Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Laisvės gelbėtojai

Kun. Juliaus Sasnausko asmeninio archyvo nuotrauka

Kalėdoms, Kristaus gimimui, laikiau tą seną keistą nuotrauką. Prie pranašo žodžių: „Mums kūdikis gimė, sūnus gi mums duotas.“ Bet dabar turiu rašyti nekrologą Gustui, ir Kalėdos tegul būna kitokios.

Gustas iškeliavo antradienį, jau vakarop. Per pietus dar buvo Paskutinis patepimas. Šventi aliejai ant tatuiruotos vaikiškos krūtinės, baltų rankų, virš deguonies kaukės. Viešpatie, tu viską žinai. Ir tu viską gali. Taip ir įvyko – jam viską žinant ir galint viską. Kai tepiau gražų Gusto kūną, prietaisas, matuojantis pulsą ir deguonies kiekį kraujyje, rodė dvi poras aštuntukų. Ten budėjęs gydytojas pastebėjo. Jis įžvelgė nuorodą į tobulybę. Atsisveikino lenkiškai. Niech będzie pochwalony Jezus Chrystus! Kiekvienas kunigas Vilniuje supras. Na wieki wieków. 

Prieš dvejus metus, taip pat rugsėjo mėnesį, Gustui darė pirmąją smegenų operaciją. Kalbėjo, jautėsi lyg sugrįžęs iš kitokio, visai naujo pasaulio. „Ochujenas paltas“, – taip pakomentavo mano prieštvaninę švedų kariuomenės milinę su kišenėmis ant nugaros, gautą iš kažin kokios labdaros. Man patiko. Ligoninės personalas tik gūžėsi nuo jo keiksmažodžių. Įtarė, kad jaunuolis iš gatvės, koks narkomanas, asocialusis. Jam buvo tik linksmiau dėl to. 

Kad gatvių traukos turėjo daug, tas tiesa. Tokie kaip jis myli miestą. Per vieną ekskursiją su draugais nuėjo į prekybos centrą, norėjo alaus, bet jau viskas, per vėlu, skyrius uždarytas. Vienas draugas sugebėjo įsikišti alaus butelį ir mėgino išnešti. Apsauga pagavo, uždarė. Kiti stypso lauke, laukia, kas toliau. Apsauginis išveda draugą už parankės ir tempia kažkur, greičiausiai į policiją. Vėliau Gustas gyrėsi, kaip jam pavyko išgelbėti draugą. Palaukė, kol apsauginis su auka nutolo, ir ėmė leistis nuokalne. Vis dar abu už parankės. Gustui reikėjo įsibėgėti ir visa jauno kūno jėga tvotis į tarpą tarp porelės. Apsauginio gniaužtai neatlaikė smūgio, gal žmogus jau buvo link pensinio amžiaus ar šiaip ne geriausios fizinės formos. Ir, aišku, nesitikėjo. Draugas dėjo į kojas. Gustą pačiupo. Dar ilgai paskui tampė, reikalavo, kad pasakytų draugo pavardę. Kažin kaip atsilaikė. Tik, deja, tas draugas po kurio laiko jį išdavė. Mačiau, kad jam labai skaudėjo.

O kodėl dabar nutariau Gustui skirti ne jo paties, o nežinomo naujagimio nuotrauką, nė pats nežinau. Šiek tiek prisimenu jį tokį pačioje Bernardinų istorijos pradžioje. Vėliau buvo apvalutis pirmokėlis, mama per Komuniją atsivesdavo už rankos, kad gautų palaiminimą. Gražiai užaugo. Turėjo menininko gyslelę, buvo pradėjęs studijas. Labiausiai mylėjau jo laisvę. Ir buvo man vienas iš tvirtų įrodymų, ką reiškia laisvės karta. Gimęs, kai visa tauta plėšė dainas apie laisvę. Žurnalistai vis kyšteli kvailą klausimą, ar už tokią Lietuvą kovojote. Tai štai jums Gustas, už tokius ir kovojome.

