Laisvės vaikai apie laisvę

Liepa Grubinskaitė yra Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, portalo „Bernardinai.lt“ ir leidyklos „Vaga“ organizuoto esė konkurso „Laisvės vaikai apie laisvę“ laureatė, Panevežio 5-osios gimnazijos 12 klasės mokinė. Konkursas buvo organizuojamas norint paskatinti jaunus žmones apmąstyti artėjantį sausio 13-osios trisdešimtmetį. Darbų vertinimo komisijoje dirbo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro vadovas Matas Baltrukevičius, rašytojas, režisierius Vytautas V. Landsbergis, „Vagos“ leidyklos vyriausioji redaktorė Agnė Puzauskaitė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus vyresnioji metodininkė-tyrėja Silvija Stankevičiūtė ir „Bernardinai.lt“ visuomenės temų redaktorė Kristina Tamelytė

Laisvės vaikai apie laisvę

Vis dar einu. Einu pro vitrinas, pro išpuoštas kavines. Tarsi iš šono matau save, lėtai judančią centrine gatve. Virš mano galvos boluoja pilkas melancholiškas dangus, aplink – nuplikę medžiai. Pagaliau prieinu vienišą autobusų stotelę. Čia stoviniuoja trypčiojantys, susigūžę mokinių siluetai. Kiekvienas iš jų gyvena savame pasaulyje, tarsi atsitvėrę stiklo siena: kas susirūpinęs dėl artėjančio kontrolinio, kas – planuojantis keliones su draugais per artimiausias atostogas, o kas – skaičiuojantis paskutinius centus cigaretėms. Betrūksta tik senučiukės, bambančios: „O mūsų laikais, tai būdavo…“ bei peikiančios šiuolaikinį jaunimą už apsileidimą ir… Voilà! Turime bendrą gatvės vaizdą. Norisi teisintis tai senučiukei, kad nelabai ką ir nuveiksi šiomis dienomis, bet supranti, jog jai nelabai rūpi tavo pasiteisinimai, be to, jos laisvė yra priekaištauti.

Netrukus atvažiuoja ir mano laukiamas autobusas. Galiu į jį nelipti, nevažiuoti namo. Juk esu laisvas žmogus ir turiu tokią pasirinkimo teisę. Jau tos laisvo žmogaus privilegijos. Jeigu nuoširdžiai, tai nelengva nuolatos balansuoti ant ribos, skiriančios laisvės išraišką ir paprasčiausią paauglišką kaprizą, ir, be abejo, atskirti – kur kuris yra. Vis dėlto įlipu į autobusą. Kaip tik laiku, nes pagaliau iš sunkių debesų prapliumpa lietus. Priglaudžiu kaktą prie iki skausmo šalto lango stiklo. Aš kitokia nei mano tėvai ar seneliai jaunystėje, visi tik ir pabrėžia tą skirtumą. Jų kartos augo „prie diktatūros“, jiems teko „patirti priespaudą“, tą žinau, bet vis dėlto yra kažkoks esminis skirtumas, esminis mąstymo, laisvės suvokimo pokytis. Susidaro visai komiška situacija. Mokykloje dažnai tenka rašyti ir diskutuoti laisvės tema. Na, o ką aš galiu apie ją pasakyti? Nebent kruopščiai pacituoti vadovėlį arba pasiremti kitų žmonių patirtimis. Bet iš tikrųjų savo minčių, to tikro laisvės jausmo niekaip neperteikiu tame nublukusiame sąsiuvinio lape. Beviltiška neigti, kad mano mąstymą formuoja vadovėliai, perskaitytos knygos, aplinkiniai. Galėčiau remtis Aristoteliu, Nyče ar Šliogeriu, dar pridėti keletą negirdėtų lietuvių kalbos terminų ir pademonstruoti savo didelį išprusimą, bet tai būtų netikra, tai nekiltų iš manęs pačios. Aš paprasčiausiai kaip kokia papūga atkartočiau išmintingesnių filosofų mintis…

Krūpteliu, kai autobusas staigiai trūktelėjęs sustoja. Jau paskutinė stotelė. Mano stotelė. Išlipu ir, koją už kojos vilkdama, pasuku namų link. Dangus jau giedrėja. Keista. Šis vaizdas dažniausiai ir siejasi su žodžiu laisvė. Dangus simbolizuoja begalinę, beribę erdvę. Bet kažkodėl man atrodo, kad to nepakanka laisvei apibūdinti. Tiesą pasakius, norėčiau susitikti Vanagą ar Asanavičiūtę ir nuoširdžiai su jais pasikalbėti. Su XXI amžiaus žmogui būdingu smalsumu klausčiau apie jų laikų gyvenimą, apie jų sąmoningai ar nesąmoningai pasirinktą kovą dėl laisvės. Galbūt tada pajusčiau, kas yra laisvė? Dabar atrodo nesuvokiama, kodėl vienas žmogus ryžosi išeiti į partizaninę kovą, kitas – stoti prieš tankus, o šis – išleisti laikraštį pogrindyje ir rizikuoti savo artimųjų gyvybėmis. Gal laisvės troškimas veikia kaip stiprus vynas – aptemdo tavo sąmonę ir tu apspangsti nuo jo, kaip tik graikų dievai tesugebėdavo? Gal jis užgožia visus kitus žmogaus jausmus ir pažadina prigimtinį instinktą – ginti savo laisvę? Ar laisvės troškimą galima prilyginti gyvuliškam instinktui? Tiek daug klausimų, bet kažin ar yra galinčių man į juos atsakyti.

