2021 01 17

Ūla Klimaševska

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Laiškas vienuolei iš Gedimino prospekto

Timothy Schmalzo skulptūra „Benamis Jėzus“ („Jėzus be stogo virš galvos“) Rio de Žaneire, Brazilijoje. EPA nuotrauka

Ūla Klimaševska yra Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos IV d klasės gimnazistė.

Tikrai nekasdienis vaizdas – štai, atrodo, ramiai sau žingsniuoju viena svarbiausių Vilniaus gatvių, Gedimino prospektu, mėgaudamasi saulės zuikučių, žaidžiančių prašmatnių parduotuvių vitrinose, mozaikomis ir kartkartėmis iš lauko kavinių bei terasų pasigirstančio žmonių juoko garsais.

Prisimenu tai iš praėjusių metų vasaros, kai 2019-ieji vis dar buvo palikę žmoniją palaimingoje nežinioje apie artėjančias negandas vos ne kaip iš futuristinio romano, kai dar galėjau laisvai kvėpuoti ir siurbti ne dukslios medicininės kaukės filtruojamą orą, tačiau aplinkui tvyrantį vasaros kvapą.

Galbūt keista, kad tai prisimenu kaip tik dabar, rudeninei darganai užkariaujant gatves, o gal visai atvirkščiai – tai kaip tik vietoje ir laiku: juk, kita vertus, kaip tik dėl artėjančių šilčiausių metų švenčių ir rašau šį laišką. Ir tikrai ne tos vasarinės popietės šiluma prikėlė šiuos prisiminimus – galvodama apie tai, kas iš tiesų kiekvienam turėtų būti svarbiausia šiuo šventiniu laikotarpiu, visuomet sugrįžtu prie tą dieną, matyt, giliai mano atmintin įsirėžusio vaizdo. Ir čia į mano pasakojimą pagaliau įžengiat Jūs – pagrindinė jo herojė.

Tą pragariškai karštą liepos dieną, prisipažinsiu, pirmas dalykas, patraukęs mano žvilgsnį, kai, žmonių miniai praretėjus, prieky, vos už poros metrų, išvydau Jus, buvo ne kas kita kaip apranga – logiška, jog, keipdama iš karščio net apsivilkusi lengvus marškinėlius ir trumpus šortus, buvau apstulbinta tokios nuo galvos ligi kojų tamsiu abitu apsirengusios figūros ištvermės. Nepaisydama negailestingai pliekiančios saulės ir smalsių praeivių žvilgsnių, Jūs, kaip man atrodė, vos ne sklendėte prospekto grindiniu – neabejoju, kad, jei tą akimirką būčiau pažvelgusi Jums į veidą, begalinė ramybė ir kantrus žvilgsnis būtų pribloškę.

Turbūt iš tiesų trokšdama tai padaryti ėmiau irtis per žmones. Pamenu, kaip tuomet staiga stabtelėjot. „Geriau yra viešas įspėjimas negu slapta meilė“ (Pat 27, 5). Iš tiesų. Nors norėtųsi tikėti kitaip, manau, kad aš, kaip ir visas tas šimtas žmonių, tą dieną pražingsniavusių pro tos parduotuvės stoginę, būčiau kuo skubiau, galbūt net tikslingai paspartindama žingsnį, prasmukusi pro tame pasieny susmukusią figūrą. Susivėlusi galva su apžėlusia barzda, susiglamžę ne pirmo naujumo marškiniai, blausus žvilgsnis – viskas, ko reikia žmogui, kad jis nuspręstų ir nulemtų tokio asmens likimą ir charakterį: nelaimingas girtuoklis, nevertas mūsų dėmesio, žinoma, tik dėl savo kaltės taip ir nusigyvenęs. O kai kurie dar ir nulydės paniekos kupinu surauktu žvilgsniu: „Siaubas, ir kokie žmonės šiais laikais čia bastosi, kokia gėda! Reikia reikalauti kokio potvarkio, kad savivaldybė uždraustų tokiems marginalams elgetauti prospekte, juk tai… Ne! Geriau visame centre. Taip. Nėra čia ko tokiems šlaistytis, padoriems žmonėms dieną gadinti.“

Labai patogu. Kaip sakoma – nusisukau, nemačiau, vadinasi, nieko ir nebuvo. Vadinasi, tokių žmonių išvis nėra, o jei ir yra, tai jie tikrai kažkokie ne tokie. Išties ne kaip mes. Tą akimirką, kai Jūs pasilenkėt prie tos nelaimingos žmogystos, įkūnijančios tikrąjį visuomenės baimės ir kompleksų veidą, aš tarsi išgirdau šių žmogiškų, tačiau nelabai žmoniškų minčių ir pokalbių nuotrupas, ir jos man taip davė per galvą, kad smaugianti gėda užspaudė krūtinę. Pristabdžiau žingsnį ir stabtelėjau prie pastato kampo, kaip bailė slapstydamasi už restorano kėdžių. Stebėjau, kaip, matyt, iš sunkaus krepšio, kurį visgi nešėte su šitokia gracija, traukiate vandens buteliuką ir kažkokius supakuotus indelius, tiesiate ranką prie elgetos – ak, kokia dieviška tą akimirką man pasirodė toji ranka!

Tarsi visa senovės dievų galia ir valia atspindėjo tame judesy, ir, kaip Dievą myliu, visa toji didybė, sutelkta vieno asmens pavidale, akimirkai nušvito ir vargetos akyse, o rankos, drebančiais pirštais spaudžiančios išganingąjį vandens buteliuką, pakilo šluostyti ant skruosto ištryškusių ašarų. „Visa apsvarstęs, supratau, kad teisusis, išmintingasis ir jų darbai yra Dievo rankose. Žmogus nežino, ar jo laukia meilė, ar neapykanta“ (Mok 9, 1).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Vis dar nedrįsau pažvelgti Jums veidan, kai pakėlėte krepšį ir, tarsi nieko ypatinga nebūtų nutikę, nužingsniavote gatve. Išdavikės mano kojos atsisakė judėti dar kurį laiką, tačiau stabo būseną išnaudojau tikrai prasmingai – atidžiai sekdama, kaip tolstate gatve, pajutau, kaip po truputį visa krūtinė šyla, įkaisdama taip stipriai, kad visas kūnas ėmė atgyti tarsi po ilgo miego. Dvi kupiūros po penkis įkrito į laukiantį po vis dar atsigauti negalinčio vyro kojomis krepšelį. Jis pakėlė galvą. Neištarėme nė žodžio, tačiau, esu tikra, mūsų žvilgsniai pasakė viską. Tylus pažadas ir nebyli nuostaba – juk ką tik buvome liudininkais to, kas, esu tikra, buvo Dievo planas žmonijai nuo pat pradžių pradžios. Jūs tai žinot. Ir kas sakė, kad stebuklų nebūna.

P. S. Kažkodėl tikiu, jog kitą sykį nepraeisiu pro šalį.

2020 metų lapkričio 10 diena, Vilnius