2021 05 13

Jolanta Klietkutė OFS

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Laiškas, atėjęs po 46 metų

Kun. Antano Kaubrės laiško antraštė. Jolantos Klietkutės OFS nuotrauka

Pastaruoju metu į mano rankas pakliuvo pluoštelis raštų, rašomąja mašinėle spausdintų ant kalkinio popieriaus. Nieko įstabaus – sovietinio laikotarpio vyskupų laiškai tikintiesiems įvairių švenčių progomis. O tarp jų... laiškas mokyklinio sąsiuvinio lapuose. Antraštė prikaustė dėmesį: „Garbingojo Tėvo Ambroziejaus Pabrėžos renkamoji medžiaga jo beatifikacijos procesui pradėti“.

„Gerb. Dr. Tėve Viktorai, neilgai prieš br. Mykolo Tamošiūno O. Fr. M. mirtį [1904–1973], aš jį aplankiau Kretingoje. Įsikalbėjome apie garbingojo Tėvo Ambroziejaus Pabrėžos renkamąją medžiagą jo beatifikacijos procesui pradėti. Tarp kitų, brolis Mykolas man perskaitė savo parengtą rašinį apie Jeronimo Lažausko pagijimą, užtariant Tėvui Ambroziejui. Kadangi tas faktas man gerai žinomas, tai br. Mykolo raštas atrodė nepakankamai pilnas bei aiškus. Kas man pasirodė nepakankama, tą sumaniau parašyti ir pasiųsti Jums, nes girdėjau, kad Jūs renkate tokią medžiagą ir rengiate veikslą apie Tėvą Ambroziejų. Rašau tik tą, kas yra tikra tiesa ir pats mačiau ir patyriau. Tiksliai neprisimenu, kada aprašomas nuotykis įvyko, ar tai buvo 1932 ar 33 m., todėl datos nerašau. Tam tikslui Kretingos vienuolyne buvo paskirti asmenys, kurie rinko medžiagą apie gerb. Tėvą Ambroziejų. Manau, kad jie tą medžiagą Jums perdavė.

Čia parašysiu tai, ko kiti neparašė. Tada gyvenau Kretingoje. Sužinojęs, kad labai sunkiai serga Jeronimas Lažauskas ir yra arti mirties, tuojau nuskubėjau aplankyti. Buvo apie 10 val. ryto. Ligonis buvo labai silpnas, sergąs plaučių uždegimu: dažnai užeiną ligos priepuoliai; ką tik buvęs stiprus priepuolis – vos išlikęs gyvas. Jei šitoks priepuolis dar užkluptų, pats ligonis nebesitiki pasveikti. Trys paros kaip nieko negalįs valgyti nei miegoti: kankiną labai stiprūs skausmai, kosulys, diegliai. Ligonis sąmonę turi; su vargu vos gali ištarti žodį. Žmona labai nusiminusi. Klausia manęs ką daryti, kur kreiptis? Sako, keletą kartų buvo iškviestas gyd. Stropus. Prirašęs įvairių vaistų, bet nežiūrint to, ligonis eina vis silpnyn.

Kretingos pranciškonų vienuolyno stalių dirbtuvės. Stebuklingai išgijęs Jeronimas Lažauskas stovi ketvirtas iš kairės. Nežinomo fotografo nuotrauka, apie 1937 m.

Ligonis su žmona gyvena netoli kapinių. Pro kambario langą matosi tėvo Ambroziejaus kapo paminklas. Negalėdamas nieko padėti, pasakiau ligonio žmonai: „Eik prie Tėvo Ambroziejaus kapo, pasimelsk, paprašyk, kad ligonis pasveiktų ir jis pasveiks.“

Tą pačią dieną dar prieš pietus buvau iškviestas aplankyti su viatika kitą ligonę, gyvenančią lig. Jeronimo kaimynystėje. Ten sutikau gyd. Stropų ir prašiau, kad jis dar užeitų pas lig. Jeronimą. Gydytojas pasakė, kad ten užeiti nėra prasmės, nes visos galimos medicinos priemonės pavartotos. Ligonis neseniai sirgęs vidurių šiltine, dar nesustiprėjęs, o dabar apimti visi plaučiai. Jeigu išlaikys dar tris paras iki ligos krizės momento, tai dar galėtų tikėtis pagerėjimo, o dabar nėra jokios vilties.

