir jos istorijai.

Vasaros tikrų ženklų, tiesa, dar ne tiek ir daug, bet pavasarinis efemeroidų vešėjimas drauge su vis skambiau cilpsėjusia pilkąja pečialinda jau praėjo. O dabar štai fleitiška juodagalvės devynbalsės melodija kur nors pamiškėje ar pievos pakraštyje meilingai sustabdo bepražingsniuojantį šios žemės keleivį ir priverčia suklusti, primindama jam istorinę šių ar kitų vietovių praeitį, jausmingai iškeldama tai, kas jau iš tikrųjų buvo nutolę, nurimę, betgi dar lyg ir nedingę, neprapuolę be pėdsako. Toli girdėti. Gera įsiklausyti į mažo paukštelio giesmę. Atrodo, kad nė nebereikia niekur skubėti, nes dar ilgai laikysis, va, šitokios erdvios, aidžios ir pačios ilgiausios dienos. Tad kaipgi tu čia nepasijusi tikru žemininku? Reikės tik priprasti trumpiau miegoti – vėl prisiminti tą gal kiek ir pašaipoką dzūkų šienpjovių ir grybautojų pamokymą: viena valanda anksčiau atsikelk, viena valanda vėliau atsigulk ir visur laiku suspėsi.

Henrikas Gudavičius grįžta nuo Krūčiaus. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)

Stoviu prie glaustašakio šermukšnio, veržliai kylančio aukštyn drauge su šalia jo piramidiškai susiformavusiomis, jau gražiai peržydėjusiomis laukinėmis kriaušėmis, ir ne pirmą kartą svarstau, kas gi čia galėjo nutikti, kad šiais metais šis išlakus šermukšnis visai nežydi. Dendrologai galėtų paaiškinti, kad šitokia labai retai stebima glaustašakių medžių forma – gamtinis reiškinys, juk ir liepa, ir netgi sulaukėjusi naminė obelis gali išaugti gana liekna. Bet kodėl gi taip pat piramidiškai išaugęs šermukšnis vis dar nežydi, lieka paslaptis. O juk ir normalūs, plačių lajų šermukšniai šiemet pražydo pavėluotai, nedaug žiedų teišskleidė. Ar keistoji šių metų žiema kalta, ar šaltas pavasaris?

Įsiklausau, kaip juodagalvės devynbalsės giesmė tai nutolsta, tai vėl priartėja, nes pučia gūsingas vėjas. Bet taip pat girdžiu, kaip per lauką nubilda ir į pamiškę atsitrenkia tą vėjo sūpuojamą paukštelio gaidą nustelbiantis monotoniškas dundėjimas ir žlegėjimas. Kas gi čia? Tartum perkūnija drebintų žemę. Ne. Griaustinis kitaip dunda. Perkūnijos kitokia atotranka. Pagaliau susivokiu, kad asfaltuotu keliu burzgia traktorius, o dunksi jo traukiami sunkūs plieno volai. Tas geležinis bilsmas vis kartojasi. Šiurpu klausytis.

O juk rytą, kai dviračiu važiavau į Aušrinę, prie Cecervinės vieškeliuko kaimynas sėjo grikius. Aišku, kad majavų grikių pasėlį jam būtinai reikia suvoluoti: šitaip žemės drėgmė susitaupo. O gal ir tie įkyrių sparnuočių antpuoliai, – tų be priežiūros vienaip ar kitaip apylinkėse užsilikusių, per vienokio ar kitokio prašmatnumo vestuves iš bažnyčios šventoriaus „simboliškai“ paleidžiamų, o vėliau sulaukėjusiais pulkeliais po kaimus klajojančių karvelių antskrydžiai, – jau kiek mažiau žalos padaro tose tvarkingai apsėtose dirvose, kai šitokie sunkiasvoriai volai užspaudžia į žemę subertų grikių sėklas.

