2021 09 26

Irena Juodelytė-Varnienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Laiškas pirmajam meilės dainiui. Antanui Vienažindžiui – 180

Antanas Žmuidzinavičius, „Rožė“ (1901 m., popierius, akvarelė, 21 x 15,5 cm). Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Pirmasis meilės dainiau Antanai Vienažindy, jaučiu pareigą šiame laiške Tau apsakyti, kad ir šiandien, kaip ir XIX amžiaus viduryje, Tavo tėvų ir senelių sodyboje tebegyvena Dievas ir tebeošia seni medžiai, o į jų lizdus tebegrįžta paukščiai... Ir giesmė lakštingalų tokia pat skambi, o šalia ramiai į krantą plakasi mėlynieji Sartai, kurie Tavo išlikusiose dainose taip ir nepaminėti nė karto.

Tebesnaudžia šimtametė senelių sodyba Gipėnų kaime. Ji Tau tikrai sava. Juk 1856 metais sudaryta Dusetų revizinio inventoriaus knyga rodo, kad visi penki jūs, tai yra Antanas, Norbertas, Juozapas, Vincentas ir Karolina, buvote prirašyti Gipėnuose 71 metų senelio Juozapo Vienažindžio ūkyje, nes po tėvo mirties Anapolio palivarko pastogėje jums, našlaičiams, vietos nebeliko. Čia samdytas daraktorius jus mokė skaičiuoti, skaityti ir rašyti, nes ambicingas patėvis Stauskas pažadėjo leisiąs į Panevėžio berniukų gimnaziją, o darbštumo išmokote iš vyresniųjų, juk senelio ūkyje darbų nestigo.

Dar ir šiandien didžiuliame kieme tebėra gyvos jūsų vaikiškos pėdos, dar sienojai tebesaugo jūsų balsus ir juoką. Tik dalies pastatų seniai nebėra, nes juos nacionalizavo sovietiniai okupantai ir nugriovė. Laikas skuba, sukasi metai ratu, ir Tau jie šįmet rodo 180-uosius nuo gimimo ir 129-uosius metus, kai amžino poilsio užmigai taip svetingai Tave priėmusioje žemaičių žemėje, Laižuvos kapinėse. O aš, pati būdama mažytė šitos giminės šakelė, rašau Tau, pirmasis meilės dainiau, laišką ir noriu paliudyti, kad po šitiek metų Tavo dainos gyvos, mėgstamos visų kartų solistų ar ansamblių ir skamba įvairiais stiliais. Sakai, kai gyvas buvai, ne visi žinojo Tave kaip poetą, ne visi vertino. Ar žinai, kodėl laikas jas išsaugojo?

Pirmiausia todėl, kad pusė jų apie meilę, aprašytą „Giesmių giesmėj“, apie kurią visi svajoja, kurios alksta kiekviena jauna širdis, kurios ir Tu ekspresyviais pamokslais mokei savo paklydusias aveles. Tikinai, kad tik meilė būna kantri, kukli, nepavydi, visa atleidžianti, pasiaukojanti ir amžina, kad ji būtina sielos ramybei, pasitikėjimui ir vilčiai palaikyti kaip kūnui vanduo ir duona.

Pameni tą 1862-ųjų vasarą, kai, baigęs mokslo metus, grįžai iš Varnių kunigų seminarijos atostogų. Kiekvieną sekmadienį per Jaskoniškių mišką arkliuku arba pėsti skubėdavote į bažnyčią. Tą vasarą per šventą Joną Tu pamatei savo Rožę Stauskaitę, kilusią iš Jaskoniškių vienkiemio, bažnyčios šventoriuje. Kojas pakirto jos grožis: liaunas liemuo, dailiai supintos gelsvos kasos ir linksmas būdas. Negalėjai atsigėrėti jos sodriu balsu ir pats pritarei giesmei, dainavote kartu ir jaunimo būryje. Pamilai ją iš karto visa širdimi. Į galvą net beldėsi mintis, o gal mesti kaip broliui Norbertui seminariją. Bet patėviui apie tai išsitarti nedrįsai. 

Užsižiebusi pirmoji meilė Tavo, Varnių seminarijos pirmakursio klieriko, širdyje negeso visą gyvenimą ir išsiliejo dainomis. Tu pats taip ir įvardinai savo eilėraščius. Pasislėpęs tamsiausiame seminarijos kampelyje širdies nerimą išsakei taisyklingais klasikiniais posmais:

Pasakyki panytėle,

Ar tu mane myli? <…>

Ar tu sveika, ar tu linksma, <…>

Ar neilgu tau be manęs, <…>

Pasakyk, ar širdy tavo 

Bus dėl manęs vieta?..

Savąją Rožę vadinai pačiais švelniausiais vardais: „panytėle“, „aniuolėli“, „baltoji gulbele“, „kvietkeli“. Ilgesys liejosi per kraštus – prisipažinai: „baigiu džiūti“, „oi, kaip aš tavęs pasilgau“. Meilės, dar nors vieno susitikimo kainą iškėlei iki didžiausių turtų vertės, nes troškai artimo, suprantančio ir atjaučiančio asmens. 

Tegul skamba, garsiai skamba 

Tarp mūsų dainelės.

Oi, kaip linksma yr dainuoti

Prie savo panelės.

