Laisva ir okupuota vienu metu, arba Kaip finliandizuoti Europą

Sofi Oksanen – garsi suomių rašytoja, Šiaurės tarybos literatūros premijos laureatė (2010 m.), knygų „Valymas“, „Stalino karvės“, „Kai dingo balandžiai“, „Šunų aikštelė“ autorė. 2021 m. rudenį ji lankėsi Vilniuje ir dalyvavo literatūros festivalyje „Vilniaus lapai“, nusifilmavo televizijos laidoje. Šiame straipsnyje Sofi Oksanen, remdamasi savo tėvynės patirtimi, įspėja apie didžiulį pavojų, į kurį Europą pastūmėtų galima Ukrainos finliandizacija.

Tekstą iš suomių kalbos vertė Jokūbas Kodoras. Šis straipsnis pirmą kartą buvo paskelbtas vasario 12 d. švedų kalba, vėliau – suomių ir ukrainiečių kalbomis. Vasario 16 d. straipsnio vertimą į vokiečių kalbą paskelbė „Die Zeit“. Šio leidinio redakcijos prašymu autorė, atsiliepdama į naujausias aktualijas, papildė tekstą dar keliomis svarbiomis pastaboms, kurias išvertė Giedrius Tamaševičius. 

Rašytojo dokumentiniam romanui Gulago Archipelagas buvo priklijuota ta pati etiketė. Prezidentas Urho Kekkonenas ir ministras pirmininkas Kalevi Sorsa neleido išleisti kūrinio, o žymi leidykla Tammi, leidžianti daug Nobelio premijos laureatų kūrinių, pasidavė spaudimui. Tačiau suomių kalbos vertėjas Esa Adrianas nusprendė apeiti šį sprendimą ir pervežė savo vertimą į Švediją, kurioje pirmąją kūrinio dalį išleido leidykla Wahlström & Widstränd. Visgi knygos platinimas Suomijoje nebuvo lengvas – ji buvo išimta iš knygynų bei parduotuvių lentynų. Kai kurie pasiliko po egzempliorių su mintimi, kad ateinančioms kartoms galės parodyti, kaip atrodė antisovietinė propaganda.

Po keleto metų mano estė mama atitekėjo į Suomiją ir taip aš gimiau šalyje, kuri, nors ir išsaugojo savo nepriklausomybę, tačiau visame kame patyrė finliandizacijos pasekmes. Šis Vakarų Vokietijoje atsiradęs konceptas reiškia nusileidimą stiprios kaimyninės šalies norams, o Suomija Sovietų Sąjungos geležinio kumščio gniaužtus patyrė labiau nei bet kuri kita Vakarų šalis. Finliandizacija darė įtaką ne tik užsienio politikai, bet ir šalies gynybai, ekonomikai, medijoms, menui ir mokslui. Vykdant akademinius tyrimus reikėjo vengti nagrinėti katastrofišką sovietinę ekonomiką, taip pat, jei norėjai siekti karjeros, reikėjo vengti antisovietinėmis laikomų temų. Kai tuometinė muitinė pastebėjo, kad Sovietų Sąjungos tune buvo tris kartus daugiau gyvsidabrio nei leistina norma, uždrausti prekybą pasiūlęs pranešėjas sulaukė kritikos už tai, kad šį rodiklį interpretavo „pernelyg teoriškai“. Laivybos tarnyba pakeitė savo nuostatus, kai sovietams priklausantis koncernas Teboil ėmė pardavinėti valtis, kurios neatitiko saugos reglamentų. Valdininkai nusprendė, kad sovietines valtis galima prilyginti gelbėjimosi liemenėms.

Kadangi mokyklose turėjo būti dėstoma pagal sovietinę istorijos sampratą, mano vadovėliuose buvo meluojama, kad Estija savanoriškai prisijungė prie laimingos Sovietijos šeimos. Tokį požiūrį lėmė SSRS ir Suomijos savitarpio pagalbos sutartis (1948 m. bendradarbiavimo susitarimas – vert. past.), kuria vadovavosi ir mūsų vadovėlius tikrinusi Švietimo taryba. Geografijos vadovėliuose vis būdavo įvardijamos Jungtinių Amerikos Valstijų problemos, o kalbant apie Sovietų Sąjungą neigiamos reikšmės būdvardžių nepasitaikydavo. Juk ten viskas buvo didinga ir nuostabu: mūsų Rytų rinkos kliringo (nepiniginio atsiskaitymo už parduotas prekes, suteiktas paslaugas ir kt. – vert. past.) susitarimai buvo tikras „Rytų stebuklas“. Nors, tiesą sakant, ketvirtadalis Suomijos eksporto ir toliau keliavo į Vakarus, o rytiniam kaimynui buvo suteiktas praktiškai nemokamas kreditas.

