Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Laisvamanis Erškėtyno koplyčios statytojas

V. Rupšys prie Laukžemės dvaro rūmų, XX a. 7-as dešimtmetis. Rupšių šeimos archyvo nuotrauka

Šiemet sukanka 80 metų nuo SSSR ir Vokietijos karo pradžios 1941 m. birželio 22 dieną, žymėjusios ne tik žiauriausių Lietuvos istorijoje žydų žudynių – Holokausto, bet ir tūkstančių kitų šalies gyventojų, nužudytų kaip „komunistai“, pradžią.

Vieniems be kaltės kaltiems pasmerktiesiems, likimui lėmus, pavyko išlikti, kitų kūnus priglaudė Lietuvos žemė, ir jų kapai šiandien dažniausiai nežinomi. Tarp tų pasmerktųjų, kuriems pavyko išlikti, buvo ir darbėniškis, auksinių rankų meistras, Vytautas Rupšys (1907–1985).

Jis gimė XX a. pradžioje Darbėnuose, gausioje Kazimiero Rupšio ir Magdalenos Vinkaitės šeimoje, kurioje iš gimusių 12 vaikų užaugo 8. Ji gyveno gana kukliai, savo namų neturėjo, gyvenamą vietą nuomodavosi. Šeimos galva buvo geras mūrininkas, kurio paslaugos – namų, ūkinių pastatų, krosnių su kaminu mūrijimas – darbėniškiams ir aplinkinių kaimų gyventojams buvo labai reikalingos.

Gausią šeimą – joje užaugo 6 broliai ir 2 seserys – išmaitinti buvo nelengva, tad vaikai nuo mažens buvo pratinami prie darbo, stengėsi išmokti amato, nes siekti mokslo nebuvo lėšų. Vytautas, Darbėnuose baigęs pradinius mokslus, nuo paauglystės tapo savo tėvo padėjėju, stengėsi perimti jo profesinius įgūdžius ir tai jam gerai sekėsi.

Matydamas sūnaus profesinį tobulėjimą, tėvas jam patikėdavo vis sudėtingesnius darbus. Sulaukęs pilnametystės, jis pradėjo dirbti savarankiškai ir Darbėnų apylinkėse greitai išgarsėjo kaip geras, sąžiningas, nevartojantis alkoholio pareigingas savo amato meistras. Atlikęs privalomąją dvejų metų karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje jis grįžo į Darbėnus ir čia toliau tęsė savo profesinę veiklą.

V. Rupšys Lietuvos kariuomenėje, XX a. 3-ias deš. Rupšių šeimos archyvo nuotrauka

Lazdininkų kaimo gyventojai Barborai Pocienei (1854–1953) paskleidus žinią, kad jai 1926 m. Sekminių naktį apsireiškusi Švč. Mergelė Marija, netrukus jos pastangomis Kadagynų kaime, prieš Erškėtyno šaltinio, buvo pastatyta medinė koplytėlė. 1930 m., Lietuvai švenčiant Vytauto Didžiojo 500 metų gimimo jubiliejų, tikintiesiems ir dvasininkams surinkus reikiamą pinigų sumą, jos vietoje buvo nuspręsta pastatyti mūrinę koplyčią.

Statyba buvo patikėta jaunam gabiam meistrui V. Rupšiui. Jis su pagalbininku Erškėtyno koplyčią išmūrijo pagal 1910 m. Magdalenos Vitkauskytės (švietėjos Onos Vitkauskytės (1865–1928) motinos) pastangomis Darbėnuose pastatytos neogotikinės koplyčios pavyzdį. Erškėtyno koplyčia nedidelė, 4×6 m, neogotikinio stiliaus, raudonų plytų mūro, kampuose sustiprinta kontrforsais. Pastatas simetriškas, su laiptuotu frontonu ir iškylančiu dvišlaičiu atiku, kurio viršuje įtaisytas kryžius.

Atiko viduryje įspausta koplyčios statybos data su inicialais 1930/VDM. Pagrindinio fasado viršutinė dalis ir frontonas nutinkuoti baltai. Profiliuotų plytų karnizas fasado viršuje driekiasi pastato ir frontono perimetru. Pagrindiniame fasade įrengta segmentinė arkinė durų anga su dvivėrėmis durimis. Šoniniuose fasaduose segmentinės arkos formos angose įstatyti langai.

Sekminių šv. Mišios prie Erškėtyno koplyčios 1931 m. Marijono Daujoto asmeninio archyvo nuotrauka

Koplyčios viduje įrengtas altorius su Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Pastačius koplyčią ji netrukus buvo pašventinta, iškilmingoje procesijoje gausiai dalyvaujant Darbėnų kunigams, vienuoliams ir tikintiesiems. Kasmet, antrą Sekminių dieną, į šią vietą gausiai rinkdavosi tikintieji, čia šv. Mišias aukodavo Darbėnų bažnyčios kunigai.

