Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Laiškas redaktorei: sinodiškumas „in action“

Diak. Darius Chmieliauskas. Juliaus Kalinsko / „BNS Foto“ nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Naujasis Židinys–Aidai“ (2022 m. Nr. 6)

Miela Rūta, tenesupyks godotinas Redaktorius Antanas, anei mieli „Naujojo Židinio–Aidų“ skaitytojai, kad kreipiuosi į juos per Tave. Mat sykį esame krikščionys, o dar ir katalikai, tai meluoti nevalia – tikrai „per Tave“, dėl Tavo atkaklumo man tenka garbė rašyti šį laišką.

Ir tai pavyko Tau tik iš trečio karto: pirmąsyk dar žiemą prašei parašyti apie Sinodinį kelią, kuris tuo metu buvo it karšta žarija beįsikuriančiame židinyje. Tąkart užmanymą nutraukė beprotiškiausio karo pradžia – tuomet tegalėjau tik melstis, raudoti ir aukoti, o ne laiškus rašyti. Antrąsyk bandei mane prigauti vasaros pradžioj beišvykstant Romon, dalyvauti Pasauliniame šeimų susitikime ir Amoris laetitia – Šeimos metų uždaryme su popiežiumi Pranciškumi. Tada irgi nepavyko, nes kur gi ten tau „laiškai iš Vatikano“, kai už lango +37 oC ir tik svajoji, kaip sulaukti vakaro beigi naktinio limoncello!

Na, ir galiausiai, kai pričiupai mane paskutinėmis vasaros dienomis ir sakei: „Rašyk viską, kas ant širdies!“ – išsisukti nebegalėjau: ir dėl senos bičiulystės, ir dėl kolegiškos atjautos Tavo redaktoriškam uolumui, ir dėl to, kad vis tik noriu tarti keletą žodelių ir abiem pirmom, ir trečia – laisvąja tema – nuo širdies – sutikau.

Išgirdęs apie popiežiaus Pranciškaus užmanymą sušaukti sinodą apie sinodiškumą – apsidžiaugiau it mažas vaikas ir tryniau delnus, skruostus bei ausis (taip daro mano jauniausioji dukra). Džiūgavau keleriopai – ir kaip redaktorius, nes kaip tik paskutiniais metais „Artumoje“ bandėme daugiau rašyti apie Bažnyčią, kalbėtis, kaip mes joje gyvename, nes apie Dievą – juk ir taip visiems viskas aišku… Tada redakcijoje pagyrėme save: „Matei, mes einam koja kojon su popiežium!“ Džiaugiausi ir kaip diakonas, ir kaip eilinis katalikas, matydamas, kiek daug dalykų mes vis dar nutylime, užsimerkiame, nusigręžiame, apsimetame, kad nematome, nežinome… o štai pagaliau sėsim ir pakalbėsim, visi ir atvirai, šeimoje pradėsime iš tiesų komunikuoti. Nes juk nebeįmanoma kitaip, juk pats Šventasis Tėvas Pačios Šventosios Dvasios tikrai įkvėptas prašo mūsų šito!

Žinoma, mano vaikišką džiugesį kažkas greitai nugesino sakydamas: „Ką gi tu čia svaigsti, juk visas procesas eis per tas pačias vietines Bažnyčias ir jų vietines tradicijas, viskas bus apdorota ir pateikta taip, kaip reikia.“ Kažkaip stuburo smegenimis pajutau, kad tame teiginyje daugiau realizmo, nei pesimizmo. Tatai dar labiau pakvipo, kai pristatant Sinodinį kelią Lietuvoje buvo akcentuojami tie „dešimt puslapių“ – kaip proceso rezultatas, „susintetintas“ iš visų parapijų ir įvairių grupelių diskusijų, paskui iš vyskupijų, paskui iš Lietuvos, ir, suprask, kas bus, kai į Vatikaną sueis po „dešimt puslapių“ iš daugiau nei trijų tūkstančių vyskupijų – tavo labai įdomi ir vertinga nuomonė ten suveiks it veiklioji medžiaga homeopatiniame preparate (vis dar bandau suprasti tuos katalikus, kurie šiuos preparatus vertina itin skeptiškai, kone velniškai).

