2020 08 16

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Lėbautojas ir išminčius. Charlesui Bukowskiui – 100

Portretas.
Charlesas Bukowskis. Wikipedia.org nuotrauka

„Kelkis, niekše! Apsiprausk veidą šaltu vandeniu ir einam puotauti!“ Ekscentriškas vokiškų šaknų turintis Henry Charlesas Bukowskis jaunesnysis (1920–1994), amerikiečių literatūros „enfant terrible“, vartojęs alkoholį nepadoriais kiekiais, turėjęs nepadoriai daug moterų, gyvenęs ne taip, kaip derėtų, ir dirbdavęs juodadarbiu.

Rašydavęs ne apie tai, apie ką priimta rašyti, ir niekada apie tai, kas teisinga. Jo rašyme – kančia, liūdesys, kartėlis. Lėbautojas, gyvenęs paraščių gyvenimą, įžūlus girtuoklis, valkata ir kartu – vienas geriausių, išmintingiausių XX amžiaus antrosios pusės amerikiečių literatūros klasikų. Per savo gyvenimą parašė beveik penkias dešimtis prozos ir eilėraščių knygų, didelė dalis jo kūrybos išversta į daugelį kalbų.

Knygos viršelis.Ch. Bukowskio stilius susiformavo daug metų trankantis po lūšnynus ir vartojant alkoholį. Amžininkai Ch. Bukowskį apibūdina kaip tvirto kūno sudėjimo, neretai ūmaus, įžūlaus būdo, balansuojančio ties atviros agresijos riba, atrodantį netvarkingai ir nuolat neblaivų. Nepaisant to, jis labai mylėjo gyvūnus ir reikšdavo atvirą panieką tiems, kurie elgiasi su jais žiauriai. Pavyzdžiui, apie kates jis yra rašęs: „Gera turėti visą krūvą kačių aplink. Jeigu prastai jautiesi – pažiūrėk į kates, pasidarys geriau, nes jos viską žino, žino taip, kaip yra iš tiesų. Jų niekuo nenustebinsi. Jos tiesiog žino. Jos – gelbėtojos. Kuo daugiau kačių turi, tuo ilgiau gyveni. Jeigu turi šimtą kačių, gyveni dešimt kartų ilgiau, negu gyventum turėdamas jų tik dešimt. Vieną dieną tai paaiškės, ir žmonės laikys po tūkstantį kačių, ir gyvens amžinai. Tai juokinga iš tikrųjų.“

Ch. Bukowskis buvo itin atkaklus. Būdamas 40-ies laiške bičiuliui parašė: „Uždirbau 47 dolerius per 20 metų versdamasis literatūra.“ Jo pirmasis romanas publikuotas 1971 metais, kai jam buvo 51 metai, gerokai vėliau, nei tokią sėkmę patiria kiti rašytojai; jo vietoje jie, ko gero, seniai būtų nuleidę rankas.

Ch. Bukowskis išgarsėjo aštuntajame–devintajame dešimtmetyje, kai pasirodė jo romanai „Faktotumas“ (1975), „Moterys“ (1978), „Arklienos kumpis“ (1982) ir „Holivudas“ (1989). Pagal jo scenarijų 1987-aisiais režisierius Barbet Schroederis sukūrė filmą „Baro musė“ („Barfly“) su Mickey Rourke ir Faye Dunaway pagrindiniuose vaidmenyse.

Sėdi ant sofos su buteliu rankoje, šalia ant žemės prisiglaudusi sėdi jo žmona.
Charlesas Bukowskis su žmona Linda Lee Beighle. Wikipedia.org nuotrauka

Grožio mirksniai poezijoje

Ch. Bukowskio kalbai būdingas šiurkštumas ir atšiaurumas, negailestingas sąžiningumas ir cinizmas, beveik visi rašytojo kūriniai trykšta sodria nenormine leksika – kritikai jo rašymo stilių yra pavadinę purvinu realizmu. Dangstydamasis už seno girtuoklio maištingo įvaizdžio, jis pliekė ir kvatojosi iš savo laikmečio visuomenės ydų bei nuodėmių. Ir tokia drąsi skandalingo literato kūryba ne vieną dešimtmetį tebežavi ir tebeįkvepia milijonus skaitytojų bei mėgdžiotojų.

Pagrindiniai Ch. Bukowskio herojai – jis pats ir jo seni geri pažįstami: nuolatiniai barų lankytojai, kekšės ir paprasti Amerikos darbininkai. Tačiau kartu jis sugebėjo išlikti tikru poetu. Eilėse kiaurai purvą ir neviltį prasiveržia nenumaldomas gyvybingumas, vos pagaunami grožio mirksniai ir gili išmintis: su budistine ramybe Ch. Bukowskis atskleidžia žmogaus gyvenimo grožį, vienu judesiu nuplėšdamas bet kokį paviršutiniškumą. Todėl tikrąją vertę turinti Ch. Bukowskio kūryba slypi ne jo romanuose ar apsakymuose, bet poezijoje. Rašytojui gyvam esant pasirodė kelios dešimtys jo eilėraščių rinktinių.

Ch. Bukowskio eilės – toji pati proza, tik suskirstyta nevienodo ilgio eilutėmis; rimavimo Ch. Bukowskis nepripažindavo. Rinktinėje „Paskutinės nakties Žemėje eilėraščiai“ (The Last Night of the Earth Poems, 1992) yra vienas pagrindinių poeto eilėraščių „Dienos kaip ašmenys, naktys pilnos žiurkių“, kuriame jis pasakoja, kaip dienomis laiką leidžia bibliotekose, o naktimis geria ir dalyvauja muštynėse.

Į klausimą, kaip tapti rašytoju, Ch. Bukowskis yra atsakęs: „Skaityti ir gyventi.“

Su buteliu kalba į mikrofoną.
Charlesas Bukowskis. Wikipedia.org nuotrauka

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„Už savo gyvenimą geriu ir už mirtį“

Apie save Ch. Bukowskis yra rašęs: „Esu nelabai malonus žmogus – tai jums pasakys bet kas. Aš ir nežinau tokio žodžio. Mane visuomet žavėjo niekšai, plėšikai, kalės vaikai. Man nepatinka švariai nusiskutę vaikinai, ryšintys kaklaraiščius ir dirbantys padorius darbus. Aš myliu nevilties žmones, su išmuštais dantimis, pašėlusia smegenine ir sulaužytu gyvenimu. Tokie mane domina. Jie pilni paslapčių ir sprogmenų. Taip pat man patinka puolusios moterys, besikeikiančios girtos kalės nusmukusiomis kojinėmis ir išdažytomis fizionomijomis. Mane labiau domina ištvirkėliai negu šventieji. Man gera su valkatomis, nes aš pats esu valkata. Man nepatinka įstatymai, taisyklės, religija ir moralė. Aš nesileisiu visuomenės pakeičiamas savaip.“

Esmine savo gyvenimo meile rašytojas laikė alkoholį. Pirmąkart jo paragavęs dar jaunystėje, Ch. Bukowskis gėrė visą gyvenimą.

„Geriu pats su savim. Geriu už patį save. Už savo gyvenimą geriu ir už mirtį. Dar nenumalšinau savo troškulio“ – Ch. Bukowskis niekada nebuvo išlindęs iš svaigulio būsenos – nei jaunystėje, nei brandžiame amžiuje, net tada, kai gydytojai jam diagnozavo skrandžio opą ir uždraudė vartoti alkoholį.

Kaip yra pasakojęs pats Ch. Bukowskis, vartoti alkoholį jis pradėjo trylikos, svaiginimasis jam suteikdavo laisvės pojūtį. „Tai buvo magija, – rašė. – Kodėl man niekas apie tai nepapasakojo?“ Kuriam laikui ji pamiršdavo savo paauglišką vienatvę, aknę, sudarkiusią jo išvaizdą, ir grėsmę, kad jį tuoj vėl diržu lups nuosavas tėvas, suspaudęs tarp kelių galvą. O kai sužinojo apie jo polinkį rašymui, išmetė pro langą savo vaiko rašomąją mašinėlę ir apsakymus. Ch. Bukowskio veidą išdarkę spuogai taip jį kamavo, kad gydytojai kone gremždavo jam veidą, todėl vaikščiodavo subintuota galva. Mokykloje ujamas vaikų, Ch. Bukowskis mušdavosi su jais, ir kartą direktorius jį nubaudė uždarydamas telefono būdelėje.

Be gertynių, jo kasdienio įpročio ir įkvėpimo šaltinio, rašyti nebūtų buvę apie ką. Pigų vyną Ch. Bukowskis mėgo labiausiai – tikino, kad jis jį padaro kūrybingesnį. Nebrangų viskį ir alų gerdavo iš įpročio ir jautė keistą trauką buteliams, paženklintiems „Schlitz“ logotipu. Kai jau sulaukė savo šlovės valandos, gerbėjai apipildavo Ch. Bukowskį kokybiškais gėrimais. Žinoma, jis tuo džiaugėsi, tačiau niekada nebuvo snobas. Tiesiog pildavosi vidun alkoholį.

„Kai gerdavau, žiaurus pasaulis likdavo nuošalėje, – yra rašęs jis, – ir tomis akimirkomis jis negniauždavo man gerklės.“

Apsikabinęs su žmona.
Charlesas Bukowskis su žmona Linda Lee Beighle. Wikipedia.org nuotrauka

Ch. Bukowskio moterys

Visi Ch. Bukowskio romanai autobiografiški, o jų pagrindinis herojus Henris Činaskis yra rašytojo „alter ego“. Žinoma – labai mėgstantis išgerti, mylintis moteris ir jas keičiantis kaip šliures. Romane „Moterys“ kiekvienoje istorijoje apie moterį slypi reali istorija iš Ch. Bukowskio gyvenimo. Činaskis lengvai ir paprastai pažindinasi su dailiosios lyties atstovėmis – baruose, vakarėliuose, literatų susibūrimuose. Kone kiekviena jų pasiruošusi su juo pasidalinti savo patalais – toks charizmatiškas ir patrauklus savo skaitymais yra Činaskis.

Ch. Bukowskiui ne visuomet per literatūrinius vakarus pavykdavo viską atsiminti idealiai, tačiau nuo to minia tik dar labiau įsiaudrindavo. Prieš juos stovėdavo tas pats Činaskis iš jų pamėgtų knygų: valkata, girtuoklis ir mergišius.

Romane „Moterys“ ryškėja viena didžiųjų vyro gyvenime tragedijų – rodos, esi talentingas ir mėgaujiesi populiarumu pogrindžio rašytojų susibūrimuose, tarp tavo gerbėjų sukinėjasi daug dailių damų, gali jų turėti tiek, kiek nori, tačiau taip mylėdamas tampi priklausomas nuo moterų, nors giliai širdyje ir nori sutikti tą vienintelę meilę.

Pirmoji moteris, kuri pasirodo romane – Lidija Vens, Činaskį iš pradžių sužavinti savo užpakaliu, o ilgainiui – beprotybe ir agresija. Juodu su Lidija dažnai svaiginasi ir pykstasi: ji niokoja jo butą, tranko lauk daiktus ir daužo automobilį. Činaskis mėgsta jai pasakoti apie savo paklydimus, o tai sukelia dar didesnį jos įniršį. Jis myli Lidiją, kankinasi ir nuolat pas ją grįžta. Galop Činaskiui vis dėlto pavyksta su ja nutraukti santykius, tačiau toliau moterų, su kuriomis pažintis pasibaigia lovoje, srautai tik driekiasi: dama iš muzikinio pasaulio, dama, panaši į Katharine Hepburn, iškart dvi turistės iš Vokietijos, moterys, suviliotos per nesuskaičiuojamus poetinius vakarus ir baruose, et cetera, et cetera. Ir Ch. Bukowskis tai aprašo labai meistriškai, emociškai tiksliai ir negailestingai atvirai.

Romane pasirodanti Sara, kurios gerumas, įžvalgumas ir švelnumas tapo tuo tykiu užutėkiu, kuriame pagaliau nusėdo senas storas palaidūnas Činaskis-Bukowskis – trečiosios, paskutinės Ch. Bukowskio žmonos Lindos Lee Beighle, kuri iš tiesų dirbo sveiko maisto užkandinėje, prototipas.

Pilasi degalų į automobilį.
Charlesas Bukowskis. Wikipedia.org nuotrauka

ateiviai

galite netikėti,

bet yra žmonių,

kurių gyvenime

labai mažai

įtampos ar

susikrimtimo.

jie gerai rengiasi, valgo

gerai, miega gerai.

jie patenkinti

savo šeimos

gyvenimu.

pasitaiko jiems ir

skausmingų akimirkų,

bet šiaip tai

jie ramūs ramutėliai

ir dažniausiai jaučiasi

puikiai.

o kai miršta,

miršta lengva mirtimi, paprastai

miegodami.

galite netikėti,

bet

tokie žmonės iš tikrųjų

egzistuoja.

tačiau aš jiems

nepriklausau.

o ne, aš jiems nepriklausau,

nė iš tolo

jiems

nepriklausau.

jie

ten,

o aš

čia.

(Iš rinkinio „The Last Night of the Earth Poems“, 1992 m., vertė Andrius Patiomkinas)

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.