1935 m., įvykus didžiulei nelaimei – sudegus Darbėnų bažnyčiai ir netrukus surinkus pinigų jai atstatyti, V. Rupšys, buvo vienas aktyviausių talkininkų ją atstatant, plytelėmis vienas pats išklojo bažnyčios grindis, padėjo dengti stogą. Jis, būdamas laisvamanis, tikinčiuosius ir tikėjimą gerbė, o į klausimą, kodėl eidamas bažnyčioje pro altorių jo priklaupdamas nepagarbina, atsakydavo, kad keliais yra išvaikščiojęs šią bažnyčią daugiau už visus tikinčiuosius kartu sudėjus.

Aukščio nebijojusį Vytautą darbėniškiai matydavo ir atliekant įvairius darbus ant bažnyčios bokšto stogo. 1938 m. lapkričio 24 d. Darbėnų bažnyčioje buvo palaiminta jau brandos pasiekusio V. Rupšio ir jaunos merginos 1920 m. gruodžio 17 d. gimusios Barboros Prušinskaitės katalikiška santuoka, kurioje vienas iš liudininkų buvo bažnyčios vargonininkas, jaunojo bičiulis Stasys Japertas. Tolerantiškos poros, gerbusios vienas kito apsisprendimą tikėti ar ne, šeima gyveno darniai ir draugiškai.

Vytautas buvo darbštus ir pareigingas, nerūkė ir nevartojo alkoholio. O jo 5 broliai, taip pat Darbėnuose garsėję kaip geri amatininkai, po atliktų darbų mėgo ir pasilinksminti. Jie taip pat buvo laisvamaniai, nelankė bažnyčios, nors vienas jų – Vladas – giedojo bažnyčios chore. Kadangi tuo metu darbo savaitė trukdavo 6 dienas, laisvą nuo darbo sekmadienį Vytautas mėgdavo praleisti gamtoje, miške, medžioti. O jo žmona, kaip ir daugelis darbėniškių katalikų, sekmadieniais lankydavo bažnyčią, giedojo jos chore.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus SSSR ir Vokietijos karui, nacistinė kariuomenė Darbėnus užėmė pirmąją karo dieną. Karo pradžia tapo ir ženklu pradėti sukilimą prieš sovietinius okupantus. Po brutalių sovietinio režimo represijų, 1941 m. birželio 14 d. trėmimų, kai gyvuliniuose vagonuose į Sibirą buvo išvežtos dešimtys tūkstančių įvairių tautybių Lietuvos gyventojų, žmonės komunistams ir represijų vykdytojams jautė pagrįstą neapykantą. Deja, ši neapykanta, daugumai represijų organizatorių ir jų vykdytojų spėjus pasitraukti į SSSR gilumą, krito ant sovietinės propagandos suklaidinto vietinio jaunimo, profesinių sąjungų narių, laisvamanių ir kitaminčių pečių.

„Atsiskaitymo“ valandomis, kai buvo ieškoma priešų – „komunistų ir komjaunuolių“ – nemažai lietuvių šeimų neteko savo tėvų, brolių ir seserų. Tad žydų, lietuvių ir kitų tautybių žmonių beprasmės žūties negalima pamiršti. Tuo metu žmogaus suėmimas be rimto pagrindo ir be jokio tyrimo buvo tolygus perdavimui sušaudyti, tai atliekant labai lengvabūdiškai, pavyzdžiui, suvedant asmenines sąskaitas.

Darbėnuose, kaip ir visoje Lietuvoje, sukurta pagalbinė policija turėjo užtikrinti viešąją tvarką ir žmonių saugumą, besitraukiančiai sovietinei kariuomenei neleisti žudyti šalies žmonių ir naikinti jos turto. Ji taip pat ėmėsi uoliai ieškoti ir suiminėti vietinius „komunistus“, nors tarp jų tikrų komunistų nebuvo.

Darbėnų bažnyčios klebonas Anupras Bardauskas su parapijos mergaitėmis jų Pirmosios Komunijos dieną, XX a. 4-as deš. Romualdo Beniušio asmeninio archyvo nuotrauka

Birželio 28 d. buvo areštuoti ir policijos pastato rūsyje uždaryti 5 broliai Rupšiai, tarp jų ir Vytautas. Apie tai sužinojusi Vytauto žmonos motina Veronika Prušinskienė pagalbos kreipėsi į Darbėnų bažnyčios kleboną Anuprą Bardauską (1881–1964), kad jis padėtų išgelbėti jo gyvybę. Dvasininkui dėl savo autoriteto pavyko įkalbėti paleisti iš suėmimo nors vieną brolių – Vytautą. Kiti 4 broliai už savaitės be jokio tyrimo, kaltės įrodymo ir teismo buvo nužudyti Kretingos saugumo policininkų, o jų kūnai užkasti pačių nužudytųjų išsikastoje duobėje Kretingos žydų kapinėse.

