Laisvės kovotoja O. Butrimaitė-Laurinienė: kai mus varė į lagerį, kareiviai sakė „Čia bus jūsų namai ir kapai“

Partizanų ryšininkė, politinė kalinė, tremtinė Ona Butrimaitė-Laurinėnienė. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

„Ukrainai visas pasaulis padeda, o mes tuomet buvome vienui vieni...“ – sako partizanų ryšininkė, politinė kalinė ir tremtinė ONA BUTRIMAITĖ-LAURINIENĖ, pokario pasipriešinimo kovose praradusi tris brolius, o apie ketvirtąjį, pasitraukusį į Angliją, sužinojusi tik po daugelio metų.

Gimusi 1929-aisiais Ona augo apsupta keturių brolių. Tragiškai žuvus tėveliui, mama liko su penkiais vaikais. Vyresnieji broliai patys statėsi namus Jakėnų kaime, Ignalinos rajone, kiek galėdami padėdami mamai.

1940-ųjų birželį Lietuvos keliuose pasirodė sovietų kariuomenė. Ona tuomet laikė tikybos egzaminą pradinėje mokykloje. „Pasigirdo triukšmas, dundėjimas, pasirodė tankai ir svetimi apdulkėję kareiviai. Direktorius ir klebonas nuėjo paklausti, kas vyksta. Sugrįžę sakė: raudonoji armija atvyko mus išvaduoti nuo karo… – prisimena Ona. – Tada dar nesupratome, kas ta okupacija, bet žmonės kalbėjo, kad atėjo bedieviai.

Po metų visus išgąsdino prasidėję trėmimai, sužinojome apie Rainių žudynes… Atėjus vokiečiams, kurie irgi buvo maži draugai, bolševikai pabėgo. Mano brolis Balys buvo išsiųstas į frontą, vėliau, vokiečiams traukiantis, pasitraukė iš Lietuvos.“

Grįžus bolševikams, prasidėjo lietuvių vyrų mobilizacija į frontą. Jauni vyrai slapstėsi aplinkiniuose miškuose, tikėdami, kad bolševikų valdžia sugrįžo neilgam. Slapstėsi ir Onos brolis Povilas.

„Ateidavo pavalgyti, rūbų pasikeisti, o stribų tuomet dar nebuvo. Tik vėliau stribai susiorganizavo ir pradėjo eiti per trobas ieškoti tų vyrų, kuriuos kvietė atvykti į komisariatą. Pas mūsų kaimynus rado du vyrus, tai vieną nušovė, o kitą nusivarė – jis po metų buvo užmuštas Vorkutoje. Ir tada vyrai pasitraukė į mišką, apsiginklavo, išsirinko vadu kariškį. Mano vyresnysis brolis, pasivadinęs Vaidila, buvo kartu su jais, o mes padėjome maistu, vežiojome šovinius, mezgėme kojines, žinias, atsišaukimus platinome, laikraštėlius. Man brolis sakė, kad būsiu ryšininkė, bet be priesaikos, nes tai didelė atsakomybė“, – prisimena Ona.

Brolis žuvo 1947 m. gegužės mėnesį, pakliuvęs į pasalą. Onutei apie brolio žūtį papasakojo ryšininkas, kurį tą dieną sulaikė pasalą surengę sovietų kariai.

„Išeina partizanai, Povilas su žiūronais, dairosi, o užsimaskavę sovietai šneka: „Čia vadas bus, reikia taikyti į kojas, paimti gyvą…“ Paleido kulkosvaidžio seriją, brolis krito sužeistas, bet atsišaudė. Jo buvo ir kairė ranka sužeista, turėjo tik dantis ir sveiką dešinę ranką. Kai baigėsi šaudymas ir kareiviai bėgo jo link, jis sviedė granatą į tą kareivių pulką. Oi, kiek padarė košės… Savo ataskaitoje jie parašė, kad Vaidila nukovė septynis, bet gal dvidešimt septynis jis užmušė ar sužeidė. Dar pribėgę jie jį spardė, bet jų vadas sako: „Kam spardot? Juk negyvas jau… Pavyzdį reikia imti iš jo, kaip reikia kovot“, – pasakoja O. Butrimaitė-Laurinienė.

Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

Brolio ir jo žuvusio bendražygio kūnus ryšininkai užkasė, bet negiliai. Sužinojusi apie sūnaus žūtį mama pasakė: „Vis tiek atsivešiu ir palaidosiu…“ Pasak Onos, brolis buvęs labai religingas, Marijos garbintojas, lankydavęs gegužines pamaldas.

„Marijos buvo didžiausia dovana, kad jis žuvo gegužės mėnesį. Jis sakė: „Man bedieviai nepakeliui, kovosime iki galo. Jei Lietuva nebus laisva, gyvens laisvi tie, kurie po mūsų. Jei reikės mūsų aukos – aš pasiryžęs. O man tik pasakė kartą: „Sesute, pasodink rūtų ant mano kapo“, – prisimena O. Butrimaitė-Laurinienė.

Mama tuomet pasiėmė arklį iš kaimyno, į vežimą įsisodino jauniausiąjį broliuką ir išvažiavo. Ją pasitikęs partizanų ryšininkas nuvedė prie dviejų kapų. Sūnaus kapą ji iškart atspėjo, atkasusi kūną apsikabino ir pati įkėlė į vežimą, ryšininkas tik žuvusiojo kojas padėjo įkelti. Tuomet ir pati nesuprato, iš kur tiek jėgų atsirado. Parsivežė namo, kaimynai padėjo paslėpti žuvusįjį, per naktį sukalė karstą. O kitą dieną ieškoti dingusio partizano kūno atėję kareiviai vertė namus, badė lubas su durtuvais, bet nieko nerado. Povilą šeima kartu su kaimynais slapta palaidojo Švedriškėje, prie tėvelio kapo.

„O stribai davėsi, kapuose ieškojo palaidoto brolio, dairėsi šviežiai supilto kapo, bet pamatę prieš kelerius metus nužudyto mokytojo Jono Garbšio kapą su užrašu ant paminklo „Į šaltąjį Sibirą nevažiuosiu, geriau savo Tėvynėje mirsiu. Žydų bolševikų žiauriai nužudytas A†A mokytojas Jonas Garbšys“, viską metę nuvažiavo pas kunigą aiškintis dėl to užrašo. O brolio kapo paieškos baigėsi…“ – pasakoja Ona.

Antras brolis Bronius buvo ramus „žemės artojėlis“. Norėdamas išvengti mobilizacijos jis pasijaunino, pase pakeitė gimimo metus.

„Sykį pasisiūlė malkų mamai paruošti, išėjo į mišką. O jį ten areštavo, sakydami, kad „eini broliui bunkerį ruošt…“ Mušė jį, privertė pasakyti, kad tikrai ėjo to bunkerio ruošti. Jis tai pripažino, puikiai suprasdamas, kad daro nesąmonę. Išvežė brolį į Vorkutą šešeriems metams, o po trejų metų paleido, sugadinę sveikatą. Vieną kartą jis sėdi toks neramus, mama klausia: „Ko toks neramus, Broniuk ?“ O jis – „Mama, bus trėmimas, aš niekur nevažiuosiu, geriau bėgsiu, ir tegul nušauna…“ – prisimena Ona.

Tuomet visa šeima pradėjo slapstytis, nakvodavo pas kaimynus, draugus. Kiek aprimus baimei, vieną dieną mama grįžo namo nakvoti, o kaip tik tą naktį užgriuvo stribai ir mamai liepė surasti vaikus. O ji tyčia persekiotojus nuvedė ten, kur vaikų nebuvo. Mamą išvežė, Ona liko su abiem broliais.

„Buvo gegužės 22-oji, slėpdamiesi sugulėme į rugius, girdėjome riksmus, mašinų ūžimą. Atėjo partizanų ryšininkas, klausia brolio, ar jis eis legalizuotis, ar eis pas partizanus. Brolis pasakė, kad eis į būrį. Apsikabinome atsisveikindami, supratome, kad šeimos jau nebus, viską išdraskė… Nutarėme, kad aš eisiu legalizuotis, brolį išsivedė, o jaunesnį broliuką išvežė pas partizanų gimines prie Kauno“, – pasakoja Ona.

Išsiskyrusi su broliais mergina nuėjo į Salako NKVD būstinę, pasisakė pavardę.

