2021 04 16

Česlovas Skaržinskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Laisvė tavyje

Česlovo Skaržinsko nuotrauka

Kone kasdien susiduriu su žmonėmis, kurie iš anksto yra susidarę nuomonę apie savo draugus, pažįstamus, partijas, daiktus ir reiškinius. Tiesiog apie viską. Ne vienas išankstinės nuostatos laikosi visą gyvenimą, nors dažnai viskas kinta. Arba nemažai šių žmonių yra prisiėmę kitų nešiojamus stereotipus.

Psichologai teigia, kad žmogus keičiasi. Žinoma, ne kiekvienas. Tie, kuriems išankstinė nuostata yra įaugusi į kraują, visą gyvenimą bus kuproti, net grabas jų neištiesins. Teigiama, kad dėl išankstinės nuostatos žmonės iškreipia, klaidingai suvokia ar net ignoruoja jų nuomonei prieštaraujančius faktus. Tokie žmonės mano, kad jie yra teisūs, laisvi savyje… 

Akylai stebiu gyvenimą. Puikios sąlygos stebėti, kai būni pandemijos uždarytas tarp keturių sienų, tačiau gelbsti moderni šių dienų komunikacija. Niekur neišvažiavęs gali pažinti pasaulį. Tokiomis dienomis gera proga daug ką iš naujo apmąstyti, suprasti, atrasti. 

Vis neduoda ramybės išankstinės nuostatos paplitimas. Atrodo, ji vis labiau įsitvirtina. Net literatūros pasaulyje, į kurį žmonės turėtų žvelgti kaip į humanizmo tvirtovę. Deja, neretai yra kitaip. Tik per keletą netolimų metų būta įvairaus smerkimo. Andai rašytojus smerkė už parašytą kūrinį, neva kažką autoriai apjuodinę, sumenkinę. Daugelis smerkė, net tų knygų… neskaitę… Aklai pritarė vieno ar grupės žmonių viešai paskleistiems kaltinimams. Na, tokiu atveju pasipiktinusiųjų choras ir traukia ant visos Lietuvos… Garsiai, grėsmingai, atrodytų, tarsi kas mus iš Rytų užpuolę būtų… Na, ir tiems, kurie skaito, sakyčiau, neimkit į rankas tų knygų. Nepatinka – neskaitykite. Tačiau nekomanduokite kitiems, kaip jie turi gyventi, mąstyti, kurti, dirbti. Taip buvo per penkiasdešimt okupacijos metų. O jau greitai bus tiek pat metų, kai gyvename nepriklausomi. Bet visa bėda ta, kad iki šiol ne kiekvienas – laisvas viduje. Laisviems būti savyje – sunkiausia, bet įmanoma, jeigu to nori, sieki. Galbūt susidariusią nuomonę nėra lengva pakeisti. Tačiau turėti savyje išankstinę nuostatą apie viską, sakyčiau, tai tas pat, kaip gyventi nuodėmėje… 

Tokiu atveju laisvė tavyje niekada neapsigyvens, jeigu nesuprasi, kas ji yra. O juk dabar kur kas lengviau laisvę užauginti savyje. Tapo paprasčiau, kai buvo sukurti modernūs daiktai greitai ir lengvai komunikacijai. Tapo paprasta pažinti pasaulį. Kartu ir save. Geriau suprasti kitus. Tačiau ne kiekvienas to norime, siekiame. Mus priėmė Vakarai, tačiau ar juos priėmėme mes? Pastarąjį metą ypač glumina ne vieno, ypač visuomenėje gerai žinomų veikėjų, išankstinės nuostatos apie žmogų. Miestietį ar kaimietį, valstybės tarnautoją… Andai kaimietis vadinamas runkeliu, kai kurie žemės savininkai, beje, teisėtai paveldėję tėvų ar senelių žemę, sofos ūkininkais… Beje, šių sinonimų autoriai – žinomi politikai. Tai žmonės, kurie privalėtų kvepėti tolerancija, skleisti šviesą, skatinti nuomonių įvairovę. Keisčiausia, kad šios ir kitos sparnuotosios frazės prigyja kai kuriuose visuomenės sluoksniuose. Galbūt, jeigu būtų visuomenėje stipresnis atsakas visokiems žmogaus niekintojams, manding, laisvė atplasnotų kone į kiekvieno namus. Seniai būtume kiekvienas laisvas savyje. Padėtume atsitiesti suklupusiam, netyčia paslydusiam. Net nusikaltėliui – galimybę pasitaisyti. 

