2022 06 16

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Legendinis „Egipto princas“: vaikams parodykit ir patys pažiūrėkit

Ištrauka iš animacinio filmo-miuziklo „Egipto princas“ (1998 m.). Jutubo kadras

Aną savaitę namuose žiūrėjome dar 1998 m. JAV studijos „DreamWorks“ sukurtą animacinį filmą-miuziklą „Egipto princas“ (orig. „The Prince of Egypt“). Kompanija, vėliau išgarsėsianti tokiais vaikų ir tėvų mylimais hitais kaip „Šrekas“, „Madagaskaras“ ar „Kaip prisijaukinti slibiną“, savo populiarumo saulėtekyje nusprendė imtis biblinės temos.

Džiaugiuosi, kad pagaliau nusprendžiau imti ir pažiūrėti. Apie tą filmą pirmąkart išgirdau vaikystėje: ketvirtoje klasėje autobusu važiavome į Šiaulius, į kino teatrą (pirmąkart gyvenime!). Jei atmintis neapgauna, su auklėtoja svarstėm, ką pasirinkti – „Egipto princą“ ar „Iš vabalų gyvenimo“. Nugalėjo antrasis variantas, nes, kiek buvom skaitę žurnaluose ar matę reklamų per televiziją, vabalai pasirodė smagesnis reikalas.

Pamenu, kažkokioje TV laidoje buvo pasakyta, kad „Egipto princo“ animacija sukurta fantastiškai, bet, kita vertus, tai yra labai ilgas, rimtas ir sudėtingas filmas, skirtas vyresniam žmogui – ir kad šio filmo nesinorės peržiūrėti antrąkart, nes jį reikės ilgai „virškinti“.

Na ką aš žinau – šiek tiek klydo tas žmogus iš televizoriaus. „Egipto princas“ trunka tiek, kiek įprastai visi – apie pusantros valandos. Veiksmas filme aiškus, jis vyksta dinamiškai, viskas pritaikyta, kad galėtų žiūrėti visa šeima. Bent jau maniškiams penkiamečiams ir devynmečiui patiko. O tai jau nemažas laimėjimas Biblijos naudai.

Animacinio filmo-miuziklo „Egipto princas“ (1998 m.) garso takelio CD viršelis. Jutubo kadras

Mat, nors esu pabažnas religijos temų redaktorius ir namuose kalbamės tikėjimo temomis, mano vaikams jiems sekmadieniais bažnyčioje klaikiai nuobodu, „Magnificat vaikams“ neskaito (nors bandžiau reklamuoti), o vargšai Biblijos veikėjai negali konkuruoti su „Ninjago“ nindzėmis ar klonais iš „Žvaigždžių karų“. Tačiau „Egipto princas“ berniukus įtraukė, kai peržiūrėjom pusę filmo ir nuėjom miegoti, kitą dieną jie patys paprašė pabaigti žiūrėti. Labai gerai.

Suprantu ir užjaučiu tuos tėvelius, kurie nežino, ką gi čia vaikams parodyti apie Dievą ir Bibliją – nes šiomis temomis pridaryta daug kičo ir saldybių. Todėl prašom – „Egipto princas“ net ir šiandienei mano išlepusiai akiai yra gražus, įtraukiantis, vietomis – tiesiog įspūdingas. Animacija, kuri nepadarytų gėdos dabartiniams laikams, Hanso Zimmerio ir kitų kompozitorių muzika, kelianti šiurpuliukus. Ir, žinoma, stipri istorija. Ar minėjau, kad muzika gera? „Egipto princas“ gavo vienintelį „Oskarą“ – už dainą „When You Believe“, kurią atlieka Mariah Carey ir Whitney Houston:

Nors man, tiesą sakant, labiau patinka kiti filmo garso takeliai. Pavyzdžiui, apie Egiptą ištinkančias Dievo rykštes:

Vienas jutubo komentatorius parašė: „Žinot, kai išgirsti žodžius „DreamWorks“ biblinis filmas-miuziklas“, pirma mintis – bus katastrofa. Tačiau šis filmas yra vienas iš mano visų laikų favoritų, vienas geriausių, kokius tik esu matęs.“

Žodžiu, puikiai tiks jūsų šeimos lietingam vasaros vakarui.

Filmas, be abejo, pasakoja apie pranašą Mozę. Izraelitų tauta gyvena ir vergauja Egipte. Kai jų skaičius išauga, faraonas Setis pradeda jausti grėsmę ir įsako nužudyti visus žydų berniukus kūdikius. Viena mama išgelbsti savo kūdikį, įdėdama į pintinę ir paleisdama pasroviui Nilo upe. Pintinę vėliau pamato faraono žmona, kuri berniuką pavadina Moze ir įsivaikina.

Mozė užaugęs tampa šauniu, pašėlusiu vyru, Egipto princu, ir su savo netikru broliu, faraono sūnumi, Ramziu krečia visokias šunybes. Tačiau vieną kartą iš savo giminaičių Mozė netikėtai sužino, jog yra žydas, o jo patogų pasaulį galutinai apverčia degančio krūmo pavidalu apsireiškęs Dievas. Jis Mozei praneša, kad turėsiąs išvesti savo tautą iš tremties į Pažadėtąją žemę… Bet pala, kam aš tai pasakoju, jūs juk patys žinot šią istoriją, turėjot būti skaitę!

Ir, jeigu skaitėt Bibliją, matysit, kad filme yra šiokių tokių papildomos kūrybos elementų. Išėjimo knygoje (kurioje aprašyta Mozės istorija) skaitome, kad berniuką pintinėje rado ne faraono žmona, bet duktė. Nežinom, ar jis iš tiesų tapo Egipto princu ir faraono įsūniu – kaip ir neaišku, ar jis tikrai ilgai nežinojo, kad yra žydas. Šventajame Rašte turime tik tokią frazę: „Vieną kartą, kai buvo užaugęs, jis nuėjo pas savo gimines.“ Ir nuo to laiko su jais gyveno.

Ištrauka iš animacinio filmo-miuziklo „Egipto princas“ (1998 m.). Jutubo kadras

Filmo kūrėjai čia turėjo laisvės interpretacijoms. Svarbu tai, kad, nepaisant kai kurių netikslumų, „Egipto prince“ iš esmės nėra akis badančių nesąmonių ir iškraipymų ar veikėjų, veiksmo pritempimo prie kai kurių radikalaus politkorektiškumo madų. Realybėje Mozė turbūt neturėjo netikro brolio Ramzio (kuris vėliau tapo tuo faraonu Ramziu II, nenorėjusiu suteikti žydams laisvės), tačiau judviejų drama mums leidžia įsivaizduoti, kokių įtampų ir dramų būta Mozės aplinkoje, kai prasidėjo didieji įvykiai.

Į savo komandos darbą rimtai pažiūrėjo filmo prodiuseris Jeffrey Katzenbergas, vienas iš studijos „DreamWorks“ įkūrėjų. Iš pradžių animacinio filmo apie Mozę sumanymą jis išsakė „Disney“ kompanijai, kurioje dirbo. Tačiau „Disney“ vadovybė šią idėją atmetė – norėjo atsiriboti nuo religinio turinio, kad kartais jis neįžeistų kitatikių ar ateistų jausmų. Ką gi, patys kalti.

Katzenbergas, pradėjęs „Egipto princo“ kūrimo darbus „DreamWorks“ studijoje, konsultavosi su krikščionių, judėjų ir musulmonų teologais, kad kartais filme neatsirastų kliurkų. Kaip teigiama, ekspertai liko patenkinti rezultatu ir džiaugėsi, kad buvo atsižvelgta į jų pastabas.

Nepaisant kai kurių minėtų neatitikimų, šiaip filme gausu biblinės autentikos: nepakeisti vardai, dainose įterpiami hebrajiški tekstai. Žvelgiant iš istorinio taško, faraonas Ramzis tikrai egzistavo – kaip, beje, ir žydų išėjimo iš Egipto istorija nėra laužta iš piršto. Galime surasti archeologų straipsnių, kurie mini, kad žydai (su kitomis tautomis) tikrai kadaise gyveno Egipte. Tiesa, neaišku, ar buvo įvykęs vienintelis, grandiozinis, išėjimas iš Egipto, ar žydai šį kraštą pamažu paliko tam tikrais etapais ir mažesnėmis grupėmis. Čia galime laukti tolesnių tyrinėjimų ir atradimų.

„Egipto princas“ pateikia ir netikėtų įdomybių. Ko gero, įspūdingiausia filmo dalis – kai Mozė perskiria Raudonąją jūrą. Eidami jos dugnu tarp baugių stačių vandens kalnų, viename iš jų žmonės pamato… praplaukiančius banginius. „Ką?“ – tokia mintis atėjo į galvą vėliau, prisiminus šią sceną. Iš kur siauroje Raudonojoje jūroje banginiai?

Tačiau „Google“ parodė, kad „Egipto princo“ komanda teisi. Šiandien toje jūroje plaukioja trys banginių rūšys: kuprotieji banginiai, mažieji banginiai ir Braido rožuočiai. Kartais užklysta ir viena kita orka. O turint omenyje, kad Mozės laikais banginių pasaulyje būta žymiai daugiau, viskas susistato į savo vietas.

Štai kaip atrodo Braido rožuotis. Morningdew / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Filmas kadaise susilaukė daug pagyrimų, tačiau ironiška, tai, kad „Egipto princą“ uždraudė rodyti… Egipte. Taip pat Maldyvuose, Malaizijoje ir Indonezijoje. Priežastis tokia: tai yra musulmoniškos šalys, o islamas draudžia vaizduoti Korano pranašus (tarp kurių musulmonai įskaito ir Mozę). Tiesa, Indonezijoje vėliau filmas išleistas DVD formatu.

Na, o Marijos žemėje Lietuvoje galime drąsiai prisiminti (ar, kaip mano atveju, atrasti) „Egipto princą“. Krikščionys Senąjį Testamentą kartais laiko sausu, neįdomiu ar net baisiu knygų rinkiniu – nors iš tikrųjų jame pilna dramų, drąsos, meilės, aistros, nuotykių, humoro ir ko tik nori. Biblija pirmiausia yra istorija – o vaikams istorijų klausytis, skaityti ar žiūrėti yra įdomiau ir paveikiau, negu vien girdėti tėvų pamokslus. Manyčiau, kad ir religijai alergiją turintys tėvai neturėtų išsigąsti: filmo pabaigoje nėra primygtinio raginimo čia ir dabar priimti Jėzų į savo širdį.

Dar vienas, mano galva, svarbus akcentas: „Egipto princas“ pasakoja, kad Dievas… yra kietas (o Jis tikrai toks yra!). Jis yra galingas, Jis daro dalykus, Jis nugali blogį. Vaikams patinka kieti herojai – bent jau berniukams tai tikrai.

Žinoma, kadangi filmas tikrai yra rimtesnis už kokius „Teletabius“, su mažamečiais reikėtų tėveliams jį žiūrėti kartu – ir galbūt pakomentuoti, paaiškinti kai kurias filmo scenas. Pats tą dariau, kai žiūrėjome Dievo rykščių Egiptui sceną apie kraštą ištikusias ligas, negandas ir pirmagimių mirtį. Su vaikais pasikalbėjom, kad to nebūtų atsitikę, jeigu faraonas būtų paisęs Mozės įspėjimų bei vis blogėjančių ženklų ir paleidęs nekaltus žydus į laisvę. Dievas nėra sadistas – tai žmonės tokie tampa, nebematydami net savųjų skausmo.

Tačiau anksčiau ar vėliau teisingojo, gerojo Dievo žodis visada būna paskutinis. O tai – viltinga ir reikalinga žinia ne tik vaikams, bet ir kiekvienam iš mūsų. Ypač savo maldose stipriai palaikant brolius ir seses ukrainiečius.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„Egipto princas“, įgarsintas lietuviškai, laisvai pasiekiamas internete. Jeigu vengiate piratavimo ir norite aukštesnės vaizdo kokybės, filmą rasite „Netflix“, „Hulu“, jutubo ir kitose platformose.

P. S. „DreamWorks“ 2000 m. išleido kitą animacinį filmą-miuziklą Biblijos tema. Šįkart – apie brolių paliktą ir Egipto faraono dešiniąja ranka tapusį Juozapą. Filmas vadinasi „Juozapas: sapnų karalius“ (orig. Joseph: King of Dreams). Jis susilaukė kur kas mažiau pagyrų ir dėmesio (kad toks išvis egzistuoja, sužinojau tik rašydamas šį tekstą), bet vis tiek turėtų būti įdomu pažiūrėti. Gal vėliau iš to gims kita rekomendacija.