Verbų sekmadienis Vilniaus arkikatedroje. Žygimanto Gedvilos / „BNS Foto“ nuotrauka

Bet kylančią mano nusiminimo temperatūrą atvėsino prasidėję pirmieji susitikimai – iš pradžių moderatorių parengimo, o vėliau ir pačių grupelių gaivūs vėjai: galėjai matyti, kaip žmonių akys užsidega, kaip jie to nori, patiki, tikisi! Suprantama, sunku pradėti realiai kalbėtis, šitiek metų ir amžių normaliai nesikalbėjus, arba labai specifiškai kalbėjus, ar dialogavus iš esmės tik per liturgijos atliepus (Viešpats su jumis!Ir su tavimi! Girdėjote Viešpaties žodį!Dėkojame Dievui!).

Nesuprask manęs klaidingai – aš labai myliu mūsų liturgiją ir žaviuosi jos grožiu bei išmintimi, bet tai, kad čia taip pat atsiliepiame vos krutindami lūpas (kad tik, neduok Dieve, niekas neišgirstų mano niekingo balso?!) išduoda ir darkart patvirtina, jog posakis lex orandi, lex credendi, lex vivendi – tikrovę atspindi. Nebuvome mokyti ir pratę bažnytinėje aplinkoje aiškiai ir drąsiai atsiliepti, kalbėti, klausti ir… klausytis, girdėti, atliepti.

Ale ledai pajudėjo – žmonės pradėjo ir netgi šiek tiek Sinodiniu keliu paėjėjo! Kur nuėjo, ką pasiekė per tą nedidelį pusmetį? Dabar Tau neatsakysiu, o labai rekomenduosiu dr. Irenos Eglės Laumenskaitės tekstų ciklą, kurį ką tik pradėjome rugsėjo „Artumoje“ – visų Lietuvos vyskupijų sinodinių sintezių analitinę apžvalgą. Tu ir daugelis NŽ–A skaitytojų tikrai žinot, kad Eglė yra ne tik nuostabi sociologė, antropologė, bet, drįstu teigti, ir teologė, ekleziologė, o labiausiai – itin išmintinga ir Bažnyčią labai mylinti moteris. Todėl jos žvilgsnis ir analizė man be galo įdomūs, pats jų nekantriai lauksiu, kaip gero serialo naujo epizodo. Manau, kad daugeliui bus vertinga ją išgirsti.

(O gal negražu man pačiam taip visai išsisukti nuo atsakymo? Tebūnie, pasakysiu tiek, kad, manding, galiausiai viskas neatrodė taip pesimistiška, kaip manasis realistas pagrasino. Optimizmo man ypač įpūtė ne vienoje vyskupijoje nuskambėjusi tęstinumo gaidelė: kad tai – tik pradžia, kad šį – sinodišką – Bažnyčios keliavimą būtina tęsti. Nežinau, kiek tai mandagumo, kiek realaus apsisprendimo balsai – artimiausia ateitis mūsų bažnytinėje kasdienybėje parodys.

Tačiau esu tikras dėl to, kad viena pagrindinių popiežiaus Pranciškaus užmačių pasiūlant ar net švelnia jėga stumtelint Bažnyčią į šią kelionę ir buvo – teparagauja, teprisimena žmonės šį iš esmės krikščionišką keliavimo skonį, tą brolystę ir absoliučią pagarbą kiekvienam ir kiekvienai, einantiems drauge, ar stovintiems (ar gulintiems) pakelėje, teatgaivina savo bažnytinėje pasąmonėje, ar tiksliau, pasak Pranciškaus – Bažnyčios genetikoje esantį (ar miegantį) sinodiškumo geną.

