Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Laiškas redaktoriui. Apie gyvenimą pasienyje

Pauliaus Peleckio / „Fotobanko“ nuotrauka

Šis tekstas publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 6.

Sveiki, gerbiamas Redaktoriau,

Ką Jums atnešė ši antroji pandeminė vasara? Ar Jums taip pat teko gyventi tarp lūkesčių ir realybės, naujų ribų ir galimybių jas plėsti ieškojimo, vilties ir nusivylimo? Ar kiekvieną kartą panyrant į gyvybiškai būtiną informacijos upę sugebėjote išlipti sausas ir išlaikėte savo žvilgsnį skaidrų, ar nepasidavėte norui skirstyti, teisti, vieniems pritarti, kitus pasmerkti? Pastarąjį klausimą keliu Jums, bet visų pirma sau. Nes kaskart, kai pavykdavo neįsivelti į bergždžią polemiką su kitais ir savimi, palengvėdavo.

Turbūt daugelis vylėsi, kad vasara taps atokvėpiu Lietuvai ir pasauliui, antrus metus krečiamam pandeminės karštinės. Kad trijų mėnesių pauzė numaldys visuomenės nerimą ir bent laikinai sumažins ilgalaikį nuovargį. Visgi visa eilė nepalankių įvykių, situacijų ir politinių sprendimų buvo tarsi žibalas į ugnį, dar labiau įkaitinęs jau ir taip sudirgusį sociumą. Naujai iškilusios tvoros, sienos, įtvirtinimai ir kovos „už tiesą“ bokštai tarp skirtingomis ideologijomis ir vertybėmis besivadovaujančių visuomenės grupių nuvedė iki pačių radikaliausių santykių aiškinimosi formų. Buvo nelengva tai stebėti. Nors, akivaizdu, kad globalinių krizių ir perturbacijų laikotarpiais tai neturėtų labai stebinti.

„Pragaras – tai kiti.“ Šią Jeano Paulio Sartre’o frazę prisimenu vis dažniau ir vis įvairesnėmis aplinkybėmis. Kitas (arba tiesiog – žmogus), stovintis anapus tvoros, durų, anapus ekrano, feisbuko profilio, anapus savų marškinių, t. y. asmeninių nuostatų ir įsitikinimų, atrodytų, visai nejučiomis tampa priešu ir beprasmės kančios šaltiniu. Tik dėl to, kad netikėtai išsiskyrė judviejų nuomonės, požiūriai, reakcijos, bendravimo ir išlikimo strategijos. Kaip sau ir „priešui“ vėl sugrąžinti regalijas bendrystei kurti, net jei galutinai paaiškėjo, kad jūsų vertybiniai vektoriai nukreipti priešingomis kryptimis? Kur yra tos pakantumo ribos? Ar dar verta kažką kurti ir bandyti išlaikyti ryšį, ar geriau nusisukti, nutraukti saitus, atsiriboti ir tiesiog atsiverti tvora? Beje, kokia Jūsų nuomonė apie tvorą? Tvorą – kaip atsakymą Kitam, kaip būdą „nubausti“ arba kaip priemonę išsigelbėti ir išgelbėti.

Prieš dešimtmetį mūsų šeimyna įsigijo sodybą greta valstybinės sienos su Baltarusija. Tai padarėme gana spontaniškai, ilgai nesvarstę, tiesiog nuvykome jos apžiūrėti ir atsitiktinai sutikome kaimyninės sodybos šeimininką. Šnektelėjome. Jis papasakojo apie kaimą, apie neseniai sudegusius kaimynų trobesius, senus klevus, kuriuos ketino išpjauti, nes jų milžiniškos šakos lūžo nuo dažnų viesulų, apie kryžių, kurį tuomet planavo pastatyti kaimo bendruomenė. Šis draugiškas pokalbis vakaro prieblandoje nulėmė tai, kad nusprendėme įsigyti sodybą, net dorai neįvertinę jos būklės. Patiko kaimo nuošalumas, kerinti gamta, autentiška architektūra ir, kaip tuomet atrodė, draugiški kaimynai…

