Leleweliana. Sudėtingas unikalios kolekcijos kelias į VU biblioteką

Profesorius testamentu savo asmeninę biblioteką paskyrė VU bibliotekai. Didžiausia J. Lelewelio aistra buvo kartografijos kolekcionavimas. Jo asmeninėje kolekcijoje – 400 senųjų atlasų bei žemėlapių ir 5000 knygų. 1926 metais, vykdant jo valią, kolekcija pervežta į Vilniaus universiteto biblioteką iš Kurniko bibliotekos Lenkijoje. Ja domisi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių mokslininkai.

VU Istorijos fakulteto docentė INGA LEONAVIČIŪTĖ, tyrinėjanti Vilniaus universiteto istoriją, yra parengusi keletą pranešimų apie J. Lelewelio biblioteką ir jos kelionę į Vilnių – bet visada norisi sužinoti daugiau. Kuo ta kolekcija tokia ypatinga? Ar viską atgavome? Ar deramai ją įvertinome, ištyrinėjome?

Kuo Leleweliana ypatinga? Kokia jos didžiausia reikšmė?

Jau 95 metus Vilniaus universiteto bibliotekoje saugoma istoriko, Imperatoriškojo Vilniaus universiteto auklėtinio ir profesoriaus J. Lelewelio emigracijoje sukaupta asmeninė biblioteka, sutelkta Retų spaudinių ir Rankraščių skyriuose. Pirmajame išskirtos knygų ir atlasų bei žemėlapių kolekcijos, antrajame – rankraštinis dokumentinis palikimas: korespondencija, J. Lelewelio darbų rankraščiai (pavyzdžiui, Varšuvoje 1813 m. parašyta Lenkijos istorija – „Historja Polska“, publikuota jau po istoriko mirties 1863 m.) ir pastabos, jo perpaišyti ar sudaryti žemėlapiai (nuo viduramžiškų arabiškų ir Vakarų Europos mappae mundi perpaišytų pavyzdžių Briuselio karališkojoje bibliotekoje iki paties sukonstruotų istorinių žemėlapių, iliustruojančių IX–XVIII a. Lenkiją (o kartu ir LDK), iki 1920 m. išleistų daugiau kaip 20 kartų). 

1925-ųjų pabaigoje iš Kurniko atvežus J. Lelewelio Vilniaus universitetui dovanotą asmeninę biblioteką, Stepono Batoro universiteto bibliotekoje pradėtas pildyti su juo susijęs dokumentinis paveldas, įkuriant Joachimo Lelewelio dokumentų centrą (Ośrodek dokumentacji Joachima Lelewela). Rašyti laiškai į įvairias pasaulio bibliotekas, muziejus bei organizacijas, kreiptasi į privačius asmenis, J. Lelewelio gimines, paieškoms siųsti SBU bibliotekininkai. Taip XX a. ketvirtąjį dešimtmetį SBU Leleweliana pasipildė ikonografine medžiaga (pavyzdžiui, J. Leleweliui skirti medaliai, jo portretai), korespondencija (tiek originalais, tiek kopijomis), asmeniniais didžiojo istoriko daiktais (dažų rinkinys, braižyklinė) ir kt. dokumentiniu paveldu. 

Visos trys kolekcijos dalys – savaip vertingos. Labiausiai didžiuojamės kartografine kolekcija, kuri stoja į vieną gretą su XIX amžiuje kauptu garsiojo Arkties tyrėjo, Stokholmo universiteto profesoriaus Nilso Adolfo Eriko Nordenskiöldo (1832–1901) kartografijos rinkiniu, saugomu Helsinkio universiteto bibliotekoje. J. Lelewelio kolekcija vertinama kaip viena įdomiausių Rytų Europoje. Jos unikumai ne kartą buvo tapę tyliaisiais Vilniaus universiteto lobių, didybės ir verčių reprezentantais, juos ne tik tyrinėjo mokslininkai, bet ir apžiūrinėjo universitete apsilankantys karaliai bei prezidentai…

Pastaruoju metu vis dažniau universiteto turtus reprezentuoja (sovietmečiu primiršta) rankraštinė J. Lelewelio kartografija. Vienas paskutinių jos suaktualinimo pavyzdžių – praėjusių metų lapkritį, lankantis VU pirmosioms Lietuvos ir Lenkijos ponioms.

Koks buvo šios kolekcijos kelias į Vilniaus universitetą? Ar viską atgavome? 