Didžiausių pagyrų Sovietų Sąjunga susilaukė iš kultūros sektoriaus. Kadangi komunistų laisva veikla buvo įtvirtinta po Tolesnio karo (Suomijos ir Trečiojo Reicho karo prieš Sovietų Sąjungą 1941–1944 m. – vert. past.) taikos sutarties, ši ideologija lengvai plito meno žmonių ir studentų rateliuose. Įsigalėjo taistoizmas – radikalusis kairiųjų judėjimas Suomijoje, be kritikos šlovinęs Sovietų Sąjungą. Prie raudonojo choro neprisijungę aktoriai likdavo be vaidmenų, o šimtosios Lenino gimimo metinės Suomijoje buvo paminėtos gausybe renginių.

Žvelgiant iš estų perspektyvos, šiuos įvykius sunku suvokti, nes sovietų okupacijoje gyvenusiam estui išvis nebuvo jokio kito pasirinkimo, kaip tik gyventi pagal diktatūros įstatymus. Suomija buvo nepriklausoma Vakarų demokratija, kurioje piliečiai savo valdžią rinko laisvuose rinkimuose. Finliandizacijai nereikėjo teisinių nuostatų: veiksmai, neatitinkantys draugystės su sovietais dvasios, būdavo pasmerkti žlugti net ir be oficialios cenzūros ar bausmių. Konsensusas buvo tvirtas, išbalinantis SSRS papročius. Estams deportacijų ir žmogaus teisių nusikaltimų, tokių kaip Gulagas, realybė buvo aiški – todėl juos prilyginti dešiniųjų jėgų propagandai buvo taip pat niekinga, kaip suomiams teigti, kad Holokaustas – melas. O suomiai, priešingai, nesuko sau galvos dėl to, kad nuo Stalino represijų žuvo tiek pat jų tautiečių, kiek ir Žiemos kare.

2020 m. Suomijos verslo ir politikos forumas (EVA) atliko vertybių ir požiūrio tyrimą, kurio rezultatai nustebino: vyresnės kartos žmonės priima Rusiją pozityviau nei jaunesnės.  Nuomonės išsiskiria maždaug ties keturiasdešimties metų riba. Būtent vyresnės kartos augo stiprios finliandizacijos laikais bei turėjo glaudesnį santykį su karu, tarp jų dar buvo daug gyvų veteranų. Tad kaip gali būti, kad būtent jie Rusijos atžvilgiu laikosi kitos nuomonės nei jaunesnieji?

Atsakymas slypi finliandizacijoje, formavusioje istorinę atminį, tautinį identitetą ir kalbos vartoseną. Pastaroji yra mąstymo įrankis: kai prisiliečiama prie jos statybinių blokų, kartu pakinta ir mąstymas. Suomija buvo Sovietų Sąjungos psichologijos operacijų testavimo laboratorija ir, iš Rytų kaimyno perspektyvos, sėkmės istorija. Juk mūsų Šiaurės šalių demokratija atrodė kaip įrodymas, kad Sovietų Sąjunga gali taikiai sugyventi su kaimynais.

Graži vitrina, pavadinimu Suomija, turėjo klaidinti užsieniečius ir versti manyti, kad tokia praktika yra tinkamas pasirinkimas. Mes, apimti išskirtinio entuziazmo, galėjome žiūrėti amerikietiškus serialus bei laisvai keliauti po Vakarų šalis – suvakarėjome tuo pačiu metu kaip ir finliandizavomės. Suomiai mielai žvelgia į šį laikotarpį taip, lyg tauta tikrai žinojo, kas vyksta Sovietų Sąjungoje. Bet tik maža dalis nukeliaudavo už Rytų sienos, kur atvykusiems užsieniečiams būdavo leidžiama pamatyti tik tai, kas buvo laikoma tinkama jų akims. Tad atitinkamai dalis suomių užaugo tikėdami sovietine liturgija. Jeigu Rytų imperija nebūtų sužlugusi, ta dalis būtų gerokai didesnė.