Tik vėliau paaiškėjo, kad sodybos pastatai menkaverčiai, kad kaimas susipyks dėl kryžiaus statymo vietos, kad pirmąjį vakarą sutiktas kaimynas ne visada bus gerai nusiteikęs ir ne visada blaivus. Galiausiai, po kelerių metų, to paties kaimyno įsigyti ir neprižiūrimi gyvuliai ir paukščiai nuniokojo mūsų rūpestingai puoselėtą daržą ir gėlynus, o mes vietoje tokiomis aplinkybėmis tinkančio „atsiprašau“ išgirdome piktus neblaivaus žmogaus priekaištus. Taip netekę vilties bičiuliškai susitarti dėl bendro ūkinio gyvenimo taisyklių, apjuosėme savo teritoriją tvora ir atsitvėrėme tylos siena… Bet tai ir išgelbėjo mūsų kaimynystę. Po metų jau bendravome mandagiai, vienas kitam sakydami „Jūs“, išlaikydami teritorinį ir emocinį atstumą, kaip ir dera žmonėms, kurių skirtingos pasaulėžiūros ir asmeninės atsakomybės projekcijos nesutampa, bet dėl vietos bendrabūvio jie visada gali rasti ir tam tikrų sąlyčio taškų, pokalbio temų. Keista, bet nuoskaudų ir kartėlio neliko. Tvora padėjo. Pamažu pavyko priimti Kitą ir jo kitoniškumą.

Ieva Stoškienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Daugelio dalykų negali nuspėti, todėl kai tariamas status quo pakinta iš esmės, tenka iš naujo perbraižyti ribas ir susitarti dėl taisyklių. Ypač geopolitinėse dėlionėse. Šįkart turiu omenyje galutinai pakrikusius Lietuvos ir Baltarusijos santykius, bet vėl sugrįšiu į jau aptvertą mūsų sodybą. Sodybos sklypo riba yra taip arti valstybinės sienos, kad vešlius Baltarusijos miškus regime beveik nuo namo slenksčio. Pasienio peizažas gražus, tarsi paveikslas, kurio niekada neperžengsi, o ir iš ten niekas neateis. Taip atrodė. Taip buvo. Visgi ši nekintančio paveikslo regimybė ėmė aižėti pernai, iš karto po skandalingų rinkimų Baltarusijoje. Pamenu, kaip į pasienio horizontą pažvelgiau jau kitomis akimis. Kai vakaro tylą perskrosdavo gervių raudos, atsklindančios iš anapus sienos plytinčių miškų, nebemąsčiau apie įtaigų gamtos grožį ir sielvartingas artėjančio rudens užuominas. Nevalingai prieš akis iškildavo vaizdai iš neramių Minsko gatvių. Drama kaimyninėje šalyje, išsiliejusi iš TV ekranų, čia, sodyboje, atrodė ranka pasiekiama. Dažniau norėjosi nutilti ir tiesiog klausytis. Persekiojo mintis, kad tolumoje pasigirs šūviai… Laimei, miškai tylėjo.

Režimas nepaliko vilties. Kažkada bandyti puoselėti dvišaliai Lietuvos ir Baltarusijos santykiai, vėliau aptemdyti Kremliaus įtakos, Astravo AE šešėlio ir pastarųjų metų politinių įvykių, žlugo galutinai. Sandūra su Kita valstybe tapo nenuspėjama ir kelianti pavojų. Tad greitu laiku ir mes netoli sodybinio sklypo ribos turėtume išvysti naujos tvoros – koncertinos – statybas. Tvora dar tik bus statoma, bet, žinia, jau teko patirti visiškai beprecedentį režimo akibrokštą. Jam nebuvo pasiruošę nei politikai, nei žinybos, nei visuomenė, juolab pasienio gyventojai ir tokie kaip mes – vasarotojai. Nelegalūs migrantai, hibridinio karo ir politinio persekiojimo aukos, organizuotos prekybos žmonėmis pelno šaltiniai, sąmoningai apgauti ar sąmoningai apsigavę, skurdo įkaitai, laimės ieškotojai, pabėgėliai ar bėgliai – ne taip ir svarbu, kas jie tokie. Jų daug. Ir visi jie taip arti. Dar vienas iššūkis ir išbandymas susitinkant Kitą, kitokį, iš kitur, ir kuriuo privaloma pasirūpinti.

