Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais. Paremti

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Laudacija Birutei Davidonytei ir Dovydui Pancerovui: už vergų ir pažemintųjų balsą

Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė. „BNS Foto“ nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Naujasis Židinys–Aidai“ (2022 m. Nr. 2)

Sulaukęs Antano Gailiaus skambučio, siūlančio garbę tarti šį pagiriamąjį žodį, pradėjau, kaip jau būdinga istorikams, nuo ištakų. Grįžau ad fontes ir ėmiau studijuoti kitų laudatorių pasakytas kalbas premijos teikimo proga, kurios patogiai nugulusios NŽ-A puslapiuose.

Perskaitęs šaltinius ir kritiškai juos išanalizavęs, mokslinį darbą užbaigiau padaręs dvi išvadas, kurių pirma baugino, o antra – guodė. Pirma griovė mano išankstinį įsivaizdavimą apie laudacijos žanrą – atrodytų, pagaliau galimybė „legaliai“ kalbėti banalybes, glostyti bei girti žmones ir nejausti kažkokios graužaties. Deja, klydau – net žmones giriant, reiktų būtų išradingam, dar ir kokį sąmojį pravartu sumegzti. Antra išvada mane visgi paguodė – tūlas laudatorius daugiau kalbėjo apie save patį, o ne apie apdainuojamąjį. O tokia prieiga man priimtina.

Knygos „Kabinetas 339“ viršelis

Niekada negalėčiau dirbti tokio darbo kaip Birutė Davidonytė ir Dovydas Pancerovas. Visų pirma, nekenčiu skambinti žmonėms telefonu, o skaitydamas Kabinetą 339 darkart įsitikinau, kad tai – būtina savybė žurnalistui. O ir kitų trūkumų sąrašas kone begalinis. Tai kokios naujos iniciatyvos įstatymams ar nutarimams, apribojantiems prieigą prie darbui būtinų duomenų, tai ištirtųjų objektų ar subjektų kerštas, tai šantažas, melas, šmeižtas, noras „susitarti“, etc. Pliusų, atrodytų, išvis nėra. Bene vieninteliai privalumai, kuriuos įskaičiau Kabinete 339 – galėjimas bendrauti su šaltiniais ir kolegomis koduotomis žinutėmis, it kokiems partizanams; ir tai, kad iš knygos matyti, jog alaus ir gero viskio tiriamųjų žurnalistų gyvenime pasitaiko pakankamai dažnai.

Nekenčiu aš ir beprasmių pokalbių, apsikeitimų mandagumo frazėmis, esmę apeinant ar jos vengiant, o tai – Birutės ir Dovydo kasdienybė. Erzintų ir tam tikra schizofrenija, kurią jausčiau dirbdamas tokį darbą – ilgą laiką renki informaciją apie tam tikrą valstybės ar visuomenės problemą, pateiki diagnostiką, tačiau neturi instrumentų jos spręsti. Juk žurnalisto darbas – informuoti, o ne spręsti.

Kartą apibūdindamas savo darbą Pancerovas palygino jį su automobilių mechaniko. Davidonytė ir Pancerovas nuolat apžiūrinėja automobilį-valstybę, žiūri po kapotu, ieško, kas ne taip. Tačiau radę parėjusį majatnyką ar rastafkę, siūlydami pakeisti lietnykus ar pravodkę, po šio diagnostinio veiksmo jie turi pasitraukti į šalį ir tikėtis, kad kitas mechanikas tepaluotomis rankomis gebės sutaisyti automobilį. Nors diagnostinis darbas išlieka labai svarbus, vis dėlto priklausyti nuo mechaniko geranoriškumo – ne pats maloniausias jausmas. Prieš kelias savaites teko dvi valandas praleisti auto­strados Klaipėda–Kaunas šalikelėje, laukiant tralo. Jausmas – neišpasakytai bjaurus. Vasario tamsoje pro šalį autostradiniu greičiu švilpia mašinos ir fūros, nuo tavęs niekas nepriklauso, o dar ir apima baimė, kad netyčia kas nors nepastebės įjungto avarinio signalo ir užkliudys. Esminis skirtumas tarp mechaniko ir žurnalisto vis dėlto yra tas, kad mechanikas dirba su išjungtu varikliu, o Davidonytei ir Pancerovui tenka dirbti prie automobilio, kuris, priklausomai nuo stebėtojo pozicijos, rieda, lekia ar velkasi greitkeliu – nes valstybės ir visuomenės gyvenimas niekada nesustoja. Negalėjimas išspręsti problemų, o tik jas diagnozuoti, man sukelia keistus jausmus, nors, aišku, tai savaime suprantama. Taip ir turi būti.