Po pietų apie 17 val. vėl einu pas lig. Jeronimą nežinodamas, ar dar rasiu gyvą. Įeinu. Jeronimas sėdi lovoje ir valgo uogienę su duona; linksmai šypsosi ir šnekučiuojasi su žmona. Niekas neskauda, nėra kosulio, bet labai norįs valgyti. Jau baigia sudoroti pusę litro uogienės. Buvęs sunkus ligonis atrodė visai sveikas.

Kun. Antano Kaubrės laiško ištrauka. Jolantos Klietkutės OFS nuotrauka

Ligonio žmona man pasakojo, kad, vos tik man išėjus, ji kalbinusi ligonį valandėlę pabūti vienam, o ji norinti eiti prie Tėvo Ambroziejaus kapo. Ligonis sutikęs, tik prašęs, kad greit sugrįžtų, nes vienam pasilikus gali pasikartoti priepuolis, kurio nesitiki pernešti. Ji nubėgusi prie kapo, sukalbėjusi šešerius poterius, apėjusi keliais apie kapą, paėmė iš antkapio žiupsnelį žemių, įsidėjusi į skarelės kampelį, bėgte parbėgo namo. Ligonį radusi ramiai bemiegantį. Iš kapo pasiimtą žemių ryšulėlį padėjusi ligoniui ant krūtinės. Taip nepabudęs išmiegojo nuo 10 val. iki 17 val. Pabudęs jautėsi visai sveikas, tik labai išalkęs ir prašo, kad tuojau duotų valgyti. Neturėdama pagamintų pietų, padavė ligoniui bliūdelį uogienės, kurią apsilankęs ir radau bevalgant. Jeronimas nebevartojo jokių vaistų, nes išnyko visi ligos reiškiniai. Po keleto dienų jis vėl sugrįžo į darbą vienuolyno stalių dirbtuvėje. Liga nebepasikartojo. Jis jautėsi geriau ir tvirtesnis, negu prieš ligą. Jeronimas Lažauskas iki šio tebegyvena Kretingoje. Yra religingas, uolus katalikas, aktyvus parapijietis. <…> Su gilia pagarba Antanas Kaubrė, 1975 VI 28 d.“

Kunigas Antanas Juozapas Kaubrė (1899– 1981) 1932–1938 m. gyveno pranciškonų vienuolyne Kretingoje, Pajūryje (Šilalės r.) ir Kaune, buvo laikomas liaudies medicinos žinovu. Tikriausiai todėl jam rūpėjo ir Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos atminimo išsaugojimas.

Deja, Viktoras Gidžiūnas savo knygoje (išleistoje 1993 metais) nieko nerašo apie tėvo Ambraziejaus užtarimu įvykusius pagijimus. Tačiau šį įvykį radau paminėtą dar keliuose šaltiniuose.

1935 metais leidinyje „Laiko žodis“ savo kelionės į Kretingą įspūdžius aprašė S. Nerimonis: „Vienuolis pasakoja, kad Pabrėžos atmintį liaudis gerbianti jau nuo senų laikų. Seni žmonės pasakoja jaunosioms kartoms apie vienuolį Pabrėžą kaipo apie didelį ir jausmingą pamokslininką, kurio pamokslai labai patraukdavo žmones. Jis rašęs giesmes ir dainas, kurios plačiai plitusios liaudy, kaipo žmogus jis buvęs labai mielaširdingas ir visi jį mylėję. „Žmonės nuolat meldžiasi prie Pabrėžos kapo“, – sako vienuolis ir pasiūlo tą kapą aplankyti. Nuėję ant kapų jau brėkštant, matome prie Pabrėžos kapo atsiklaupusias kelias moteris, o kiek nuošaliau stovėjo kažkoks vyriškis. „Atkreipkite dėmesį į tą vyriškį“, – tyliai sako man į ausį vienuolis. Įdėmiau pažiūriu į tą vyriškį, kurs gerai apsirengęs ir atrodo panašus į grįžusį tėvynėn amerikietį. Tarp klūpančiųjų prie kapo esančios jo žmona ir dukrelė. Kai nueiname toliau, klausiu, kas gi buvo tas žmogus. Čia vienuolis pateikia pasakojimą, kurs, matyt, turi tampraus ryšio su Pabrėžos kanonizavimo projektu…

