2021 02 23

Antanas Šimkus

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Langeliai

Unsplash.com nuotrauka

Sveiki atvykę į šimtalangių pasaulį! Paskutinės minutės prisijungimas pavyko! Jūsų pastangos iki nuotolinio posėdžio pradžios užsitempti golfą ant pižamos švarkelio ir nubraukti šokoladinės bandelės trupinį nuo lūpos nebuvo bevaisės... Atrodote kaip ką tik pabėgęs iš Las Vegaso...

Šypsokitės, linksėkite. Net jei nieko nesuprantate šitame posėdyje, po velnių, šypsokitės. Prisidėkite prie pozityvios bendros languotos atmosferos kūrimo. Nuotolinė švilpiko diena. Prasideda ir prasideda ir prasideda… 

Mano langeliuose dažniausiai pažįstami žmonės. Dėl to pirmas šimtą dienų daugiau ar mažiau distancija išlieka ta pati – tiek iki virtualaus susitikimo, tiek po jo. Tikrai stengiausi bendrauti kaip su gyvais žmonėmis, vadinau vardais, painioti juos pradėjau tik įpusėjus antram karantinui, tarsi netyčia išeidinėti iš pokalbio likus trims dienoms iki judėjimo ribojimų atlaisvinimo užkampio savivaldybėje ir, be abejo, išlaukdavau iki pašnekovas pabaigs kalbėti, nebent išsikraudavo baterija… 

Žinoma, man nesunku tylėti šiame ekranizuotame pasaulyje, aš išvis leisčiau tiems langeliams kalbėti ir kalbėti ir mielai niekada niekur neįsiterpčiau, tik žiūrėčiau, kaip iš ten lyg iš savitarnos ledų automato verčiasi kalbos tirščiai – tarsi kivi, avietinė, vanilinė, kakavinė, grietininė masė – kol jau užsipildo visos įmanomos ertmės… 

„O… mūsų bendradarbis dar nieko nepasakė šiandien! Ką manote apie naująjį projektą?“

„Nu tai… Aš… Mmm… Pritariu visiems kalbėjusiems… Tikrai labai gera idėja, labai gerai, tikrai… Yra daug puikių minčių…“ 

Aha, tikrai daug. Visos jos kažkur plaukioja tuose mažuose akvariumėliuose, į kuriuos tave ir tavo veiklų draugus prizūmino lemtis… Žuvytės žuvelės blykčioja – būčiau katinas, gaudyčiau… Bet dabar… 

O!.. Užšalo… „Kolegos, ar girdite? Petrai? Ona? Ar čia yra kas nors? Viens viens du?“ Atšilo. Interneto langelių žuvytės vėl mirguliuoja, plaukioja. Sakiau, kad vagia kaimynai internetą, sakiau? Kubiniais metrais turbūt. Vos atsikėlę – kaip jis nyksta, kaip mūsų krašto medžiai tampa tiesiog mediena švedams. Nespėji nė išsigąst, o šilelių autoriams jau net aprašyt nėr ką. Panašiai ir su internetu… …tik ant kabelio pliko keli apykreiviai vartotojai liko… 

Taigi, kuo karantininė švilpiko diena ilgesnė, tuo sunkiau suprasti, ko priešais tą akvariumą sėdžiu. Žinoma, nesu nebylys. Ir mano svajonė nešnekėti pildosi retsykiais, dažniau tenka pačiam patirti tą „kalbančios žuvies“ efektą – kartais dėl realių žioplų priežasčių, neįjungto mikrofono („įsijunkite mikrofoną, prašau, ten apačioje perbrauktas b…, tfu, paveiksliukas, atspauskite, ačiū!“). Bet baisiausia, kad vis dažniau tą „kalbančios žuvies“ efektą patiriu su visais įmanomais įjungtais prietaisais. Kalbu, miniu pavyzdžius, bandau šmaikštauti, neriuosi iš žvynų praktiškai – o jausmas, kad nėra jokio garso, jokio teksto, jokio manęs, tik po vandenimis įsitaisęs guotelis mailiaus kažko laukia, ir neša ta dugninė srovė kažkur su viskuo ir viską… Ir duokdie, kad viskas baigtųsi kokiu garbingu baltojo banginio sutikimu, o ne dar vienu pasimatymu akvariume, paskui dar vienu ir dar vienu… 

Į neišjungto mikrofono audiotekos archyvą patenka visa gastro sritis su čepsėjimais ir šliurpčiojimais bei kitais garsais, kurių „Pantagriuelio ir Gargantiua“ autorius tik pavydėtų… Vaizdo džiaugsmai, žinoma, neapsiriboja vien palmėm ir bigudi… Bet vis tiek visi viską patys matėte, nėra ko pasakoti ir versti ką nors jaustis nepatogiai.

Stengdamasis susigrąžinti pozityvumo dvasią, bandau žvelgti giliau, ypač tada, kai nereikia kalbėti. Daugelis taip pat gelbstisi nuo ankstyvo išėjimo į nirvaną, – kas iš mūsų netyrinėjo to palmių fono ir mirguliuojančio tarsi vaiduoklis kalbėtojo, prašom atsijungti nuo pokalbio. Kas nematavo, kieno knygų lentyna ilgesnė, gausesnė, spalvingesnė, intelektualesnė? Jūs? Sveikinu, vadinasi, dar viskas prieš akis. Turbūt neturėjote laiko, nes bandėte suprasti, kieno rankose kačiukas, šuniukas, triušiukas meiliausias? Taip žvejai laiko ešerius ir lydekas. Mailiaus, deja, nepavyksta, ne… 

Na, tik svarbiausia neužsimiršti, nes po trečios valandos nepertraukiamų posėdžių pirštas taip ir taikosi į nosį visų akivaizdoje, vos pravėrus burną iškrenta rupūžė, o po ketvirtosios užsimiršusi karalienė iš gretimo kambario gali įsiveržti į tavo burbulo erdvę su klausimu: „Ar nematei, kur dingo mano bigudi… O! Tu vis dar posėdžiauji? Su vaizdu? O!“; o po penktosios valandos tu jau ir pats kaip bigudi… 

Visus perkrauti gali tik koks techninis audiostebuklas, kurį įvardinčiau kaip kavamalės dėsnį. Kas nors kur nors būtinai pamiršta išjungti mikrofoną, o moderatorius ar moderatorė (dažniausiai jau pats nebesupranta savo tapatybės po tiek laiko eteryje) irgi praleidžia pro akis, pirštus ir klaviatūrą tą faktą. Staiga pasigirsta kažkoks baisus mechaninis garsas, nuo kurio visi prabunda. Tai gali būti jau minėta kavamalė, kaimyno grąžtas, koks nors industrinio reivo pasažas visu garsu… Kol sugrubę moderuojančio asmens pirštai nukenksmina triukšmo šaltinį, visi jau pažvalėję ir dar nuoširdžiau nesuprantantys, ką veikia šį pusdienį, šypsosi, linkčioja… Į neišjungto mikrofono audiotekos archyvą patenka visa gastro sritis su čepsėjimais ir šliurpčiojimais bei kitais garsais, kurių „Pantagriuelio ir Gargantiua“ autorius tik pavydėtų… Vaizdo džiaugsmai, žinoma, neapsiriboja vien palmėm ir bigudi… Bet vis tiek visi viską patys matėte, nėra ko pasakoti ir versti ką nors jaustis nepatogiai. 

Belieka atsisveikinimo elegija. Languotoje padėtyje atsidūrusiam žmogui būdinga kažkokia nelaisvė ištarti paskutinį „sudie“. Interneto platybės pilnos memų šia tema. Kažkas įmontuota toje mūsų psichologijoje – kuo ilgiau esame vieni kitų nelaisvėje, tuo sunkiau išsiskirti. Nežinau, ką pasakytų jau minėtų švedų sostinės sindromo atradėjai, bet spėčiau, kad po tris keturis kartus atsisveikinti verčia tas nesuprantamas būvis, kuriame esame. Lyg ir esame. Lyg ir ne. Lyg kalbėjomės, lyg ir ne. Kaip toj pasakoj – nei nuogi, nei apsirengę. Pastaruoju atveju tai dažna faktinė tiesa. 

Yra ir dar vienas „kalbančios žuvies“ efektas. Šalutinis. Norisi nebebūti žuvimi. Ir nors atsisveikinimu gauti patvirtinimą, kad tu egzistavai tas keletą valandų šiems langeliams, ir pasakyti, kad jie tau egzistavo. „Iki! Viso geriausio! Buvo labai smagu! Smagu!“ 

Suprantu, kad rizikuoju peržengti ribą ir tapti ta riešapeleke žuvimi, kuri išlips į krantą ir niekada nebesijungs į virtualų pokalbį. Nedidelis nuostolis nuotolinei visuomenei. Na, nebent viską vienu ypu išspręstų kokie elektros dievai, nutraukę visiems ir visur kabelius. Tada ir suprastum, kokie esame trapūs, reikalingi šilumos, paguodos, tegul ir per stiklą…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Va, čia ir susimąsto riešapelekė gupija, nusišvilpęs iš nuobodulio švilpikas ir trys neįvardyti kambariniai gyvūnėliai vienam asmeny… Mirtinai reikia gyvų susitikimų, pasimatymų, neburbulinio bendravimo, mirtinai, kuo toliau, tuo mirtiniau, nes ilgainiui priburbuliuosim… Tačiau… Kai pagalvoji, kad tos šimtalangės atsirado ne šiaip sau…

Gal tokia ir turi būti ta gavėnia? Su langelių dieta ir bandymu kantriai išbūti, nespurdėti, nežiopsoti, išlaikyti dėmesį, net jei jautiesi tik kalbančia žuvimi…

Tačiau kaip neburbuliuot, kai kažkas vėl supainiojo raides ir vietoj „nuotolinis susirinkimas“ įrašė „nuolatinis“… Nes juk šmėkšteli ir tokia mintis: „O gal nesupainiojo?“ 

Langeliai temsta. Už kadro girdėti nervingas riešapelekės kikenimas. 

Vieną dieną atsibusime, ir visa tai jau bus pasibaigę.