Ne taip dažnai Gailių klano premija skiriama kolektyvui. Berods, pirmą kartą premija įteikiama dviem konkretiems žmonėms, o ne idėją įkūnijančiam organizmui, kaip kad buvo premiją skyrus „Dviračio žinioms“ ir Lenkų diskusijų klubui. Manau, kad šis precedentas vertas dėmesio, nes neatsiejama Davidonytės ir Pancerovo veiklos dalis yra darbas su vienas kitu ir svarbiausia – abipusis pasitikėjimas. Visi mes norime pasitikėti kolegomis, tačiau šiems mus nuvylus, vargu ar pasek­mės bus tokios skaudžios, kaip vienam tiriamosios žurnalistikos atstovui nuvylus kitą. Vieno išdavystė gali visiškai paralyžiuoti kito veiklą. Kai 15min.lt portale buvo imta gaivinti tiriamąją žurnalistiką, gerokai primirštą po laukinių devyniasdešimtųjų, iškart atsirado visas tiriamosios žurnalistikos skyrius – tokiai veiklai reikia komandos, kurios nariai gali vienas kitą papildyti, padėti, apginti, o svarbiausia – vienas kitu pasitikėti. Todėl Lietuvos tiriamojoje žurnalistikoje Dovydas ir Birutė, pasiskolinant palyginimą iš vieno didžiųjų XX a. pabaigos mąstytojų Forresto Gumpo, yra kaip žirneliai ir morkos, visada eina kartu. Jie kaip Karlas Malone‘as ir Johnas Stocktonas, Xavi ir Iniesta, Nemanja Vidičius ir Rio Ferdinandas (nesupratusiems palyginimų – Birutė į tiriamąją žurnalistiką atėjo iš sporto pasaulio). Tai ir yra viena esminių priežasčių, kodėl jų karjera tebekyla į viršų, nors bandymų šią komandą apdrabstyti purvais tikrai buvo.

Antanas Terleckas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kaip koks Antanas Terleckas galėčiau ilgai kalbėti apie laisvę, ir ypač – žodžio laisvę. Lietuvoje, Rusijoje ar tiesiog Vakaruose ir Rytuose, vis pabrėždamas, kaip svarbu mūsų visų laisvei tai, kad Dovydas ir Birutė yra ištikimi tiesos paieškai, kad tai jie daro atkakliai ir, neabejoju, tyrimų (anti)herojai patvirtintų – įkyriai, kaip kadaise didysis tiesos ieškotojas Sokratas. Bet tai būtų ne tik banalu, bet ir beveik nederama – pernelyg akivaizdu, kad požiūriu į tiesą ir laisvę šie pasauliai ir civilizacijos skiriasi. Birutės ir Dovydo darbai bei tai, kad jų tandemas kartu dirba ilgai, o ne kelias dienas ar savaites, artėjant Kovo 11-ajai mums primena dar vieną gerą žinią: kad ne tik sovietinė praeitis, bet ir grubi, vulgari, atkatų ir paniatkių devyniasdešimtųjų tikrovė skęsta anapus horizonto, tų pačių Dovydo ir Birutės dar švelniai pamurkdoma.