Bet vis dėlto grėslus tų sunkių volų dundėjimas suardė vasaros dienos ramybę! Ir kaipgi tu čia dabar, per staigaus čiaudulio suriestas žmogeli, nei iš šio, nei iš to su dviračiu ant smėlėto keliuko susimėtęs, pats sau vienas nepagalvosi, kad bestypsodamas palaukėje ką tik patyrei gyvą misteriją – išgirdai po plieno ratais drebančios žemės dejonę, dramatiškai atsikartojusią, kadaise čia karingų tankų sukeltą šių pamiškių ir pavieškelių raudą. Juk anuomet visi iš Lietuvos kaimų ir miestelių bėgusieji žmonės aiškiai žinojo, kas čia neilgai trukus prasidės, vos tik užeis negandingoji armija… Vis tebegirdžiu, kaip bjauriai žlega plentu, šiurpiai tebežlega… Bet tikrai ne tankas. Todėl, ačiū Dievui, tereikia tik kantriai palūkėti, pastoviniuoti šalikelėje, kol atkaklus žemdirbys su savo naujoviška technika pasuks iš asfalto į dirvą.

Rasos šventė prie Merkio. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)

O devynbalsė vis gieda. Kai giedančio paukštelio įvairiabalsė melodija tiek įsibanguoja, tai jis, ko gero, tiktai pats save ir tegirdi. Taip galima spėlioti. Bet gali būti net ir taip, kad mažas paukštelis turi kur kas daugiau intymių paslapčių nei didelis paukštis. Tiktai kas gi išmatuos mažų ir didelių sparnuočių visokiausius išgąsčius, nusiminimus ar nuogąstavimus? Va, kad ir gulbinas, šiandien man savo aršų charakterį parodęs tiesiog vasariškai atvirai ir agresyviai!

Buvau iš ryto prie Bitinų Balų, ir tas baltas, didelis, narsus paukštis, galima sakyti, mane užpuolė. Vos tik išsitraukiau žiūronus iš dėklo, jis beregint sumosavęs plačiais sparnais triukšmingai atplasnojo prie pat kranto. O tada savo tvirtu snapu pradėjo traukti iš dumblino dugno vandens lelijų bei plūdžių šaknis, įniko plėšti šakniastiebių draiskanas ir piktai mesti mano pusėn. Mačiau, kad vidury balų, ant šluotelinių viksvų sąžalyno, tupi jo pati gulbė, ir supratau, kad būtent ją taip vyriškai gina tas gulbinas. Stropiai gina. Kadangi kitų priešų nebuvo, tai niekas kitas, tiktai aš ir privalėjau nedelsdamas pasitraukti nuo kranto.

O juk labai taikiai ten buvau atpėdinęs ir kuo ramiausiai stovėjau, ketindamas tik valandėlę pabūti ir pasižiūrėti, kaip tulžys, atidžiai tupintis ant šiekšto, laukia atplaukiančios žuvelės. O gal ir juodasis peslys būtų atskridęs. Pesliai peri tolokai, Kreisos aukštupyje, prie Žaliamiškio, bet aplanko visus aplinkinius ežerėlius ir pelkes. Didelis, tamsus paukštis, o grakštus lyg sakalas. Peslys šiemet pateko į mūsų krašto faunos ir floros įspūdingiausių rūšių dešimtuką. Gamtininkai sugalvojo šitokį keistą konkursą, kuris turbūt ir jiems patiems pravertė, ir gamtos mylėtojams praktiškai parodė, koks reikalingas įvairiausių gamtos studijavimo formų skatinimas ir bendruomeniško aplinkožvalginio akylumo ugdymas.

Pavasario pabaiga. Tokiu metu norisi ką nors įdomaus pastebėti ne vien tiktai prie Krūčiaus upelio, bet gal vis tiek jau geriau iš anksto susitaikyti su mintimi, kad visko pamatyti neįmanoma. Dažniausiai tenka pasikliauti atsitiktinumu. Štai nuvijo mane plačiasparnis gulbinas nuo Bitinų Balų pakrantės, todėl galėjau ilgiau pasiklausyti devynbalsės. Vakar jos tikrai dar negirdėjau. O šiandien pasirodė ir pirmas penkialapio dobilo žiedas, pražydo drignė ir sinavadai – sulaukėjusios darželių gėlės, visai netikėtai atsirandančios toli nuo sodybų. Bet įspūdingiausia dabar atrodo labai aukšta ir, kaip matyti, jau žydinti nusvirusioji naktižiedė. Iš didelės naktižiedžių genties nusvirusioji naktižiedė sužydi pati pirmiausia, o kaip tik ši, atsiradusi prie didžiulio akmens, net ir ūgiu visas savo gentaines pralenkia. Todėl, kad tas didelis akmuo pievos šlaite sukuria ryškų mikroklimatą: per ilgą, saulėtą dieną pilkas gneiso riedulys sukaupia daug šilumos, net ir naktį nespėdamas atvėsti. 