Kai Ukrainoje po savivertę sugrąžinusios revoliucijos 2014 m. valdžia perėjo į kitas rankas, rytinėje šalies dalyje įsiplieskė Rusijos išprovokuotas karas. Pastaruoju metu stiprėjant Rusijos agresijai ėmė atrodyti, kad Ukrainai reikėtų pasukti finliandizacijos keliu, nors tai ir pakenktų šios šalies integracijai į Vakarus ir grąžintų ją į praeitį, iš kurios ji norėjo išsivaduoti per savo revoliuciją. Tuomet nebeliktų žiniasklaidos daugiabalsiškumo, o Rusijos karą Ukrainoje, vadovaujantis Rusijos propaganda, reikėtų vadinti tik pilietiniu karu. Net nedrįstu įsivaizduoti, kokioje padėtyje tokiu atveju atsidurtų ši šalis.

Savitarpio pagalbos sutartis tarp Suomijos ir SSRS neteko galios po pastarosios žlugimo, tačiau vaduotis iš senų papročių Suomijai buvo daug sunkiau. Pasąmonė ir toliau vengia istoriškai netinkamų formuluočių, o kadaise išmoktas kalbėjimo būdas nesikeičia be sąmoningų pastangų. Nepriklausomybę atkūrusios Baltijos šalys iš karto perėjo prie tikrąją savo patirtį įprasminančios kalbos, atvirai įvardijusios sovietų okupaciją. Suomijoje šis procesas vyko lėčiau. Rusijai jau okupavus Krymo pusiasalį, mūsų gynybos ministras Carlas Haglundas sulaukė kritikos už tai, kad drauge su kitų Šiaurės šalių kolegomis pasirašė raštą, kuriame Rusija buvo pavadinta karine agresore. Didžiausioms mūsų partijoms – socialdemokratams (SDP) ir centro liberalams (Keskusta) –  priklausantys parlamentarai pareiškė, kad šitaip daryti nevalia, kad tas raštas nėra išmintingas.

Nežinome, ar Suomija būtų tapusi NATO nare, jei Rusija nebūtų nuolat aiškinusi, kokia nepriimtina jai būtų ši narystė. Suomija yra pratusi į Rusijos niurnėjimus reaguoti gynyba. Rytų kaimyno veiksmų kritika yra naujas ir pavojingas dalykas. 2011 metais Suomijos Aplinkosaugos instituto tyrėjas Seppo Knuutila aptiko didžiausią fosforo emisiją Baltijos jūroje, kurios šaltinis – įmonės Fosforit sąvartynas. Gamykla, priklausanti didžiausiam Rusijos trąšų koncernui Eurocham, į informaciją apie šią katastrofą nereagavo. Tačiau Suomijos aplinkos ministerija suabejojo tyrėjo kompetencijomis, teigdama, kad jis pats esą teršia Rusijos ir Suomijos santykius. Gamta šiuo atveju liko paskutinėje vietoje. Apniukusios moralės prašviesėjimas vyksta dar lėčiau nei kalbos atsinaujinimas. Vis dar nežinome, kurie su Rytais susiję sprendimai buvo paremti atviru grasinimu ir jėga, kurie – savicenzūra, kurie – saviapgaule. Būtent tokie yra labiausiai apgaulingi finliandizacijos padariniai, sujaukę šalies moralinį kompasą.

Kita vertus, Suomijos žiniasklaida kur kas geriau ir tikslesne kalba pateikia naujienas apie karą Ukrainoje, atsispirdama Rusijos skelbiamai tiesai. Dėl  aukšto spaudos laisvės lygio esame dėkingi Europos Sąjungai, kadangi jos narystė ir Europos žmogaus teisių konvencija pareikalavo atnaujinti mūsų žiniasklaidos įstatymą bei labiau įtvirtinti žodžio laisvę. Jaunoji suomių karta užaugo supama laisvos žiniasklaidos ir ėjo į mokyklas, kuriose nuo XX a. 10 dešimtmečio vadovėlių turinys buvo atnaujintas, atitinkantis realybę. Todėl ir Rusiją jie suvokia kitaip nei vyresnioji karta.

Kadangi finliandizacija, Sovietų Sąjungos požiūriu, buvo sėkmės istorija, Rusija naudojasi šiomis pamokomis. Idealus scenarijus jai būtų visos Europos, ne tik Ukrainos finliandizacija. Šį siekį patvirtina begaliniai Rusijos bandymai siekti įtakos už savo šalies ribų. Metodai yra žinomi: mąstymo ir kalbos manipuliacija, „pyrago ir botago“ politikos taikymas bei grasinimai prievarta.

Europoje į Rusijos taikomas įtakos siekio priemones ne visada ryžtingai reaguojama, dėl to verta pamąstyti, kaip atrodytų finliandizuota Europa  Jei toks trafaretas būtų perkeltas į Europą, būtų įgyvendintas scenarijus, kuriame ES pamatinės vertybės taptų pajuokos objektu, o priimantieji sprendimus pelnytųsi iš pataikavimo Maskvai. Mes ir toliau važinėtume vakarietiškomis mašinomis, keliautume kur panorėję, nebūtų nukentėjęs ir mūsų pragyvenimo lygis. Tačiau nebeturėtume žodžio laisvės, o mūsų žiniasklaida skelbtų Rusijos pranešimus spaudai. Dar po poros kartų mūsų palikuonys juoktųsi iš minties apie Rusijoje pažeidinėjamas žmogaus teises, o kalbantieji apie tai būtų apkaltinti persekiojimo manija. Opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas būtų prisimenamas kaip Osamai Bin-Ladenui lygus teroristas. O kaipgi Ukraina? Žinoma, ji būtų Rusijos dalis, kaip ir visa likusioji Rytų Europa. Baltijos šalys būtų veikiausiai kaltinamos dėl kokio nors naujo karo, nors tie „rasistai”, „fašistai“ ir bandytų atsakomybę suversti Rusijai. Baltijos jūra būtų vadinama pamazgų duobe, nors viešai to niekas nedrįstų įvardyti. Kas gi tuomet liktų iš Europos? Vien šukės.

Vadinti daiktus savais vardais

O kad taip nenutiktų, labai svarbu vadinti daiktus savais vardais.

Prieš porą dienų JAV paskelbė savo slaptųjų tarnybų duomenis apie galimą Rusijos puolimą. Šio įvardijimo privalumas tas, kad dabar niekam (už Rusijos ribų) nekyla abejonių dėl to, kad būtent Rusija yra potencialus agresorius.

Ši padėtis iš esmės skiriasi nuo 2014 m., kai tarptautinė žiniasklaida ilgai spėliojo, kam priskirti ir kaip vadinti į Krymo pusiasalį įžygiavusius karius. Kaip agresorių, kaip užpuoliką ar kaip okupantą?

Šis sumišimas pasitarnavo Rusijos interesams, nes puolamojo karo sąvoka turi aiškią neigiamą konotaciją.

Kas įvardija tiesą, pasitarnauja Ukrainai, nes pagal tarptautinę teisę valstybės turi teisę gintis. Būtent šią teisę Rusija bando iš kitų šalių atimti.

Prasidėjus 2014 m. Ukrainos karui, Rusijai labai ilgai sekėsi, taip pat ir užsienyje, kurti naratyvą pagal savo skonį. Tarptautinė žiniasklaida atrodė neįgali įvardyti Rusiją kaip vieną iš kariaujančiųjų pusių ką tik įsiliepsnojusiame konflikte. Dabar situacija yra visiškai kitokia.

Nepriklausomai nuo to, ar karo veiksmai Ukrainoje bus plėtojami, ar bus atsitraukta, Rusija jau daug pasiekė. Žvelgiant iš šalies, Ukraina atrodo dar nestabilesnė nei iki šiol, dėl to investuotojams ji dabar kaip niekad neįdomi, jau nekalbant apie turizmą.

Pastarojo meto dvišaliai pasaulio lyderių susitikimai kartais primena 1939 m. Vokietijos ir SSRS abipusio nepuolimo paktą. Net jei tokios sutartys ir nėra sudaromos: vien jau užuominos į tai užtenka, kad tarp Europos šalių būtų pasėtas nepasitikėjimas.