J. Leleweliui emigravus iš šalies, teko palikti savo sukauptą nemažą biblioteką (tik mažą dalį brolis Protas jam nusiuntė į Briuselį). Svarbia emigracijoje naujai pradėtos kaupti bibliotekos dalimi tapo kartografinis rinkinys, apie kurį jau 1857 m. laiške broliui Protui Joachimas rašė, kad tokio geografinio ar atlasų rinkinio neturi nei Vilniaus universiteto, nei Varšuvos universiteto bibliotekos. Dėl šios vertingiausios dalies jis prieš metus buvo pradėjęs derybas su Paryžiaus Batinjolio priemiestyje veikiančia lenkų mokykla (École Polonaise des Batignolles), kuriai vadovavo buvęs VU auklėtinis ir profesorius Sewerynas Gałęzowskis (1801–1878).

Viena pagrindinių sąlygų – ateityje, kai atsikurs Vilniaus universitetas, rinkinys turi būti perduotas jo bibliotekai. Sudaręs Geografinių žemėlapių ir atlasų, paliekamų Vilniaus universiteto bibliotekai, sąrašą, kartografinį rinkinį J. Lelewelis išsiuntė į Batinjolį, perleisdamas jį už 1500 frankų. Likusią bibliotekos dalį profesorius supakavo prieš mirtį; ji taip pat buvo skirta Batinjolio bibliotekai tomis pačiomis sąlygomis. Ši bibliotekos dalis į Paryžių buvo pervežta jau po istoriko mirties – po metų, 1862 m. spalį. Bibliotekininkui Aleksanderiui Burbai (1800–1877) sudarius viso J. Lelewelio perduoto rinkinio inventorinį sąrašą paaiškėjo, kad jis apėmė 5573 veikalus.

XIX a. 8 dešimtmečio pradžioje Batinjolio mokyklą užgriuvus finansiniams sunkumams, Sewerynui Gałęzowskiui teko parduoti pastatą, o naujajame mažesniame vietos bibliotekai jau trūko. Mokykla buvo priversta ieškoti alternatyvų. Susitarta su Janu Działyńskiu (1829–1880) – netoli Poznanės esančios Kurniko (Kórnik) bibliotekos savininku. 1874 m. iš Paryžiaus 134 dėžėse atgabentiems rinkiniams (sveriantiems 300 centnerių) Kurniko pilies teritorijoje buvo skirtas atskiras pastatas – senasis dvaro svirnas. Jis buvo suremontuotas ir pritaikytas vertybėms saugoti. 

Pagal pasirašytą susitarimą Kurnikui perduoti saugoti keturi rinkiniai: Versalio biblioteka (perduoti Vilniaus universiteto bibliotekai); J. Lelewelio rinkiniai (perduoti Vilniaus universiteto bibliotekai); Lenkijos demokratinės draugijos biblioteka (inkorporuoti į laisvos Lenkijos nacionalines bibliotekas); likę Batinjolio bibliotekos rinkiniai. Dar viena sąlyga buvo šių rinkinių neskolinti, neišduoti skaitytojams, kad nesusimaišytų su Kurniko rinkiniais. Taip slepiant, kad biblioteka yra išpakuota ir sustatyta lentynose, rytais vėdinant patalpą, lentynas atitraukiant nuo sienų, valant dulkes, Batinjolio rinkiniai Kurnike pragulėjo daugiau kaip pusšimtį metų.

1925 m. pabaigoje jie iškeliavo į naujus namus – Vilnių ir Varšuvą. Tiesa, ir tas kelias buvo gan ilgas, užtrukęs ilgiau nei trejus metus (1922–1925).

Stepono Batoro universitete J. Lelewelio rinkiniai buvo prisiminti iš karto jį atidarius – 1919 m. lapkritį Senate, po to ir specialiame susirinkime Humanitarinių mokslų fakulteto dekanui prof. Józefui Kallenbachui pristatant kito stambaus emigracinio rinkinio – grafo Władysławo Platerio funduoto Rapersvilio (Rapperswil, Šveicarija) muziejaus archyvo ir bibliotekos parsivežimo Vilniun idėją. Tiek šį, tiek J. Lelewelio rinkinių klausimą stabdė nebaigta Vilniaus byla, o dar ir 1920 m. SBU evakuacija, kai bolševikams artėjant prie Vilniaus liepos viduryje rektorius ir profesoriai išvyko į Varšuvą, po to į Poznanę, į Vilnių grįždami tik spalio mėn. 1922 m. pradžioje, kai tik paaiškėjo Vilniaus lemtis, SBU pradėjo J. Lelewelio paliktų universitetui rinkinių klausimo sprendimą, užtrukusį daugiau kaip trejus metus.