Turėdamas jauną, veržlią širdį, gražų balsą, pomėgį groti armonika, mokėdamas džiaugtis gyvenimu, kvietei ir kitus švęsti jaunystę, tokią trumpą ir trapią kaip obels žydėjimas:

Linksminkimos, linksminkimos,

Pakol jauni esma –

Nebus laiko mums linksmintis,

Kada pasenėsma

Poetas, kunigas Antanas Vienažindys. Fotografuota J. Pavlovskio Volmare apie 1890 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Nors tąkart atrodė, kad visas gyvenimas dar prieš akis, „kur nukaksma, ten atrasma / Mes dėl savęs vietą“, bet carinės Rusijos valdžios sprendimais buvo sutrupintos visos svajonės, sulaužyti žmonių likimai, grandinėmis surakinta visa tauta. Sužlugdytos iliuzijos susigrąžinti laisvę, įvestas lietuviškos spaudos, lietuviško žodžio draudimas. Į tolimąją Samaros guberniją prie Volgos upės su 200 kitų dusetiškių ištremiama ir Tavo mylimoji Rožė Stauskaitė su tėvais ir broliais. Visam gyvenimui kaip sapnas atmintyje lieka atsiminimas tų pirmųjų vasaros atostogų iš susitikimo su Rože Dusetų bažnyčioje ir meilė, kaip žaibas pervėrusi jauną širdį. O išsiskyrimas buvo skaudus ir netikėtas. Džiugi dainų nata virto graudžia rauda: 

Sudie, kvietkeli, tu brangiausias.

Sudie ir laimė… man biednam.

Matau, paskyrė taip Aukščiausias,

Kad vargt ant svieto teks vienam.

Ir tavo ryžtas, priesaika sau ir jai:

Mylėjau tave ir mylėsiu

Pakol man žemėmis užkas.

Su sparnais mįslių greit atlėksiu,

Ir krašte svieto širdis ras.

Tau buvo vis tiek, ką kaip Tilžės drigantas žviegia Tavo neprietėlis, nes rėmeisi Biblijos „Giesmių giesme“, kurioje meilė sutaurinta, ji šventa kaip ir tavoji, ji suteikia sparnus skristi… Ji be nuodėmės. Neradęs paguodos tarp žmonių, jos ieškojai gamtoje kaip liaudies dainų bernelis, mergelė ar našlaitėlis (Liaudies dainoms artimas ir Tavo posmų lyrizmas, gausiai naudojami deminutyvai, epitetai, tapačios subjektų būsenos):

Jei tik berželis svyruonėlis 

Pats amžius verkdams, man supras,

Jei tik prakalbins tas paukštelis,

Kurs savo lizdo nebatras.

Taip posmuose išryškėja gamtos ir žmogaus būties paralelė. Tavo dainų subjektas kaip liaudies dainose jaučiasi našlaitėlis, jam padėti gali tik paslaptingas pagalbininkas – paukštužėlis, sakalėlis – tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus:

Paukštužėliai, lėkit, lėkit, 

Ant dangiško skliausmo.

Tėtušėliams iščiulbėkit

Mano širdies skausmą.

 

Pasakykit, paukštužėliai,

Mano tėvužėliams,

Kaip ant žemės žemužėlės

Sunku našlaitėliams.

Didžioji dalis Tavo eilėraščių persmelkti minorine gaida, ilgesiu, skundu dėl vienatvės, vienužio dalios, rauda: „Ilgu ilgu man ant svieto…“ Sunku poetui vienam keliauti (tuo skundėsi ir Maironis), o dar reikia dangų žemėje atverti ganomoms avelėms, paguosti visus vargo paukštelius, uždegti viltį ir tikėjimą jų širdyse.

Tau, Dievo tarne, buvo skirta gydyti kitų sielas, traukti juos iš vargo vakarienės. Valdžios pats ne kartą buvai užkištas į Dievo paskvernę, matei dangumi klotus varguolių stogus, kėlei parapijiečius, stiprinai juos dvasiškai, ironizavai jų ydas, traukei iš purvo, rodei kelią į meilę, šviesą ir tiesą… Grūmeisi su carine valdžia dėl leidimų bažnyčiai statyti Laižuvoje. Gelbėjai knygnešius ir padėjai jiems platinti lietuvišką spausdintą žodį, pats slėpei knygeles už šventųjų paveikslų. Sakei, kad svarbiausia vertybė – meilė Tėvynei:

Oi Lietuva, tu mieliausia

Mūsų motinėlė.

O pats buvai vargo bitė, vičvienaitis šiame pasaulyje (broliai siekė garbės ir naudos, o ne tavo kūrybos sklaidos, tavo sielos supratimo). Dievas Tave pasišaukė po sunkios ligos. Ir Maironis, ir Tu dvejojai dėl savo kūrybinio išlikimo. Maironis pats išleido „Pavasario balsus“ ir dar pakartojo, o Tavo ranka prirašytą sąsiuvinėlį po laidotuvių išsivežė iš Varšuvos atvykęs profesorius Adomas Jačinauskas, dalį tekstų pasičiupo brolis Vincentas ir, gelbėdamas Tavo gerą vardą, sudegino. Bet, kai po daugiau kaip 150 metų nuo jų parašymo Tavo dainas dainuoja toks scenos bardas kaip Vytautas Kernagis ir kiti, vadinasi, Tavo kūryba gyva, ji skamba scenose, ji klausoma, ja žavimasi, ir ji dar ilgai gyvens.

Su meile giminaitė Irena

Rokiškis, 2021 m. rugsėjis

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien