Lapkričio „Artuma“: įsiklausyti – kviečia ir trokšta popiežius Pranciškus

Vienų mylimas, mėgstamas, kitų vertinamas atsargiai ir net kritiškai, popiežius Pranciškus atkakliai žengia savo keliu, mėgindamas atgaivinti gyvąją Bažnyčią, atnaujinti jos dvasią. Popiežius kviečia visus ir kiekvieną asmeniškai prisidėti prie Visuotinės Bažnyčios sinodinės kelionės. Ne kiekvienas žinome, kas yra Sinodas ir koks vaidmuo jame tenka pasauliečiams. Kodėl jie – jūs, tu, aš – esame į šią kelionę kviečiami? Ar mes mokame įsiklausyti į artimojo poreikius, o gal laikomės nepajudinamos ir patogios pozicijos, kad Bažnyčioje, kaip ir valdžioje, viską sprendžia „kiti“? Raginimas nebijoti sutikti nenuspėjamą Dievą gali suerzinti, tačiau lygiai taip ir įkvėpti visuotinei bendrystei. Svarbiausia popiežiaus siūloma intencija – įsiklausymas į artimą. Bažnyčia turi tapti girdinti.

„Dievo Žodis keliauja kartu su mumis, – sako popiežius Pranciškus, kviesdamas į sinodinę kelionę. „Kiekvienas turi atlikti tam tikrą vaidmenį, niekas nėra tik priedas. Tai svarbu – kiekvienas turi savo vaidmenį. Popiežius ir jo pagalbininkai kardinolai, vyskupai nėra svarbesni už kitus. Ne, visi turime atlikti tam tikrą vaidmenį ir niekas negali būti laikomas tiesiog stebėtoju“, – pačias esmingiausias kelionės gaires nurodo Pranciškus, o Artuma džiaugiasi galėdama pirmuosiuose puslapiuose tai pristatyti.

„Kaip įsitempusiam, darbų prispaustam, ant perdegimo ribos esančiam vyrui, tėvui švęsti ir namų sūkuryje džiaugtis?“ – svarsto lapkričio Artumoje tėvas Antanas Saulaitis SJ. Kaip padeda ties bedugne atsidūrusiam žmogui pagalbos telefonu savanoriaujantieji? Juk dažnai šalia esantys, netgi artimi šeimos nariai, išgąsdinti nežinojimo, kaip elgtis su dvasiškai sergančiuoju, nuleidžia rankas ir atsitraukia. Išmokti klausytis! Neskubėti su radikaliais patarimais…

Antanas Gailius, lapkričio numeryje pasisakydamas apie popiežiaus kvietimą į sinodinę kelionę, teigia: „Perspėdamas apie <…> pavojus, Šventasis Tėvas ragina mus tapti „girdinčia Bažnyčia“, nepamirštančia ir nuo Bažnyčios nutolusių žmonių, ir tų, kurie atsidūrę vienokiuose ar kitokiuose gyvenimo paribiuose. Esame kviečiami grįžti prie Dievo stiliaus…“

Prasidedant Sinodui kalbamės su apaštaliniu nuncijum Baltijos šalims arkivyskupu Petaru Antunu Rajičiumi, jau trečius metus tarnaujančiu Lietuvoje. Teiraujamės, ko iš mūsų tikisi Šventasis Tėvas, ruošdamas mus į sinodinę kelionę. „Šventasis Tėvas – dalijasi nuncijus, – kviečia kiekvieną tikintįjį į „bendrystę, dalyvavimą ir misiją. Tokia yra Sinodo tema“. O dvejus metus truksiantis Sinodas turėtų vengti trijų pavojų: formalizmo, intelektualizmo ir pasitenkinimo pagundos.“

Artėjant Šventojo Juozapo metų pabaigai, skaitytojus kviečiame susitikti su dviem gerais bičiuliais Gediminu Kvedaru ir Robertu Prybyla. Ar tėvystė gali būti džiaugsminga, o gal joje – vien nesibaigiantys iššūkiai? Gal jums teko girdėti ar patiems statyti šeimos susirinkimų palapinę? Ar vaikai nori šeimoje turėti vieną autoritetą, ir nėra svarbu, kaip labai artimi tarpusavyje yra abu tėvai; o gal smagiau, įtaigiau, kai abu tėvai yra savo sprendimais ir reikalavimais, kaip ir dalydamiesi džiaugsmais, vieningi? Kaip lengva ir svaigu palaikyti poros vienybę tik susituokus, ir kaip viskas pasikeičia didėjant šeimai, atsiradus ne vienai, o kelioms atžaloms. Ir vėlgi tasai pats retorinis, bet ir ne visai popiežiaus Pranciškaus sinodiškasis klausimas: ar mes mokame klausytis vienas kito? Pirmiausia – savo namuose, šeimoje, o po to ir – visuomenėje.

Kas yra namai? Tai pirmiausia – mūsų artimieji. Ne be reikalo sugalvota sparnuota frazė, kad su mylimu žmogumi ir palapinėj gera. Kai namais tampa parapijos bažnyčia, visuomet truputį suklūsti: ar tik žmonės nepergiria savo parapinio gyvenimo, klebono, vikaro, bendruomenės ir t. t. Juk mes norime pasakos, ilgimės tobulų, gražių santykių. Straipsnyje „Ar iš Slabodkės gali būti kas nors gero?“ iškeliamas ir klausimas, sykiu ir plačiu tekstu į jį atsakoma: taip, gali būti ir darbininkiškame Kauno rajone Vilijampolėje, pramintame Slabodke, daug gero. Nedidelė Vilijampolės bažnytėlė su įsimintina istorija, su jos žmonėmis, atsidavusiais ilgametei tarnystei gali tapti tikru sielovados pavyzdžiu, Dievo artumo, reiškiamo per žmogaus gerumą, liudijimu.

Artuma tęsia straipsnių ciklą apie autistų vaikučių auginimą, apie jų integravimą į visuomenę, apie tėvų žygius ir žygdarbius, kai mėginama ne primesti savo taisyklių kitokiam vaikui, o vėlgi – įsiklausyti į jo poreikius. Mamos Vėtrės atsivėrimas apie sūnelį Aistį ir jo ribinį jautrumą sukrečia. Kaip sako VŠĮ „Augu kartu“ vadovė ir specialioji pedagogė Paulina Kuraitienė, „Iš tiesų vienintelis nenormalus dalykas kito žmogaus akivaizdoje yra manyti, kad viskas čia aišku.“

Artuma tęsia svarstymų, įžvalgų ciklą apie naująjį būsimą Mišiolą. Romas Kazakevičius savo tekstą pavadina intriguojamai: „Romos apeigos gimė ne Romoje?!“ Nebijokime tartis. Nebijokime ginčytis. Tik visa tai darykime, kaip popiežius Pranciškus ir ragina – įsiklausydami į kitą. Ir jį girdėdami.