Birželio 6-oji

Paupiniai jonpaparčiai Krūčiaus vingyje jau pilnai išskleidė garbanotas didžiulių strutiškų lapų viršūnes. Milžiniški hibridinių šaukščių lapai jau irgi nebedidės. Tiktai vaistinės šventagaršvės šioje pavėsingoje upelio salpoje vis dar kelia aukštyn savo keistai sustorėjusius bumbulus, iš kurių netrukus iššoks žiedkočiai su rutuliškais žiedynais. O žiedynų užuomazgos jau dabar slepiasi tuose gumbuose, tiktai kol gumbas nesuplyš, dar nebus galima pamatyti būsimųjų žiedų. Jeigu kasdien iš arčiau vis įsižiūrėtum į kurį nors miško pavėsio augalą, galėtum pamatyti, kaip tylioje prietemoje kažkas paslaptingai formuojasi, kaupiasi ir vieną dieną staiga atsiranda. Tokį stebuklingą akimirksnį, jei tik reikiamai įsižiūrėtum ir įsijaustum, tavo nuostabai šioje salpoje atsivertų kuo tyliausia, kuo paslaptingiausia įdomybė. Bet aname krante be perstojo cypsi maži genio vaikai, matyt, jau praalkę tamsiame juodalksnio uokse. Ir vakar jie taip neramiai cypsėjo, ir užvakar, kai klausėmės jų balselių drauge su DNP svečiu, smalsiu dviratininku iš Druskininkų.

Retųjų rūšių natūralizacija: pieviniai šalavijai (raudonosios knygos augalai) gerai jaučiasi kartu su smaliukėmis, smidrais, sinavadais, šlaitinėmis žemuogėmis. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)

Neskubėdami ėjome Botaniniu taku, ir didžiausią įspūdį svečiui paliko ne mano jam rodomi augalai, o švieži šerno pėdsakai barsukų mitybos take ir monotoniškas kukučio upsėjimas. Patiko jam puošnaus drugio admirolo skrydis, lėtai šliaužiantis didysis šliužas ir tie mažyliai geniukai, kurių niekaip nepamatysi, bet pasiklausyti gali per visą ilgą dieną. Visokiausių gyvūnų pamatymas tokioje neilgoje, epizodinėje kelionėje dažniausiai tik atsitiktinumas, tačiau jeigu sugebi vaikščioti tyliai, tai būtinai kažką ir pamatysi, ir išgirsi. Daugelis paukščių ir vabzdžių vis „eina“ paskui augalus, tiktai ne visada tuos priklausomybių ryšius taip jau ir lengva atsekti. Botanikai mums seniai pateikė griežtą išaiškinimą. Įsivaizduokime, kad staiga prapultų visi Žemės žvėrys ir paukščiai. Tai kas tada atsitiktų? Ogi nieko, po truputį gyventume toliau. Tačiau jeigu pradingtų visi Žemės augalai… Kas tada? Gyvenimas mums būtų sugriautas… 

Daugelio gyvūnų priklausomybė nuo augalijos pasaulio yra tiesioginė. Aišku, kad net ir plėšrūnai be augalų išbūti negali. Antai, kaip meistriškai paprastoji medšarkė pasigauna stambokus, sunkėliau skraidančius vabalus, bet jai būtinai prireikia ir spygliuoto krūmo, kad galėtų pasidžiauti savo grobį ant aštraus spyglio. Šitokių pavyzdžių ekologai žino gana daug. Tiesa, kartais pamatome ir nelengvai paaiškinamų atsitikimų. Žiūrėk, mažame tvenkinėlyje beplaukiojąs toks juodas keturkojis driežiukas, ir tikrai jis plaukia „driežiuku“, o ne „varlyte“, nes smarkiai iriasi uodega. Ir jeigu tu per dvidešimtį metų kasdien vis pažvelgdavai į to tvenkinėlio vandenį, taigi ne juokais galėjai įsitikinti, kad jame tebegyvena ir žalios kūdrinės varlės, ir tebeplaukioja vandeninės blakės bei didžiulės dusios, ir kad stebėtinai grakščiai tebesisukioja blizgantieji sukučiai. Tik štai vieną dieną išvydai tą keistą driežiuką iš paslaptingosios salamandrų šeimos, uodeguotųjų varliagyvių būrio! Taip, tai mūsų krašto varliagyvis – tritonas. Tik niekas tau nepaaiškins, kodėl ir kaip jis čia pats sau vienas ėmė ir atsirado. Ir ką gi jis čia tame tvenkinėlyje beveikiąs?