1922 m. spalio 24 d. SBU iš Lenkijos tikybų ir valstybinio švietimo ministerijos gavo oficialų leidimą perimti J. Lelewelio bibliotekos 5573 tomus. Tačiau dar trejus metus vyko susirašinėjimas tarp Vilniaus, Kurniko ir Varšuvos, kurį lydėjo mirtys, valdžių ir savininkų kaita. Kurnike apsilankė ir Batinjolio rinkinius apžiūrėjo SBU rektorius Parczewskis, ieškota1874 m. susitarimo tarp Batinjolio ir Kurniko, kurį gavo tik tuomet, kai nuvykęs SBU bibliotekos direktorius Stefanas Rygielis buvo pradėjęs į dėžes pakuoti visų Batinjolio bibliotekos rinkinių knygas.

Gauta sutartis pailgino Rygielio buvimą Kurnike – reikėjo atskirti, ką vežti į Vilnių, o ką į Varšuvą. Pagal minėtą sutartį rinkiniai pasiskirstė taip: į Vilnių, SBU iškeliavo Versalio (4 dėžės) ir J. Lelewelio (33 dėžės) rinkiniai, į Varšuvą – Lenkijos demokratinės draugijos Paryžiaus biblioteka (7 dėžės) ir Batinjolio rinkiniai (60 dėžių). Tačiau Rygielis į Vilnių pasiėmė ir 23 dėžes su knygomis, rankraščiais, žemėlapiais, piešiniais, kurių likimas turėjo būti sprendžiamas Vilniuje, juos detaliau ištyrus, kam turėtų priklausyti. Dėl visų tų priežasčių iki pat 1939 m. vyko pasimetusio Batinjolio dokumentinio paveldo paieškos ir aiškinimaisi tarp SBU bibliotekos bei Varšuvos nacionalinės bibliotekos.

Kodėl kolekcija atkeliavo 1925–1926 m., o palaikai tik 1929 m.?

Čia reikia kalbėti apie du aspektus: istorinė atmintis SBU ir jo bibliotekos turtų gausinimas. J. Lelewelio ir Versalio bibliotekos parsivežimas buvo vienas svarbiausių ir vertingiausių Vilniaus universiteto bibliotekos, nukentėjusios dėl carinės Rusijos išvežtų turtų, papildymų. Dar Sewerynas Gałęzowskis Władysławui Plateriui teigė, kad jei Vilnius ateityje Lenkijoje atgaus savo senąją poziciją, o Vilniaus universitetas bus sugrąžintas gyvenimui, Batinjolio biblioteka Vilniui taps kertiniu akmeniu, pakeisiančiu senąją 1831 m. į Kijevą ir kitas rusų mokyklas išvežtą biblioteką. Atkūrus universitetą ir nematant jokių galimybių atgauti iš Rusijos turtus, atsigręžta į tokius emigracinius rinkinius.

J. Lelewelio palaikų iš Paryžiaus pargabenimas ir perlaidojimas Rasų kapinėse buvo 1929 m. minimo VU jubiliejaus dalis. 1919 m. SBU kūrėsi plėtodamas Imperatoriškojo Vilniaus universiteto mitą (kaip aukso amžiaus VU laikotarpį) ir išskirdamas profesorius brolius Sniadeckius ir J. Lelewelį bei auklėtinius Adamą Mickiewiczių ir Juliuszą Słowackį. SBU atidarymo 1919 m. spalio 10–12 d. simbolis buvo „Didysis Adomas“, išreikštas jo sūnaus Władysławo Mickiewicziaus, Pilsudskio paskirto ir pirmuoju SBU garbės profesoriumi, dalyvavimu iškilmėse, o 1929 m. spalį švenčiamam universiteto 350 metų ir atkūrimo 10 metų jubiliejui pasirinktas garsiausias Lenkijos istorikas Joachimas Lelewelis.

Kaip rašė Lenkijos spauda, po Mickevičiaus, Słowackio, Sienkievičiaus ir generolo Bemo į Lenkiją grįžo dar vienas tremtinys, miręs ne tėvynėje ir palaidotas svetimoje žemėje.

Ar J. Lelewelis tapo pagrindiniu senojo universiteto simboliu dėl perduotos kolekcijos?

Kolekcijos atsivežimas į SBU buvo materialus pagrindas plėtoti J. Lelewelio idėją, kuri ėmė viršų prieš Mickevičiaus idėją. 1929 m. jubiliejinėje parodoje šalia senojo (iki 1832) ir naujojo (nuo 1919) universiteto ekspozicijų, trečioji buvo Leleweliana, kurioje eksponuoti 1925 m. pabaigoje atvežti rinkiniai. Jerzy Hoppenui restauravus trečiojo aukšto salę, ji pavadinta J. Lelewelio vardu, ten nugulė sutvarkyti rinkiniai. Kartu tie rinkiniai plečiami, kuriant J. Lelewelio dokumentikos centrą. Tačiau nereikia pamiršti ir istoriko perlaidojimo Rasose.

Čia 1932 m. pastačius SBU profesoriaus Bolesławo Bałzukiewicziaus sukurtą J. Lelewelio biustą, antkapinis paminklas iškilmingai pašventintas. 1935 m. Krokuvoje vykstant bibliotekininkų ir bibliofilų suvažiavimui, SBU bibliotekininkai, be eksponatų parodai apie Piłsudskį, atsivežė urną su žeme, paimta nuo J. Lelewelio kapo Rasų kapinėse, skirtą Piłsudskio (Nepriklausomybės) pilkapiui. J. Lelewelis Rasose tapo senojo ir naujojo universiteto jungtimi. Per Vėlines čia rinkdavosi profesūra, studentų korporacijos. Galime sakyti, kad simboliškai J. Lelewelio „Zaduszki“ nurungia Adamo Mickiewicziaus „Dziady“ – arba „Didįjį Adomą“ keičia „Didysis Lenkas“.

Ar mes deramai suvokiame šios kolekcijos vertę? Kas dar joje neištyrinėta?

Vienokiu ar kitokiu būdu J. Lelewelio kolekcijos yra aptartos, pristatytos, įvertintos tiek SBU mokslininkų (Michałas Ambrosas, Mikołajus Dzikowskis), tiek dabartinių tyrėjų (Alma Braziūnienė, Viktorija Vaitkevičiūtė). Tačiau turint po ranka tokius J. Lelewelio sukauptus turtus stokojama istorinių tyrimų, vis dar nesiryžtame pasižiūrėti į SBU vaidmenį J. Lelewelio dokumentinio paveldo kontekste. Sovietmetį ta grandiozinė SBU žmonių veikla tiesiog ignoruota. Todėl apie J. Lelewelio dokumentikos centro veiklą turime vienintelį Helenos Hleb-Koszańskos tekstą (1937). 

Ką dar reikėtų nuveikti, norint deramai įprasminti J. Lelewelio atminimą ir jo reikšmę Vilniaus universiteto ir Lietuvos mokslo istorijai? 

Prieš penketą metų Vilniaus universitete Istorijos fakultetas ir Lenkijos institutas Vilniuje buvo surengę tarptautinę konferenciją „Joachimo Lelewelio skaitymai: praeitis, istoriko amatas, visuomenė XIX–XXI a.“, minint J. Lelewelio „Historyka“ išleidimo 200 metų sukaktį. Tokie J. Lelewelio skaitymai galėtų tapti universiteto tradicija. 

Jau minėjau, kad J. Lelewelio kartografinė kolekcija prilyginama žymiajam Nordenskiöldo rinkiniui, kuris kaip pasaulinės reikšmės dokumentinis paveldas įtrauktas į UNESCO Pasaulio atminties registrą. J. Lelewelio atlasai bei žemėlapiai negali pasigirti tokiu pripažinimu, tačiau jie tikrai yra didelis turtas ne tik Lietuvos, bet ir europinio, ir net pasaulinio dokumentinio paveldo kontekste. Apie jo pristatymą tokiu mastu irgi būtina pagalvoti. 

Kartu su viso pasaulio bibliotekomis, muziejais, archyvais ir kitomis institucijomis VU biblioteka 2021 m. dalyvauja jau šeštus metus vykstančioje spalvinimo knygų iniciatyvoje #ColorOurCollections. Akcijoje dalyvaujančios kultūros institucijos kviečia susipažinti su jų saugomomis išskirtinėmis kolekcijomis jas spalvinant. VU biblioteka paruošė spalvinimo knygą, skirtą unikaliai J. Lelewelio kolekcijai ir mokslininko asmenybei.

„Joachim Lelewel – The Historian That Mastered Color“ – pasakojimas anglų kalba Niujorko medicinos akademijos bibliotekos akcijoje.

„Joachimas Lelevelis – istorikas, įvaldęs spalvas“ – čia galite atsisiųsti spalvinimo knygą lietuvių kalba.