Atlikdami tyrimus jie žiūri melui ar netgi blogiui tiesiai į akis, tačiau privalo išlaikyti šaltą protą, jo nepasiųsti, nors, neabejoju, norisi, o tik ramiai konstatuoti: „Įmonės atstovai šią informaciją neigia“. Birutės ir Dovydo darbas, jei jie neįsižeis, yra tam tikra bejėgiškumo apologija. Laikais, kai populiaru kalbėti apie galios pozicijas, jie beveik visada kalba iš silpnumo pozicijos, iš negalėjimo. Jie patys yra tarsi tie pažemintieji ir vergai, nepajėgiantys išspręsti valstybę ir visuomenę kamuojančių negandų. Skirtumas tik tas, kad jie geba kalbėti, įgarsindami kitų pažemintųjų ir vergų istorijas, o jų balsas yra aiškiai girdimas. Tai įrodo, kad demokratijos stuburas vis dėlto glūdi visuomenėje, o ne valstybinėse institucijose. Ir jį sulaužyti nėra paprasta, nors bandymų laužti ar bent įbrėžti periodiškai pasitaiko.

Davidonytė ir Pancerovas įvairiai apibūdina savo darbus. Pavyzdžiui, Davidonytė interviu dažnai kartoja, kad tiriamosios žurnalistikos pagrindinė jėga ir tikslas – gerai papasakota istorija. Gal teisus vis dėlto kitas Gailių klano premijos laureatas Nerijus Šepetys, paskaitose teigiantis, kad Herodotas, irgi mėgęs pasakoti istorijas, yra ne istorijos, o žurnalistikos tėvas. Vis dėlto man atrodo, kad ne gerai papasakotoje istorijoje glūdi jų darbų vertė (o jei būčiau zanūdnas laudatorius, leptelčiau, kad kaip tik čia šis duetas dar neišnaudojo viso savo potencialo ir kūrybinių jėgų), netgi ne kruopščioje šaltinių analizėje, ne tyrime. Man Birutės ir Dovydo darbų vertė visų pirma remiasi į jų atsakomybę, kurią jie aiškiai deklaruoja ir kurios ribas nuolat reflektuoja. Asmeninę, žurnalisto ir piliečio atsakomybę. Net nekalbėsiu apie tai, kad jie viską daro pagal etikos kanonus, suteikia galimybę pasisakyti visoms interesų grupėms. Birutė ir Dovydas atsako už kiekvieną savo žodį, dėl to kruopščiai kiekvieną jų apmąsto ir pasveria, nepalieka vietos interpretacijoms: jūs čia ne taip supratote, turėjau omenyje kai ką kito, čia tik mano nuomonė. Pastaruoju metu, ypač Vakaruose, keičiantis kalbinei ir kultūrinei tikrovei, atsirado tendencija, kurią pasigauna ir kalbantieji Lietuvoje: kai prie bet kokio teiginio pridedi žodelį „tariamai“ (angl. allegedly) ir jis tave turėtų apsaugoti nuo galimų ieškinių dėl šmeižto. Kaip apsaugos priemonė nuo paranojiškų kerštautojų šis fokusas yra legitimus ir geras, tačiau įsiveržęs į mūsų kasdienę kalbą jis menkina kalbančiojo atsakomybę ir neįpareigoja kalbant mąstyti. Pancerovas ir Davidonytė nuo atsakomybės nebėga, jie nesislepia už institucinių ar kalbinių barikadų, neapsimeta, kad YouTube platformai negalioja tos pačios viešosios erdvės taisyklės kaip spausdintam žodžiui. Jie jaučia atsakomybę ne tik už save, bet ir už visą žurnalistų bendruomenę bei žiniasklaidos lauką, kuriam atstovauja. Jų pasakojimo tonas – ramus ir neutralus, nors jie ir žiūri blogiui bei melui į akis, nors jų girdimos gydytojų ir vairuotojų istorijos yra kraupios – tokios, kurias parsineši namo ir žiūrėdamas naktį į lubas, turėtum kelti sau klausimą – kodėl, kaip? Vis dėlto atlikę kalbinę Davidonytės ir Pancerovo kuriamo turinio analizę, pasigesite būdvardžių ir pažyminių, rasite veiksnius ir tarinius, aplipdomus aplinkybėmis. Belieka Dovydui palinkėti, kad rašydamas grožinę literatūrą neužmirštų būdvardžių.