Vyriškis, kurs su savo šeima buvęs prie kapo, esąs vienuolyno dirbtuvių prižiūrėtojas – specialistas. Prieš kurį laiką jis sirgęs kažkokia nesuprantama, labai komplikuota liga, ir visi gydytojai atsisakė jį išgydyti. Vieną dieną jis buvęs labai silpnas, tiesiog ant mirties slenksčio. Jis negalėjęs ne pakrutėti lovoj. Tada sujaudinta ir išsigandusi žmona puolusi prie Pabrėžos kapo ir pradėjusi karštai melstis, prašydama sveikatos savo vyrui, nes dažnai buvo girdėjusi gandų ir žmonių pasakojimų apie stebuklingus pagijimus. Grįžusi namon, ji tiesiog išsigando iš nustebimo: vyras, kurį ji buvo palikusi vos gyvą, dabar pasirodė taip sustiprėjęs, kad galėjo atsisėsti lovoj, o po kelių dienų ir visai išgijo.“

A. Boso paminklas J. Pabrėžai: J. Pabrėža gydo žmones. Jolantos Klietkutės nuotrauka

Jurgio Pabrėžos biografas kunigas Petras Ruškys 1943 metais rašė: „Dar kitas per Tėvo Ambroziejaus Pabrėžos užtarimą sveikatos apturėjimo įvykis, kurį Jeronimas Lazauskas 1934 m. lapkričio mėn. 4 dieną šiaip apsakė: „Aš, Lažauskas Jeronimas, 48 metų amžiaus, Kretingos gyventojas pareiškiu štai ką: 1932 metais apie rugpjūčio mėnesį pradėjau po truputį jausti karštį, per švento Roko atlaidus nuvažiavau į Palangą. Ten jau pasidarė bloga; kelis kartus, jausdamasis silpnai, turėjau gulti ant žemės, kad atsigaučiau. Tą pačią atlaidų dieną, parvažiavai namo, guliau. Karštis labai apėmė. Dvi savaites, smarkiai ligos suimtas, gulėjau lovoje. Kraujas labai dažnai tiesiog kamuoliais sukrešėjęs tekėdavo iš burnos. Apskrities gydytojas J. Nainys davė vaistų; nuo jų dar blogiau pasidarė. Vieni sakė, kad tai vidurių šiltinė, kiti, kad plaučių liga. Jaučiausi nepaprastai blogai. Visą suėmė skausmai, negalėjau nė lovoj pajudėti, kratinę tarsi peiliais varstė. Tėvas Rokas Kožukauskas davė Paskutinį Patepimą. Apsilankė paskiau pas mane Tėvas Augustinas Dirvelė, Vladas Taučikas, Rapolas Žigas ir gydytojas D. Karlinskis. Jie keturiese mane lovoje pakėlė; aš prašiau, kad manęs nejudintų, nes nepaprastai skaudėjo; gydytojui reikėjo iš nugaros pusės pasiklausyti, tad nusiraminau, nes čia buvo ir kunigas ir gydytojas, tai ir mirti bus geriau. Pasodino mane lovoje, kraujas čiurkšlėm pradėjo tekėti iš burnos, tad turėjo greit vėl paguldyt. Išėję už durų (vėliau pasakojo) tarėsi ir visi klausė gydytojo Karlinskio nuomonės; šis manė ir atsakė, kad nėra vilties išgyti. Tėvas Augustinas Dirvelė, Kretingos vienuolyno gvardijonas, matydamas, kad aš labai silpnas, atsiuntė brolį Jurgį, kad naktį pas mane budėtų. Pats nieko negalėjau kalbėti, bet ne tik kalbėti, o net ir dūsauti, kvėpuot ir tai vos beišgalėjau, visas buvau išblyškęs. Gydytojas D. Karlinskis paliko vaistų ir liepė registruoti karštį, nuo vaistų pradėjau dar labiau blogėti.

Ryto metą pasiunčiau savo žmoną pas tą patį gydytoją D. Karlinskį pasakyti, kad negerėja, bet blogėja. Jis nedavė daugiau jokių vaistų ir pasakė: „Aš ne Dievas, aš neišgydysiu.“ Rapolas Žigas, aplankęs mane, paskiau sakė darbininkams, kad aš (Lazauskas), jei kada buvęs žmogus, tai daugiau galima jau nelaukti. Mane taip jau labai nusilpusį ligonį atėjo aplankyti Tėvas Dominikas Kaubrė. Jis patarė kreiptis prie Tėvo Ambroziejaus Pabrėžos, nes aiškiai matė, kad išgyti galima tik su Dievo pagalba. Negalėdamas ištarti žodžio, prašiau vien akių žvilgsniu savo žmoną, kad nueitų į kapus prie Tėvo Ambroziejaus Pabrėžos kapo. Ji nenorėjo eiti, nes, jai išėjus, galėjau numirti. Pagaliau išėjo. Jai išėjus, po kelių minučių visi skausmai momentaliai pasibaigė, ir aš užmigau. Parėjusi žmona nustebo: paliko mane baisiausiuose skausmuose, rado ramiai bemiegantį. Pabudęs jaučiausi be skausmų, tik dar buvau labai silpnus, tad keltis dar negalėjau.

