Laisvės kovų pasakojimas šeimose. Pokalbis su istorike G. Paskočiumaite

Siekdami nuslopinti partizaninį pasipriešinimą, sovietai ėmėsi represijų prieš partizanų rėmėjus ir jų šeimas. 1948-ųjų gegužės 22–23 dienomis Sovietų Sąjungos represinės struktūros įvykdė vieną didžiausių žmonių trėmimų Lietuvos istorijoje, pavadintu „Vesna“ (liet. „Pavasaris“). Jo metu iš Lietuvos buvo ištremta 40 000 žmonių, daugiausia moterų, vaikų, senelių. Operacija „Vesna“ prasidėjo Sovietų Sąjungos ministrų tarybai 1948 m. vasario 21 dieną priėmus slaptą nutarimą visiškai iškeldinti iš Lietuvos dvylika tūkstančių ginkluoto pogrindžio pasipriešinimo dalyvių bei jų rėmėjų, vadinamųjų „banditų“ pagalbininkų ir buožių šeimų.

Istorinio pasakojimo svarba Lietuvos pokario partizanams

Dauguma Lietuvos partizaninio pasipriešinimo dalyvių, gimusių tarp 1910–1922 m., priklausė kartai, kuri formavosi jau nepriklausomoje Lietuvoje. Šiems žmonėms buvo labai svarbi atmintis, iš kartos į kartą perduodama šeimose. Istorikė GRETA PASKOČIUMAITĖ, su kuria tinklalaidėje kalbamės apie istorinio pasakojimo svarbą Lietuvos laisvės kovotojams bei jų rėmėjams, šiuo metu rašanti mokslinį darbą „Partizaninio karo pasakojimas šeimose“, akcentuoja spausdinto žodžio svarbą: „Būtent knygnešystė ir tautinis atgimimas bent daliai partizanų galėjo imponuoti tuo, kad šiuo laikotarpiu susiformavo tradicija ugdyti ir žadinti tautą per spausdintą žodį. Tai buvo kaip kovos būdas.“

Tačiau artimą santykį su XIX a. istorija padėjo išlaikyti gyvoji atmintis šeimose – tėvų ir senelių, praėjusio šimtmečio liudininkų, patirtys ir prisiminimai. Partizanai nesiekė atkurti istorinę tikrovę ar analizuoti praeities įvykius, jiems buvo svarbios istorinės asmenybės, kurios suteiktų prasmę pačiam partizaniniam pasipriešinimui. Buvo prisimintos kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, 1863-iųjų sukilimo dalyviai, kurių pasipriešinimas Rusijos imperijai galėjo partizanams parodyti, kad gal net ir nepasisekus kovą reikia tęsti.

„Labai dažnai partizanų tekstuose tenka skaityti pasakymus apie karžygišką kovą, karžygišką žūtį, apie nemarų atminimą, kuris skatino įsivaizduoti ir tikėti, kad iš tikrųjų daug partizanų žus, ir su tuo buvo susitaikyta, bet mintis, kad jie bus prisiminti, labai juos drąsino. Tai buvo palikimas ne tik ateities kartai, bet ir savo artimiesiems“, – sako istorikė.

Slapyvardžiai

Savo slapyvardžiais partizanai rinkdavosi istorinių asmenybių vardus, tautinius slapyvardžius, taip pat šventųjų vardus. Partizanams buvo svarbu save parodyti kaip nusipelniusių Lietuvos istorijai asmenybių iškilių darbų tęsėjus. „Man buvo svarbu atskleisti, kad partizanai sąmoningai konstruodavo istorinį pasakojimą, jie ne tik perimdavo tai, kas buvo svarbu tarpukariu, bet ir norėjo prisidėti asmeniškai. Savo tyrimo metu nustačiau 935 asmenis, kurie turėjo istorinius slapyvardžius, reiškusius istorines figūras ar vaizdinius“, – pasakoja G. Paskočiumaitė.

Tarp slapyvardžių dominavo tokie Lietuvos kunigaikščių vardai kaip Vytautas, Mindaugas, Kęstutis, buvo atsigręžiama ir į vėlesnius laikus – dažnai būdavo renkamasi Dariaus ir Girėno vardus. Aukščiausias partizanų vadas Jonas Žemaitis savo slapyvardžiu buvo pasirinkęs Vytauto vardą. Tokį vardą jis pasirinko tuomet, kai jau atėjo laikas burti visos Lietuvos partizanus į vieningą sąjūdį.

„Tarp moterų irgi buvo tokių, kurios norėjo pasirinkti garbingus slapyvardžius. Galiu paminėti Rytų Lietuvos atvejį, pavyzdžiui, Ona Vilutytė turėjo Šarūnės slapyvardį, o Vanda Laurinavičiūtė – Žalgirės“, – sako istorikė. Tačiau buvo slapyvardžių, apibūdinančių žmogaus būdo bruožus, gamtos vaizdus.