Apie sumokėtą laisvės gynėjų kainą Lietuvos nepriklausomybei apginti valstybė primena kiekvienais metais, siekiama jiems suteikti specialius statusus. Bet mokyklose tie paminėjimai nepastebimai tampa vis trumpesni ir paprastesni. Tie patys filmukai, tos pačios istorijos. Gal jau pakaks aukštinti partizanų kovas, apraudoti Sausio 13-ąją žuvusiuosius? Skamba gana žiauriai. Šie žmonės atidavė savo gyvybes už mūsų laisvę. Tokia nuvalkiota frazė, bet slepia tiek daug tiesos. Lengviausia išeitis būtų pasinaudoti stručių pavyzdžiu ir įkišti galvas į smėlį arba godžiai gurkštelėti Letės upės vandens. Aš nesakau, kad visi privalome rašyti ilgiausius ditirambus ar poemas kovojusiems už laisvę. Bet ugdyti pagarbą, puoselėti paprasčiausią dėkingumą turėtų kiekvienas.

Apsidairau aplink. Aš jau pažįstamame daugiabučių kvartale. Prie antro aukšto lango stovi vieniša senutė, nežinia ko kiekvieną dieną laukdama. Gal seniai išvykusio sūnaus? Jeigu taip, tai jos laisvė laukti, o jo laisvė negrįžti. Kartais visai įdomu susimąstyti, kaip turėtų fiziškai atrodyti laisvas žmogus. Iš šalies žiūrint. Tikriausiai kiekvienas turi susikūręs tokios asmenybės maketą pagal tik jam pačiam žinomą vertybių skalę. Ar galima laisvus žmones atskirti pagal konkretų prototipą? Pavyzdžiui, remiantis Don Kichoto gyvenimu, jie turėtų būti siekiantys teisybės, nepaisantys kitų nuomonės, savo elgesiu, išvaizda išsiskiriantys iš pilkos masės.

Mano mintys sugrįžta prie laisvės gynėjų. Netikiu, kad prieš visus lietuvių tautai skaudžius įvykius šie žmonės žinojo, kas jų laukia. Gal net nebuvo kažkuo išskirtiniai. Kovoti už laisvę juos skatino ne žinojimas, kad jų kova bus įvertinta, ne šlovės troškimas. Jų laisvą pasirinkimą nulėmė baimės nugalėjimas. Baimė. Jos geležiniai virbai įkalina laisvės paukštę, tūnančią kiekviename žmoguje. Baimė suklysti, baimė prarasti, baimė nukentėti. Būtų galima sudaryti net atskirą filosofijos atšaką – tiek jų daug. Baimių. Jos saugo, bet taip pat ir užgniaužia paukštės giesmę. Kuo daugiau turi, tuo skaudžiau viską prarasti, tuo didesnė baimė, tuo mažiau laisvės. O juk šiandien tipiška stengtis iš pasaulio išspausti viską, ką gali, ir svarbiausia – kuo daugiau. Bet žmogus nėra vien fizika, jis yra kur kas daugiau. Jam negali užtekti vien materialių dalykų.

Ironiška, pagalvojus apie laisvą asmenybę, kažkodėl pirmiausia prieš akis iškyla ne šių dienų Lietuvos pilietis liberalas, o sovietų valdžios priespaudą patyręs, bet tam pasipriešinęs Krivickas arba Mykolaitis-Putinas. Jie pasirinko ne materialumą, o kažką aukščiau to. Dabar mes tai vadiname kova už laisvę. Protingi žmonės pastebėtų, jog neteisinga pagal tą patį kriterijų vertinti žmones iš skirtingų laikotarpių, juk visų pirma skiriasi pačios situacijos. Ir jie gali laisvai mane kritikuoti. O ką aš galiu padaryti? Mano laisvė taip galvoti.

Sustoju prie laiptinės. Jau vakaras. Šlapioje gatvėje zuja mašinos. Šeimos pagaliau po darbo dienos susitinka namuose. Gal ir ne visos. Gal kažkieno tėtis dabar toli šiaurėje, o gal kas nors sėdi vienas mažame butuke, kaip ta mano matyta vieniša senutė. Užtat juos sieja vienas bendras dalykas – kiekvienas iš jų turi savų laisvių paletę, kurioje vieni yra išradę begalę spalvų ir atspalvių, o kiti, gal jau nebematydami prasmės, o gal jos net neieškoję, pasitenkina primityviausiomis. Bet tarp žmonių gali atrasti begalę sąsajų, lyg voratinklis išsidriekusių visame pasaulyje. Partizanai, laisvės gynėjai, Baltijos kelio dalyviai – visus juos siejo kažkas, kas skatino veikti, skatino nepasiduoti ir neatsukti nugaros tėvynei. Egzistavo kažkokia pagrindinė voratinklio gija. Manau, nesuklysčiau pavadinusi tai tikėjimu. Tikėjimu laisvos Lietuvos idėja.

Tingiai įsižiebia šviestuvai ir blanki šviesa nutvieskia vakaro sutemas. Pajuntu kūną persmelkiantį šaltą vėjo gūsį. Keista, bet jaučiuosi nurimusi. Atrodo, kad visos tos mintys apie laisvę ir jos gynėjus kažkaip brandina žmogų. O gal aš tik per daug susireikšminu? Vos šešių raidžių žodis, o slepia tokį stiprų Gordijaus mazgą. Nemanau, kad kada sugebėsiu iki galo jį išpainioti, bet visą gyvenimą turėsiu laisvę bandyti vėl.

Konkursui ruoštis padėjo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rūta Grinkienė.