„O kur tu buvai, kai tavo mamą trėmė?“ Atsakiau, kad mokiausi siūti. „O kur broliai?“ Sakau, maniau, kad visus ištrėmė. „Bandoj tavo broliai, eik dabar ieškot jų ir užsiregistruok, kad žinotume visada, kur esi…“ Ėjau tada per gimines, kur galva nešė, kur galėjau pragyventi. O brolis žuvo gruodžio mėnesį… Važiavo jie per Kalėdas lankyti sužeistąjį ir pakliuvo į pasalą. Sužeidė brolį, dar gyvą įmetė į sunkvežimį, nuvežė į aikštę ir užspardė. Užkasė Tauragniškiuose, prie „skribarnės“. Grižę iš Sibiro ieškojome jo, bet jau toje vietoje miškas užaugęs, kareivių ten prilaidota, taip ir liko…“ – pasakoja O. Butrimaitė-Laurinienė.

Portretas. — Partizanų ryšininkė, politinė kalinė, tremtinė Ona Butrimaitė-Laurinėnienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

1950-aisiais jauniausiajam broliukui Stasiui suėjo šešiolika metų, jis grįžo į tėviškę išsiimti pasą. Ona tuo metu jau buvo areštuota. Tai sužinojęs Stasiukas pabėgo pas partizanus. 1950 m. kovo 9 d. ties Kazitiškiu jis buvo nušautas su keliais bendražygiais.

„Aš tada buvau suimta, prokuroras davė sankciją. Tardytojas man parodė keturių nušautų vaikinų nuotrauką, pamačiau broliuką kraujuotu veidu… Ėjo kalbos, kad jis bėgdamas pats nusišovė. Tada juos tempė už kojų, tampė, išniekino Ignalinoje. O vėliau sukapojo gabalais ir išmetė į lauko tualetą… Grįžę iš Sibiro ieškojome jo palaikų. Sužinojome, kad to lauko tualeto vietoje, vedant kanalizaciją, buvo rastos keturios kaukolės, jas pasiėmė saugumas. Atgimimo laikais aš užvedžiau bylą, o prokurorė man pasakė: „Yra tas stribas, kuris kapojo, yra tas saugumietis, kuris kaukoles išvežė. Bet jie neliudija.“ O kaip gerai! Neliudija… Adatų į pirštus niekas jiems nekiša, kaip kad jie kišdavo, tai ir neliudija…“ – karčiai šypsosi pašnekovė.

Pritaikius garsiuosius Rusijos TFSR Baudžiamojo kodekso straipsnius 58-1a-11, 58-1a-10, Ona buvo nuteista dešimčiai metų lagerio ir penkeriems metams tremties. Taišeto griežtojo režimo lageryje jai teko pjaustyti žėrutį, kvėpuoti nuodingomis jo dulkėmis. Pasak Onos, tai buvo ypatingo kruopštumo reikalaujantis darbas: „Per dešimt valandų reikėjo įvykdyti 400 gramų normą, kad gautum „paikę“ (maisto norma – red. past.). Penkerius metus dirbau tame lageryje, iš tremties mama buvo atvažiavusi pas mane. Ji buvo Krasnojarske, netoli, ir nutarė atvažiuoti. O aš jai net negalėjau pranešti, kad nevažiuotų, nes tame griežto režimo lageryje pasimatymai draudžiami. Laiškus galėjome rašyti tik du kartus per metus – sausį ir birželį. Mes, lietuvaitės, viršydavome normą, ir man leido su ja pasimatyti, nes gerai dirbau, nebuvau pažeidusi jokio režimo. Davė valandą pasimatymui. Nuvarė už zonos, liepė kalbėtis rusiškai, kareivis šalia. Mama žiūri į mane, tais „laskūtais“ iš lagerio apsirengusią, ir verkia… Raminau ją, o grįžusi į lagerį verkiau pati. Tik skausmo man tas pasimatymas suteikė.“

Mirus Stalinui, nuėmė numerius ir grotas nuo barakų. Dalį kalinių išvežė į Mordoviją, kitas – į kiaulių fermą. Kalinės jau galėjo geriau maitintis, gaudavo sušalusių bulvių, kiaulių taukų. Peržiūrėjus bylą ir sutrumpinus kalinimo laiką, Onutei leido vykti į tremtį pas mamą į Koliūčių: „Man pasiūlė vykti su sargybiniu, bet aš atsisakiau. Tai kur tau! Sekė toks sargybinis, o atvažiavus į Krasnojarską liepė išlipti ir nuvedė į kalėjimą, į mirtininkų kamerą. Atvedė dvi baisias recidyvistes, jos susidorodavo su kaliniais, bet jos užsiėmė su vyrais, iš visų aukštų joms siuntė cigaretes, o aš tik sėdėjau ir meldžiausi…“

Po dešimties dienų Oną paleido. O mama, tas dešimt dienų vaikščiojusi į stotį, kaip tik tą dieną, kai dukra atvyko, praradusi viltį sulaukti nebeatėjo. Onutę pas mamą tuomet palydėjo vietiniai darbininkai.