Labai kruopščiai ornamentuotas kryžius Lynežerio kaime pakartoja gėlių įvairovę. Taip ir atsiranda sustabdyta vasaros dienos pilnatvė. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2009 m.)

Prisieis laukti ir stebėti. Tada ir paaiškės, kad per daug plaukioti tam driežiukui nėra reikalo, kad kartais jis išsiropščia į sausumą ir neprapuola. Nepasakytum, kad aktyvi jo gyvensena, bet alkanas nebūna. Pagal savo būdą tritonas panašus į rupūžę, kuri per naktį gali ištūnoti toje pačioje vietoje ir savo ilgu liežuviu taikliai susigraibstyti visus, kas tik pas ją atskrenda. Dar didesnis sėslaus gyvenimo būdo virtuozas beesąs toks ypatingas Madagaskaro chameleonas, kuriame „sėdi“ įlindęs piktas demonas rantutru, ir dėl to tas chameleonas per visą savo gyvenimą sugeba išsilaikyti ant tos pačios tropikų medžio šakos, nes jam visiškai nėra reikalo kraustytis kur nors toliau. Taip teigia lenkų keliautojas ir rašytojas Arkadijus Fidleris knygoje „Karštas Ambinanitelo kaimas“ (Arkady Fiedler. Gorąnca wieś Ambinanitelo. Warszawa, Iskry, 1978).

Toli nukeliavome, besiklausydami monotoniško, bet neįkyraus mažų geniukų pypsėjimo. Ir koks teisus buvo tas mano svečias iš Druskininkų kurorto: stebint augalus, reikia matyti ir gyvūnus. Kurorte visko pilna, visko per akis, o va, prie Krūčiaus daug įdomiau. Ir atsisveikindamas paklausė – ar negalėtų dar kartą čia atvažiuoti su šeima ir su mažu šuniuku, juk mažas šunelis retiesiems augalams gal nepadarytų kokios bjaurios žalos…

Birželio 7-oji

Vis pasižiūriu, kaip gyvuoja blindžių gyvakuoliai ir smailialapių karklų gyvašakės. Dendrologinė literatūra nerekomenduoja blindžių dauginti tokiu būdu – prigyja sunkiai. Bet dabar, kai nuo blindžių lazdų kasdien surinkdamas vis numetu po dvidešimt pilkų blakių, pradedu abejoti, ar tiesą knygos rašo. Gal visai ne medžio biologija kalta, kad jo gyvakuoliai neprigyja, o kaltos būtent blakės, kurios pavasarį iščiulpia daug syvų iš tos dar nelabai teatgijusios lazdos ir iš vos atsirandančių šviežių jos ūglių. Viršūnines gyvakuolių žaizdas aprišau liepų plaušais, nugenėtas mažas šakeles aptepiau moliu, palaisčiau gyvybingu šaltinio vandeniu, viskas lyg ir gerai. Bet labai kenkia tos blakės. Ir man darosi įdomu, ar mato, ar atkreipia dėmesį į tokias pat kenkėjiškas blakes dabartiniai kurio nors didelio medelyno šeimininkai. Ar gali jas pastebėti, jei medelyno plotas labai didelis? Sakysim, neprigijo kažkuriame pakraštyje blindės gyvakuoliai, daugiau tos medžio rūšies šitaip nebedauginsim. Ir viskas. O juk šitokia medelyno informacija, patekusi į kokią nors ataskaitą, galėtų atsirasti ir vadovėlyje… 

Paupiniai jonpaparčiai ir plačialapiai šaukščiai prie Krūčiaus dažniausiai būna pavėsyje, bet kartais ir juos apšviečia pro juodalksnių lapiją švystelėjusi saulė. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)

Apie blakes dendrologijos vadovėlyje tikrai nė vieno sakinio nebus. Blakių, amarų, visokių lapsukių ir lapgraužių veiklą nušviečia entomologijos specialistai, kuriems nelabai terūpi medelynai ar dendroparkai. Aišku, kad čia trūksta holistinio požiūrio, apie kurį dabar rimtai kalba medikai. Gal šie pasvarstymai – tiktai mano sodininkiškos spėlionės, bet tai nereiškia, kad iš viso nebūtina pačiam eksperimentuoti, bandyti ką nors daryti taip, kaip nerekomenduojama. Pavasaris – eksperimentų metas. Kas nors gi be perstojo dėmesingai eksperimentuodamas, žiūrėk, beįpusėjant vasarai, ims ir išsiaiškins, kaip apsiginti nuo blakių. Tik ne su „Kobros“ flakonėliu, raudonai nudažytu ir viską žudančiu, – nuodijančiu tas gražiai taškuotas Dievo karvytes, tas darbštuoles sanitares skruzdėles, tas visokias bitukes ir bembeksus!