D. Pancerovo ir B. Davidonytės tyrimo „Fūrų vergai“ iliustracija. Laisvės TV videomedžiagos kadras
D. Pancerovo ir B. Davidonytės tyrimo „Pažemintųjų palata“ iliustracija. Laisvės TV videomedžiagos kadras
Dovydas Pancerovas. „BNS Foto“ nuotrauka
Birutė Davidonytė. „BNS Foto“ nuotrauka

Kartu jie jaučia atsakomybę už visuomenės gerovę ir valstybę, o tai atsispindi jų tyrimų temose. Jie nuolat reflektuoja savo atsakomybės ribas, ką jie gali daryti, o ko negali, jei nenori pakenkti savo, kaip nepriklausomų žurnalistų, reputacijai. Visa Davidonytės ir Pancerovo veikla laikosi ant jų reputacijos. Tai – labai brangi ir vertinga savybė, kuri, tiesą pasakius – neapsimoka. Juk daugybė atvejų mums rodo, kad visuomenės atmintis melui ir vidiniams virsmams, deja, yra itin trumpalaikė. Vieną dieną esi žurnalistas, kitą – užimi atsakingas politines pareigas, trečią tampi kovotoju už teisybę – ir viskas čia tvarkoje, jokių prieštarų. Arba – ryte užsidedi žurnalisto kaukę, bet popiet ji ima spausti, todėl ją nusiėmęs Facebooke iškloji viską, ką norėjai pasakyti. Su daugybe būdvardžių, nesilaikydamas nei objektyvumo, nei etikos, nei kitų standartų, nes socia­liniuose tinkluose jau esi nebe žurnalistas, o eilinis Facebooko gyventojas. Davidonytės ir Pancerovo pavyzdys – ne tik kažką dirbti, veikti, bet ir apmąstyti savo darbo prasmę bei ribas, šiais laikais yra prabanga, kurią retas sau leidžia – ne tik žurnalistikos lauke. Prabanga, kuri yra labai reikalinga, nors mūsuose, deja, nuvertinama.

