2022 02 16

Modestas Gurauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Laisvė abituriento akimis

„BNS Foto“ nuotrauka

Abituriento kalba, pasakyta Vasario 16–osios proga Telšių Žemaitės gimnazijoje

Kai manęs paprašė pasakyti sveikinimą tokia svarbia visai tautai proga, nedvejodamas sutikau, nes Vasario 16-oji man kelia didžiulius sentimentus, todėl maniau, kad minčių nepristigsiu. Mano visos iliuzijos griuvo tą pačią akimirką, kai pradėjau galvoti, apie ką norėčiau kalbėti ir ką svarbaus noriu pasakyti.

Tai tapo viena sunkiausių ir labiausiai įpareigojančių užduočių mano gyvenime. Kodėl? Nes manęs netiesiogiai buvo paprašyta pasakyti „moraliai teisingą ir švarią“, tačiau absoliučiai tuščią, pritvinkusią nuvalkiotų tautiškumo klišių ir šabloniškų patriotiškumo lozungų, kalbą. Toks lėkštas sveikinimas būtų mano hipokrititiškumo ir konformizmo įrodymas, mano principų išdavystė ir nuobodulio tarytum peilio pakišimas jums po kaklu. Bet apie ką tada būtų teisinga ir vertinga šnekėti?

Laisvė nėra vertybė. Nepriklausomybė savaime taip pat ne vertybė. Tai geriausiu atveju galimybės. O galimybės gali būti destruktyvios ir pražūtingos, tačiau laisvė nediskriminuoja nė vienos galimybės. Žmogus pats laisvai renkasi: kurti ar naikinti, kilti ar nupulti, būti ar pražūti. Laisvė ir suverenumas nuo tautą kaustančių pančių turi lygiai tiek vertės, kiek tauta savo laisva valia gali sukurti gero ir pasipriešinti blogiui. Tikriausiai daugelis žino antikinį mitą apie Dedalą ir Ikarą. Karaliaus Mino Kretos saloje įkalintas Dedalas sau ir savo sūnui Ikarui sukonstravo sparnus iš vaško ir plunksnų. Pasitaikius progai skristi iš salos gavo taip išsvajotą laisvę, tačiau kupinas jaunatviško entuziazmo ir neapdairumo Ikaras kilo per aukštai, kur ištirpo vaškas ir išsibarstė plunksnos. Jis krito ir jį prarijo jūros gelmės. Ši istorija byloja, kad išsivadavimas iš priklausomybės negarantuoja nieko ir yra tik galimybė, kuria ne tik dažnai nepasinaudojama, bet ji gali tapti net ir keliu į pražūtį.

Fiodoras Dostojevskis romano „Broliai Karamazovai“ ištraukoje „Didysis inkvizitorius“ rašė: „Sakau tau, kad žmogus neturi kito tokio skausmingo rūpesčio, kaip kad surasti ką nors, kam galėtų kuo greičiau atiduoti tą laisvės dovaną, su kuria užgimsta ši pasigailėtina būtybė. Bet žmonių laisvę užvaldo tik tas, kas nuramina jų sąžinę. <…> bet kas gi pasidarė: užuot užvaldęs žmonių laisvę, tu jiems dar ją padidinai! O gal užmiršai, kad ramybė ir netgi mirtis žmogui brangesnė negu laisvė pasirinkti gėrį ar blogį? <…> Užuot užvaldęs žmonių laisvę, tu padauginai ją ir laisvės kančiomis amžinai apsunkinai žmonių sielas.“

Ši ištrauka mums byloja apie vieną liūdniausių įmanomų dalykų: žmogus yra silpnas. Mes esame per silpni laisvei. Dieviškoji tvarka mums suteikia prigimtinę laisvę, galimybę pažinti gėrį ir blogį, tačiau tuo pat metu laisvė sukelia tokį rūpestį, nes savaime ji nieko negarantuoja, nieko neduoda, žmogus yra nežinomybėje, kuri sukelia neužtikrintumą ir tuomet jis nesąmoningai renkasi kaustančius pančius, kurie garantuoja bent jau buvimą vergu ir palaimą nebūti įpareigotam spręsti. Taip pat žmogus atsisako laisvės, nes ji padaro jį vienišą, o priklausomybė, vergystė buria į paklusnias kaimenes. Minia nėra atsakinga už nieką, todėl priklausomybė nuo silpnų žmonių nugarų numeta nepakeliamą naštą, vadinamą laisvu pasirinkimu, laisvu sprendimu, laisva valia.

Lietuvos Tarybos nariai – Vasario 16-osios akto signatarai. Antras iš dešinės stovi Jokūbas Šernas. Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

Dar vienas dalykas, kurį svarbu pasakyti: laisvė ir laimė yra nesuderinamos sąvokos. Tai mums liudija vienas iš dviejų svarbiausių XX amžiaus distopinių kūrinių, parašytas aldouso Huxley – „Puikus naujas pasaulis“. Aprašoma nors ir baisias būdais kontroliuojama, redukuojama ir niveliuojama, vis dėlto labai laiminga visuomenė. Kodėl? Nes išlaikyti tokiam nepastoviam dalykui kaip laimė reikalingas begalinis pasaulio pastovumas, kurį galima palaikyti tik didžiule kontrole, kitaip sakant, absoliučiai uzurpuojant laisvę. Tokios distopinės visuomenės šūkis: „Bendrumas. Tapatumas. Pastovumas.“ Individualumas keičiamas bandos mentalitetu, o stipri laikysena praskysta vietoje laisvės žmogui pasiūlius laimę. Praskydome ir mes, kadangi sąmoningai renkamės virsti tokia visuomene, nes išsižadame laisvės teikiamo įvairumo mainais į hedonistišką pastovumą, o tai silpnumo ženklas, vadinasi, nesame nusipelnę laisvės.

Tad kas gi yra laisvė ir nepriklausomybė? Manau, tai yra atsakomybė. Kiek jūsų save galėtumėte įvardinti atsakingais? Skelbdami nepriklausomybę Vasario 16-ąją, mes paskelbėme, kad Lietuvos valstybė priklauso Lietuvos žmonėms, tad esame atsakingi už jos šiandieną ir už jos rytdieną. Tačiau bėda yra ta, kad vis dažniau laisvė suvokiama ne kaip pareiga, leidimas kurti bendrąjį gėrį visai tautai ir sąmoningas visų savo veiksmų pasekmių prisiėmimas, o kaip buvimas neatsakingam už nieką, kas baisiausia, net už save, savo veiksmus ir jų pasekmes. Šiandien mes džiaugiamės laisve, nes prieš daugiau nei šimtą metų žmonės buvo atsakingi ir idėjiški, ne tokie oportunistiški ir pragmatiški kaip mes šiandien. Kad ir tie dvidešimt signatarų. Vienas jų – Justinas Staugaitis, kuris, beje, ilsisi Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros kriptoje. Jo paskutiniai žodžiai buvo: „Dieve, saugok Lietuvą…“ Gaila ir skaudu, tačiau vargu ar bent vienas mūsų jaučia tokį atsidavimą ir pasiaukojimą tėvynei, atsakingumą už save ir už Lietuvą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ir baigdamas noriu pasakyti, kad nors ir yra lengviau rinktis pastovų, neįpareigojantį, atsakomybės nereikalaujantį gyvenimą, tačiau jis bus pasmerktas beprasmybei, nes prasmė kyla iš kūrybos, o kūryba negalima be laisvės, kuri nesuteikia to ramaus gyvenimo. Tad linkiu savo gyvenimuose priimti laisvę kaip duotybę ir prisiimti lygiagrečiai žengiančią atsakomybę ir ne tik už save, bet ir už kitą, net už visą tautą ir gautą laisvę. Ir atminkit, kad tikroji laisvė tik ta, kuri tarnauja gėriui ir teisingumui.

Sveikinu visus su artėjančia Vasario 16-ąja – Lietuvos valstybės atkūrimo diena.

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.