O apie didelę jauno medelio kantrybę šiemet man įdomiai byloja toks tolimos šalies spygliuotis – korėjinis kėnis. Dar balandžio pradžioje paprašiau dukros, kad atvežtų iš Vilniaus nupirkusi mažą europinį kėnį, kuris puikiai auga Karpatuose, taigi ir Lietuvoje jam turėtų būti gerai. O atvežė tegavusi korėjinį kėnį, atvykėlį iš Azijos pačių tolybių. Žinoma, Sachalino kėnis būtų gal visai netinkamas, bet juk būna ir Kaukazo kėnis, mums kažkiek suprantamesnis. Ne, „Vitaflora“ turėjo tiktai šitą, korėjinį.

Žinau, kad per daug jau griežtą prisirišimą prie gimtosios geografijos greitai sukritikuotų landšafto architektas – be abejo, ir mažame skvere, ir parke, ir netgi dendroparke vis dėlto veikia estetiniai kriterijai. Be to, aklimatizuojant labai tolimų kraštų augalus, dirba ir selekcininkai – augalo rūšis juk gali keistis, prisitaikyti prie naujos aplinkos. Svarbiausia, kad tas korėjinis kėnis, va, jau sulaukęs mūsiškės vasaros, lyg ir pradeda atsigauti – plyšta rusvi jo žvynai nuo išpampusių pumpurų, atsiranda nauji, šviežiai žali spygliai ir net šakelių ūgliai. O visą gegužę jis atrodė lyg numiręs, apatinės jo šakos buvo net pradėjusios barstyti nugeltusius spyglius…

Įdomus tas ne mūsiškis spygliuotis: liemens žievė pilka tarsi baltalksnio, ir būtent toje žievėje atsiranda stipriai kvepiančių sakų pūslelės, o pačioje medienoje sakotakių visai nėra. Karštą dieną sakų pūslelės gali plyšti, ir tada prie jaunų kėnių medyno pavojinga artintis, nes darosi sunku kvėpuoti. Tai buvau patyręs Pietų Urale, prie Juriuzanės upės. Dabar net keista, kad kėnių miškai Uralo kalnuose baškirų medkirčių visai nebuvo vertinami, nes šių medžių mediena pernelyg minkšta, beveik tokia pat kaip liepų. Lietuvoje, žinoma, kitaip: kėniai auginami dendrologinėse kolekcijose ir parkuose.

Vaistinis godas. Dažnai pakelėse galima pamatyti šį spalvingą, nuodingą, sunkioms žaizdoms gydyti naudojamą augalą. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)

Ir dar viena keistenybė pradžiugina mane prie Vaikšnoro Ravo: pražydo katuogės! Subaltavo maži žiedeliai ir ten, kur prieš keletą metų apgyniau šiuos keistus uoginius augalus nuo garšvų bei krūminių šunmėčių, ir tame šviesesniajame šlaite, kur jau gerai įsitvirtinusios žemuogės. Pernai per sausrą aš kai kuriuos katuogių krūmelius netgi laisčiau, nes vis dar neišsenkantis mano pirties šulinėlis buvo čia pat. Kiek nedaug vandens kartais tereikia, kad jautri miško augalų rūšis vėl sužydėtų ir derlių subrandintų!

Tas katuogių derlius juk ne vien tik žmonėms, bet ir jerubėms. O juk panašiai atsitiko ir mano gebenių miškapievėje: pradėjus kasmet šienauti, labai tankiuose gurgždžių ir garšvų sąžalynuose atsirado kaulažolių ir sibirinių vilkadalgių, kvapiųjų gardunyčių ir pietinių stumbražolių. Šitaip žmogus ir pasijunti savotišku demiurgu, gali įsivaizduoti, kad jau padeda tau ne tiktai tavasis kasdienis kastuvas, dalgis ir sekatorius, o net ir praūžęs uragano šuoras, nulaužęs pušies viršūnę, kuri užstojo saulę tavo godojamai liepai. Praėjo vieni metai – ir sužydėjo tas liepos medis, ir suūžė jo viršūnėje medunešės bitės! Žiūrėk ir puikuokis, per pasaulinį karantiną išsilaikęs didesnės rizikos grupės žmogeli, ir prisimink, kaip prieš penkerius metus slapta nukirtai vieną juodalksnį, kuris iš kitos pusės gerokai kenkė tai liepai.