Dabar, karo akivaizdoje, šių dviejų žurnalistų atsakomybė tampa dar svarbesnė, nes ji yra nuosekli, nekylanti iš staigių permainų žmonių mąstyme. O juk taip paprasta pasikeisti, kai pasaulio žvilgsnis nukreiptas kitur. Karo Ukrainoje metu Lenkija tapo kovos už gėrį ir laisvą pasaulį bastionu, nors puikiai žinome, kas dėjosi šalies viduje pastarąjį dešimtmetį, kaip ten grubiai buvo užgniaužiama tiek visuomenės teisė žinoti, tiek kai kurios demokratijos apraiškos. Verslas visame pasaulyje ėmė nutraukinėti ryšius su Rusija, nes dabar tai populiaru ir to reikalauja visuomenė, nors ir 2014 m., ir 2008 m. mieliau siūlė nemaišyti sporto su politika. Štai viena įmonė Lietuvoje, dabar išdidžiai siūlanti įsigyti ukrainietiškos atributikos, tebesiūlo įsigyti marškinėlius su užrašu „Atsargiai! Aš neskiepytas“. Tokia tad ta atsakomybė. Stebime patriotizmo protrūkį, tuoj įvyks antra didžioji stojimo į Lietuvos šaulių sąjungą banga, galbūt pranoksianti net 2014-ųjų. Tai natūralu, logiška, teisinga, gražu. Tačiau kiek ilgai truks ši metamorfozė? Kiek ilgai naujieji šauliai, tarp kurių neabejotinai pasitaikys ir politikų, iki tol abejingai stebėjusių tikrovę, vykdys savo pareigas, o ne tik kels nuotraukas į socialinius tinklus su kruopščiai išlygintomis uniformomis ir grotažyme #tėvynėslabui? Nes dabar, suprask, mes nubudome, mums to reikia – mes esame atsakingi už Lietuvos ir Europos ateitį. Tai – pakazūchinė atsakomybė, kurią prisiimti dabar labai paprasta ir populiaru. Tačiau tokie perversmai žmonių galvose didžiųjų sukrėtimų akivaizdoje, deja, yra laikini ir nepatikimi, kaip naujametiniai pažadai ar nubudimas po audringos nakties Vilniaus centre su skaudančia galva ir tvirtu pasiryžimu: daugiau niekada. Birutės ir Dovydo nuosek­li laikysena šiandien yra labai svarbus pavyzdys, o ir šie atsakomybiniai virsmai galbūt ateityje gali tapti jų žurnalistinio tyrimo objektu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Nežinau, ar žurnalisto-mechaniko profesija Lietuvoje yra prestižinė ar perspektyvi. Kaip supratote, tikrai nemanau, kad šis darbas yra malonus. Nors menkinantis terminas „žurnaliūga“, panašu, dingo iš didžiosios visuomenės dalies leksikono, tačiau neįsivaizduoju, kaip reikėtų jaustis patyrus tiek įžeidimų ir grasinimų ne šiaip iš kokio anoniminio plūgo ar marozo gatvėje, o iš Lietuvos Respublikos ministro pirmininko ir jo aplinkos. O galiausiai suprasti, kad atsakyti už tokį elgesį jam taip ir neteko – nežinau, ar tokius išgyvenimus galima taip lengvai nusipurtyti. Nežinau, ar galima užmiršti šiurpias istorijas žmonių, už kuriuos prabilo Birutė ir Dovydas. Jie stiprūs – viešumoje kalba drąsiai, yra užsigrūdinę, kitaip dirbti šio darbo negalėtų. Vis dėlto abejoju, ar net jiems pavyksta atsikratyti šių išgyvenimų ir kad silpnumo akimirką visa tai nesmogia atgal ir nenubloškia į kažkokią tamsią ir ankštą kertelę. Kai pirmą kartą kalbinau Dovydą tam pačiam NŽ-A po jo literatūrinio debiuto, jis prasitarė, kad pagrindinis romano Medžiojant tėvą veikėjas Tomas Urbonas turi vieną savybę, kurią Dovydas ima jausti savyje – jis yra ciniškas, o penkiolika metų darbo žurnalistikoje iš Dovydo atėmė naivumą ir norą pakeisti pasaulį. Duok Dieve, kad stiprybės nepristigtų ir cinizmui Birutė su Dovydu nepasiduotų, nes vergų ir pažemintųjų, deja, Lietuvoje, yra dar labai daug – ir jie laukia, kol kas nors papasakos jų istorijas ir imsis spręsti jų problemas.

Todėl naudodamasis proga dėkoju Gailių klanui, kuris paskyrė premiją šiam tandemui. Nors premija, atrodytų, simbolinė, vis dėlto įtariu, kad Birutei ir Dovydui tai svarbus įvertinimas. Tai tarsi patvirtinimas, kad įtakingiausias Lietuvos intelektualų klanas ir visi šiandien čia susirinkę žmonės vertina Birutės Davidonytės ir Dovydo Pancerovo veiklą ir ragina toliau kurti Lietuvos valstybę. Kad visas tas darbas, kurį jie parsineša namo ir kuris trukdo užmigti, yra vertinamas – ne tik šimtatūkstantiniais paspaudimais YouTube ar naujais knygos tiražais, bet ir Gailių klano medaliu, ir šiuo pagyros žodeliu.

Pabaigai – palinkėjimas laureatams, taip pat visiems čia susirinkusiems ir man pačiam. Linkiu, kad niekam iš čia esančių niekada nereikėtų sulaukti Birutės ar Dovydo skambučio prašant ką nors pakomentuoti ir netapti jų tyrimo objektu. Sveikinu!

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.