Leisti vaduotis iš globos. Pirmiesiems metams baigiantis

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Artuma“ (2023 m. sausio (01) mėn. nr.)

Žmonių kūdikiai, lyginant su kitų žinduolių mažyliais, gimsta labai neišsivystę – jie yra visiškai priklausomi nuo motinos ar suaugusiojo asmens pirmuosius metus ir be jų nepajėgtų išgyventi. Kiti žinduoliai jau po keleto minučių gali sekti savo gimdytojus ir patys eiti ieškoti maisto. Bet apskritai žvelgiant į žmogų ir žinduolius matosi didžiulis skirtumas.

Gyvūnai yra nuspėjami, jie panašūs vieni į kitus dėl valdomų instinktų. Gimstant žmogui, negalime nuspėti, koks jis bus, kokios bus jo charakterio savybės, nes žmogus yra daugiau nei kūnas, daugiau nei instinktai. Vos gimęs jis dar neturi dvasinio pasaulio, bet yra „dvasinis embrionas“ (taip kūdikius vadino Marija Montessori), nes turi dvasinio pasaulio augimo potencialą. Pamažėle dvasia jame išsiskleidžia. Žmogaus vystymosi tikslas – kad jo dvasia vadovautų jo gyvenimui, ne kūnas ir ne instinktai. Tačiau, kad dvasia skleistųsi, kūdikis privalo išmokti apvaldyti kūną, nes dvasia pasireiškia tik per jį. Kol kūnas neapvaldytas, dvasia negali skleistis.

Troškimas pasirūpinti

Pirmieji vaiko metai yra laikas, skirtas auginti paprastam fiziniam savarankiškumui. Per šį periodą motina tarsi atstoja išorinę gimdą. Mama suteikia įvairiapusį saugumą ir kompensuoja tas funkcijas, kurių vaikas dar nepajėgia atlikti savarankiškai. Ji kompensuoja kūdikio judėjimo funkciją laikydama glėbyje ir nešiodama. Suteikia jam lengvai virškinamo maisto maitindama krūtimi (ar iš buteliuko). Kompensuoja jo rankų motorikos trūkumą – aprengdama, prausdama, duodama įrankių jam lavėti. Kompensuoja kalbos trūkumą – pajausdama kūdikio poreikius ir kalbindama jį, pristatydama jam pasaulį.

Mãmos, jei nepažeisti jų instinktai, turi didžiulį troškimą ir gebėjimą pasirūpinti kūdikiais ir jų poreikiais. Dažnai šis troškimas būna toks didžiulis, kad užstoja svarbią mamos funkciją – leisti vaikui išsivaduoti iš savo globos („jam skirta augti, o man mažėti“ – rašė M. Montessori apie vaiko ir suaugusiojo santykį, pritaikydama Šventąjį Raštą).

Mamos turėtų likti budrios – kiek iš tikrųjų vaikui reikia pagalbos ir kiek pačiai mamai labiau norisi duoti (kompensuoti savo skaudulius ir poreikius, pvz., reikalingumo ar kontrolės, savivertės ar meilės sau). Mamos funkcija kiekvieną akimirką po simbiotinio laikotarpio – padėti kūdikiui tapti vis labiau savarankiškam ir, anot M. Montessori, išsilaisvinti iš „kalėjimo“. Pirmiausia – iš kūno kalėjimo. Pirmiesiems metams baigiantis kūdikis jau turėtų būti pajėgus savarankiškai nukeliauti į norimą vietą ropodamas, eidamas, lipdamas (nebūtinai abiem kojomis). Mano patirtimi, visi vaikai pradėdavo vaikščioti apie pirmuosius metus, o laipioti dar iki tol, kol išmokdavo neblogai ropoti. Sūnus išmoko lipti laiptais aukštyn būdamas 8 mėnesių, o saugiai leistis žemyn – apie 10 mėnesį.

Atsakomybė vaiko rankose

Kitas „kalėjimas“ – maisto. Pradžioje kūdikis gali maitintis tik vienos rūšies maistu – mamos pienu. Suėjus pirmiesiems metams vaikas tampa pajėgus maitintis įvairiu maistu ir jau gali fiziškai išgyventi be motinos pieno (tada šio funkcija pasidaro nepagrindinė). Jis gali maitintis savarankiškai – tiek, kiek nori, ir tai, ko nori. Galiu paliudyti, kad davus šaukštą 6 mėnesių ar metų sulaukęs mažylis gali pats pavalgyti naudodamasis įrankiais. Aišku, tai nebus tobula, reikės valyti ir prausti, bet tai daryti verta, nes formuojasi vaiko maitinimosi pagrindas. Vaikas atsakingas už alkio jausmo pajautimą, jo iškomunikavimą ir pasimaitinimą, kol atsiranda sotumo jausmas, maistą, kurio prašo jo organizmas, atsirinkimą. Mamos atsakomybė – atpažinti vaiko alkio jausmą ir pateikti įvairų maistą, kad jis galėtų rinktis (cukraus, druskos, riebalų prisotintas maistas tokiame amžiuje neturėtų būti alternatyva).

Naujagimio motina pati atlieka daugelį funkcijų; kūdikio atsakomybė – iškomunikuoti jų poreikį, o mamos – atliepti. Kūdikiui augant ir tobulėjant mamos vaidmuo yra kasdien atsitraukti ir atiduoti atsakomybę į jo paties rankas, suteikti jam tiek laisvės, kiek jis pajėgia priimti. Suteikti tiek galimybių, kiek vaikas gali pozityviai išnaudoti, toliau kurdamas save ir skleisdamas savo dvasią.

Sėkmingai įveikęs pirmuosius metus žemėje, savo savarankiškumu kūdikis prilygsta daugeliui kelių valandų ar kelių savaičių žinduolių, galinčių keliauti kartu su motina ir patys maitintis. Bet kūdikis turi kur kas daugiau – atsilaisvinusį įrankį dvasiai skleistis – rankas, kurios išsivaduoja, mažyliui atsistojus. Jos nebe tampa judėjimo įrankiu, kaip kitų žinduolių, bet yra įdarbinamos kūno (valgymo) ir protiniams, emociniams, socialiniams bei dvasiniams poreikiams tenkinti. Įdarbinamos savo unikaliai asmenybei kurti.