O kai taip nutiks – tuomet procesai išjudės negrįžtamai: Bažnyčia, atgaivinusi ir apvaliusi savo genofondą, grįžusi prie savo ištakų – pati atjaunės, vėl suspindės visu savo – Viešpaties Sužadėtinės – nuostabiausiu grožiu, patrauklumu, prie Jos eis ir veršis žmonės atsigaivinti, pasiguosti, atrasti savo namus, savo Išgelbėjimą.

Pasaulinis šeimų susitikimas Vatikane: šv. Mišios, 2022 m. birželio 25 d. EPA nuotrauka

Dabar grįžkime į Romą (šį epizodą pavadinčiau „Sinodiškumas in action“). Žinia juk, kaip baisiai karšta būna vasarą Romoj (tiesa, nūnai net ir gerokai šiauriau vis labiau tai pajuntam). Bet kad ir kaip sunku būtų tuo Romos karščiu alsuoti, kad ir kokiais nemaloniais kvapais tada ji padvelkia, tačiau kiekvieną rytą ji vėl prakvimpa kava, ir kiekvienąkart bent jau aš iš jos išvykstu įkvėptas ir atgaivintas. Turbūt to Dvelksmo, kurio vardas Ruah! Ne, ne turbūt, o iš tikrųjų tik Šventoji Dvasia gali daryti tokius nematomus ir taip akivaizdžius paradoksus kaip sinodiškumo vaisiai, dar nesibaigus pačiam Sinodui.

Taip jau ištiko, kad „Artumos“ žurnalu šeimai (ir ne tik) tapo paties popiežiaus, nūnai šventojo Jono Pauliaus II valia, ar bent jau tiesioginiu tėvišku jo patarimu (kaip? – ilga graži istorija, bet dabar Tavęs ir skaitytojų ja nevarginsiu, o tik išduosiu, kad tai – mano pirmtakės Vandos Ibianskos nuopelnas, turbūt (ir vėl!) ne be Dvasios dvelksmo pagalbos įvykęs Romoj, vasarą, prieš daugiau nei ketvirtį amžiaus). Tas pats popiežius pradėjo ir garsiuosius Pasaulio šeimų susitikimus, į kuriuos iš visų pasviečių kas keletą metų, vis kitame krašte, suvažiuodavo šimtai tūkstančių, o kartais ir keli milijonai žmonių. Tačiau nei Vanda, nei aš nesame nė viename iš jų dalyvavę, todėl kai šįmet mūsų ganytojai įtraukė ir mane į tą nedidelę, bet labai mielą delegaciją atstovauti Lietuvai jau dešimtajame tokiame pasaulio šeimų susitikime – nuoširdžiai apsidžiaugiau!

Šįkart tai vyko Romoje, matyt, kad po pandemijos būtų viskas paprasčiau surengti; gal dėl to paties ir delegatų šįsyk – vos du tūkstančiai, o gal ir todėl, kad nebesiekiama kiekybinio efekto, bet norima kokybiško susitikimo laiko? O šis laikas – vos penkios dienos – buvo išties kupinas iškalbingų ženklų, ne tik žodžių (pavyzdžiui, iš pusės šimto pranešimų, pristatymų, pasisakymų, dvasininkų tebūta vos kelių, o visi kiti – pasauliečiai, šeimos su patirtimi; dalyvavusieji anksčiau analogiškuose susitikimuose sako, kad taip dar nėra buvę).

Viskas prasidėjo „Šeimų festivaliu, dalyvaujant popiežiui“: po trijų gražuolių tenorų itališkų dainų kelios šeimos pakviečiamos savo gyvenimo nuotykių paliudijimui. Pirmoji – jauna italų gydytojų pora su trimis vaikais. Tik jiems bekalbant gali suprasti, kad jie – gyvenantys be „šliūbo“, „susimetę“, tačiau tai netrukdo jiems leisti liudyti, kad tik dabar, patyrus gyvenimo ir vaikų auginimo sunkumus, jie susimąstė apie Dievo ir Bažnyčios vietą savo gyvenime ir pradėjo ruoštis ne tik vaikų Krikštui, bet ir savo santuokai. Primenu – veiksmas vyksta Vatikane, Pauliaus VI audiencijų salėje (kaip ir beveik visas simpoziumas), Šventojo Tėvo akivaizdoje, online transliuojant visam pasauliui.