Nuo tos valandos sveikata pradėjo eiti vis geryn ir geryn. Greit visai pasveikau ir galėjau gerai valgyti, tuo tarpu kai sirgdamas, kelias dienas išbuvau ne tik nieko nevalgydamas, bet nenurydamas nė vandens lašelio. Aš pats ir kiti labiausiai stebisi tuo, kad aš taip staigiai ir greit pagijau; pajutau, tarsi kokia tai ranka visus skausmus nukėlė. Dabar jau du metai esu visai sveikas; per tą laiką visados gerai jaučiausi ir jokie skausmai neužėjo; esu pilnoje sveikatoje, kaip buvęs.“ Minėtasis Jeronimas Lažauskas, kuris savo per Tėvo Ambroziejaus Pabrėžos užtarimą stebėtiną išgijimą nupasakojo 1934 m. lapkričio mėn. 4 dieną, kurį patvirtino jis pats ir jo žmona Mikalina Lažauskienė, ir šiandien yra visai sveikas ir puikiai jaučiasi.“

Ignas Jablonskis, 1938 m. Kretingos muziejaus nuotrauka

To paties įvykio detales 1991 metais leidinyje „Mūsų žodis“ nupasakoja muziejininkas Ignas Jablonskis: „Jeronimas Lažauskas, senas Kretingos miesto gyventojas, iki 1940 metų dirbo staliumi Kretingos Pranciškonų vienuolyne, o vėliau Statybos organizacijų dirbtuvėse. Žmogus buvo labai rimtas, praktikuojantis katalikas, negėrė svaigalų ir nerūkė. Jį labai gerai pažinojau ir visiškai juo pasitikėjau. 1967 metų pavasarį apsilankęs pas mus papasakojo, kad dirbdamas šaltose stalių dirbtuvėse susirgo tuberkulioze. Liga greit progresavo, o kretingiškių gydytojų pagalba nepadėjo, nes gerų vaistų tuberkuliozės gydymui dar nebuvo. Iš plaučių pro burną pasileisdavo kraujas. Žmogus visiškai išseko, artėjo mirtis.

Vieną vakarą, Jeronimui ypač blogai jaučiantis ir nebesant vilties išbūti per naktį, jauną vyrą labai mylėjusi žmona, nebežinodama, ką daryti, nubėgusi į šalimai esančias Kretingos miesto senąsias kapines, suklupusi prie A. Pabrėžos kapo ir padariusi apžadus, prašydama išgelbėti jos vyrą. „Tą vakarą aš buvau labai sunkioje būklėje, – kalbėjo J. Lažauskas. – Iš burnos tarpais pasirodydavo kraujas, kurio pats nebeįstengdavau nusivalyti. Vos beatgaudavau kvapą. Nebesuvokiau aplinkos… Tik staiga pajutau kažkokį lengvumą. Lyg kokią sunkią naštą nuo krūtinės būtų nuėmę. Ėmiau kviesti žmoną, tačiau jos nebuvo. Kai ji netrukus grįžo, mano nuostabai nebuvo galo. Aš vėl galėjau normaliai kvėpuoti, aiškiau pradėjau matyti. Gerai pamenu, kai žmona apsikabinusi mane, verkdama iš džiaugsmo vis kartojo: „Ambrozijus išklausė manęs, Ambrozijus išklausė. Garbė jam.“ Tada supratau, kam turiu būti dėkingas už savo, stebuklingą pagijimą“, – užbaigė Jeronimas Lažauskas.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kodėl publikacijos pradžioje cituotas laiškas atsirado dabar? Kodėl man? Kodėl iš viso atsirado? Manau, kad tai yra paguoda ir viltis kenčiantiems nuo covido, dūstantiems ir nematantiems išeities. Juk anų laikų žmogus sirgo plaučių uždegimu ir neprakvėpavo; per Jurgio Pabrėžos užtarimą sulaukė Dievo paguodos ir išgydymo… Tai yra ženklas mūsų laikams, mūsų dienoms, kad net sunkiausiose gyvenimo situacijose turėtume viltį Dieve.