Kažkada galvojau paviešinti buvusio alkoholiko išpažintį. Parašyti, kaip jis atsikratė baisios ligos, kas jam padėjo sunkiu metu. Norėjau, kad kiti jo likimo broliai ir sesės suprastų pražūtingą alkoholio žalą, kad stengtųsi įveikti save, pasimokytų iš gero pavyzdžio. Jau buvau susitaręs su tuo žmogumi susitikti, užrašyti jo pasakojimą. Tačiau prieš pat susitikimą žmogus atsisakė duoti interviu. „Bijau, manęs daug kas nesupras, dar labiau pasmerks, juoksis, nors jau keletą metų nevartoju alkoholio, – mintijo jis. – Mūsų visuomenė nepakanti tiek vartojantiems alkoholį, tiek nevartojantiems…“

Ką jam galėjau pasakyti? Žinoma, nesutinku su tokia pozicija – būtina viešai dalytis savo patirtimi, jeigu ji nors vienam gali padėti. Bet viduje lyg tvyro baimė, gal žmogaus uždarumas ar valstietiškas paklusnumas nugali? Visaip gali manyti. Pasak amerikiečių rašytojo, garsių apsakymų „Marso kronikos“ autoriaus Ray Bradbury, visada atsirasdavo žmonių, kurie ko nors bijojo, o dauguma bijojo nežinomybės, ateities, praeities, dabarties, savęs pačių ir net savo šešėlių. Baimės daug ir dabar. O kai taip – laisvės tavyje būti negali. 

Manding, tik laisvi žmonės yra lygūs, demokratiški, tolerantiški, pakantūs kitokiai nuomonei. Labai patiko aktorės Birutės Mar interviu, publikuotas viename dienraštyje, kuriame ji taikliai įvardija, kas yra laisvė: „Laisvę pirmiausia reikia atrasti savyje, nebijoti eiti į save. Pažinti savo tamsiąsias puses, nebėgti nuo jų.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems yra suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas su kitu kaip broliai“, – rašoma 1-ame Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos straipsnyje. Gimsta laisvi, tačiau vėliau ne vienas patenka į išankstinių nuostatų nelaisvę. Galvoju, kodėl kai kurie žmonės lengvai pasiduoda kitų įtakai, iki gyvos galvos minta svetimu neskaniu jauku? Būna pikti, pavydūs, niekuo nepatenkinti, įsitikinę, kad už juos kažkas turi viską padaryti. Gal net ir jų gyvenimą nugyventi… Einu kuo toliau nuo jų. Ne visada pavyksta, nes jų daug. Visur. Ir labai apsidžiaugiu, kai staiga sutinku laisvų žmonių. Dažnai gamtoje. Kad ir kasryt pušingame sostinės Pašilaičių parke. Ten, kur daug laisvo varnų gyvenimo. Stebiuosi, kaip jos moka džiaugtis laisve – joms tinkamas bet koks oras. Ar šalta, pusto, o vasarą karšta – varnos supasi medžių viršūnėse, šokinėja nusileidusios žemėje, vis juda, skrenda, tarsi būtų amžiname veiksme. Ir garsiai krankia, tarsi kažką stebuklingo atradusios savo tėvonijoje. Jos – tikros namisėdos, neieškančios kitos žemės. Joms čia gera. Gera ir man. Gera visiems, vaikštinėjantiems tarp parko pušų, palikusiems daugiaaukščių dėžučių pasaulį. Jie, kaip ir aš, atrado ramybę pušų ar kitame jaukiame prieglobstyje. Jie brangina didmiestyje esančią gamtos karalystę. Jie, sprendžiant iš spinduliuojančių akių, čia radę laisvę…