Naujagimis vežimėlyje greičiausiai irgi iš tarpukario laisvųjų žmonių kartos. Nuotraukos popierius – dar senas, vokiškas, „Agfa-Lupex“ firmos. Kūdikio vežimėlis prašmatnus, stilingas, su nikeliuotomis detalėmis, po karo už tokius turbūt galėjai atsidurti Sibire. Vaikelis paguldytas ant mezginiuotos pagalvėlės, viskas tvarkinga, iščiustyta. Ir jis pats visas baltutis, švarutis, dailutis. Tik kodėl – nuogas? Paliktas vienui vienas? Nebyli nuojauta, gal pranašystė, kas laukia tos laisvės ir to viso gražumo? Kad vienądien bus pareikalauta tavo kūno? Ir kad žinai, koks jis silpnas ir trapus, bet argi ne su juo ir ne per jį ir laisvė, ir šventumas, ir pati meilė?

Daugiau nespėliosiu, ne ta proga. Gusto mamai ir močiutei dabar sukasi prieš akis milijonai jo gyvenimo kadrų. Ir, žinoma, toks, su kūdikiu centre, kai laimė ir nuostaba eina per kraštus. „Nes gimė pasauliui žmogus“ – ši evangelinė eilutė visada man pakerta kojas, pašiurpstu, nežinia, iš džiaugsmo ar iš siaubo. Neįmanoma, kad vieną dieną tas pasauliui gimęs žmogus būtų tarsi negimęs, išsitrynęs, dingęs amžiams. Ką tada darytų pasaulis, kaip toliau gyventų, kaip būtų vis mylimas ir mylimas savo nuostabiojo Kūrėjo?

Ir vėl apie laisvę, nes be jos taip pat nėra tikro žmogaus, o kartu – nėra ir pasaulio. Jei nori – ir tėvynės, kuri būtų verta, kad ją mylėtum ir statytum, gintum, pasiliktum su ja per visas dienas. Ir kai anie glotnūs, save įsivertinę ministrai ir ministrės, patarėjai ir patarėjos „šiandien dienai“ (būtinai – „šiandien dienai“) kabina makaronus apie hibridines atakas ir nieko nenutuokia, ką reiškia gyvenimas ir laisvė, tai man tik gaila jų, nes jie nematė ir negirdėjo Gusto, kuriam buvo tik 23 metai ir kuris jau žinojo (ne „šiandien dienai“!), kad laisvas žmogus neturi ko bijoti ir ko prarasti. Ir net paties gyvenimo jis nepraranda išėjęs. Jaučiu, kad kaip tik čia išsipildo ta dieviškoji Kristaus galybė: tu viską žinai, tu viską gali. Niech będzie pochwalony!

Dar spėjau Gustui gauti panašų „ochujeną paltą“. Nemačiau, ar buvo proga apsivilkti, ar tiko jam. Ligoninėse atima viršutinius drabužius, o ligoninių jam buvo daug per tuos porą paskutinių jo metelių. Dabar jau rengsis kaip norės. Ir dėl žodyno dangaus gyventojai nesipiktina.

Gustas mirė Liepkalnio gatvėje, ties senąja Vilniaus riba, buvusioje caro kariuomenės sargybos būstinėje, kuri saugojo rytinį kelią į miestą. Ten pro šalį, tai į vieną, tai į kitą pusę, beldėsi ir Napoleono būriai, ir Raudonoji armija, ir lenkų legionieriai. Vilnius pasislinkęs dabar į rytus, sargybinė seniai nunyko. Kas dar liko – tai toliau saugoti miesto laisvę. Ne koncertinomis. Savo dvasia ir kūnu. Taip patikimiau.

Kažin kas jau lyg regėjo Gustą, apsuptą dangaus angelų. Bet gal didesnė tikimybė, kad jį sutiksi tose vietose, kur reikia nepasiduoti, nebijoti ir garsiai nusikvatojus sugalvoti naują sąmokslą laisvės vardu. Pirmyn, Gustai!

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu