Laukiame Galingesniojo

Tačiau dėl drąsaus tiesos skelbimo jam atsidūrus kalėjime, jo dvasinė būsena pasikeitė, nes, patirdamas nuolatinių kentėjimų, – ne tik fizinį grandinėmis sukaustymo skausmą, bet ir neteisėtą bei priverstinę prigimtinės žmogaus laisvės suvaržymo kančią, sielą kamuojančio prislėgtumo valandėlėmis į savo vidų galėjo įsileisti (nors ir mažą abejonę) dėl Žmogaus Sūnaus pasiuntinybės tikrumo…

Taip manytina, nes anuomet žydai (taip pat ir Krikštytojas) laikėsi judaizmo apokaliptinės nuostatos, skelbiančios, jog Dievo karalystė įsiviešpataus tada, kai atėjęs Mesijas nuteis ir pasmerks nusidėjėlius.

Taigi Jonui Krikštytojui reikėjo patvirtinančio liudijimo, jog įsikūnijęs Dievas Sūnus atėjo į žemę ne teisti pasaulio, bet gelbėti. Kai Jono mokiniai susitiko su Jėzumi ir išgirdo, kokius stebuklingus ženklus Jis daro, įsitikino, kad Mesijas – Siųstasis iš Dangaus. Galime tik iš dalies įsivaizduoti, su kokiu dvasios pakilumu ir įtaigumu jie vėliau pasakojo kalinčiam Jonui Krikštytojui apie Kristų!

Dievo Avinėlio pirmtakui daugiau nebereikėjo kitų liudijimų apie Jo pasiuntinybę, nes tai, ką jis išgirdo iš savo mokinių, įkvėpė jį visiškai pasitikėti Emanueliu ir, atėjus paskutinei gyvenimo valandai, drąsiai priimti kankinystę bei mirtį, tvirtai tikint, kad susitikimas su pasaulio Gelbėtoju Danguje – nebe už kalnų…

Kai dabar matome karo Ukrainoje žiaurumus, daugelį apima tam tikra nusiminimo nuotaika, kurios paveikti dažnai net tikintieji klausia: „Ar nesumažėjo pasaulyje žmones gelbstintis Atpirkėjo dieviško gerumo pasireiškimas besiplečiančio blogio akivaizdoje?“ Viską vertindami Gerosios Naujienos šviesoje sakome: Viešpats Jėzus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius. Jis net negali norėti keistis, nes Jo noras būtų tolygus veiksmui. Tobula Gėrio Pilnatvė pasitenkina tuo, kas ji yra, ir tuo, ką savyje turi… Dievui pakanka paties Savęs. Aš esu Viešpats, – aš nesikeičiu (Mal 3, 6), byloja Visagalis.

Tačiau mes iš prigimties esame užprogramuoti keistis ir panašėti į Tą, kuris, kiekvieną iš mūsų tinkamiausiu laiku ištraukęs iš nebūties ir per gimdytojus mums suteikęs gyvybės stebuklą, padovanojo viską – gyvenimą, Atpirkimą ir Anapusybę. Jis ir toliau visais žmonėmis lygiai rūpinasi (žr. Iš 6, 7). Todėl kas su tikėjimu bei dėkingumu apmąsto, ką Viešpats yra padaręs, užuot dėl pasaulyje vykstančių blogybių pasinėręs į liūdesį, šlovins Jį malda ir gyvenimu, nes, malonei veikiant, yra įsitikinęs, jog ne Dievas sėja blogį, bet piktas žmogus ir nuožmus šėtonas.

Kaip mirties akivaizdoje Jonas Krikštytojas meldėsi visą save patikėdamas Dievui, taip ir mes, matydami tai, ko patys negalime pakeisti, – piktojo veikimą per žmones, kaskart maldose pavesime savo artimuosius, save ir net priešus (nepaisydami kartais jų atžvilgiu kylančių savo negatyvių emocijų likučių), kad būtume verti vadintis Dievo Tėvo vaikais. Taigi maldingas prisiminimas, jog Dievo Apvaizda mus myli ir mumis rūpinasi tūkstančius kartų labiau, nei kartais išbandymų metu manome, ne tik neleidžia palūžti, bet testiprina mūsų dvasią ir teskatina visiškai pasitikėti visada su mumis Esančiuoju.

Jonas Krikštytojas ruošė kelią Dievo Avinėlio apsireiškimui tardamas: Po manęs ateina galingesnis už mane (Mk 1, 7), kuris mus krikštys Šventąja Dvasia ir ugnimi. Kai atveriame širdis Viešpačiui ir sakome: „Jėzau, Tu esi galingesnis už mane. Ateik į mano širdį ir šalink visas nuodėmių pamotės – puikybės rafinuočiausias apraiškas. Dieve, tik Tu man gali padėti pastebėti net tas mano nuodėmes, kurių anksčiau nelaikiau blogybėmis. Atgailaudamas dėl savo kalčių suvokiu ne tik savo bejėgiškumą, tačiau esu nevertas Tau nei kurpių dirželio atrišti… Noriu daugiau nesistengti teisinti savo veiksmų, kurie yra susiję ypač su tomis klaidomis, kurios užkerta Tavo malonei laisvai tekėti per visas mano mintis, žodžius ir darbus.“

Pasak vieno teologo, „apie Šventosios Dvasios krikštą Jonas Krikštytojas kalba ne kaip apie potyrį, o kaip apie Jėzaus Kristaus atliekamą darbą. […] Vienintelis potyris, kurį pakrikštytieji Šventąja Dvasia suvokia, – visiško savo nevertumo pajutimas.

„Aš“ anksčiau toks buvau, „bet Jisai“ atėjo, ir nutiko šis tas stebuklingo. Pasiek ribą, kur nieko nebegalėsi padaryti, tačiau Jis galės viską.“