Birželio 12-oji

Iki pietų savo darže sodinau bulves. O štai jau vakarop Sode prie Krūčiaus persodinau žydinčius pievinius šalavijus, atviromis mintimis per nuotolį dėkodamas botanikui Kęstučiui Vilkoniui, kuris prieš penkiolika metų man parodė, kaip galima ir vasarą sėkmingai persodinti daugiamečius augalus, jeigu nereikia jų iš toli vežti. Tiesa, apie tai buvo rašiusi ir daktarė Eugenija Šimkūnaitė („padaryk gyvažliūgę ten, kur ketini iškasti, ir ten, kur žadi sodinti“), bet man tai buvo tik teorija, o Kęstutis Vilkonis visa tai pavaizdavo praktiškai.

Negaliu pamiršti tada prie Krūčiaus man taip stropiai talkinusio žmogaus, netgi ir jo nutolstančio automobilio bagažinė tuokart man pasirodė panaši į mikromedelyną! Dabar jau pats sėkmingai persodinu ir smėlyninius eraičinus, ir šilinius gvazdikus. Ir netgi tuos jurginus, kurie jau buvo beveik išmesti į komposto krūvą, nes neberodė jokių gyvybės ženklų. Būtent komposto krūvoje tie nelaimingi jurginai ir atsigavo, ir pasidarė man jų gaila, ir prisiėjo persodinti.

Dvimetė nakviša su savo savybėmis nuo seno priklauso vaistinių augalų olimpui. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)

Vis nepamirštu itin kruopščiai, įtikinamai ir įdomiai parašytos Redos Griškaitės studijos apie didžiagraižius jurginus ir apie buvusį labai entuziastingą šių gėlių propaguotoją, talentingajai muzikalių Čiurlionių šeimai palankų dvarininką Stanislovą Moravskį iš dzūkiškosios Ustronės. Bet nemažiau džiaugiuosi ir tuo, kad pagaliau jau ir pats vasaros dangus pasidarė mums palankesnis – panemunių Dzūkijoje sulaukėme šiek tiek lietaus! Per keletą dienų pasikeitė ne tiktai daržų lysvės, ne tiktai gėlių rabatės, bet ir visas Liškiavos kraštovaizdis. Visur žalia, tai rodos, kad ir akys jau nebe taip greit pavargsta. Žvelgti tolyn iki horizonto dabar lyg ir patraukliau, nei žiūrėti į skaidraus upelio srovę.

Ir vis dėlto praėjusi šalta gegužė kai ką smarkiai sustabdė. Pirmieji kazlėkai gal ir laiku pasirodė, bet pirmosios uogos labai vėluoja. Ūksmėtose pakrantėse žemuogės dar tiktai žydi. Tie žiedai gausų derlių žada, nes šalnų jau nesitikime. Ir kai Sodo prie Krūčiaus lankytojai, pastebėdami tą gražų, nors ir pavėluotą, žemuogių sužydėjimą, paklausia, kur šiemet daugiausia prisirps šių saldžių žemės gėrybių, mano atsakymas jiems paruoštas iš anksto: žemuogynai kasmet šiek tiek „vaikšto“, ieškodami labiau saulėtų vietų, tačiau išlieka nepasikeitusi bendra taisyklė visiems geriems žemuogiautojams – pačios turtingiausios vietos yra rajonų pakraščiuose. Iš karto gal bus ir keistoka tokią žinią išgirsti. Argi administracinė riba gali būti koks svarbus gamtinis orientyras? O gali.

Pabandykime pakeliauti Trakų ir Prienų rajonų paribiais, kur iškyla toksai Dzūkijoje aukščiausias Gedanonių kalnas, arba ten, kur susitinka Druskininkų ir Lazdijų valdos. Visuose etnografiniuose regionuose akivaizdi ta pati taisyklė. Tokiose vietose pajuntame, kaip nutolsta dideli keliai ir triukšmingos gyvenvietės, o priartėja maži ir patys mažiausi upeliai, kurių pakrantėse vasaros pradžioje subaltuoja žydintys putinai ir šeivamedžiai.