Partizanų kovų įamžinimas

LLKS nutarimu 1949 m. pradėti rengti laisvės kovotojo Tėvynei pareigų ėjimo lapai taip pat buvo suvokiami kaip istorinės reikšmės dokumentai. Jų pildymo ir saugojimo taisyklėse nurodoma: „Atstačius nepriklausomybę šie lapai bus vertingi istoriniai dokumentai, autentiškai liudiją atskirų LK-jų [laisvės kovotojų], tuo pačiu ir sąjūdžio, garbingai nueitą kovos ir kančios kelią.“ Šie partizanų dokumentai turėjo tapti tam tikra atsvara sovietinei propagandai. Istorikams, tyrinėjantiems partizaninės kovos eigą, šie dokumentai tapo tikru lobiu. „Didelę įtaką turėjo Juozas Šibaila-Merainis, pagrįstai vadinamas laisvės kovos ideologu. Jis kreipėsi į atskirus partizanų dalinius, prašydamas fiksuoti duomenis, kuo plačiau juos aprašyti, taip pat aprašyti kovotojus, jų patiriamus išgyvenimus, kad ta informacija būtų archyvuojama ir paliekama ateities kartoms“, – pasakoja G. Paskočiumaitė.

Ta kovotojų dvasia išliko ir devintajame praėjusiojo amžiaus dešimtmetyje, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse. Leonas Laurinskas, partizaninio karo metais žinomas Liūto slapyvardžiu, po ilgų kalinimo metų gulage 1988 m. birželio 14 d. mitingo metu viešai iškėlė Lietuvos trispalvę Katedros aikštėje. Šis žmogus 1991 m. sausio įvykių dienomis kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos gynėjus, sakydamas, kad „mes, partizanai, jau atlikome savo pareigą Lietuvai, dabar jūsų eilė…“

Atminties perdavimas šeimose

Sovietinės okupacijos metais žmonės tylėjo, stengdamiesi apsaugoti savo artimuosius, nenorėdami jų slėgti tais išgyvenimais, kuriuos teko patirti, tačiau, pasak istorikės, esama ne tiek jau ir mažai atvejų, kai tėvai pasakodavo vaikams apie savo išgyvenimus, apie partizanų buitį, dainuodavo partizanų dainas. Kalbėta ir apie lagerį, tremtį, prisimenant ne tik žiaurią patirtį, bet ir dvasią telkiančius išgyvenimus, parodant, kad dvasia gali išlikti stipri nepaisant to, kas tenka kūnui.

„Tačiau kai klausiu savo pašnekovų, ar teko girdėti iš artimųjų apie tardymus, arešto laikotarpį, sulaukiu atsakymo, kad sovietinės okupacijos metais nežinojome, galbūt ir dabar nežinome, nebent tas artimasis kur nors viešai apie tai yra pasakojęs“, – teigia istorikė.

Jai kalbantis su vienos garsios partizanės, sulaukusios nepriklausomos Lietuvos atkūrimo, dukra, paaiškėjo, kad ji ilgą laiką nežinojo, jog jos mama nematė viena akimi. Tokia trauma liko po partizanės bandymo nusižudyti – artimieji nieko apie tai nežinojo. Apie itin sunkius išgyvenimus tėvai nepasakodavo, o vaikai ir neklausinėdavo.

Vilniaus universiteto mokslininkai, tyrę ir vertinę pasipriešinimo dalyvių palikuonių psichologinį atsparumą, daro išvadą, kad jie pasižymi ypatinga stiprybe ir atsparumu.

„Partizanus pasakojimas jungia, tai tapo bendruomenės tapatybės kūrimo dalimi, kuria buvo remiamasi. Norint išlaikyti tą pasakojimą, reikėjo turėti patikimų žmonių būrį. Daug šeimų susikūrė tremtyje. Galime tikėtis, kad tokiose šeimose bus prisimenamas tas partizaninio karo pasakojimas, nors gali būti ir visiškai apie tai nekalbama. Tačiau, nepaisant to, kas ir kaip kalbama, šeimose gyvuoja bendras supratimas apie patriotiškumą, lietuvybę.

Ta šeimų patirtis ir šiandien yra tam tikras atspirties taškas, stiprybė. Sutinku jaunų žmonių, jau trečios kartos palikuonių, sakančių, kad partizaninis pasipriešinimas yra jų stiprybė. Tuose pasakojimuose randu ir šiandien man aktualių epizodų apie žmones, kurie gal ir nebuvo didvyriai, bet tam tikru laiku jie pasirinko priešinimąsi, dėl to turėtų būti prisimenami ir gerbiami“, – sako G. Paskočiumaitė.

Projektas „Miško sesės“ atskleidžia moterų partizanių indėlį kovojant už Lietuvos nepriklausomybę ir įamžina bebaigiančios išeiti laisvės kovotojų kartos asmeninius liudijimus. Šie pasakojimai nėra tik apie praeitį – tai prosenelių paliekama žinia jaunesniajai kartai, kviečianti reflektuoti šiandienos pilietinius pasirinkimus. Projektą finansuoja Krašto apsaugos ministerija.

Susiję:

Rasa Baškienė

Kostas Kajėnas

Martynas Stankevičius

30 min

Laisvės kovotoja O. Butrimaitė-Laurinienė: kai mus varė į lagerį, kareiviai sakė „Čia bus jūsų namai ir kapai“

Rasa Baškienė

5 min

Tyrimas atskleidė nukentėjusių nuo sovietinių politinių represijų šeimų ypatingą stiprybę ir atsparumą

Silvija Stankevičiūtė

5 min

Istoriko M. Ėmužio knygoje apie partizanę M. Alūzaitę – ištisos pokario kartos portretas

Rasa Baškienė

7 min

„Neturiu sūnaus, tad tu kovoki už Lietuvą…“ Moterys pokario partizaniniame kare