Nebuvo jokių išankstinių šios „stichinės nelaimės“ ženklų, ir vasara sodyboje prasidėjo kaip įprastai: pjaunamos žolės kvapu, gandrų kleketavimu, pokalbiais su kaimynais apie orą, daržus ir vaikus. Visgi vieną popietę važiuojant automobiliu mus sustabdė pasienio pareigūnai, paprašė dokumentų, apžiūrėjo bagažinę, atrodė nenusiteikę juokauti. Tai nebuvo įprasta procedūra, nors gyvenantiems pasienyje sutinkami pareigūnai yra kasdienybė. Jie dviračiais ar automobiliu kartą per dieną pravažiuoja pro kaimą, retsykiais ateina pabendrauti. Pripratome prie šios rutinos ir vertinome ją kaip indėlį į didesnį vietos saugumą. Tačiau šį kartą viskas buvo kitaip.

Nepajutome, kada viskas prasidėjo. Kada ant rubežiaus esantis kaimas, iki tol buvęs tik nuošalus užkampis, pateko į svarbiausių įvykių epicentrą. Kada keliuose, pamiškėse, sodybų prieigose įsitaisė pasieniečių ir kariškių automobiliai bei prasidėjo nervingos „gaudynės“. Kada aukščiausioje mūsų sklypo vietoje buvo įkurdinta centrinė pareigūnų regykla, iš kurios nuolat žvelgė budinčios akys. Žiniasklaida skaičiavo Lietuvos sieną kirtusius statistinius vienetus, pasienio tarnybos dirbo viršvalandžius, visuomenė audrinosi, politikai ieškojo išeičių, o kaimas gūžėsi.

Vietos gyventojų kalbas apie orą pakeitė gyvi liudijimai ir nuogirdų nuogirdos: „Toje pusėje surinko šešis, anoj dešimt… Buvo moteris su mažu vaiku. Juodu iš karto nuvežė į ligoninę, kitus – į Pabradę… Dabar Lukašenka paleido nepavojingus, bet greitai išleis tuos visus recidyvistus… Jeigu aš dabar išėjęs į mišką jį sutiksiu, ką man sakyti? Ar jis mane supras?“ Mes čia atvykstame dažniausiai keletui dienų, tad artimiausi ir tolimiausi kaimynai ateidavo išsikalbėti, bet pykčio užuomazgų buvo mažai, veikiau nerimas, sutrikimas, baimė.

Vieną savaitgalį kaimynas atbėgo mūsų automobiliui dar tik sukant į kiemą: „Tai vakar anuos ant jūsų kiemo pagavo. Anų buvo keturi, du vyrai ir dvi moterys. Anys gal jūsų klėtyje sėdėjo… Neužrakinta ten jūsų. Pasieniečiai su šunimis buvo ir surado. Kuprinės jų buvo didelės. Tai pastatė anuos ten prie jūsų daržo, nufotografavo prie agurkų ir pupelių… Anie eina dabar per visą sieną. Dienom ir naktim. Kameros kai kur nerodo. Šliaužia žole. Parą išguli kur tai krūmuose. Nemiegojau visų naktį, šunys lojo. Važiavo ir važiavo tai pasienis, tai kariai… Praeitų sykį prie mūsų pirties šešis paėmė… Kada čia baigsis viskas…“

Unsplash nuotrauka

Kai kurios dienos ir naktys buvo ypač neramios. Pareigūnų automobiliai pro kaimą skriedavo milžinišku greičiu, mirgėdavo švyturėliai, kaukė sirenos, o sūkuriuojančios kelio dulkės, rodos, nespėdavo nusileisti. Stebėjome, kaip pasienio tarnybų mikroautobusas pasuko link regyklos ir nusileido iki miško. Nuvažiavo tuščias, o po pusvalandžio jau grįžo pilnas. Pagalvojau, kad sėdintys autobuse pro langus turėjo matyti nedidelį kaimą, medines trobas, obelų sodus, besiganančias avis. Turėjo matyti ir mūsų kiemą, kuriame kaip pašėlę žaidė vaikai. Ar šios paralelinės tikrovės, tarsi pasiklydusios vietos ir laiko geografijoje, turi ką viena kitai pasakyti?

Viskas baigėsi taip staiga, kaip ir prasidėjo. Politinis sprendimas – apgręžti nelegalius sienos pažeidėjus – davė vaisių. Kaimas nurimo, nusėdo kelio dulkės, po lietingų orų vietiniai patraukė į miškus. Kalbos pasisuko apie derlių ir grybus. Bet visgi jausmas, kad ši ramybė yra laikina ir labai trapi, nebeapleidžia.