Ir taip prasidėjo tremtis. Kiek pasimokiusi geležinkelių iešmininkų kursuose, Ona nuėjo dirbti iešmininke. „Iešmininko būdelė nuo stoties gal 500 metrų, taigoje, darbas pavojingas, gali ateiti ir pabėgę kaliniai, ir kareiviai. Sykį beldžia kareiviai, prašo įleisti sušilti vieną, kuriam skrandį skauda. Aš neleidau, tai nuėjo burbėdami. O kita iešmininkė, gerai juos pažinojusi, pasakojo, kad jie kalbėjo „ot bjauri ta lietuvaitė, net numirti už durų neleis“, – prisimena O. Butrimaitė-Laurinienė.

Pažintis su Petru Laurinėnu, didelio partizanų būrio vado broliu, baigėsi santuoka. „Gražiai gyvenome dešimt metų, bet išėjo taip, kaip išėjo… Sibire gražiai gyvenome, niekada nebuvome susibarę, bet kai atvažiavome į Lietuvą, jį iškart apstojo moterys. Jis paliko mus, man pačiai teko pabaigti statyti namus Kaniukuose, užauginti dukras, viską sugerti kaip kempinei“, – pasakoja Ona. Paklausta, kokį darbą dirbo grįžusi, atsakė, kad teko dirbti „patį sunkiausią ir menkiausiai apmokamą darbą“.

Trijų nužudytų brolių sesuo, ištvėrusi lagerius ir tremtį, visuomet tikėjo Lietuvos laisve: „Kai mus varė į lagerį, labai pustė sniegą į akis, mes gręžėmės atgal, o kareiviai sakė: „Nesigręžiokite, čia bus jūsų namai ir kapai, juk į sunkaus režimo lagerį atvažiavote.“ Bet mes tikėjome, kad Lietuva bus laisva. Šitiek išlieta nekalto kraujo, šitiek vaikelių nužudyta, išmirusių Sibire, šitiek ašarų išlieta… Ar ne stebuklas tas Atgimimas, tokią galybę sugriovė? Gyvenom, kentėjom, kiek galėjom…“

Onos Butrimaitės-Laurinienės prisiminimai atgulė anūkės Živilės Kropaitės-Basiulės knygoje „#fainiausiapasaulymočiutė: anūkė klausia apie karus ir sąžinę“. Išlaikiusi nuostabią atmintį ir žaižaruojantį gebėjimą juoktis ir juokauti, O. Butrimaitė-Laurinienė anūkei liudija siaubingiausius jaunystės pergyvenimus, knygoje kontrapunkto principu perpintus šmaikščiais ir smagiais močiutės ir anūkės pokalbiais.

– Močiute, man reikia paantraštės tavo knygai.

– Ko, ko?

– Nu tokio paaiškinimo po pavadinimu.

– „Išėjā broliai tēvynēs gīnti“.

– Netinka, reikia mažiau banalu kad būtų.

– „Gyvenimas pragari“.

– Nu tikrai ne.

– Tai rašyk tadu „Bābūlēs pasakās“ ir aik gult neskankīnus.

(Iš Živilės Kropaitės-Basiulės knygos „#fainiausiapasaulymočiutė: anūkė klausia apie karus ir sąžinę“, išleido BALTO leidybos namai, 2022 m.)

Projektas „Miško sesės“ atskleidžia moterų partizanių indėlį kovojant už Lietuvos nepriklausomybę ir įamžina bebaigiančios išeiti laisvės kovotojų kartos asmeninius liudijimus. Šie pasakojimai nėra tik apie praeitį – tai mamų, močiučių ir prosenelių paliekama žinia jaunesniajai kartai, kviečianti reflektuoti šiandienos pilietinius pasirinkimus. Projektą finansuoja Krašto apsaugos ministerija.

...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį, turime nedidelį prašymą Jums: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Šiuo metu atliekame nedidelius technologinius pakeitimus. Žvelgdami į ateitį planuojame ir ženklesnį atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.