Kitas liudijimas – pora, užauginusi tris vyrukus. Po dvidešimties metų santuokos, po serijos vyriškio neištikimybės aktų, žmona išvaro jį iš namų ir dar viską paviešina socialiniuose tinkluose (o vyriškis, beje, savo šalies parlamento katalikų klubo prezidentas!). Galima įsivaizduoti ne tik aną gėdą, bet ir šią drąsą liudyti! Žinoma, todėl, kad po įvairių pastangų ir su bendruomenės pagalba jiems pavyko susitaikyti. Kitas liudijimas – apie šeimą ir jų susirgusios dukros šventą ligos išgyvenimą. Kitas – ukrainietės mamos su dukra, karo pabėgėlių skausmas. Po jų visų – jautrus ir tėviškas Pranciškaus atliepas apie kiekvieno iš jų istoriją.

Pasaulinis šeimų susitikimas Vatikane, 2022 m. birželio 22 d. EPA nuotrauka

Trumpai tariant – nuo pat pirmų akimirkų akivaizdžiai parodyta, kad norima matyti gyvenimo realybę ir joje ieškoti išeičių, o ne pirmiau darsyk paaiškinti, kaip reikia teisingai gyventi. Kardinolas Kevinas Farrellas, vadovaujantis „Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijai“, organizavusiai visą renginį, pradėdamas susitikimą atsiprašė, kad jame nesugebėta apglėbti viso šeimų gyvenimo iššūkių pločio ir gylio, o paliesta tik keletas aspektų. Tačiau jie visi – ne iš vadovėlių, bet apie tikrą gyvenimą (dar vienas pavyzdys iš pranešimo apie smurtą prieš moteris katalikų aplinkoje: greta labai respektabilios sociologinių tyrimų kompanijos duomenų apie milijonus nukentėjusių katalikių moterų, parodyta ir nuotrauka jaunos moters, kuri apie namie patiriamą smurtą pasiguodusi savo klebonui ir gavusi jo patarimą „tyliai pakentėti“, vos prieš keletą mėnesių galiausiai mirė nuo patirtų sužalojimų).

Beje, kardinolas Farrellas, iki tol buvęs Dalaso vyskupu, niekada nedirbęs Vatikane, čia atvyko beveik per prievartą – kai jam paskambino Pranciškus, jis nepatikėjo kurijos sekretore manydamas, kad tai juokas, sako, netrukdykit man dirbt su tokiais bajeriais. Popiežius galiausiai jį įkalbėjo, matyt, žinodamas, kad Dalase jis ypač vertino ir rėmėsi bendradarbiais pasauliečiais. Dabar ir jo kongregacijoje Vatikane iš beveik 40 darbuotojų – vos keturi dvasininkai (įskaitant jį patį). Be to, jis sako, kad greičiausiai yra pas­kutinis šios kongregacijos prefektas dvasininkas – turbūt viena iš dviejų jo dabartinių pavaduotojų moterų pasauliečių popiežiaus bus paskirta vadovauti, nes naujoji Romos kurijos konstitucija, įsigaliojusi per šias Sekmines, tai leidžia.

Ak, tie vėjai iš Romos, tas Dvelksmas – taip atgaivina! Bet grįžkim į tėvynę, trečiajai laiško daliai, arba de profundis. „Ant širdies“, būna, guli arba sunkūs, arba malonūs dalykai; o dažniausiai yra visko. Tad, kaip prašei, kaip žadėjau, taip ir paatvirausiu. Vis nerimstu ir galvoju, gal net meldžiuosi – o ko reikia, kad tie Vėjai ir čia taip gaivintų, kaip Romoje? Ką daryti, kad sinodiniai žingsneliai užaugtų į tikrai sinodišką Bažnyčią ir čia, Lietuvoje? O ką sako Jėzus? Ar ne šitai: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?!“ (Mt 7, 3).

Prieš keletą metų kažkas pagaliau man paatviravo, kad „Artuma“ – tai toks „sušukuotas“, tvarkingas ir todėl neaktualus, neįdomus žurnaliukas. Suskaudo, žinoma, suklusau. Netrukus išgirdau ir popiežiaus Pranciškaus kietą žodį savo bendradarbiams Romos kurijoje, kad jis dėkojąs žiniasklaidai, padedančiai Bažnyčiai augti, apsivalyti, gyti. Supratau, kad popiežius tikriausiai mūsų žurnaliukui neturėtų už ką padėkoti.

Tada dar įsiskaičiau į jo „Laišką Dievo tautai“, paskelbtą prieš pat atvykstant į Lietuvą ir sakantį, kad visokio blogio Bažnyčioje šaknis – tai piktnaudžiavimas galia ir sąžine; po to įdėmiai nagrinėjau jo kalbas, pasakytas mums. Ir supratau, kad mes, kaip katalikiškas žurnalas, tikrai neatliekam savo darbo, nes nepadedam žmonėms geriau įsiklausyti į jo žodį, išgirsti, priimti į savo kasdienybę; ir taip netampam tuo vidiniu forumu bažnytinei bendruomenei, kuriuo būti esame kviečiami jau nuo pat Vatikano II Susirinkimo.

Diak. Darius Chmieliauskas. Bernardinai.lt nuotrauka

Tada po truputį pabandėm tai daryti, gerus metus nagrinėjome tuos tekstus – tikrai buvo įdomu ir nuostabu, kiek daug Šventasis Tėvas mums pasakė, ir kiek mažai mes jį išgirdom. Po to, kaip sakiau, ėmėme labiau žiūrėti į mūsų katalikiško gyvenimo realybę. Kartu… tiražas ėmė akivaizdžiai kristi, nepasitenkinimas augti, kol galiausiai baigiantis šiai vasarai išgirdau, kad esam kaltinami, jog prasilenkiame su Bažnyčios mokymu! Nors, regis, tik tą ir darom, kad Motinos Bažnyčios ir Šventojo Tėvo žodį bandom kuo aiškiau ir arčiau žmonių atnešti. Matyt, per prastai dirbam, kad ne visi mus supranta taip, kaip norime. Tad nenusimenam, bandom tobulėti ir tęsti.

Žinai, po dvidešimt penkerių metų aktyvios darbuotės Bažnyčioje, po penkiolikos redaktorystės ir jau penkerių diakonystės metų, kažkaip pradedi žmogus Dievo-baimingai žvelgti, tirti sąžinę: „O ką gi atsakysi Petrui, kai prie vartų klaus: tai ką nuveikei su tau duotomis dovanomis ir užduotimis?!“ Tuomet tikrai imi Dievo, labiau nei žmonių, pagarbiai bijoti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

2022 m. rugsėjo 14 d.

P. S. Šių Sekminių išvakarės. Ilgai vairuoju kažkur Lietuvos šiaurėje ir medituoju, vis apie tą sinodiškumą ir jo gyvybingumą, fone eina Tavo laida per Mažąją studiją. Išgirstu net nežinau kokiame kontekste ten žodžius – „Katalikų dienos“ Vokietijoje – ir staiga suprantu: o kodėl gi Lietuvoje negalėtų būti tokia erdvė ar platforma katalikų susitikimams, pokalbiams, kultūrai, šventei, etc. (ten su alum, bet čia – nežinau ar taip galima garsiai sakyti?). Po to pasidalinau su vienu kitu man brangiu žmogumi – visi skirtingi, bet kaip vienas – pritaria! Tai darom?! Ar dar kas prisijungtumėt?

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.