Tik pažiūrėkit, prie pat mažyčio upelio – nelabai saldžios papartynų žemuogės, o saulėtuose šlaituose sirpsta pačios kvapniausios paprastosios žemuogės! Pietinius upelių šlaitus ir piliakalnius stebėtinai mėgsta šlaitinės žemuogės, kurias uogautojai vadina laukinėmis braškėmis. Jas galima auginti ir prie namų, jos labai greitai išplinta palaipomis. Svarbu, kad būtų saulėta vieta ir sausas, skurdokas dirvonėlis. Paprastosioms žemuogėms sausas ir nederlingas dirvožemis ne per daug patinka, o šlaitinės žemuogės eroduotuose pietiniuose šlaituose jaučiasi geriausiai. Šventiškas tų šlaitinių žemuogių žydėjimas: jei kartą pamatei, niekada jau neužmirši – žiedai gerokai didesni nei paprastųjų žemuogių, bet mažesni nei braškių. Tokiose vietose ši laukinė braškė užauga žymiai saldesnė už kultūrinę braškę, kuri, beje, taip pat juk – žemuogė, tiktai ne paprastoji ir ne šlaitinė, o ananasinė žemuogė.

Birželio 28-oji

Ir karšta, ir lietaus dabar jau gerokai daugiau nei pernai tuo pačiu metu. Šunta nupjauta žolė, ir tas sodrus kvapas tarsi jau artina rudenį. Bet bičių gaudesys pievose labai vasariškas. Baltai sužydėjo pievų lipikai, sugeltonavo pieviniai pelėžirniai ir sauleniai, sumėlynavo katilėliai. Pakilk iš ūksmėto upelio slėnio, sustok pamiškėje ir pajusi artėjantį viduvasarį, kai viskas aprimsta, kai pamažu sirpsta vis naujos uogos, kai atsiranda naujų iki šiol nematytų drugių. Bet mažalapės liepos dar nežydi. Didžialapių liepų gelsvėjančios šakos jau nulinko iki žemės, matyt, nuo ryto rasos apsunksta dideli žiedai su pažiedlapių burėmis. Labai puošni ši ne mūsų krašto liepa, ir sužydi ji maždaug savaitę anksčiau nei mūsiškė mažalapė liepa. Bet šiemet abi šios liepos gerokai vėluoja. Ir kaltas dėl to šaltas bei sausringas gegužės mėnuo.

Liepos žydėjimas Merkinėje. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)

Liepų žydėjimas visada yra rimties ir susikaupimo metas. Tas netylantis medunešių vabzdžių gausmas medžių viršūnėse, tas nė su kuo nepalyginamas jų darbštumas gali mums priminti jau nutolusią vaikystę ir jaunystę, kai visos vasaros buvo ir ilgesnės, ir spalvingesnės. Šiandien liepos dar kantriai laukia savo laiko, o akmeninės tvoros ertmėse sužydėjo karpatiniai katilėliai ir siauralapiai šilokai. Daug tokių spalvingų salelių kapinių tvoros plyšiuose, atrodo, kad oro drėgmė yra palanki kalnų kraštų katilėliams, kantruoliams šilokams ir perkūnropėms. Šitokia gyvybė granitų ir gneisų plyšiuose primena dabar poeto Algimanto Mikutos eilėraštį apie gimtąjį miestelį Žemaitijoje, kur viskas buvo gražu, bet „užvis gražiausia kapinių tvora“.

Ir vis dėlto šią vasarą kol kas pats didžiausias fenologinis netikėtumas yra baltai sužydėję linai. Ne kokie nors daugiamečiai dekoratyviniai lineliai, o pluoštiniai linai, apie kurių mėlyną žydėjimą taip įtikinamai parašė aukštaitė poetė Elena Mezginaitė, o muziką sukūrė alytiškis Alvydas Jegelevičius. Sėklų atsivežiau iš Perlojos, iš fotomenininko Juliaus Vaicekausko kiemo, pasėjau šalia pupų, o kai išdygo apvaloki lapeliai, sunku buvo patikėti, kad čia ir yra aukštų, liaunų stiebų pradžia. O išaugo linai aukšti ir grakštūs. Ir visi sužydėjo baltai. Ir nė kiek nebijo smarkių liūčių, patikimai juos saugo daržo pupos.