2020 05 28

Raniero Cantalamessa OFM Cap

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Laukdami Sekminių, garbinkime Dievą

Tėvas Raniero Cantalamessa, OFM Cap. EPA nuotrauka

Teksto autorius tėvas Raniero Cantalamessa OFM Cap. yra CHARIS dvasinis asistentas. CHARIS – tarptautinė katalikų charizminio atsinaujinimo tarnyba. 

Apaštalų darbuose aprašomas toks šv. Pauliaus gyvenimo įvykis: „Prieš juos susibūrė minia. Tuomet pretoriai perplėšė jų palaidines ir įsakė juos nuplakti rykštėmis. Smarkiai nuplakdinę, įmetė juos į kalėjimą, liepdami viršininkui rūpestingai sergėti. Gavęs tokį įsakymą, viršininkas įgrūdo juos į vidinę kamerą, o jų kojas iš atsargumo įtvėrė į šiekštą. Apie vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi ir giedojo Dievui himną. Kiti kaliniai klausėsi. Staiga kilo toks stiprus žemės drebėjimas, jog kalėjimo pamatai susvyravo. Bematant atsivėrė visos durys, ir visiems nukrito pančiai“ (Apd 16, 22–26).

Įkalinti Paulius ir Silas, suplėšytais drabužiais, smūgių žymių nusėtais kūnais, surištomis kojomis, ne meldė Dievo pagalbos, o giesmėmis šlovino Dievą. Šiandien tai labai svarbi žinia Katalikų charizminio atsinaujinimo dalyviams! Pauliaus ir Silo pavyzdys kviečia mus bent jau iki Sekminių palikti nuošalyje visas diskusijas apie koronavirusą ar bent jau nedaryti jo dėmesio centru. Neliūdinkime Šventosios Dvasios, laikydami ją mažiau svarbia (ar mažiau galinga) nei virusas.

Maža to – Pauliaus ir Silo pavyzdys mus kviečia giedoti himnus Dievui. Tai gali atrodyti absurdiška ir vargiai priimtina, ypač tiems, kurie patys savo kūnu yra patyrę niokojančių šios rykštės padarinių. Tačiau remdamiesi tikėjimu mes galime suprasti, jog tai įmanoma. Šv. Paulius skelbia: „Viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28) Viskas! Νeišskiriant nieko – tad ir mus ištikusios pandemijos. Šv. Augustinas paaiškina gilią to priežastį: „Dievas yra Visagalis, ir tai išpažįsta ir netikintieji, sakydami, jog Jis turi aukščiausią galią visam, o kadangi Jis yra Aukščiausias Gėris, todėl jokiu būdu neleistų, kad kažkoks blogis egzistuotų Jo darbuose, nebent tik iki tos ribos, kad pats, būdamas Visagalis ir Geras, iš blogio padarytų gerą“ (Enchir. 11, 3).

Caravaggio. „Šv. Augustinas“ (fragmentas), apie 1600 m. Wikipedia.org nuotrauka

Mes negarbiname Dievo už blogį, kuris visą žmoniją parklupdo ant kelių; mes garbiname Jį, nes esame tikri, kad Dievas sugebės vykstantį blogį perkeisti į gėrį, skirtą ir mums, ir visam pasauliui. Mes Jį garbiname būtent todėl, kad esame tikri, jog viskas išeina į gera tiems, kurie myli Dievą, ir, svarbiausia, tiems, kuriuos myli Dievas! Aš sakau tai virpėdamas, nes nežinau, ar pats sugebėčiau išbūti tokiame pasitikėjime. Tačiau su Dievo malone tai yra įmanoma, ir net dar daugiau. Sakydamas pamokslą Didįjį penktadienį Šv. Petro bazilikoje bandžiau atpažinti kai kuriuos „gėrius“, kuriais, pasinaudodamas esančiu blogiu, Dievas jau mus apdovanojo, tai: pabudimas iš iliuzijos, kad patys galime save išgelbėti, solidarumo jausmas, kurį pažadino šis blogis, ne vieną mūsų brolį ir seserį drauge pastūmėjęs į didvyriškumą. Šiandien pridėčiau dar vieną – religingumo pabudimas ir maldos poreikis. To ženklu laikau nepaprastą katalikiško ir nekatalikiško pasaulio dėmesį popiežiaus Pranciškaus gestams ir žodžiams.