Praėjusį savaitgalį dar kartą nuėjau į klėtį, kurioje sukrautos senos lūženos ir surūdiję padargai, dar molinių plytų ir pjuvenų krūva. „Aniems“ čia turėjo būti nepatogu slėptis ir laukti. Turbūt laukė nakties, o gal kaip tik aušros… Gerai, kad nesusitikome akis į akį. Pakako to, kaip „anų“ paveikslą perteikė kaimynai. Pasak stebėjusių „paėmimo“ operaciją, vienas buvo labai aukštas, dėvėjo treningus, turėjo didelę kuprinę. Pilna kuprinė, anot kaimynų, yra gerai, vadinasi visko „anie“ turi ir nieko nepaims, juk kiti eidavo tuščiomis. Tokie pavojingi. Taip, matyt, didelė – gerai. Gal bent jau turėjo vandens ir bent kokį kąsnį iš savo namų.

Kodėl taip baisu susitikti? Pažvelgti veidas į veidą, susitikti akis. Ar todėl, kad gali vienas kito nesuprasti? Kad užklupus ir demaskavus reikės priimti sprendimą: ar perduoti pareigūnams, ar leisti eiti toliau, nors supranti, kad kelias vis tiek netrukus pasibaigs institucijų rankose. Ar toks nepažįstamas – kitos tautybės, kultūros, tikėjimo, dėl to dar tolimesnis – Kitas žmogus visada yra tik grėsmė? Mums, lietuviams, kurių tiek daug išvyko į Norvegiją, Airiją, Vokietiją ieškoti geresnio gyvenimo, turėtų būti nesunkiai suprantami daugumos tokių atvykėlių lūkesčiai. Gal todėl būtų taip sunku stovėti prieš Kitą? Įsivardinus jo tikslus, suvokiant jo baimes, nerimą, gal dar pyktį ir gėdą bei nutuokiant apie jo perspektyvas. Žinant, kad jis tuščiai vilsis, tikėsis, pateiks tikrą ar sugalvotą savo atvykimo versiją, prašys prieglobsčio, ilgai lauks atsakymo, nusivils, pyks ir galiausiai pri­slėgtas ir nelaimingas grįš namo. O iki tol daugiausia, kas jam bus pasiūlyta, tai maistas, drabužiai, viena kita būtinoji paslauga ir gyvenimas už tvoros. Prisiminiau frazę: „Dievas ir yra tai, kas stovi tarp tavęs ir Kito“. Bet jeigu tarp judviejų tvora, tai kurioje pusėje stovi Dievas?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Vasara buvo nelengva. Norėjosi nutraukti tą nuolatinę svarstymų ir vertinimų grandinę, kuri nusidriekdavo dėl naujų įvykių ir sprendimų Lietuvos politiniame lauke. Niekaip nepavyko nukenksminti ir to kančios prieskonio, kurį paliko vis aštrėjantis visuomenės susiskaldymas dėl pandemijos valdymo, vakcinacijos, šeimos instituto apibrėžimų, nelegalių migrantų, dėl visų socialinių, kultūrinių ir egzistencinių dedamųjų, tikrinusių asmeninį kritinį mąstymą, jautrumą ir tolerancijos ribas. Buvo sunkus ir nuolatinis egzamino laikymas – nesupykti ir nepasmerkti Kito, savo ar svetimo, kurio galbūt nesupranti, jam nepritari ar bent jau abejoji.

Tvoros tarp sodybų, miesto daugiabučių, valstybių, menamos tvoros tarp kaimynų, bičiulių, giminių, feisbuko draugų, gerųjų ir blogųjų, teisiųjų ir kvailių dažnai pasirenkamos kaip vienintelis sprendimas, tačiau neretai jis dar labiau supriešina, radikalizuoja, žlugdo. Bet, ko gero, žvelgiant iš platesnių perspektyvų, tai yra vienintelis civilizuotas būdas eliminuoti dar didesnį konfliktą, laimėti laiko ir sukurti konstruktyvesnio bendravimo prielaidas. Kartu tai ir saugi priemonė apginti savo ir Kito orumą. Dar ir sąlyga – ištverti ir išlikti. Išlikti abiem pusėms joms saugiausiu būdu. Šiandien galime tik tiek. Ar – net tiek.

Vilnius, 2021 m. rugpjūčio 23 d.