Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Laura Kesiūnienė: „Katalonijos lietuvių vaikai turi galimybę priartėti prie Lietuvos“

Asmeninio archyvo nuotrauka

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro pokalbių cikle su užsienio lituanistinių mokyklų praktikantais kalbamės apie pasaulio lietuvių gyvenimą ir lietuvybės puoselėjimą.

Švietimo mainų paramos fondo remiamos praktikos lituanistinio švietimo įstaigose, lietuvių bendruomenėse ir lituanistikos centruose ne vienam studentui tapo viena iš įsimintiniausių gyvenimo patirčių. Vaikų fotografė ir medijų mokytoja Laura Kesiūnienė praktiką atliko Barselonos lituanistinėje mokykloje. Su ja kalbėjomės apie per lituanistinę praktiką subrendusį sprendimą pasirinkti pedagogiką, apie bendruomenišką Barselonos mokyklą ir galimybę prisidėti prie gydytojų gerovės. 

Kaip kilo mintis dalyvauti Švietimo mainų paramos fondo konkurse stipendijai lituanistiniuose centruose gauti?

Atlikdama savo pirmąją rinkodaros srities praktiką Barselonoje, susipažinau su joje gyvenančia šeima, kuri ir užsiminė apie Barselonos lituanistinę mokyklėlę. Tuo metu net menkiausios minties neturėjau, kad kada nors galėčiau prisidėti prie šios mokyklos veiklos. Po praktikos grįžusi į Lietuvą, netikėtai atsidūriau mokykloje – kelias dienas per savaitę dirbau popamokinės veiklos grupėje. Tai labai įtraukė ir dar po metų jau turėjau savo fotografijos būrelį. Tačiau kuo labiau nėriau į mokyklos gyvenimą, tuo daugiau kilo dvejonių. Tad nusprendžiau, kad geriausiai abejones išsklaidyti turėtų praktika svetur. Taip ir įvyko. 

Asmeninio archyvo nuotrauka
Asmeninio archyvo nuotrauka
Asmeninio archyvo nuotrauka
Asmeninio archyvo nuotrauka
Asmeninio archyvo nuotrauka

Kodėl nusprendėte pasirinkti būtent Barseloną?

Buvau tvirtai nusprendusi, kad noriu grįžti į Ispaniją. Tai užburianti šalis. Per pirmąją praktiką labai prisijaukinau Barseloną, jaučiausi joje nesvetima. Tad tai turėjo įtakos renkantis miestą.  

Kuo ypatinga Barselonos lituanistinė mokykla? Kokie vaikai čia mokosi? Kokia yra jų motyvacija išmokti lietuvių kalbą? 

Barselonos lituanistinė mokykla yra ypatinga savo bendruomene. Į mokyklos veiklą yra įsitraukę ne tik mokiniai, bet ir jų tėveliai. Jie taip pat dalyvauja bendrose veiklose, kai kuriose pamokose. Deja, dėl karantino turėjome vos kelis bendrus tiesioginius susitikimus, pasisekė, kad galėjau dalyvauti viename jų. Tai buvo Lietuvių kalbos dienų renginys, per kurį viktorinos metu gilinome žinias apie Lietuvą ir lietuvių kalbą. Džiugu, kad nors mokyklėlėje mokosi labai skirtingų lietuvių kalbos žinių turinčių mokinių, tai nesudaro jokių nesklandumų. Vaikai vieni kitus padrąsina ir palaiko, tad ir mokymosi procesas tampa sėkmingesnis.

Kokį įspūdį susidarėte apie Katalonijos lietuvių bendruomenę? Kokios veiklos joje gyvybingiausios?

Katalonų bendruomenės grupėje esu nuo 2017 metų. Visad žaviuosi jų patriotiškumu, švenčių bendryste, vieningumu. Jie kartu ir į žygius keliauja, ir krepšinį žiūri. Labai gaila, kad dėl karantino taip ir nepavyko su visais susipažinti ir nors truputį įsilieti į bendruomenę. 

Laura Kesiūnienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kokios mokinių lietuvių kalbos žinios? Kiek jiems yra įdomus Lietuvos gyvenimas, mūsų tradicijos?  

Žinios tikrai labai įvairios. Yra vaikučių, kuriems labai sunku dėlioti sakinius, jų kalboje jaučiama ispanų kalbos struktūra, pinasi galūnės. Kai abu tėveliai lietuviai, tada ir kalbos sunkumų nesijaučia. Mokyklėlė atvira visiems, tiek patiems mažiausiems, tiek vyresniems mokinukams, tad natūralu, kad vaikų kalbos lygis labai skiriasi. Tačiau labai džiugu, jog tai neužkerta kelio ir noro domėtis – vaikams tikrai smalsu, kokia gi ta Lietuva. Manau, labiausiai su ja susipažinti pavyksta per tradicijas, papročius ir šventes. Mokyklėlėje to netrūksta, todėl vaikai turi galimybę priartėti prie Lietuvos net į ją dažnai neatvykdami.

Ar mokiniams sunku mokytis lietuvių kalbos? Kokie didžiausi iššūkiai? 

Matyt, nė vienam lietuviui nėra naujiena, kad mūsų kalba viena seniausių ir sudėtingiausių. Barselonoje gyvenantiems vaikučiams taip pat kyla iššūkių, ypač dėl gramatikos, žodžių galūnių, sakinių dėliojimo…

Kas gyvenant Katalonijoje paliko didžiausią įspūdį? 

Mano situacija buvo išties neeilinė. Nuvykusi į Barseloną, ja pasidžiaugti galėjau vos mėnesį, o tuomet užklupo karantinas. Tačiau kaimynų vieningumas išliks atmintyje ilgai – nuo pirmos karantino dienos iki paskutinio mūsų vakaro Barselonoje kasdien lygiai 20 valandą skambėdavo kaimynų plojimai ir būgnų garsai, skirti medikams. Džiugu, kad ir mes su vyru galėjome prisidėti prie medikų gerovės, spausdinome snapelius apsauginiams skydeliams, kurie buvo dalijami ligoninėse. Karantino pradžioje buvo daug baimės ir nusivylimo, bet kartais net didžiausia nežinia atneša pačių gražiausių įvykių.

Kas jus labiausiai praturtino šios patirties metu? 

Didžiausias šios patirties turtas – pasiektas tikslas. Vykau turėdama tikslą išsiaiškinti, ar norėčiau eiti mokytojos keliu. Pastūmėta to, kad vaikai pasiekė gerų rezultatų, ne tik supratau, jog man šis kelias įdomus ir prasmingas, bet ir nusprendžiau studijuoti pedagogiką.