Šv. Paulius tesalonikiečiams pataria: „Visokiomis aplinkybėmis dėkokite“ (1 Tes 5, 18). Garbinimas ir dėkojimas, doksologija ir padėka yra dvi svarbiausios žmogaus pareigos Dievui. Pagrindinė žmonijos nuodėmė, pasak apaštalo, esanti kiekvienos kitos nuodėmės šaltinis, yra šių dviejų laikysenų Dievo atžvilgiu atmetimas: „Pažinę Dievą, jie [žmonės – R. C.] negarbino [doxazein – R. C.] jo kaip Dievo ir jam nedėkojo [eucharistein – R. C.]“ (Rom 1, 21).

Taigi, visiška nuodėmės priešingybė yra ne dorybė, o garbinimas! Dievo garbinimas dabartinėmis dramatiškomis aplinkybėmis yra stipriausio tikėjimo išraiška. Jėzus, nuraminęs audrą, savo apaštalams nepriekaištavo, kad Jo anksčiau nepažadino; Jis priekaištavo mokiniams, kad šie neturėjo pakankamai tikėjimo.

Tai galimybė mums, Katalikų charizminiam atsinaujinimui, sugrįžti į gryniausias malonės srovės ištakas: nuo pat šios srovės gimimo ji likusiai krikščionijai atsiskleidė kaip tauta, giedanti šlovinimo giesmes ir skelbianti – aleliuja.

Janas Joestas. „Sekminės“ (fragmentas), 1505–1508 m. Wikipedia.org nuotrauka

Mes nebuvome vieni. Mūsų broliai sekmininkai turėjo tą pačią patirtį. Antra pagal skaitomumą (po Davido Wilkersono „Kryžius ir spyruoklinis peilis“) knygų apie Atsinaujinimą buvo Merlino Carotherso knyga „Prison to Praise“. Šios knygos autorius ne tik atskleidė garbinimo svarbą, bet per Raštą ir savo patirtį parodė stebuklingą garbinimo galią.

Didžiausi Šventosios Dvasios stebuklai nutinka ne dėl mūsų maldavimo, bet kaip atsakymas į garbinimą. Tad tai įvyko ir trims jauniems žydų vaikinams, įmestiems į deginančią krosnį. Danieliaus knygoje skaitome, kad jie vienu balsu pradėjo šlovinti ir garbinti Dievą giedodami himną, kuriuo prasideda Rytmetinė malda kiekvieną sekmadienį ir kiekvieną šventinę dieną: „Pašlovintas tu, Viešpatie, mūsų tėvų Dieve“ (Dan 3, 29). Didžiausias Dievo garbinimo stebuklas nutinka tam, kuris jį praktikuoja išbandymo metu, nes tai parodo, jog malonė buvo stipresnė už aplinkybes.

Pauliui ir Silui įvykęs stebuklas kalėjime bei trijų jaunikaičių krosnyje stebuklas kartojasi įvairiomis aplinkybėmis ir be galo: išsilaisvinimas iš ligos, narkomanijos, neteisėto nuosprendžio, nuo praeities naštų… „Pabandyk tikėti“, – savo skaitytojams pataria M. Carothersas.

Tad nugramzdinkime virusą garbinimo jūroje ar bent pabandykime tai padaryti. Susivienykime į Bažnyčią, kuri šv. Mišių „Garbės himne“ skelbia: „Šloviname Tave, aukštiname Tave, lenkiamės Tau, garbiname Tave; Gėrimės Tavo didžia garbe.“ Šioje maldoje nėra maldavimo, tik garbinimas!

Laukdami Sekminių, pradėkime iš naujo giedoti su tokiu pat entuziazmu kaip tada, kai pirmą kartą susidūrę su Charizminio atsinaujinimo malonės srove ašarodami giedojome: „Jo vardą aukštinkim giesmėj, ir šlovinkim Karalių mūsų…“ ir tiek daug kitų giesmių.

Yra viena giesmė, kurią noriu paminėti dėl jos žodžių. Šią giesmę 1992 m. sukūrė Don Moenas, jos priegiesmis skamba taip:

O Dievas nuties kelią

Kur, regis, nėra kelio

Jis veikia mums nematomu būdu

Jis nuties man kelią.

Ne tik man ar mums, bet ir visai žmonijai.

Iš anglų k. vertė Dalia Mackelienė

Katalikų charizminis atsinaujinimas