Mirties išvengęs V. Rupšys stengėsi beprasmę, savo brolių žūtį išgyventi savyje, sielos ramybę ir užsimiršimą atrasdamas darbuose Darbėnų apylinkėse ir kaimyniniuose miesteliuose. 1945 m. jo šeimos gyvenimas kiek prašviesėjo gimus sūnui Vytautui. Užaugęs jis taip pat tapo statybininku ir pratęsė Rupšių šeimos tradiciją. Pokario metais toliau tęsė laisvai samdomo statybų meistro veiklą, jokio oficialaus darbo nedirbo, nestojo ir į susikūrusį Darbėnų kolūkį.

Gerai pažinodamas apylinkių miškus, savo laisvalaikį jis skyrė medžioklei, iš kurios beveik visada grįždavo su vienokiu ir kitokiu laimikiu. Nors pokariu miškuose vaikščioti buvo pavojinga, Vytautas juose jausdavosi drąsiai, nes jį gerai pažinojo ne tik partizanai, bet ir vietiniai stribai.

Statant Grūšlaukės medinę septynmetę mokyklą 1949–1950 m. V. Rupšys – antras iš dešinės. Rupšių šeimos archyvo nuotrauka

Pokario metais Kretingos rajone prasidėjus naujoms statyboms ar pastatų restauracijoms Vytautas tapo aktyviu jų dalyviu. Porą kartų jis prisidėjo prie Laukžemės dvaro rūmų restauravimo (1948 m. juos pritaikant mokyklai ir vėliau, XX a. 7-ame dešimtmetyje), Grūšlaukės septynmetės mokyklos, Darbėnų vidurinės mokyklos ir kitų visuomeninių objektų statybos. Vytautas su savo sūnumi buvo laukiami svečiai ir spalio 17 d. įvykusiame šios naujos mokyklos iškilmingame atidaryme.

Kaip prisimena Laukžemėje gyvenanti 1937 m. gimusi Zita Aldona Lukošiūtė-Danielienė, Grūšlaukės mokyklos statyboje dalyvavo ir jos tėvas patyręs meistras Kazimieras Lukošius (1887-1961). Jos pareiga buvusi pirmadienio rytą savo tėvą iš šalia Laukžemės esančio Medomiškio kaimo, kur tuo metu gyveno jos šeima, nuvežti arkliu į Grūšlaukę, pakeliui paimant tris vyrus iš Darbėnų (tarp jų buvo ir V. Rupšys). O šeštadienį, po darbo, juos parvežti atgal, nes statybos laikotarpiu jie gyvendavo pas vietos žmones, namo tegrįždami tik sekmadieniui.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Sulaukęs pensinio amžiaus, V. Rupšys pensijos iš valdžios neprašė. Jis toliau dirbo savo mėgstamą, jau ramesnį darbą, gamindamas iš akmens ir betono antkapių paminklus, kuriuos šiandien galima pamatyti Darbėnų, Kretingos ir aplinkinių miestelių kapinėse. Šį pasaulį V. Rupšys paliko 1985 m., grįžęs namo ir prisėdęs pailsėti po medžioklės. Palaidotas šeimos kape, kurį puošia jo paties pastatytas paminklas.Vytautas 1957 m. padėjo namus pastatyti ir savo seseriai Sofijai, gyvenusiai Klaipėdoje. Jam padėjo ir jos sūnus Edvardas Malinauskas (g. 1937 m.), vėliau tapęs Lietuvoje žinomu dailininku marinistu. Jo rankomis išmūrytų krosnių, įvairių pastatų dar ir dabar galima surasti Darbėnuose bei jų apylinkėse pas vietos žmones. Rupšių šeimos archyve yra išlikę istorine vertybe tapusių nuotraukų, kuriose V. Rupšys įsiamžinęs jau išnykusių ar šiandien apleistų pastatų fone.

Tokia šio paprasto, darbštaus, kūrybingo darbėniškio gyvenimo istorija, galėjusi pasibaigti 1941 m. vasarą, kaip kad pasibaigė tūkstančiams nužudytų Lietuvos žmonių. To iki šiol stengiamės neprisiminti, nors tai taip pat mūsų istorijos dalis. Šių nužudytųjų artimieji ir giminės jau 80 metų nešioja kaltės šešėlį. Nors jų kaltės, už kurią jie nusipelnė mirties bausmės, niekas net nebandė įrodyti. Kaip kad ir nebandė įrodyti keturių Vytauto Rupšio brolių – Gedimino, Kęstučio, Vlado ir Alberto – kaltės.